Aprašymas

Vlado Karatajaus individualybei visuomet buvo svetimas efektingumo, mados ir naujovių vaikymasis, paviršutiniškumas ir formalumas. Menininkas gerai suvokė ieškojimų ir atradimų, eksperimentų svarbą, vis atkakliau stengėsi prasiskverbti į realybę, suvokti jos esmę ir kuo įtaigesnėmis tapybos priemonėmis išreikšti jos gelmes. Jis studijavo klasikinės dailės ir lietuvių tapybos meistrų kūrybą, sėmėsi iš jų išminties, sekė meninio gyvenimo pokyčius, juos analizavo ir lygino su savąja kūrybine patirtimi, taip klodamas pamatus savitam kūrybiniam keliui. Pirmąsias dailės pamokas gavo iš Petro Tarabildos, Igno Piščiko, studijuodamas iš Vytauto Mackevičiaus perėmė kompozicinio mąstymo ir aiškios paveikslo struktūros, iš Antano Gudaičio - koloristiškumo, besiremiančio pleneriškumu, valioru ir dekoratyvumu, principus, lietuviško portreto tradicijas - iš Justino Vienožinskio, Vlado Didžioko, mokėsi iš Algirdo Petrulio, Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės. (Airida Grivačiauskaitė).