Aprašymas

KAINA - SUTARTINĖ.

„Stasiulevičius – miesto dainius. Jo nedomina medžiai, žmonės, miesto gyvenimo atributai. Jis tapo tik architektūrą visuotinėje erdvėje, nesvarbu ar tai miesto fragmentas, ar panoraminė kompozicija. Bet jo Vilnius nėra sustingęs negyvas akmeninis miestas. Jo architektūros vaizdai visada kupini dinamikos, dvasinio polėkio, apgaubti tam tikros nuotaikos ar išgyvenimų skraiste. Poetinę Vilniaus miesto viziją dailininkas kuria su meile, įkvėpimu, nenumaldomu nepažįstamo Vilniaus ilgesiu ir atradimo džiaugsmu. (dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė).

Jau keletą dešimtmečių tapytojas Aloyzas Stasiulevičius savo kūryboje kontempliuoja miesto idėją, gilindamasis į vis naujus miesto archetipo klodus. Ankstesniuose menininko darbuose Vilnius dažnai suvokiamas kaip istorinės dramos vieta. Pastarojo meto A.Stasiulevičiaus miestas nuskaidrėjęs, tarsi transcendavęs už istorinės būties ribų („Baltas miestas"). Šventovių siluetų ritmas, vibruojantis virš kasdieninio miesto kuria miesto - sakralios erdvės - įvaizdį.

Aloyzas Stasiulevičius žinomas kaip vienas iš XX a. lietuvių dailės reformatorių, 6-7 dešimtmetyje kūrusių naują plastinę kalbą. Kaip ir to meto J. Švažo, J. Čeponio, V. Kisarausko, V. Antanavičiaus kūryba, A. Stasiulevičiaus darbai žymėjo moderniosios dailės traukimąsi nuo vyravusio akademinio natūralizmo kanonų. Ieškodamas autentiškos raiškos, autorius savo kūryboje pradėjo naudoti koliažo techniką. Vėlesnėje kūryboje A. Stasiulevičius „įteisino" koliažą kaip specifinį dailės kalbos sandą, smarkiai išvystė jo galimybes, praplėsdamas moderniosios Lietuvos dailės raiškos ribas.