EPILOGAS

PAVEIKSLŲ LIKIMAS

 

 „V. Eidukevičiaus bute buvo daug paveikslų. Kartą jis mūsų šeimą pasikvietė į savo butą paveikslų apžiūrai. Per dvidešimt paveikslų kabėjo ant sienų ir tiek pat buvo sustatyta ant grindų. Čia buvo keli portretai ir didelis prof. Šilingo su šeima portretas. Taip pat buvo gėlių paveikslai ir keli plikos moters paveikslai. (...)

Šitie plikos moters paveikslai turėjo lemiamos reikšmės visiems paveikslams. Dailininkui žuvus, jo bute apsigyveno vokiečių kariai. Kareiviai plikos moters paveikslus iškabinėjo ant sienų, ant laiptų ir visaip juos išniekino. Taip pat nepagailėjo ir kitų paveikslų. Bute buvo keliamos orgijos. Pagaliau namo gyventojai, to viso nebepakęsdami, pasiskundė komendantui. Kareivius iškėlė.

Netrukus dailininkai A. Gudaitis ir P. Rimša buvo užėję pas mus ir teiravosi, kur dailininko Eidukevičiaus butas. Jie kalbėjo, kad jo kūrinius žada perimti Dailininkų sąjunga. Vargu, ar kas vertingo buvo rasta dailininko bute po to, kas jame įvyko." (E. Glemžaitė-Dulaitienė)

Po mirties sudarytoje V. Eidukevičiaus anketoje į aštuntąjį klausimą „Kokį turėjo turtą?"- atsakyta: ,, Liko tik paveikslai (apie 120)"; į devintąjį klausimą - „Likę šeimos nariai, jų amžius, turtas ir adresas"- atsakyta: „Artimų giminių neturėjo; iš tolimesnių į skelbimus laikraščiuose niekas neatsiliepė."¹

Štai ir viskas, ką dailininkas paliko, ką užgyveno.

Po jo mirties prie Lietuvos dailininkų sąjungos buvo įkurtas „Dailininko Vlado Eidukevičiaus kūriniams globoti komitetas, kuris turėjo: a) sutvarkyti žuvusiojo antkapį Aleksoto kapinėse, b) restauruoti ir sutvarkyti jo likusius paveikslus (120) ir c) išleisti apie V. Eidukevičiaus kūrybą specialią monografiją."² Komiteto nariai: V. Petravičius (pirmininkas), P. Kalpokas, V. Rataiskis, P. Rimša, I. Šlapelis ir L. Truikys.

„Mudu su Viktoru Petravičium važiavome į Aleksotą surinkti V. Eidukevičiaus darbų. Petravičius žinojo, kur jis gyveno. Daug darbų buvo ant porėmių. Atrodė nekaip - dažai atšokę, neprisiklijavę. Pargabenome juos į Dailininkų sąjungą, kuri tuo metu buvo Maironio gatvėje... Pasamdė dailininką J. Janulį, kad bent kiek juos restauruotų. Jis prilipdė dažus." (L. Truikys)
______________________________________________________________________________________________________
¹ VDM archyvas.
² Ten pat. Kitur tas komitetas dar vadinamas „Dailininko Vlado Eidukevičiaus kūrinių globos komisija".


„Man V. Eidukevičiaus darbus teko restauruoti vėliau, jau po karo,- aiškina restauratorė E. Šmigelskaitė. - Jie blunka dėl kelių priežasčių: kad dailininkas vartojo netinkamus komponentus (pokostą, aliejų, žibalą), maišė cheminius ir natūralios kilmės dažus, dirbo su sausais pigmentais; prastas jo paveikslų gruntas. Dirbo jis kaip senieji dailininkai - klojo sluoksniais, bet neleido vienam sluoksniui išdžiūti - tuoj dėjo kitą..." 

Paveikslų globos komitetas, susirinkęs 1941 metų spalio 6 dieną, konstatavo, kad „paveikslus atgavo iš vokiečių kariškos vyresnybės (per aviacijos komendantą)". Rado 121 paveikslą ir 15 piešinių. „J. Janulis tuos darbus (dalį) sutvarkė, įrėmino", gi komisija, „neradusi tinkamos vietos, kol kas (...) nutarė tuos darbus laikyti ir eksponuoti Dailininkų sąjungos patalpoje. Taip pat nutarta juos pasiūlyti įsigyti Lietuvos muziejams. Gautas lėšas skirti apdoroti likusiems paveikslams."¹ Nutarta surengti pomirtinę parodą; toji Vlado Eidukevičiaus paveikslų paroda buvo surengta po dvidešimt vienerių metų.

1934 metų pavasarį V. Eidukevičius, atsakydamas į Kauno M. K. Čiurlionio galerijos autobiografinės anketos klausimą, „Kiek ir kokios rūšies maždaug yra padaręs kūrinių?", atsakė: „Apie 300 peizažų ir portretų aliejiniais dažais."² Per likusius septynerius gyvenimo metus dailininkas intensyviai ir daug tapė. Paveikslų daugėjo.

J. Čiurlionytė prisimena: ,,V. Eidukevičius pasakojo, kad Paryžiuje ir Berlyne Lietuvos atstovybėse buvo palikęs dėžes su savo paveikslais. Paveikslus priėmę po ilgų derybų ir padėję į rūsius. Kur jie dabar? Vargu ar kas žino."

„Po karo - buvo 1947 ar 1948 metai - V. Eidukevičiaus paveikslus atvežė į Vilnių. Sukrovė Dailininkų sąjungos salėje ant scenos. Buvo kol kas penkiasdešimt darbų. Keletą mėnesių jie ten gulėjo." (B. Uogintas) Po to pateko į Vilniaus ir Kauno dailės muziejus. Jo paveikslų liko Rygoj, kelionių pakelėse Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Didžioji dalis išsisklaidė po žmones.

Sugrįžus dailininkui į Kauną, nedaug kas tevertino jo kūrybą. Pirko daugiausia iš pasigailėjimo, sušelpti norėdami, o neretai - kad atsikratytų... Kainavo „Eidukevičius" nedaug. „Prisimenu, - rašo K. Vosylius, - kartą šis menininkas ir man siūlėsi nutapyti mano portretą už 15 litų. Bet ir man pačiam litas nesimėtė, ir šis „užsakymas" nebuvo įvykdytas." 
_____________________________________________________________________________________________________
¹ VDM archyvas.
² VDM archyvas.


„Atvykęs Kaunan, - prisimena R. Pocius, - užėjau pavalgyti į valgyk¬lą Vilniaus gatvėj - tai berods buvo 1939 metų žiemą.  Prieina prie manęs aukštas vyras ir atneša lakštą popieriaus, išplėštą iš kontorinės knygos. Ir duoda jis man tą lakštą: „Aš jus nupaišiau. Vienas litas..."
„Prieš pat karą, - pasakoja V. Petravičius, - mes su žmona nuvažiavome pas jį į Linksmadvarį. Taip obelys žydi gražiai. Jis žmonai sako: „Tu kavą išvirk!" Tas arbatinis jau šimtą metų neplautas, tie indai irgi apskretę. Na, išvirėm, gėrėm tą kavą... Tada aš išsirinkau jo darbus. Išgelbėjau. Šitą žmonos portretą ir dar penkis. Per karą palikau Žemaitijoj. Į tokią gražią skrynią sudėjau. Turbūt prapuolė."

„Turėjome du Eidukevičiaus paveikslus. Portretą ir „Mickevičiaus slėnį". Kabot tai mažai jie pas mus kabojo. Vyras buvo užnešęs ant aukšto... Prieš karą gyvenome Jurbarke. Kelis kartus kėlėmės iš vietos į vietą. Paskui karas - vėl kraustykis. Laikas ėjo. Užaugo dukra, išvažiavo studijuoti į Vilnių architektūrą Dailės institute. Tada ji prisiminė dailininką (buvau pasakojusi, kaip su juo susipažinau pas Prielgauskus, kaip jis piešė mano portretą). „Mama, - klausia atvažiavusi, - mes turėjome du „eidukevičius." Kur jie dabar?" - Iš tikrųjų, kur jie liko po visų kraustymusi? Su savim jų, žinoma, nesivežėm. Pradėjom ieškoti. Ėjom po senas vietas, per senus namus. Portretą radom visai suplėšytą; dažai nubyrėję, mat juo užkaltas pašiūrės langelis. Nebėra ko imti... Einam toliau - į kitą butą. Šeimininkė mirus. Niekas nieko nebežino. O Adutė sako: „Užlipkim į palėpę."- „Kad ten nieko nėra, - sako mums iš apačios, - tik seni rakandai." Iš tikrųjų nieko nematyti. Džiūsta baltiniai ir smėlio priberta; o kad džiaunant baltinius į kambarius neprisineštų smėlio, perėjimai iškloti faneros lakštais, senų ceratų skiautėm, lentgaliais. Duktė kiloja tuos po kojomis numestus patiesalus. Iškelia iš dulkių kažkokią drobę. Nupurto smėlį, prineša prie langelio, paseilinusi patrina - kažkas užtepta. Rodo man. Žiūriu ir iš lėto atpažįstu. Vladas Eidukevičius. Kadangi buvo gerąja puse paklotas po kojomis - tai nuo vaikščiojimo vietomis prasitrynęs... Ar kas beišeis? Ar beįmanoma išgelbėti? Duktė pasiėmė." (A. Balsevičiūtė-Tuzikienė)

Išnešus į šviesą, nuvalius dulkes, įsižiūrėjus - atgyja.

Mes pabuvojome senųjų šventovių griuvėsiuose. Metai gerai atliko savo darbą, bet dvasia liko gyva. Tik ne visi dar ją atranda.

A. Montičelis, siūlydamas žmonėms savo paveikslus ir matydamas nuo jų nusigręžiančius, sakydavo: „Aš tapau tiems, kurie gyvens po penkiasdešimties metų. Praeis daug laiko, kol žmonės pamatys mano paveikslus."

Apie dailininką iš Linksmadvario vis dar nedaug kas žino. Jaunoji karta, išgirdusi jo vardą, dažnai klausia: „Kas jis toks?"

„Tebelieka jis balta varna. Mes vis dar nesuvokiam jo vertės. Vertinam smulkią aktualiją, o didesnės vertybės turi laukti kažkokios eilės, Jis gi buvo tikras tapytojas." (A. Gudaitis)

„Jo kūryba dvelkia paprastumu ir gilia išraiška, kaip mūsų liaudies menas. Jis tarpininkas tarp Vakarų ir Rytų mokyklų, tarp Luvro ir Ermitažo." (V. Vizgirda) „Tarp dviejų vulkanų gyvas..." (B. Motuzą)

...Jo paveiksluose sklando didžiųjų tapytojų dvasia: nujauti išsaugotą Mazačo freskų akis raminančią ir traukiančią į save gelmę; Ticiano piešinio, linijos taurią išraišką („Mergaitė su ramunėmis", „Floros" kopija); EI Greko mokėjimą „į drobės paviršių išvilioti žmonių dvasingumą" („Moteris mėlyna suknele"...); Rembranto šviesotamsos gyvastį ir paslaptingumą („Kristaus užgimimas"...); Velaskeso monochrominę gamą - galingą ir gyvą rudų tonų skambesį („Mutu portretas", režisieriaus K. Glinskio portretai...); Delakrua spalvinę ekspresiją, jo gebėjimą suderinti skirtingiausius atspalvius, visus elementus pajungti vienam ritmu!, vienai koloristinei bangai („Erminija ir piemenys"...); Montičelio pastozinį ramumą, faktūros vibravimą („Adomo Mickevičiaus slėnis"...); Koro valiorinių gradacijų turtingumą („Dvi moteriškos galvos"...); Renuaro, kitų impresionistų „spalvos šventišką džiugesį", mokėjimą akimoju pagauti daiktų paviršiais praslystančius refleksus, natūros nuotaikų kaitą, gebėjimą kurti atmosferą („Moteris balta suknele", „Sodyba", „Kauno vaizdas nuo Aleksoto kalno"...); van Gogo potėpio ekspresiją („Saulei leidžiantis", „Saulėgrąžos"...); Sezano struktūros tvirtybę, visumos siekimą ir kantrybę mažiausią drobės plotą prisodrinti išraiškingos , plastikos („Korsikos peizažas", „Autoportretas su skrybėle ir teptukais", „V. Dulaitis su dukrele", „Skulptoriaus P. Rimšos portretas"...). Jis juos „pasišaukia", „susikviečia", prisimena atėjus darbo valandai. Tai jo geradariai. Prie jų vis grįždavo. Be jų, rodos, būtų virtęs išdžiūvusiu šuliniu, tačiau nesuklupo prie jų kaip prie slenksčio.

Eidamas pro didžiųjų menininkų kūrinius, vertė įgytą patirtį savos kūrybos kristalais. Sulydyti pašėlusia jausmo galia jo paveikslai - lyg kažkur girdėtas, sutiktas balsas, sakantis naujus, nežinomus žodžius.

Jo paveikslai nespindi. Juos matydamas, atrodo, tarytum grimztum į praėjusį laiką. Jie ramina, iš lėto atsiverdami.

Tas amžinas keleivis, užsidėjęs ant pečių drobes, įsitvėręs teptukus, vis ėjo ir ėjo, suko po žemę ratus. Beldėsi į mūsų duris.

Ar mes jau įsileidom jį į savo tarpą? Ar pažįstame? Ar mylime? Ar girdime jo drobių bylą?

Su juo būnant, galima suprasti, kas svarbu, kas nepraeina, ko mums reikia. Kas mes tokie...

Įsiklausykim. Jo paveikslai beldžiasi į mus.

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.