AŠ NE TOKS, KAIP JŪS

1941. ATSISKYRIMAS

IX
 

Amžinas vienišius nuolat kelyje. Nesibaigiantys - tarytum sūnaus palaidūno - sugrįžimai į namus ir tuoj užgimstąs nenumaldomas geismas vėl išvykti padeda jam išsaugoti save, padeda tverti jo gyvybei tarpe neramaus, savim užsiėmusio pasaulio. Nuo vieno grįžimo ligi kito dailininkas vis įnirtingiau ieško ekvivalentų tam, ką išvysta viduje.

Tas švytavimas tarp toli viena nuo kitos esančių žemių - nesustabdomas kaip laikas. Kiti, būdami krūvoje, negali suprasti jo nutolimų ir priartėjimų, negali pakęsti, kad jis taip keistai siekia savo prasmės, savo galių realizavimo. Kad nemato, ką regi visi, o žiūri j tai, kas jam vienam teregima. Ir kad negali būti kitoks. Keistis su visais. Prisitaikyti. Nemoka slėptis. Bijoti.

Šmėkščioja jo siela tai čia, tai ten, lyg laiko rodyklės šešėlis. Jis dabar krinta į žiemių pusę, iš kurios jau beateiną šalčiai, ir žiūri į pietus, kur kryptį rodo paukščiai...

Dailininkas negali pažeisti to švytavimo ritmo. Tai ne jo galioje. Jis - kaip tie išskrendantys paukščiai, kurie klykauja danguje. Todėl rūpinasi išvykimu. Eina reikalauti vizos. Eina ir nesusimąsto, kad už sienos prasidėjęs karas galėtų sutrukdyti jo kelionę. Nesupranta, kas visiems aišku; sielos geismas jam užstoja tai, ką mato visi.

„Vieną dieną, praėjus savaitei po išsiųsto prašymo išvažiuoti į užsienį (tai buvo prieš kalėdas), Eidukevičius atėjo labai pakiliai nusiteikęs ir pareiškė: ,,Jau aš važiuoju." Jis paėmė iš manęs 200 litų, liepė užpildyti anketą užsienio pasui gauti, ir tas jau atrodė labai daug (...). Praėjo viena kita savaitė, mėnuo, bet leidimas neatėjo." (V. Čiurlionytė-Karužienė)

Eina dailininkas pas „Naujosios romuvos" redaktorių, kad tas vėl - kaip kitais kartais - ant žurnalo firminio blanko parašytų liudijimą apie jo asmenį dėl vizos išdavimo.

- Bet šį kartą liudijimas nepadės!

- Kaip?

- Negaliu. Nepadės.

- Ar tau gaila draugui parašyti, - neatstoja dailininkas.

Ką jam paaiškinsi; jis, kaip matyti, nelabai susigaudo pasikeitusioje situacijoje.

Daukanto gatvės ir Laisvės alėjos kampe dailininkas pamato einantį P. Galaunę. Sustabdęs jį, be jokių įžangų pradeda dėstyti:

- Tu viską gali. Manęs neišleidžia į Švediją. O man būtinai reikia.

Aš turiu pamatyti Stokholmo Rembrantą...

- Viską galiu, - jam atsako, - bet šito negaliu.

Dailininkas nesupranta, kaip muziejaus direktorius negali padaryti tokio paprasto dalyko. Juk jis ne pinigų prašo.

Daug kur tomis dienomis eina V. Eidukevičius. Į daugelį durų beldžiasi. Jam aiškina, kad Europą apėmė gaisras, kad atkirsti visi keliai, sugriauti tiltai. Tik jis nesupranta. Viena težino - jam labai reikia važiuoti. Prasiveržia iki tol nematytas aktyvumas, atkaklumas, valia, siekiant savo tikslo. Jis prašo, meldžia, reikalauja. Per tą bėgiojimą neturi kada dirbti - nebetapo.

Atvažiuoja į Vilnių. Čia jis pirmą kartą. Apsistoja pas pusseserę Bronę, kuri Vilniuje gyvena jau antri metai.

„Buvo 1940 ar 1941 metų pradžia,- pamena dailininkas V. Mackevičius, tuo metu dirbęs Vilniuje Meno reikalų valdyboje Dailės skyriaus vyr. inspektoriumi. - Užėjo Eidukevičius.

- Kokiu tikslu?

- Daug mano paveikslų yra Europoje. Įvairiuose miestuose palikti. Noriu surinkti ir atsivežti, - aiškina dailininkas.

- Dabar nėra galimybių - Europoje karas.

- Aš neutralus. Manęs nelies.

- Bomba nežiūri, kas neutralus, kas - ne."

Bet tai jo neįtikina. Jis vis dar nesupranta, kas jau seniai aišku.

„Tuo metu Vilniuje dirbau Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotoju. Rudeniop pas mane apsilankė buvęs Kauno universiteto rektorius M. Remeris (1939 m. jis persikėlė į Vilnių). Sužinojęs, kad aš tvarkąs meno reikalus, pasakė atėjęs V. Eidukevičiaus reikalu. Ar negalįs, kalbėjo profesorius, padėti minėtajam dailininkui išvykti į užsienį, gauti jam vizą? Jis visada važiuojąs į užsienį žiemoti - norėtų ir šią žiemą... Paaiškinau situaciją. Profesorius labai apgailestavo, kad vizų išdavimo reikalų Meno reikalų valdyba netvarko..." (J. Jurginis)

V. Eidukevičius eina pas Dailininkų sąjungos pirmininką M. Bulaką. Reikalauja padėti išvykti į Šveicariją - ir vėl nesėkmingai.

- Man čia žiemos klimatas netinka, - aiškina pykdamas.

Atėjęs pas V. Petravičių, jis skundžiasi:

- Neduoda vizos, o man vis tiek reikia važiuoti. Tai aš bėgsiu: užsidėsiu baltą paklodę - niekas nepamatys sniege.

- Kad ten tvoros vielom aptvertos, - aiškina jam. - Ir šunis turi...

- Tai jau blogai, - susimąsto Vladas...

„Norėdamas įtikinti valdžios atstovus, kad esąs tikras dailininkas ir kad šiuo tarpu (...) į Italiją norįs vykti, susiėmęs kelis savo kūrinius, nešė parodyti (...).

Taip jam benešant paveikslus, mudu su vyru susitikome jį ant Vytauto tilto ir paklausėme:

- Kur paveikslus nešate?

- Nešu parodyti valdžiai. Aš noriu vykti į Italiją (...). Nunešiu parodyti paveikslus, gal išleis.

Šitaip (...) kalbėdamas, jis rodė mums savo paveikslus. Paveikslų apžiūra susidomėjo praeiviai, pasidarė spūstis. Pasistengėme atsisveikinti ir išsiskyrėme.

(...) Dailininkas niekur neišvažiavo." (E. Glemžaitė-Dulaitienė).

Bet jis turi dar vieną išeitį. Nusiperka kelis kepalus duonos, atsineša vandens iš šulinio, kur prie Katedros, užsidaro kelioms savaitėms Linksmadvario palėpėj - ir „keliauja" po Italiją, Prancūziją, „aplanko" Luvrą, kitus muziejus. Kviečia savo mylimas vizijas. Suvalgo duoną, išgeria vandenį - tada „sugrįžta". Sutikęs ką ar aplankęs krautuvininkę, sako:

- Tik ką sugrįžau iš Prancūzijos, apžiūrėjau Luvrą...

„1941 metų žiemą V. Eidukevičius atėjo į Dailės institutą Kaune ir prašo manęs, kaip to instituto direktoriaus, kad aš jam išduočiau charakteristiką išvykti į užsienį. Jis jau tuo reikalu buvęs pas Švietimo komisarą A. Venclovą... (Mano kaimynas dailininkas V. Petravičius, kuris tuo metu dėstė Dailės institute, mane jau buvo painformavęs apie Eidukevičiaus ketinimus ir prašė nors sąlygiškai padėti.) Aš jam tada išdaviau maždaug tokio turinio charakteristiką: Eidukevičiaus teigimu, jis kasmet išvykstąs j užsienį ir kad dabar taip pat norįs išvykti į užsienį. Pažymėjimas-charakteristika duota jam asmeniškai prašant. Parašas. Antspaudas.

Jis pašoko iš džiaugsmo. Buvo laimingas ir, pagautas įkvėpimo, deklamavo: „Italija! Kaip ten dabar šilta! Kaip gražu!.." (L. Strolis)

Mergina, kurios veidas kadais priminė dailininkui EI Greko moteris, 1939 metais baigusi meno mokyklą, iš Kauno išvažiavo į tėviškę prie Dusetų, į Griovadvarį.

„Tai buvo tais metais, kada prasidėjo karas, - kalba M. Kuzmickaitė-Banaitienė. - Naktis. Pliaupia lietus. Perkūnija. Kažkas beldžiasi į langą. Pakilusi mama eina klausti:

- Kas ten?

- Eidukevičius, - išgirstam.

Ką daryti? - galvoju. Net čia surado. Dėl ko jis tokį kelią atvažiavo?.. Išlipau pro langą - ir pabėgau pas pusseserę į Čepiškių kaimą už dviejų kilometrų. Motina įleido naktinį svečią. Įėjo, pasakojo vėliau, permirkęs, apšepęs, vienplaukis, su kuprine ant pečių. Paklojo jam lovą, valgyli davė."


Praėjo savaitė, o svečias ir nesiruošia išvykti: laukia, kada sugrįš dingusioji pažįstama. Vaikšto po apylinkes, eina prie keturių ežerų, kurie supa sodybą. Piešia tvenkinį, upelį, senus ąžuolus.

Čia - Pliaterių vietos. Palivarkas, drėbtas iš molio, mena 1863 metų sukilimą. Atvažiuodavo Emilija Pliaterytė; čia kalė sukilėliams ginklus. Vienas sukilėlis yra palaidotas sodyboje - už klėties, prie ąžuolų. Iš čia, iš buvusių baudžiauninkų šeimos, į mokslus išėjo Michalinos brolis - Stanislovas Kuzmickas. Tapo žymiu mediku, dėstė Vilniuje; buvo karvedžių J. Uborevičiaus, V. Putnos draugas.

„Po savaitės grįžau. Eidukevičių radau belaukiantį. Jis kviečia kartu važiuoti į Italiją - rodo kažkokį lapą su antspaudu, aiškina, kad reikia skubėti: terminas tuoj baigiasi.

- Geras jūs draugas, - sakau, - bet kartu važiuoti - negaliu." (M. Kuzmickaitė-Banaitienė)

Jis vienas neišvažiuoja. Apsigyvena pas kaimynus Pakerių kaime, klėty. Michalina jam nuneša pieno. O jis - piešia. Vaikšto po laukus, dainuoja - ir piešia.

Kaimynai pradėjo motinai šnekėti: „Su kuo tavo dukra susidėjo. Susirado mat kavalierių - senį. Nusitvėręs daiktus, teplioja - suprast negalima. Nei šis, nei tas. Nekalba, tik dainuoja - dar Poklių prisišauks." 

Motina apsiverkus. Odija dukterį.

O dailininkas, kur buvęs, kur nebuvęs - vis neatstoja:

- Ko lauki? Terminas baigiasi...

„Nesulaukė manęs Eidukevičius. Išsiskyrėm. Išvažiavo vienas... O dabar, praėjus keturiasdešimt metų, kai prisimenu Eidukevičių, suprantu, kad tai buvo nuostabiausias žmogus, kurį sutikau savo gyvenime."

Tik jis to niekada nebesužinos. Eina kitur. Be meilės, be namų.

Ėjo ir nuėjo. Netrukus iš jo ateina žinia - jau iš Rygos. Gal ten nuvykęs dar tikėjosi išsiveržti iš karo užbrėžto rato?

,,(...) Turiu garbę prašyti Tamstos atkreipti malonų dėmesį į mano paveikslus, kurie išstatyti Dailės draugijos sąjungos parodoje¹. Būčiau labai patenkintas ir dėkingas, jei bent vienas mano kūrinių atkreiptų Tamstos dėmesį ir būtų paimtas. Šiuo pirkimu Tamsta suteiksi man didelės paramos, nes šiomis lėšomis aš galėčiau daug įdomaus įgyvendinti meno srityje. Reikšdamas pagarbą - Vladas Eidukevičius.
_____________________________________________________________________________________________________
¹ Kol kas nepavyko nustatyti, kokioje parodoje su savo darbais dalyvavo V. Eidukevičius.


(...) Mano adresas: Riga, Zvaigžnu iela 24, bt. 41."

(V. Eidukevičiaus laiškas P. Galaunei. VU Rankraščių skyrius.)

Gegužės mėnesį jis - Linksmadvary.

„Dailininkas Eidukevičius, negalėdamas išvykti užsienin, aprimo ir ėmė tapyti „Dulaitienės su sūnumi portretą", kuriam numatė foną - Nemuno ir Neries santaką. Šį portretą tapydamas dailininkas neturėjo didelio vargo, nes abu pozuotojai buvo gana pakantūs, tad darbas ėjo sklandžiai. Dirbdamas ramiai, nieko netrikdomas, dailininkas buvo labai malonus. Pertraukos metu buvo galima su juo pasikalbėti rūpimu klausimu ir net pateikti savo pageidavimus. Pavyzdžiui, dailininkas iš pradžių nutapė gintarų vėrinį nutįsusį ant krūtinės. Man pasirodė, kad būtų geriau jį padėti palei kaklą. Kitą dieną, gintarų vėrinį sutrumpinusi, paklausiau, ar šitaip nebūtų geriau. Jis sutiko ir bematant „uždėjo" vėrinį palei kaklą (...). Kadangi buvo nepastovūs laikai, portreto tapyba nuolatos buvo trukdoma, - tai baltų dažų dailininkas pristigdavo, tai vėl kas įvykdavo..." (E. Glemžaitė-Dulaitienė)

Tai paskutinis mums žinomas V. Eidukevičiaus tapybos darbas. Užbaigti jo nebespėjo.

„E. Dulaitienės ir sūnaus portrete" rankos tik nužymėtos, fonas - tik paruoštas: uždėtas pirmasis sluoksnis, kuriame turėjo „atsirasti" Nemuno ir Neries santaka, senojo miesto dvasia. Jis rodo, kaip prasideda tapyba.

Labiausiai dailininkas galvojo apie veidus, ypač moters. (Sūnus lyg antrajame plane, lyg nuėjęs į gilumą, jo žvilgsnis - ne iš vidaus atsirandąs.) Moteris - nekasdieniška, apsirengusi tarytum kokiais ritualiniais drabužiais. Lyg artėjanti į mus. Lyg bekylanti. Jos žėrinčios akys, rodos, pamatė tai, ko neregi esantis šalia jos vaikas. Pasirodžiusi vizija nušvietė jos veidą. Gal ji išvydo tai, ko dar niekas nežino, bet netrukus išgirs. Regi, kas turi atsitikti vos nužymėtame miesto fone.

„Yra dalykų, kurių žmogus negali suprasti, nebūdamas moteris." (S. T. Kondrotas).

„1941 metų gegužės pabaigoje - birželio pradžioje Kaune gastroliavo Panevėžio teatras, - pasakoja J. Miltinis. - Rodėme „Volponę" ir „Sidabrinį slėnį". Apsistojęs buvau pas Liūne Janušytę, kuri gyveno Aleksote, Veiverių plente, Puskepalaičių name. Tas namas - tik pakilus į kalną, kairėj pusėj. Aukščiau, į dešinę, eina Dariaus ir Girėno gatvė. Ten - aerodromas, toliau - Linksmadvaris... Pas Janušytę sutikau Eidukevičių."

Jis atėjo daryti paveikslui eskizų.

Po gastrolių J. Miltinis dar pasilieka Kaune tartis su L. Truikiu dėl būsimojo „Revizoriaus" spektaklio dekoracijų. Scenografas gyvena A. Žmuidzinavičiaus name, Putvinskio gatvėje.

Šeštadienio vakarą čia susirinko keletas senų pažįstamų: A. Galdikas, dirigentas V. Marijošius, J. Miltinis... Mieste tvyro grėsmės nuojauta. Aplinkui žaibuoja, tik dar nesigirdi griaudžiant.

„Tą vakarą gėrėm „Šamchoro" vyną, o Galdikas kalbėjo fantastiškus dalykus... Jau nuo penktadienio buvo išjungta elektra - ir jam bepasakojant apie Molotovo susitikimą su Ribentropu, staiga užsidegė šviesa. „Karo nebus!" - pasakė jis kažkokiu fatališku tonu.

Į Aleksotą iš Truikio išėjau vėlai. Sugrįžęs dar nesiguliau: ilgai kalbėjom apie tą patį. Anksti rytą, ketvirtą valandą, pabudau nuo trenksmo. Netoliese buvo aerodromas... Tada ir prasidėjo pirmasis bombardavimas. Puskepalaičių name gyveno kariškių - visi kalbėjo, kad manevrai. Po to - užmigau. Aštuntą valandą vėl pažadino drebėjimas. Ant aerodromo krito bombos. Mėtė jas vokiečių lėktuvai. Prasidėjo karas." (J. Miltinis)

„Sekmadienį, birželio 22 dieną, rytą atėjo Eidukevičius, - kalba A. Zauka. - Buvo prieš pietus, kokia vienuolikta valanda. Žmona jį pavaišino, davė butelį pieno... Aplinkui girdėjosi šaudymas. Baisiai neramu. Susprogdino fortą, o ten ginklų sandėliai. Paaugliai, kažkokie žmonės apsiginklavo, landžioja šlaitais, šaudo į einančius. Vytauto tiltu traukė kariuomenė.

- Kai aprims, tapysiu jūsų portretą, - pasakė Eidukevičius žmonai. Susiruošė eiti. Norėjome neleisti: neik, girdi, šaudo. O jis: 

- Kam aš reikalingas... Kas mane griebs..."

Po nesibaigiančių vaikščiojimų, po daugybę kartų girdėta, kas galima, kas - ne, kur eiti, kur - ne, kur uždrausta, neįmanoma, neįvažiuojama... - jo nebegalima buvo sulaikyti.

- Ateisiu paskui su dažais, - pasakė išeidamas. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.

Paskui - tyla.

Išėjo. Greta Zaukų namo - Dulaičių namas, kitoje gatvės pusėje - Glinskių. Dailininko būstas - už kelių šimtų metrų į rytų pusę. Reikia pereiti laukymę. Už jos - sodas, dvarvietė, o ten - ilgas vienaaukštis mūrinis namas su palėpe. Kiek toliau - griova, pakrantės medžiai. Žemai - Nemunas su tiltu.

Ėjo paskutinį kartą. Dailininko daugiau niekas nebematė. 

...Gamtininkai pasakoja, kad medžiotojai, norėdami pagauti šermuonėlį, žvėrelį su skaisčiai baltu kailiuku, griebiasi tokios klastos: žinodami jo įprastus kelius, jie prikrečia ant jų purvo ir paskiau baidydami varo žvėriuką į tą pusę; pribėgęs prie purvo šermuonėlis sustoja ir duodasi verčiau sugaunamas ar nušaunamas, bet nepuola dumblan, bijodamas susiteršti ir netekti skaistumo, kurį brangina labiau už gyvybę... 

Kada užklupo dailininką? Einantį? Piešiantį?

Linksmadvario gyventojai nežino, iš kur jis atėjo - nematė, ir kaip išėjo. Nebeliko Vlado Eidukevičiaus. Tik keisto, praėjusio su kuprine ir teptukais žmogaus prisiminimas, paveikslai, jo palėpėje nusukti į sieną, išsklidę po miestus, po žmones - lyg tylios sielos, kurias atnešęs rodydavo kitiems. Čia jis visas. Į paveikslus suėjo visa, ką slėpė jo vienatvė. 

Liko jo mirties legenda...

„...Eidamas iš mūsų žuvo. Šaudėsi. Ir papuolė į jį atsitiktinė kulka... Iki šiol gailimės, kam dailininką išleidome..." (A. Zauka)

„...Keli mėnesiai prieš tragiškus įvykius V. Eidukevičius dingo iš mūsų padangės. Manėm, kad gavo leidimą išvažiuoti ir išvažiavo - nors žadėjo mums savo buto raktus palikti, o nepaliko. Na, manėm, gausim laiškelį iš kokios nors Rivjeros ar Lozanos, bet gavome tragišką žinią: Eidukevičius užmuštas prie savo namų..." (V. Čiurlionytė-Karužienė)

„...V. Eidukevičius išėjo iš savo buto ir, matyt, norėjo nueiti į miestą. Kažkur prie aerodromo sargybinis sušuko „Stok!", bet Eidukevičius nesustojo, o tik mosikavo ranka ir šaukė: „Aš nekariauju!" - ir tą pačią akimirką buvo nušautas..." (V. Dobužinskis, P. Galaunė)

„...Kai atėjo vokiečiai, jį labai primušė. Nuo to jis išprotėjo ir mirė. O gal jį nušovė... Bomba - ne: jei kas Linksmadvary nuo bombos būtų žuvęs, tai visi būtų žinoję..." (J. Benasevičius)

„...Kur jis gyveno - ten ir nušovė. Vokiečiai atėję paliepė niekam neiti į gatvę. O jis nepaklausė - ėjo ir žuvo. Prie savo namo..." (V. K. Jonynas, M. Mockaitienė)

,,...1941 m. birželio 22 dieną, po to, kai Linksmadvario aerodromas vokiškųjų užpuolikų kelis kartus jau buvo bombarduotas, dailininkas Eidukevičius nuėjo į svečius pas rašytoją Liūne Janušytę, į Veiverių gatvę, kavos atsigerti. Čia, klausydamasis radijo, jis įsitikino, kad matytas bombardavimas ne manevras, o tikras žiaurus karas.

Iš Janušytės motinos gavęs kiek duonos ir lašinių, vakare jis išėjo Veiverių plentu į namus. Iš lėktuvų išmesti ir vietiniai vokiečių samdiniai, pasislėpę Fredos, Aleksoto ir Linksmadvario šlaituose, ėmė klastigai šaudyti į visus, kas tik tuo metu ėjo ar važiavoVeiverių plentu nuo Garliavos Kauno link. Išdavikiškoji kulka, matyt, pataikė į grįžtantį namo dailininką Vladą Eidukevičių. Kitą dieną rado jį žmonės gulintį nušautą paplentėje.

Palaidojo jį drauge su kitais rastais lavonais, kurių buvo pilna paplentė; tad jo kapą surasti ir atitinkamai papuošti dabar gana sunku..." (J. Jurginis) 

„Girdėjau, kad dailininkas piešė. Pamatė vokiečiai - šovė į nugarą..." ( J. Banaitienė)

„...Ėjo piešt į kalną; vokiečiai pagalvojo, kad koks valkata ar šnipas - ir nušovė..." (M. Cvirkienė, D. Prielgauskienė, Z. Varnauskas)

„...Kalbėjo, kad jis miręs pagriovy, sužeistas besėdintis. Tuo metu buvo panika, žmonės apie kitus negalvojo. Jis - karo auka..." (A. Gudaitis)

„...1941 metų aerodromo bombardavimas nusinešė talentingo dailininko gyvybę. Pats dailininkas namų gyventojus mokė, kaip apsisaugot nuo bombų skeveldrų. Jis sakęs, kad geriausia tam priemonė yra pagalvė. Ją užsidėjęs ant galvos, nuo skeveldrų būsi apsaugotas: bombų skeveldros, įsivėlusios į plunksnas, nepavojingos. Ir pats, užsidėjęs pagalvę ant galvos, nudūmė į „Batareiką“ (...). Ten kaip tik trenkė bomba ir sutriuškino jam galvą. Taip žuvo dailininkas Eidukevičius; jis palaidotas senosiose Kauno kapinėse kartu su kitais karo metu žuvusiais..." (E. Dulaitienė)

„...Forte kareiviai šaudėsi. Eina Eidukevičius modamas rankomis: „Palaukit - ir ten žmonės. Eisiu pakalbėt. Ko jūs šaudotės?" Ėjo pakalbėt - ir perbraukė automatu..." (L. Truikys)

„...Buvo liepos mėnuo. Atvažiavau į Kauną. Nueinu į Linksmadvarį aplankyti Eidukevičiaus. Ar išvažiavęs? Užbėgau į palėpę. Durys atviros. Kambary - vienos šiukšlės. Kaimynė, kuri gyveno apačioj, sako: „Nebėra Eidukevičiaus. Žuvo... Kartu slapstėmės dauboje. Jis buvo toks neramus - bėgiojo, lakstė. Krito sviedinys... Nutraukė kairę ranką, išplėšė širdį..." Aleksoto kapinėse nebuvo palaidotas - užkasė čia pat, ant šlaito..." (M. Kuzmickaitė-Banaitienė)

„..Negalėjo laidoti jo ant šlaito - tik kapuose. Jei ant šlaito būtų laidoję, būtume girdėję - juk čia pat gyvenom..." (E. Norkienė)

„...Birželio 22 dienos rytą pažadino telefonas. Pašokau iš miegų. Buvo šešta valanda. ,, Jūs nieko nežinote? - girdėti pažįstamas moteriškas balsas. Aerodromas subombarduotas - dega! Visas Aleksotas išsislapstęs nuo pat ankstaus ryto. Ir mes tik ką parėjome iš slėnio. Yra daug užmuštų, sužeistų - oi, oi, kas dedasi..." Išeinu iš kambario į sodelį. Iš tikrųjų nuo Aleksoto pusės sklinda dūmų debesys...

Pirmadienį Kauno radijas tyli. Mieste nebuvo jokios valdžios, jokios tvarkos... Einu aš į Maironio gatvę pas dailininkus. Ten radau daugiau pažįstamų. Susirinkę kalbasi, aptarinėja įvykius. Kas pasitraukė, kas liko? Paaiškėjo, jog daugiausia pasitraukė rašytojų, dailininkų - mažiau. Eidukevičius niekur nesitraukė, ir... - Taigi, gaila vyro.- Visą Europą išvažinėjo. Aną karą svetur praleido ir nežuvo, o čia - pirmą dieną... „Kaip tai atsitiko?"- klausiu A. Jočino. - „Tikrai nežinau, bet, sako, buvę taip. Eidukevičius iš viso buvo keistuolis. Žinai, jis išgirdo šaudymą, tai išėjo pasidairyti - kas, iš kur šaudo. Visi slapstėsi, o jis... Taigi. Kulka - cvinkt...""¹ (J. Būtėnas)

„...Prisimenu, mūsų šeimoj kalbėjo - berods motina pasakojo - kad pirmą karo dieną sprogęs sviedinys užmušė Eidukevičių. Žinojau jį iš „Dulaičio su dukrele" portreto... Skeveldra pataikė į krūtinę. Ilgai gulėjo, niekas nesuteikė pagalbos. Jam mirus, atpažino, kad Eidukevičius. Buvo vidurdienis. Pliekė priešlėktuvinės, nesprogęs sviedinys užmušė - visai atsitiktinai..." (V. Mačiuika)

„...Šaudėsi. Dailininkas ėjo per tiltą. Sargybinis sustabdė. „Aš nekariauju",- pasakęs ir ėjęs toliau. Nušovė ant Vytauto tilto..." (M. Bulaka, J. Čiurlionytė, B. Urbakavičiūtė-Gavelienė, L. Kazokas, V. Kosciuška, V. Mackevičius, B. Motuzą, P. Rimša, L. Urbakavičius, S. Vaitkus)

„...Jį nušovė. Už tai, kad jis buvo užsispyręs: jam negalima buvo eiti per tiltą, o jis ėjo..." (J. Remerienė)

„...Man pasakojo vienas senukas - jau miręs, - kuris matė, kaip žuvo dailininkas. Buvo užėję vokiečiai. Eidukevičius ėjo per sodą, kuris prie jo namų. Eina. Plaukai plevėsuoja. Balti. Kaip koks nevisprotis. Liepia stot. Saukia: „Halt! Halt!"... Nesustojo. Ėjo sau. Nušovė..." (A. Kuzmickienė)

„...Man pasakojo kažkokia moteris: „Visus kareiviai sustabdė ant tilto. Mes sustojom, o vienas nesustojo - ėjo, pasikišęs paveikslus... Ir krito. Išbyrėjo rėmai aplinkui..." ( S. Aleksienė)
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Prie Rasiomono vartų kiekvienas pasakė savo žinojimą, kuris skiriasi nuo kitų žinojimo. Tačiau visuose variantuose išlieka bendra tema: žmogus į aną – tylųjį – krantą nuėjo staigiai, netikėtai užkluptas. Sukilusioje sumaištyje visi sllėppėsi, užsidarė į savo kiautus, o jis ėjo nesisaugodamas, nežiūrėdamas savęs, nepaisydamas uždraustų zonų. Ėjo pro žmonių neapykantą. Jam buvo vis tiek.

Jo būdas atvedė prie paskutinės ribos, kuri atsitiktinumų grandinėje – neatsitiktinė. Liudininkų neliko. Kapas nežinomas. Niekas net nežino, ar tikrai įvyko pirmąją karo dieną.
___________________________________________________________________________________________________
¹ Būtėnas J. Neramūs metai. - V., 1982, p. 58—61.

...Pats vidurdienis. N. Puseno paveiksle „Arkadijos piemenys"- šalis, kurioje, kaip byloja legenda, gyvena patys laimingiausi žmonės. Čia nėra vaidų, melo, pavydo, neapykantos. Šilta. Čia, rodos, negali nieko bloga atsitikti. Tik štai - šviesią ramybės valandą jaunuoliai su gėlių girliandomis atranda jaunos moters antkapį. Ant jo lotyniškas užrašas: Et in Aicadia ego. (Ir aš esu Arkadijoje.) Į jų veidus, kuriuose dar neišdilo džiaugsmas, sėlina susimąstymo liūdesys. Akmuo, žymintis žmogaus vietą žemėje, jiems primena tuos dalykus, apie kuriuos jaunos galvos vaiskų rytą dažniausiai negalvoja. Pasako, kas pastovu ir kas praeina...

Ant dailininko kapo, kuris nežinomas, ant paminklo, kurio nėra, liko ženklas. Įrašas, kurį jis iškalė savo keistu gyvenimo būdu:

„Aš buvau toks, koks buvau."

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.