MANO BUVEINĖ - ŠAUKSMAS IŠ ALPIŲ

1939. 1940. NUTOLIMAS

VIII
 

Išvažiavo dailininkas, nutolo - šalia mūsų neliko žmonių, mačiusių, sutikusių jį tuo laiku. Tėra šykšti laikraščių kronika ir paties dailininko rašyti trumpi dalykiniai laiškai, žymintys jo esimą ir iš paskos sekantį, nė per žingsnį neatstojantį rūpestį. Iš oficialių laiškų eilučių, kuriose kalbama apie pinigus ir kelias neatidėliotinas reikmes, girdėti žmogaus laukimas, pagalbos šauksmas.

Šauksmas į abejingumo dykumas. Beldimasis į uždarytas duris.

Įsiklausykime...

1939 sausis. Kaunas

,,(...) Eidukevičius Vladas (tapytojas) jau vasaroja ir rašo pagriaudenančius* laiškus draugams iš pajūrio Alpių. Jis mat vasarai nusibeldė prie Viduržemio jūros, netoli Nicos, kur tapo pietų Prancūzijos peizažus." (Lietuvos aidas, 1939, Nr. 313.)

1939, vasario 2. Aspremontas

„Pone, apsigyvenau Aspremonte - tai vienas skurdžiausių Prancūzijos kaimų. Jis mažas. Jo miškai ne tokie dideli, kaip Lietuvoje. Aš dar randu [paveikslams] gerų idėjų. Manau leisti laiką, tapydamas gražius paveikslus. Šiuo metu man labai reikia pinigų. Prašau Jus padaryti žygi į banką ir gauti leidimą išsiųsti man 100 litų. Jūs galėtumėte pasiųsti (...) į Amerikos Exp. Comp. Banką, Pajūrio Alpės, Nica, Kongreso g. 2 (...). Vladas Eidukevičius.
Šiuo metu: Aspremontas prie Nicos.
P. S. Tereikės paaiškinti namuose „Marginiams" Laisvės alėjoje, kad kilimų ir mezginių aš negalėjau perduoti poniai Ziman Berlyne, kadangi ji sirgo. Jeigu neparduosiu šių daiktų Prancūzijoj, būsiu priverstas juos grąžinti. Prašau, kad Jūs nemokėtumėte jokios sumos iš šių pinigų „Marginiams" už tuos daiktus. Aš pats negaliu tų daiktų nupirkti."

(V. Eidukevičiaus laiškas prancūzų k. Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkui Adomui Smetonai. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)
___________________________________________________________________________________________________
* Čia ir toliau autoriaus išskiriami žodžiai.


1939, vasario 13. Kaunas

„Lietuvos Dailininkų Sąjunga maloniai prašo leisti pasiųsti dail. Vladui Eidukevičiui į užsienį 460 litų. Leidimą prašome išduoti visam 1939 metų bėgiui, nes dail. V. Eidukevičius studijų tikslais keliauja po Vakarų Europą, ir minėtą sumą bus reikalinga siuntinėti dalimis į įvairias vietas.
Dabartiniu metu prašome leisti pasiųsti 200 litų į Prancūziją (...)." (LDS raštas Valiutų komisijai. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 53.)


1939, kovo 22-23

„(...) Berlyno gaisrinės kieme sudeginami 1004 paveikslai ir 2825 akvarelės bei grafikos darbai (...)."
,,(...) hitlerininkai užgrobė Klaipėdą (...)."
(Iš spaudos.)


1939, balandžio 11. Pajūrio Alpės

„Pone, nuo to laiko, kai aš esu čia, negavau jokių pinigų už mano paveikslą, parduotą Čiurlionies Galerijai. Dailininkų Sąjunga sutiko išsiųsti juos man į Rivjerą. Prof. Remeris man pranešė, kad liepęs išsiųsti, deja, iki šiol aš dar nieko negavau. Prašau, kad tuoj pat praneštumėte, ar išsiuntėte pinigus.
Priimkite, pone, mano pagarbius sveikinimus (...).
Vladas Eidukevičius"
(V. Eidukevičiaus laiškas prancūzų k. LDS pirmininkui Ad. Smetonai. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, balandžio 14. Nica

,,(...) turiu garbės pranešti, kad dailininkas Vladas Eidukevičius, gyvenąs Aspremonte, vėl pas mane buvo tik ką apsilankęs.
Šis asmuo išdėstęs man visus savo vargus, man pareiškė, kad negali būti, kad jį verstų nusižudyti. Bijodamas, kad jis šios savo minties neįvykdytų, aš jam vėl avansavau 20 frankų.
Jis nurodo, kad Dailininkų sąjunga (Maironio g-vė 20, Kaunas), kurios pirmininkas yra ponas Smetona, ir Čiurlionies galerija, kurios direktorius yra Galaunė, jam dar yra skolingos. Jei šios įstaigos dar ligi šiol jam pinigų neatsiuntė, tai tik dėl to, kad yra uždrausta išvežti į užsienį pinigus. Jis prašo, kad šios įstaigos tai patvirtintų ir kad jam būtų čia avansuotos sumos, kurios jam priklauso, kad jis galėtų nuvykti jei ne j Kauną, tai bent į Paryžių (...).
Aš nebežinau, ką daryti su šiuo asmeniu. Jis yra labai nusiminęs ir sako, kad nežmoniškas elgesys jį stumia į kraštutinumą (...)."
(Lietuvos konsulo Nicoje T. Beki (Becchi) laiškas prancūzų k. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje sekretoriui M. Vanagui. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)

Jam, rodos, tiek nedaug reikia, kad galėtų būti tame aukšto dangaus krašte, nežinančiame žiemos speigų, kad rastų „gerų idėjų" savo paveikslams: užtenka vynuogių kekės, žuvies, baltos duonos riekės - tai jau puota. Bet ir to mažo vis trūksta. Jo stalas ištisom dienom tuščias. ,,(...) Myliu šitą kraštą, kur nereikia bijoti šalčio (...). Čia tokia gamta! Ji būtina, kad galėtum pajusti spalvą (...). (...) nieko čia nepadarysi be pinigų, o pinigų amžinai trūksta. Bet niekam nepasiguosi, - juk mūsų niekas neverčia dirbti (...). Tarkime, mes sau pasakysime: „Daugiau netapysime!" Bet ką mums tada daryti?"¹
Tas Mesjė Pinigas, kurio patyčioms ir piktiems žaidimams dailininkas atgręždavo nugarą, pagaliau, 1939 metų pavasarį, Alpių papėdėje jį pradeda įveikti. Dailininkas antrą kartą atsiduria prie lemtingos ribos - kaip Miunchene. ,,Aš nebegaliu ilgiau laukti!" - eina šauksmas nuo Alpių.


1939, balandžio 27. Kaunas

,,(...) Kultūros reikalų departamentas siunčia Lietuvos konsulo Nicoje p. Becchi 1939.IV. 14 d. laiško vertimo nuorašą ir turi garbės klausti, kiek LDS yra skolinga dail. V. Eidukevičiui (...)."
(Kultūros reikalų departamento raštas LDS. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51).


1939, balandžio 28. Kaunas

„Brangus pone konsule, Lietuvos dailininkų sąjunga gavo iš (...) Švietimo ministerijos kopiją Jūsų laiško (...), liečiančio menininką Vl. Eidukevičių, šiuo metu įsikūrusį Nicoje. Lietuvos dailininkų sąjunga, dėkodama už Jūsų rūpesčius dėl mūsų nario, turi garbės perduoti Jūsų žiniai, kad iš sumos, priklausančios V. Eidukevičiui, esančios mūsų sąjungoje, š.m. vasario 23d. buvo perduota 1240 frankų suma, adresu: „ Amerikos bankas Eks. Com. Nicoje (...).
_____________________________________________________________________________________________________
¹ Ван Гог В Письма, c. 349, 417, 504, 539.

Dailininkas VI. Eidukevičius pats prašė perduoti jam pinigus šiuo adresu. Šita operacija buvo atlikta vasario mėnesį, o gavėjas Eidukevičius, pagal jo pranešimus, negavo; mes manome, kad pinigai vis dar yra minėtame banke.
Jeigu šis pervedimas buvo nukreiptas į Kauną, teikitės avansuoti šitą sumą ponui Eidukevičiui, mes pasistengsime Jums ją atiduoti iš minėtų dailininko pinigų, kurie vis dar yra mūsų žinioje (...)."
(LDS laiškas prancūzų k. Lietuvos konsului Nicoje T. Beki. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, gegužės 1. Nica

„(...) Mes gavome Jūsų laišką (...), rašytą balandžio 28 d., ir skubame Jums pranešti, kad Amerikos banke Eksp. ir Co mūsų mieste yra laiškas, adresuotas p. V. Eidukevičiui. Tuo pačiu paštu pranešame šiam ponui, kad laiškas, kurio jis laukia, yra šiame banke jo dispozicijon (...)."
(Lietuvos konsulo Nicoje T. Beki laiškas prancūzų k. Lietuvos dailininkų sąjungai. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, gegužės 12. Nica

,,(...) Ryšium su Jūsų laišku (...), rašytu š. m. balandžio 28 d., ir mūsų laišku, rašytu gegužės 1 d., turime garbės perduoti Jūsų žiniai, kad p. Eidukevičius rado Amerikos banke (...) Jūsų laišką, taip pat pašto pranešimą apie 1.240 frankų sumos perlaidą, datuotą vasario 28 d. Prisistačius į pašto biurą atsiimti perlaidoje nurodytos sumos, jam buvo atsakyta, kad ši suma buvo išsiųsta į Kauną (...). Kadangi šio pono sunki padėtis, tad norėdamas jam suteikti pagalbą, aš paskolinau jam 200 frankų už kvitą, kurį pateikiu Jūsų dispozicijon (...)."
(Lietuvos konsulo Nicoje T. Beki laiškas prancūzų k. LDS. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, gegužės 19. Aspremontas

„Gerb. pone Bagdonas. Tamstos laišką [rašytą] 20 d. IV mėn. aš gavau. Rašėte, kad Lietuvos Dailininkų Sąjunga man atsiuntė pinigus į Nicoje Bank American Exp. 2009. Tai banke aš buvau daug kartų. Man sakė, kad nieko nėra. Taip pat banke buvo nuėjęs Lietuvos konsulas ponas Becchi. Rado pakvitavimą, kad pinigai yra pašte (Place Grimaldi, Nice). (...) pinigai adresuoti jam atgal.
Prašau išsiųsti per telegramą tą pačią sumą dar vieną kartą mano adresu - Aspremont, Alpes Maritimes, France. Be mokytojo aš negaliu gerai rašyti Lietuvos kalba. Su pagarba
Vladas Eidukevičius
(...) Noriu suimti visus paveikslus ir važiuoti atgal Lietuvoj. Man rašykite Prancūzų kalba."
(V. Eidukevičiaus laiškas LDS sekretoriui J. Bagdonui. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, birželio 8. Nica

,,(...) turime garbės Jus painformuoti, kad (...) 1240 frankų pašto perlaida pagaliau atėjo ir buvo paimta Vlado Eidukevičiaus.
Pastarasis mums grąžino avansą, kurį mes jam buvome suteikę; bet mes jam patarėme grįžti į Kauną: tokiu būdu jis išvengtų 400 frankų taksos, kurią reikia įmokėti už identiškumo kortelę - pasą, leidžiantį toliau būti Prancūzijoje.
Jei šis ponas mūsų paprašytų naujų avansų iš fondų - ar mes galime tai daryti ir kokia suma? Mes gerai matome, kad padengus kai kurias svarbiausias skolas, jam neliks pakankamai pinigų apsimokėti kelionę į namus (...)."
(Lietuvos konsulo Nicoje T. Bėki laiškas prancūzų k. LDS. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, liepos 17. Paryžius

,,(...) Prašau man išsiųsti likusius s-goje pinigus. Dabar esu Paryžiuje. Pinigus prašome siųsti šiuo adresu (...): Legation de Lithuanie, Paris, Place Malesherbes 14 nr. Vladas Eidukevičius."
(V. Eidukevičiaus laiškas LDS valdybai. Rašyta kito žmogaus ranka, parašas - dailininko.)

,,(...)Poną Eidukevičių sutikau Paryžiuje. Jis dirba portretus, bet greitai mano grįžti į Lietuvą. Reikia kuo greičiausiai gauti Valiutų komisijos leidimą ir kiek jam dar priklauso pinigų pasiųsti į Paryžių, nes jis neturi iš ko gyventi (...)."
(LDS sekretoriaus J. Bagdono prierašas LDS iždininkui P. Kaufmanui.) Ant laiško rezoliucija: ,,(...) Eidukevičiaus sąskaitoje liko Lt. 281. — " (CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, liepos 26. Kaunas

,,(...) Lietuvos dailininkų sąjungos narys Vladas Eidukevičius studijų reikalais išvyko į Vakarų Europą. Pastaruoju laiku jis randasi Paryžiuje ir neturi lėšų grįžti į Lietuvą. Iš jo esamų Sąjungos dispozicijoje pinigų jis prašo išsiųsti jam 250 litų. Maloniai prašome išduoti Lietuvos dailininkų sąjungai leidimą sumoje Lt. 250. - Vladui Eidukevičiui siųsti
(LDS raštas Valiutų komisijai. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 51.)


1939, rugpjūčio 4. Paryžius

,,(...) Aš per p. Bagdoną Tamstoms pasiunčiau laišką su mano parašu, kad tamstos išsiųstumėt man pinigų. Iki šiandienos aš nieko nesulaukiau. Tad prašau L. D. Sąjungą man tuojaus pranešti kokiu antrašu man pasiuntėt pinigus. Išsiųskite mano antrašu 28 BĮ. Bonne Nouvelle, Paris, France.
Reikšdamas pagarbą Vladas Eidukevičius."
(V. Eidukevičiaus laiškas Lietuvos dailininkų sąjungai. CVLMA, f. 33,ap. 2, b. 51.)


Ant atvirlaiškio priklijuota V. Eidukevičiaus nuotrauka.

„Šio žmogaus, fotografuoto profiliu, nuotrauka byloja, kad jis yra sirgęs tuberkulioze. Galvos laikysena, veido išsekimas, nugaros linija rodo užpakalinės plaučių dalies viršūnių uždegimą..." (Daktaro R. Zubavičiaus komentaras)

„Prislėgta būsena. Uždaras, stiprus būdas. Tai žmogus, turįs vieną kryptį gyvenime... Greičiausiai sirgo chronišku bronchitu. Jautrus peršalimams. Plaučiai silpni, sudirginti..." (Gydytojo K. Nastopkos komentaras)

Speigo baimė, vienukart nešiojamos trys liemenės, rankšluosčiu žiemą vasarą muturiuojamas kaklas, pasakojimai Linksmadvario gyventojams apie apelsinmedžius, augančius gatvėse, apie skaistų dangų ir šiltą Alpių papėdės žemę... Viskas pradeda aiškėti, sužinojus apie dailininko nesveikatą. Pietuose jis ieškojo ne tik įkvėpimo, bet ir atilsio savo silpniems plaučiams. Artėjant žiemai, dailininkas jaučia, kur jam lengviau kvėpuoti...


1939, rugpjūčio 21. Paryžius

„(...) Čia pasirašęs Eidukevičius, Lietuvos pilietis, pareiškia, kad jis iš Lietuvos pasiuntinybės gavo vieną tūkstantį šimtą septyniasdešimt penkis frankus ir keturiasdešimt penkis santimus, siųstus Lietuvos dailininkų sąjungos iš Kauno (...)."
(V. Eidukevičiaus raštas Lietuvos dailininkų sąjungai. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 52.)


1939, rugsėjo 1

„Prasidėjo lenkų - vokiečių karas. Rugsėjo 1 d. 17 vai. karo veiksmai prasidėjo visu Lenkijos - Vokietijos pasieniu... Jau bombarduota Krokuva, Katovicai, Punskas ir Gardinas (...). Dancigas jau prijungtas prie Vokietijos (...). Hitlerio žodžiai: „Jėga prieš jėgą" (...) skelbiami kaip karo pradžia." („Lietuvos žinios", Nr. 198.)


1939, rugsėjo 3

„(...) 11 vai. Anglija paskelbė karą Vokietijai (...). 16 val. Prancūzija paskelbė karą Vokietijai (...)." („Lietuvos žinios", 1939, Nr. 199.)


„Tuo metu, baigęs Kauno meno mokyklą, mokiausi Paryžiaus dailės akademijoje Sen Žermene, kuri stovi Bonaparto gatvės ir Senos krantinės kampe, priešais Luvrą. Profesoriaus Gereno studiją su manim dar lankė Vytautas Mackevičius. Gyvenau Lotynų kvartale kaip ir kiti čia studijuoti atvažiavę lietuviai - L. Janušytė, V. Petravičius, P. Augustinavičius... 1939 metų vasarą atostogų į Lietuvą, kaip ir kiti mano kolegos, negrįžau. Likau Paryžiuje. Iš čia buvau nuvykęs į Miuncheną; važinėjau po Prancūziją. Čia mane užklupo karas. Pamenu, trečią rugsėjo, ketvirtą valandą po pietų prancūzai stoja į karą. Mokslams galas. Reikia arba priimti Prancūzijos pilietybę ir stoti į armiją, arba apleisti Paryžių, važiuoti namo. Tik kaip? Per Vokietiją nebegalima. Per Italiją, Balkanus - reikia daug pinigų, o iš kur jų imsi? Plaukti į Angliją, o iš ten - į Skandinaviją - rizikinga: tik ką vokiečiai nuskandino keleivinį laivą „Athenia". Įspėjimas! Mano kaimynas P. Kiaulėnas, baigęs Romoje tapybą, su žmona vyksta į Ispaniją, kviečia kartu važiuoti. Nėra kas bedaryti - tai vienintelis kelias. Galvoju pro Gibraltarą pasiduoti į Tanžerą, anapus Viduržemio jūros,- pasiimt etiudininką ir keliauti. Bet, prasidėjus karui, čia buvo sunku verstis. Po dešimties dienų vykstam į Lisaboną. Apsistojam. Pagaliau gaunu iš Lietuvos pasiuntinybės telegramą, kad galiu atvažiuoti į Paryžių - gausiu tranzitinę vizą į namus - per Belgiją ir Vokietiją.

Briuselyje Vokietijos pasiuntinybėje pro langelį duodu pasą, kad atžymėtų. Girdžiu vokiškai sakant: „Kiauliškos tautos atstovas." Ir trenkia štampą. Viešbučių nebuvo. Gyvenome kambary po dešimt žmonių. Atvažiavau į Lietuvą 1940 metų pradžioje..." (Dailininko V. Kosciuškos atsiminimai.)


1939, spalio 23. Misiūnai

„(...) Šiuo pareiškiu, kad noriu suruošti savo kūrinių parodą. Prašau S-gos valdybos paskirti man S-gos patalpą ir paskolą sumoje šimto penkiasdešimt litų (150). Pinigai man reikalingi aprėmavimui ir sutvarkymui paveikslų (...). Vladas Eidukevičius (...)"
(V. Eidukevičiaus pareiškimas, rašytas kito žmogaus ranka (parašas dailininko), LDS valdybai. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 53.)


1939, lapkričio 3- Kaunas

,,(...) Lietuvos dailininkų S-ga savo patalpose padeda suruošti meno parodas atskiriems dailininkams. Ne per seniausiai tokią parodą buvo suruošęs dail. V. Petravičius, o lapkričio mėn. pabaigoje parodą ruošia dail. Jonušas ir kiek vėliau Eidukevičius (...). Eidukevičius pereitą vasarą ilgesnį laiką gyveno Pietų Prancūzijoje, Paryžiuje ir Latvijoje, kur yra padaręs nemaža tapybos darbų ir portretų, kuriuos jis išstatys savo parodoje (...)."
(„Lietuvos aidas", 1939, Nr. 667)


1939, lapkritis. Kaunas

„(...) Sąskaita už nupirktus iš Lietuvos dailininkų S-gos Individualistų sekcijos V-tos Rudens dailės parodos eksponatus: (...)
3. Vlado Eidukevičiaus „Gėlės" 400 lt." (Iš LDS fondo, CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 56.)


* * *

V. Eidukevičius į Kauną sugrįžta per degančią karo ugnyje Europos žemę. Siautėja jėga ir neapykanta. O jis, piešiantis vagabundas, eina, keliauja iš vienos pusės į kitą, lyg nieko nebūtų įvykę. ,,Aš nekariauju" - jo devizas. Praeina nepaliestas ugnies, kaip salamandra. Jo galva pilna tų pačių rūpesčių: jis tebeieško naujų idėjų darbams.

1939-aisiais dailininkas, atrodo, daug dirbo, tačiau mus iš to laiko tepasiekė keli darbai: pluoštas piešinių, „Dailininko A. Žmuidzinavičiaus portreto eskizas", „Skulptoriaus P. Rimšos portretas"...

„Skulptorius gyvenime, - prisimena A. Gudaitis, - atrodė kitoks: buvo žemiškesnis, labiau kaimietis, o portrete - elegantiškas europietis." Dailininkas subtiliai, atsargiai deformuoja, keičia natūrą - prailgindamas galvą, stambindamas figūrą; nežymiomis vienos spalvos - rusvų tonų - gradacijomis, prislopinta grizaile jis artina, ryškina spėjamą žmogaus esmę. Akimirką, kada jis tikriausias. Apsuptas savo rankų darbo tvarinių. Saugus. Ramasties valandą.

Su kokiu grakščiu saiku ir koloristine kultūra tapomas portretas! Matyt, tarp autoriaus ir modelio buvo dvasinis ryšys. Šis paveikslas - bendravimo išdava. Tyli byla. Įžvalgi nuomonė apie kitą - sau artimą.

...Anksti pavasarį V. Eidukevičius vėl žvalgosi į pietus. Kiti dailininkai džiaugiasi laimingai sugrįžę iš užsienio, tuo laiku nė nemano pasukti atgal, tęsti nutrauktų studijų. Visi laukia, ką atneš Vakaruose kilę įvykiai. O V. Eidukevičiui būtina vėl pamatyti Botičelį. Meistrų paveikslų trauka stipresnė už baimę prapulti. Be to, jo silpniems plaučiams, matyt, vis labiau trūksta Viduržemio jūros, kalnų oro...

Kuriam laikui prapuola V. Eidukevičiaus pėdsakas... Bet žiūrėk, jo balsas beateinąs iš Florencijos.


1940, kovas. Florencija

„(...) iš Kauno į Paryžių, į Užsienio reikalų ministeriją aš pasiunčiau prašymą dėl vizos į Prancūziją, kad galėčiau paimti visus savo paveikslus Paryžiuje. Prašau Jūsų telefonu paskambinti konsului, kad jis tą leidimą dėl vizos persiųstų į Prancūzijos konsulatą Romoje: aš rengiuosi artimiausiomis dienomis išvykti į Romą. Apie siuntimą tegul praneša mano adresu Florencijoje: Via dei Serralgi 130a. Kada jūs galėtumėte atsiųsti pinigų į Romą? Iki šiol man pavyko nutapyti du peizažus. Saulės atokaitoje gana šilta. Likite sveiki!"
(V. Eidukevičiaus laiškas rusų k. Kauno konservatorijos direktoriui K. V. Banaičiui. Kaunas, J. Banaitienės archyvas.)

Pavasaris Florencijoje gaivina jėgas, žadina viltis... Kai Sinjorijos aikštėje būna maža žmonių, pamatai visą jos žavesį - didžiulį bokštą, lodžijas, fontaną su Neptūnu ir Mikelandželo Dovydą, - atrodo, lyg regėtum sapną. Keista, kaip šiuolaikinis gyvenimas ir buitis neužgožia senovės. Beklajodamas miesto užkaboriais, žiūrėk atsiduri prie mažos prekyvielcs, greta kurios paminklas - fontanas vienam iš Medičių, ir pamatai, kad čia dar gyva senovės dvasia. Ir Ponto Vekjas vis toks pat: su mažomis krautuvėlėmis ir Benvenuto Čelinio biustu viduryje. Ar įsivaizduojate, koks džiaugsmas vėl išvydus atpažinti tas mylimas vietas? Kažkas nepaprasta! O Uficiai, o Florencijos katedra! (Iš M. Dobužinskio laiškų J. Somovui¹.)
Tiesiog negali atsitraukti. Palikti. Bet ir užsibūti negali.


1940, kovo 13. Roma

„(...) Prašau man duoti paskolą 200 litų sumos iš Švietimo ministerijos kreditų. Tai man reikalinga parsivežti mano paveikslus iš Paryžiaus, Šituo reikalu į Jus man patarė kreiptis p. Galaunė. Tuos pinigus galėsiu grąžinti iš savo rengiamos parodos Kaune. Už tai galėtų garantuoti Dailininkų Sąjunga (...)."
(V. Eidukevičiaus laiškas į Kauną Kultūros departamento direktoriui Sobliui. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 57.)


1940, kovo 14. Roma

,,(...) Išvažiuodamas iš Lietuvos, turėjau Virbalio muitinėje palikti du savo paveikslus. Tuos paveikslus prašiau ligi grįšiu saugoti, jeigu saugojimas nieko nekainuotų. Bet jeigu saugojimas kainuotų, tai tuos du paveikslus prašiau nusiųsti Vytauto D. Muziej[un] pas poną Directorą Ga¬launę. (...)"
(V. Eidukevičiaus raštas Virbalio muitinei. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 57.)
________________________________________________________________________________________________
¹ Моров A. Могу и жажду работать. (Письма M. Добужинского.) Rankraštis, autoriaus archyvas: 19 p.


1940, kovo 14—20. Roma

,,(...) neatsisakykite padėti, man esant užsienyje. Man labai trūksta pinigų. Ponas Banaitis, konservatorijos direktorius, man pažadėjo atsiųsti pinigų, bet iki šiol nieko negavau (...). Jeigu Jūs sužinotumėte, kad p. Banaitis man jau išsiuntė pinigus į Romą, tai būtų gerai, kad aš Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje rasčiau pinigų, kuriuos pažadėjo Švietimo ministerija. Florencijoje man pavyko aliejiniais dažais nutapyti du paveikslus, o čia tegalima piešti plunksnele arba pieštuku (...). Aš Jums dėkingas už tarpininkavimą pas p. Soblį. Su pagarba - Vladislavas Eidukevičius, Osipo."
(V. Eidukevičiaus laiškas rusų k. Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriui P. Galaunei. CVLMA, f. 33, ap. 2, b. 57.)


1940, kovo pabaiga. Roma

„Esu Jums labai dėkingas (...), kad Jūs pagaliau man atsiuntėte gelbėjimo valtį. Pagal galimybes aš įsitraukęs į darbą, tapydamas peizažus, ir net ėmiau kopijuoti Ticiano „Florą" Uficių galerijoje. Visur žydi gėlės ir čiulba paukščiai. Norėčiau grįžti į tėvynę, tačiau teks palaukti, kol gausiu vizą į Vokietiją (...)."
(V. Eidukevičiaus laiškas rusų k. K. V. Banaičiui. J. Banaitienės archyvas.)

* * *

... Karo ugnis vis labiau apima Europą. Dienraščiai nepaliauja skelbę apie fašistinės Vokietijos siautėjimą. Kiekviena diena atneša naujų blogų žinių.
1940, gegužės 10: „Karas vyksta olandų ir belgų teritorijoje (...). Vokiečių kariuomenė įžygiavo į Belgiją, Olandiją ir Liuksemburgą."
Gegužės 17: „Vokiečiai pradėjo žygį į Prancūziją."
Gegužės 27: „Jau vokiečiai puola Angliją. Puolimus pradeda aviacija."
Gegužės 30: „Vokiečiai užėmė eilę Prancūzijos miestų."
Birželio 11: „Italija įstojo karan."
Birželio 12: „Vokiečiai jau tik per 60 kilometrų nuo Paryžiaus (...). Italai bombarduoja Korsiką, Maltą."
Birželio 15: „Paryžius vokiečių paimtas (...). Prasidėjo trečias karo etapas Vakaruose."
(Iš „Lietuvos žinių".)

... Gegužės dienomis V. Eidukevičius vėl vaikšto Kauno gatvėmis. Sugrįžo tik jam vienam žinomais keliais. Ir šį kartą žaibas netrenkė į lauro medį. Nežinome tik, ar suskubo iš Paryžiaus atsivežti savo paveikslus. (Italijoje nutapytos drobės atkeliavo kartu su juo. Ticiano „Floros" kopiją įsigijo K. V. Banaitis, „Florencijos katedrą" - V. Petravičius...)

Birželis atneša naujus įvykius, kuris iš esmės pakeičia gyvenimą.

Lietuvoje atkuriama Tarybų valdžia. Tomis nepaprasto sujudimo dienomis mes vėl iš akių išleidžiame dailininką. Jis pasimeta į gatves plūstančių žmonių minioje... Tik po kurio laiko jį atrandame A. Mickevičiaus gatvėje, kur neseniai apsigyveno naujasis bičiulis dailininkas Viktoras Petravičius. Apžergęs dviratį (tas žemas, senas dviratis vis tebetarnauja), jis leidžiasi nuo Linksmadvario, pervažiuoja Vytauto tiltą ir senamiestį, traukia į naują prieglobstį.

- Viktoras Petravičius, - mena L. Strolis, - su kuriuo mes tuo metu gyvenome bendrame bute, buvo labai tiesus žmogus. Niekam nepataikaudavo. Originalus. Nesitaikydavo prie nustatytų elgesio normų. Jis gerai sugyveno su Eidukevičium. Jiedu sutarė. Kažkuo buvo panašūs, artimi žmonės. Matyt, ir jų pažiūros į meną buvo panašios. Abu jie čia tapydavo natiurmortus, portretus. Dažnai Eidukevičius čia lankydavosi. Geria jiedu kavą, kartu dirba. Išgeria raudonojo vyno iš „Bak" firmos bokalų. Paskui abu kažkur išeina. Sugrįžę - vėl dirba... Pamenu, Eidukevičius tapė Petravičiaus žmonos Aldonos portretą. Atpuolė su šviežiu darbu, rodo: „Žiūrėkit, žiūrėkit!"- šaukia. Stato ant lovos, o aliejus tai šviežias, nenudžiūvęs, tepa...

... Kai jis tapo, išnyksta praeitis ir ateitis. Prapuola laikas. Tapytojas gyvena tik dabartimi, tik šia akimirka, įžvelgdamas joje amžinybę.

V. Petravičių, kuris iki tol daugiausiai reiškėsi grafikoje, patraukia bičiulio tapymo aistra. Pasak M. Bulakos, jis „tapybos mokosi iš Eidukevičiaus. Nuo tos pažinties, nuo to susitikimo, kartu praleistų valandų ir prasideda Petravičiaus tikroji tapyba."

- Pas Petravičių aš pamačiau du Eidukevičiaus darbus - „Florencijos katedrą" ir „Besimaudančias". Šitas tapytojas - pagalvojau - kolosaliai rimta figūra. Didelis dailininkas. Jis labai gerai pažįsta Renesanso tradicijas - ir eina toliau. Sutinka impresionistus, kurie iš esmės yra ne šviesos spektro skaldytojai, o naujų sąskambių atradėjai, -susitinka ir vėl eina toliau, kaip van Gogas (čia yra paralelė). Eidukevičius naudojasi tapybinėm priemonėm: lipdo dažą, daro atskirą dažų junginį. Pats tonas jo savaip sudarytas. Tai jį, matyt, labai domino... Tų dviejų jo paveikslų buvo ypač įdomus koloritas. Persmelktas atmosfera, susidariusia pigmentų miltams jungiantis tarpusavy. Bet viskas prasideda dvasinėje sferoje. Eidukevičiaus esmė - toje dvasinėje sferoje. Teoriškai nieko neformulavo, nešnekėjo, o paliko šitokius pagrindus... Jis nepanašus į aplinkinius. Materialiniai dalykai jam neegzistuoja. Pakelia galvą nuo drobės, apsidairo - svarbu tik kaip tą dieną pragyvens...

Petravičius jam buvo artimiausias žmogus. Jie abudu nemokėjo prisitaikyti prie aplinkos. Dėl to ir „užuodė" vienas kitą. (L. Truikys)

... Kartą V. Eidukevičius, išėjęs iš draugo namų, žvalgosi - nebėra dviračio. Bėga šen, bėga ten, klausia žmonių - niekas nežino, nematė. Kažkas pavogė.

- Ką daryti? - klausia praeivių. - Bėgt reikia, - kreipiasi į sutiktuosius, - šaukit policiją. Kuo dabar aš važiuosiu? Prancūzijoj senų dviračių niekas nevagia...

Sugrįžęs pas Petravičius, sako:

- Neskambink, Viktorai, į policiją... Nereikia man to dviračio. Matyt, jis buvo jiems reikalingas.

...Vieną vidurvasario dieną, pasikišęs po pažastimi nedidelį paveikslą, V. Eidukevičius pasibeldė į K. Šimonio duris. Jis prisiminė Paryžių, tada nežinomo jam lietuvių dailininko paveikslus ir O. Milašiaus žodžius apie juos. Panoro vėl pamatyti juos, turėti prieš akis - šviesius, fantastiškus, visai nepanašius į jo.

- Pasikeiskime paveikslais, - pasakė įėjęs ir padėjo savo „Darbininko šeimą".

Šeimininkas žiūri į svečią, į  jo drobę. Tyli. Jam įdomu, kad kažkas nori turėti jo paveikslą, bet už tai gauti šitą? Kažin? Kur jis dės tokį? Tyli. Kits kitam ilgai nieko nesako.

Taip ir nepasišnekėjo, tylomis pasikeitė paveikslais. Pas K. Šimonį liko „Darbininko šeima".

„Matydavau Eidukevičių dailininkų sąjungos susirinkimuose, - mena M. Cvirkienė. - Mažos, labai gilios mėlynos akys. Jis buvo gražaus veido. Tamsus blondinas. Tikras šiaurietis, skandinavas. Jo tapybą jau tada dievinau - kaip ir dabar."

Be kita ko, iš to meto liko V. Eidukevičiaus žodžiai, parašyti ant Konrado kavinės blanko:

„1940.VII.25. Prašau sąjungos valdybą tarpininkauti, kad gaučiau Švietimo ministerijos pašalpą 600 litų sumoje (šešis šimtus) ir prašau [apmokėti] mano skolą Lietuvos pasiuntinybėje Italijoje 300 litų (tris šimtus), kuriuos vėliau grąžinčiau grynais pinigais ar savo darbais (paveikslais).
Vladas Eidukevičius“

Ir LDS pirmininko M. Bulakos rezoliucija: „(...) nutarė patenkinti prašymą sumoje 600 litų" (VDM archyvas).

Pinigų yra. Artėja ruduo - ir dailininkas vėl rengiasi į keliones.

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.