AŠ JUMS ATSAKYSIU PAVEIKSLAIS

1938. TYLĖJIMAS

VII
 

Išliko vienuolika V. Eidukevičiaus autoportretų. Dailininko atvaizdų galerijoje pamatai, kaip keitėsi žmogus, kaip kito jo stilius ir požiūris į save.

„Dualizmas tarp manojo ,,aš" ir jo kūniškojo apvalkalo, - rašė I. Stravinskis „Aštuoniasdešimtmečio apmąstymuose", - didėja, tarytum aš būčiau tapęs parodomuoju prietaisu platoniškame dispute apie formą, ir kiekvieną dieną apvalkalas tampa vis svetimesnis ir vis panašesnis j epitimiją. Aš noriu eiti greičiau, tačiau mano nesukalbamas partneris nenori vykdyti mano noro, ir vieną neišvengiamą dieną jis visai atsisakys judėti; tada aš atkakliai laikysiuosi dar didesnio skirtumo tarp man svetimos formos - instrumento - ir paties savęs. (...) Veidrodžiai - taip pat atminties instrumentai. Juose veikiau matai save tokį, koks buvai, o ne koks esi dabar; tai, kas tikra, pernelyg neapčiuopiama. Žmogus žiūri į save veidrodyje ir suvokia vien tai, kas išnyko (...)."¹

... Štai du dailininko atvaizdai: ankstyviausias, „Autoportretas su palete", ir paskutinysis, „Autoportretas su skrybėle ir teptukais". Kompozicija, figūros poza, galvos pakreipimu, net žvilgsnių išraiška jie labai panašūs. Prieš mus stovi dailininkas, kuris, rodos, tą akimirką patyrė, kad pagaliau surado savo kelią, kad jau gali sukurti geriausią savo paveikslą: dėl to išdidus, pasitikintis.

Tuos atvaizdus skiria dvidešimties, gal net trisdešimties metų tarpsnis. Pirmajame autoportrete - jaunuolis, tikriausiai nė dvidešimties nesulaukęs. Antrajame - keturiasdešimt penkerių metų vyras. Kai palygini šiuos darbus, matai, kas išliko, o kas pakito. Noras tapyti, kūrimo dvasia išliko, nors pakito „kūniškas apvalkalas". Pasikeitė ir tapysena, rankos jautrumas. Tiedu autoportretai žymi ribas, laiką, per kurį brendo, gvilbo tapyba. Veidas prarado jaunystės spalvą, paseno rankos, bet dirbdamos jos atsikratė įtakų, ištrūko iš didžiųjų praeities dailininkų paunksnės. Prarasdamos įgijo.

Iš pirmojo autoportreto (kuris greičiausiai buvo nutapytas besimokant Rygos meno mokykloje ar tuoj iš jos išėjus) „į mus įdėmiai žvelgia devyniolikmetis jaunuolis, jo sučiauptos lūpos rodo didelę energiją, užsispyrimą, kurį dar labiau pabrėžia kampuoti, vyriški veido bruožai.
____________________________________________________________________________________________________
¹ Стравинский И. Диалоги. - Л., 1971, c. 292, 297, 298.


Energijos perteklių atskleidžia ir platus, ekspresyvus potėpis, šviesokaitos kontrastai" (A. Savickas)¹. Veido išraiška išdidi, bet naivoka: daugiau atspindi loli siekiančius norus. Akys dar nesuradę atspirties... Čia daug erdvės; ji dar neapgyvendinta savais fantomais. Nėra giluminio ryšio su apsuptimi. Paletėje - dar Rygos meno mokyklos mokytojų naudota spalvinė gama...

- Žvelgdami į „Autoportretą su skrybėle ir teptukais", kas pažino dailininką, tvirtina: „Čia jis - kaip gyvas. Toks jis ir buvo." Žvelgia jis kiek iš aukšto, iš tolo - iš savo vienatvės sodų. Veide nebėra jaunystės energijos; visa povyza rodo savo jėgos ir brandos pajautimą. Jis žino savo vertę. Ramus, pasitikintis savimi: atrodo, lyg mes, jį stebintieji, būtume kažkur apačioje. Jis iškilęs virš kitų ir lyg rodo, kas jį išskiria: rankos. Jos netuščios, tvirtai laiko teptukus! Tai - tapybos šventės valanda, kurią dailininkas sau susikūrė. Darbo vidudienis. Jis užtat pasipuošęs - su skrybėle, kaklaryšiu, baltais rankogaliais. (Taip apsirengę dailininkai paprastai netapo paveikslų.) Jis dabar - tikriausias, nes tapo, nes tai geriausia, ką jis moka, ką gali.

Dailininkas stovi gamtos apsupty. Susijungęs su medžių, žolės žaluma, dangaus mėliu, žemės šviesa. Toji apsuptis - lyg skambančių formų ir spalvų orkestras, kurias reikia, kaip kokiam natūros dirigentui, sugauti, suvesti į paveikslus. Jis tapo paveikslą - tarytum išlieja į jį patirtą gamtos išgyvenimą.

Neužmirštama ranka, suspaudusi teptukus. Taip žmonės laiko suspaudę savo likimą. Toji ranka - pilna stiprybės; ji varo vagą, duoda ritmą, nužymi kryptį. Tapančioji ranka - kitokia: ji švelniai liečia nematomo kūrinio paviršių, niuansuoja...

Iš subalansuotos tvirtos paveikslo struktūros išauga įsimenantis dailininko pavidalas ².

- Aš esu mažesnis už tai, ką padarau. Ką sukuriu, - byloja ši drobė.

Tarp tų dviejų autoportretų - besimainanti dailininko atvaizdų gradacija.

„Autoportretas su raudonu šaliku" - „Autoportretas su apnuogintu biustu" - „Autoportretas su baltu šaliku" - „Autoportretas su atlapota apykakle" - „Autoportretas" (35X27)...

- Įkritusios akys, skruostų įdubimas, - kalba gydytojas R. Zubavičius, žiūrėdamas į tuos atvaizdus, - rodo polinkį į psichinius kraštutinumus. Impulsyvus, staigus, žiežirbos būdo žmogus. Į senatvę griežtumas, o taip pat reiklumas didėja.
_________________________________________________________________________________________________
¹ XX a. lietuvių dailės istorija.—V., 1983, t. II, p. 63, 64.
² Mūsų manymu, V. Eidukevičiaus ,,Autoportreto su skrybėle ir teptukais" kompozicinė struktūra labai primena Rembranto „1660 metų autoportretą ties molbertu" iš Luvro. Matyt, vėlyvasis didžiojo olando šedevras bus davęs impulsą: figūros pasisukimas, žvilgsnis, tiur-banas, rankose laikomi teptukai ir — iš senstančio veido vilnijanti nemalštanti kūrybos galia.



Galįs nesiskaityti su kitų nuomone. Užsispyręs. Žmogus, kaip sakoma apie tokius, su charakteriu. Tiesus, neslapukaujantis. Iš melancholijos pereina į užsispyrimą, iš įtarumo - į pasitikėjimą. Atrodo, tas žmogus nebuvo linkęs į lyrizmą, švelnumo rodymą, daugiau į dramatizmą... Pirmieji atvaizdai liudija atsiradusį polinkį į savižudybę. Vaikystėje sirgo slaptos eigos rachitu. Tai turėjo įtakos jo nervingumui, staigiems jausmų prasiveržimams. Šiek tiek išdidus; „generoliškos laikysenos"- ne tiek dėl būdo, kiek dėl ligos: išsekęs veidas, toks „galvos nešimas", nugaros forma rodytų, kad žmogus sirgo plaučių TBC. Vešlūs antakiai tai irgi patvirtina... Sirgo taip pat mažakraujyste - nėra ramumo veide... Smalsus labai - norįs visada viską žinoti. Valingas - tik retkarčiais. Nuolat pavargęs, išsekęs.

...Dailininko autoportretuose, I. Stravinskio žodžiais, vyksta „disputas apie formą". Žmogus „nori eiti greičiau", o „nesukalbamas partneris" - kūnas - vis nenoriau pildo pageidavimus.

Tačiau, prarasdamas fizinę galią, menininkas vis labiau artėja į save, jo ranka suranda autentiškus spalvų, formų ir linijų santykius, turtėja faktūros - kristalizuojasi originali plastinė išraiška. Autoportrete (35X27), kurį autorius padovanojo B. Motuzai, iš rusvo fono išnyra valingo smakro faunas, žvelgiąs iš savo fanatizmo dangaus...

Tapybos branda prasidėjo tarp 1932 ir 1933 metų, kai šis dailininkas paklydėlis sugrįžo į gimtinę.

Jis jaučia, kad tolydžio turtėja ir gilėja jo paveikslai. Su vis didesniu atkaklumu, įnykiu, tikėjimu imasi vis naujų darbų. Dieną, kurią nelaikė rankose teptuko, būna paniuręs. Ilgesnį laiką nedirbęs tiesiog bjaurisi savimi. Kūryba - natūraliausia jo būsena.

Tačiau tuo pat metu dailininkas įsitikina, kad jo pastangos lieka be kitų pritarimo. Štai jau šešeri metai, kai jis grįžo į Lietuvą, bet čia jo nepastebi, nemato ar nenori matyti. Tūlas juokiasi, šaiposi, tyčiojasi iš dailininko darbo, o jį patį stumia nuo savęs, veja tolyn. Tik nedaugelis suvokia jo paveikslų vertę, vienas kitas tepamato jo sielą.

„Savo tapybinį ir meno išsilavinimą gavau užsienyje, dirbdamas tai Miunchene, tai Paryžiuje, tai vėl Italijoje, kur savo studijų protarpiais gaudavau užsakymų freskų, bažnytinių paveikslų, portretų ir t. t., tuo būdu uždirbdamas savo skurdžiam pragyvenimui (...). Grįžau, manydamas įgytas žinias pašvęsti savo kraštui, bet, deja, mano kreipimasis į Meno mokyklą su pasiūlymais ten dirbti liko be pėdsakų - kitoks gi būdas sudaryti savo darbo sąlygas pasidarė dar skurdesnis nei užsienyje..."¹
_____________________________________________________________________________________________________
¹ Suveizdienė G. Konsulo 20 frankų...- Tiesa, 1966, rugsėjo 17.


Jį be perstojo skaudina susidūrimai su pasauliu, nes, kaip ne kartą pamatėme ir įsitikinome, gyventi vien kūrybos kalne neįmanoma. Be žmoniių pražūtis, o bendraujant su jais - įskausta sielą.

Amžinas neprisitaikymas ir nesusigyvenimas: be kitų dailininkas jaučiasi nereikalingas, išstumtas, „išvarytas į tyrus", negalintis egzistuoti (kaip sklandantis paukštis virš negyvos, bežadės žemės, kuri negali matyti, ką jis moka, ir suprasti, kas jis toks); su kitais - svetimas, nesuprastas ir nesuprantantis (lyg paukštis, kuris viliasi atsiplėšti, pakilti ir nutolti nuo žemės).

Nesiliaujantis tylus konfliktas su apsuptimi. Nuolatinis nepasitenkinimas tuo, ką jis turi, kur esti. Atėjęs šis žmogus niekaip negali pritapti, įsilieti, įaugti į atrastą bendruomenę. Lyg būtų visai kitos prigimties. Iš kitur.

Tačiau nei jis, nei tie, pas kuriuos jis ateina, nekalti, o tik skirtingi. Ir negali mylėti vieni kitų, - to, kas anapus jų. Dėl to skirtingumo ir susiduria. O pralaimi, kenčia, žinoma, jis, nes - vienas, nes nepaklūsta ir neprisitaiko prie daugumos.

Taip ir keliauja žmogus. Susidūrimai jį lydi nuolat ir visur. „Kartą dailininkas Eidukevičius nepaprastai susierzinęs atėjo pas mus ir tarė: „Ponia, duok kokią panešiotą suknelę. Mano kaimynės moterys taip užsipuolė mane, taip keikia, sako, aš nuo tvoros nudžiovęs jų vaikų suknelę. Tik pamanykit, ką jos prasimanė! Tiesa... gal kada patvory gulintį kokį skudurą ir paėmiau teptukams valyti, bet šitaip plūstis!.." Šiek tiek nurimęs, susivyniojęs gautą suknelę, dailininkas išskubėjo likviduoti moterų išpuolio (...). Nepasirūpindavęs žiemai malkų, šalčiams atėjus, eidavęs pas kaimynus skolintis. Ateidavo ir pas mus. Vieną kitą kartą davėme, o kai pasakiau, kad daugiau nebeduosiu, labai nustebo, - sandėly dar yra malkų, ir atsisakome jam duoti." (E. Glemžaitė-Dulaitienė)

... Kartą užeina V. Eidukevičius ir J. Miltinis į „Pienocentrą" papietauti.

- Pavalgėm rūgusio pieno su karštom bulvėm, dešrelių. Reikia atsirokuot, - prisimena režisierius. - Išsitraukiau pinigų, kuriuos palaidus nešiojausi kišenėje. Eidukevičius, pamatęs dešimt litų, sako: „Duok man penkis litus - ir bus po lygiai." Toks betarpiškas ir tiesus jo pasakymas (ne prašymas!) sukėlė man šypseną. Svarbiausia - jo intonavimas. Jis nustelbė mano gobšumą. Tuos penkis litus ne atidaviau, o iš savo delno jam užleidau. Aš tiesiog apsidžiaugiau, netekęs pinigų.

„Matydavome jį, - mena A. Zauka, - su dviračiu pravažiuojantį: butelis pieno, kuprinė ant pečių - vyksta tapyti. Nešiojo net tris liemenes, avėjo kaliošus - panašus buvo į valkatą. Kartą jis pastebėjo einančią mano žmoną.- Tai buvo 1937 metais. - Buvo graži moteris. Iš šono atrodo išdidi, neprieinama, o kai pažįsti - paprasta, „dūšios žmogus". Matyt, dailininkas nužiūrėjo, kur ji eina, kur gyvena. Atėjo į mūsų namus ir sako žmonai:

- Aš noriu jūsų paveikslą nutapyti.

Pasakė ir, atsakymo nelaukęs, pradėjo dirbti. Tapė pastele. Už portretą gavo penkiasdešimt litų."

Poniai Zaukienei portretas nepatinka: jai atrodo, kad viena akis truputį žvairuoja. Portreto savininkė, su dailininku nepasitarusi, anglies pieštuku „pataiso" akį. Dailininkas, šitai sužinojęs, labai įsižeidžia:

- Mano darbą taisyti?!

Ilgą laiką, važiuodamas į šlaitus tapyti, jis negali net pažiūrėti į Zaukų pusę. Bet po metų vėl veria jų namų duris - jam tas paveikslas neišeina iš galvos:

- Надо поправить*. Atrodo, aš jo neužbaigiau, - sako sugrįžęs. „Ir, nieko nelaukęs, tik duoda, duoda. Kompozicijos ir spalvų nekeičia - tik išraišką ir plaukus. Žmona išsigando. Užbaigęs pasirašo: „Vladas Eidukevičius. 1938". Žmona vėl nepatenkinta, jai atrodo, kad portretas sugadintas, tik jau anglies pieštuku nebepataisysi... Buvo iš pradžių artistiška, o pasidarė liūdna." (A. Zauka).

Žydro dangaus fone ji žiūri išplėstomis, didelėmis akimis, bet mato ne daiktus, o tai, kas už jų. Kaip ir dailininkas, prasidėjus tapybos valandai. Ji žiūri į pasaulį jo akimis. Dailininkas tapo kitą, bet suteikdamas dalį savęs - savo žvilgsnį, savo viziją. „Jeigu tu geidauji, jog aš vėl tau pozuočiau, tai šito niekados nebus: tu žiūri į mane atviromis akimis, įdėmiai, bet manęs nematai - tik savo viziją. Nepastebi mano grožio, mano akių, mano aprėdo, kurį dėl tavęs apsirengiau."¹

Subtiliai, delikačiai modeliuodamas veidą, jis sau kartoja: ,,Morbidezza... Morbidezza..."**

Pajutęs, kad šeimininkė ir vėl nepatenkinta darbu, jis atėjęs sako:

- Sugalvojau. Atiduokit man jį: iš jo padarysiu madoną - kunigai daug pinigų duos.

Bet ji neatidavė. Vyras prisimena: „Paskui tas portretas jai vis labiau ir labiau patiko."
Į Zaukų namus nuolat renkasi teatralai. V. Eidukevičius, matyt, namų atmosferos paveiktas, pasako šeimininkui:

- Jei turėčiau fraką, nusiskusčiau, apsirengčiau - mes visi nueitume į „Metropolį". Ir visi nustebtų. Sakytų - iš kur toks vyras! Juk aš neblogas vyras?
___________________________________________________________________________________________________
* Reikia pataisyti. (Rus.)
¹ Žr.: Бальзак O. Неведомый шедевр, c. 698.
** Švelnumas (ital.j—tapybos terminas sparvoms nusakyti.

Tas žmogus su palaikiu švarku, nešiojąs tris liemenes („kad nesušaltų"), šlamšintis kaliošais, kalba apie fraką... A,. Zaukienė, stebėdama nuskurusį dailininką, įkalbina kaimynus Dulaičius,, gyvenančius greta, Žvaigždžių gatvėje, taip pat „pasidaryti savo paveikslus". („Nors kiek reikėjo prisikamuoti, kol nupiešė.")

„1938 metų pavasarį dailininkas Eidukevičius tapė Kauno miesto fone V. Dulaičio su dukra portretą. Šį paveikslą numatė baigti per mėnesi ir išstatyti Lietuvos dailininkų rudens parodoje. Pats Dulaitis, juo labiau duktė gimnazistė pavasarį labai maža teturėjo laiko pozavimui, tat dailininkas pasižadėjo padaryti eskizus ir iš jjų tapyti portretą.

Sutartą dieną dailininkas atsinešė pairuoštą portretui drobę, škicams popieriaus. Dailininkas pasakė, kad jis numatąs portretą padaryti Kauno miesto fone. Visi aptarėme, koks apsivilkimas geriau tiktų. Saulėtame kambarėlyje susėdę ant suolelio pozuotojai pasiruošė. Ant mažo vaikiško stalelio dailininkas išsidėstė dažus, drobę atrėmė į kėdės atlošą ir stvėrėsi darbo. Keliais bruožais drobėje nustatė pozuotojų vietą ir toliau popieriuje ėmėsi škicuoti veidus. Pirmą dieną per daug nesivargino, greit užbaigė darbą.

Keliom dienom praslinkus, dailininkas nešinas drobe vėl atėjo dirbti. Be anksčiau padarytų kelių štrichų, drobėje nieko nauja nebuvo. Dailininkas išsidėstė dažus tardamas: „Ja, ja, pradėkime." Pagautas įkvėpimo, jis nepastebėjo, kad pozuotojai pavargo. Pagaliau Dulaitis nekantraudamas tarė: „Tamsta sakei, kad naudosies eskizais, o čia dvi valandas sėdėk nejudėdamas. Tai pasibaisėtina!"

Dailininkas, pakėlęs akis, kaip niekuo dėtas pasakė:

- Dar truputį, ir aš baigsiu...

Dulaitis patriukšmavęs pats suprato, kad norint turėti tapytą portretą, reikia pozuoti. Dailininkas beveik kasdien ateidavo, ir pozuotojai, kaip tikri kankiniai, kantriai sėdėjo. Kai jienis prailgdavo, paskaitydavau įdomią knygą, suieškodavau gerą radijo muziką ir kitaip įvairinau jų laiką.

Dailininkas labai mėgo gerą klasikine muziką - popietinis laikas kaip tik buvo skiriamas tokiai muzikai. Kartą, sklindant Bethoveno sonatos garsams, gretimame kambaryje kažkas įėjęs pasuko radiją, pasigirdo ' triukšmingi fokstroto garsai.

- O dieve, - suvaitojo dailininkas, vos iš rankų neišmetęs teptuko, - klasikinę muziką pakeisti tokiu šlamštu!

Paskubėjau grąžinti nuotaikos rimtį. Kartais dailininkas, atsikvėpdamas nuo darbo, mėgdavo pasakoti apie didžiųjų dailininkų kūrinius. Jis turėjo nemažą kolekciją kūrinių reprodukcijų, daugiausia portretų. Kas nuostabu, jis smulkiai nupasakodavo vaizduojamųjų asmenų biografijas.

Ne kartą dailininkas su mumis kartu pietaudavo. Vieną vėsoką dieną dailininkas atėjo vėliau, ir, kol pozuotojai pasiruoš, aš pasiūliau jam kopūstų su bulvėmis.

- Ponia, aš pasiruošęs tapyti, o tamsta siūlai kopūstų... Ne, ne... Nuo kavos puodelio su likeriu aš neatsisakysiu.

Paruošiau kavą. Mažais gurkšneliais gurkšnodamas kavą ir likerį, dailininkas intensyviai dirbo. Puodelio kavos jam užtekdavo visam darbo laikui. Dirbdamas dailininkas mėgdavo kartais kažką murmėti sau po nosim. 

Portreto tapyba ėjo prie galo. Du kartus pozuotojai su dailininku vyko j Nemuno šlaitus, kur buvo parinktas portretui fonas ir ant kurio pakriaušės susėdę jie vėl pozavo. Pagaliau portretas buvo baigtas. Dailininkas pageidavo, kad portretas būtų tuoj nufotografuotas. Jis sakė, kad nuotraukoje geriausiai pastebimas mažiausias netikslumas (...).

Tėvo ir dukters portretas buvo Dulaičio nuosavybė. Dailininkas, tapydamas portretą, turėjo vilčių, kad šis darbas gali būti nupirktas Muziejaus. Jei taip įvyktų, dailininkas žadėjo kitą portretą nutapyti - „Motinos ir sūnaus". Dulaitis nenorėjo savo nuosavybės kam atiduoti, tačiau dailininkas kalbėjo: „Būtų garbingiausia, jei portretas taptų Muziejaus nuosavybe. Ten jis niekad nežus, ir pats, nuėjęs į Muziejų, galėsi juo pasigrožėti (...)."

Neišmanėlių kritikos dailininkas neapkęsdavo. Kartą kažkas pastebėjo, kad Dulaitis portrete mažai panašus.

- Tapytas portretas - tai ne fotografija, - įsikarščiavęs tarė. - Dailininkas taip tapo portretą, kaip jis pats mato ir kaip jį išgyvena." (E. Glemžaitė-Dulaitienė)

„V. Dulaitis su dukrele" (o taip pat portretas „Šilingų šeima", natiurmortai „Bijūnai", „Rožės" ir „Betliejaus" II variantas) buvo eksponuotas IV rudens dailės parodoje¹.

Dvifigūrį portretą nupirko muziejus, įvertinęs darbą 750 litų². Taupomosios kasos, kaip skelbė žinutė spaudoje³, už šią drobę paskyrė 2000 litų premiją. Dailininkas labai džiaugėsi pasisekimu. Atėjo nušvitęs pas Dulaičius: kalbėjo, kad jam atsiveria naujas kelias, kad galėsiąs gyventi nepriklausomai. Deja, premija nebuvo įteikta...
____________________________________________________________________________________________________
¹ Dulaičių archyve liko toks pakvitavimas: „Aš, dailininkas Vladas Eidukevičius, iš p. Dulaičio paėmiau portretą, už kurį jam turiu grąžinti 122 litus arba nutapyti kitą portretą. 1938.XII.17." Dulaičio ranka padarytas prierašas: „T. p. 20 lt., kuriuos daviau dirbdamas darže."- VU MB rankraščių skyrius.
² Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus eksponatų dienynas (1936—1944). Pirkta 1938.XI.25
³ Naujoji romuva. - 1938, gruodžio 11, p. 947.

V. Dulaičio su dukrele portretas pasidarė populiariausias dailininko kūrinys. Ne kartą eksponuotas parodose, dažnai reprodukuojamas. Kokio visuotinio pripažinimo susilaukė šis paveikslas, rodo P. Galaunės pastaba: „Vyresnės kartos dailininkai nelabai tevertino jo darbus, išskyrus tik tą dvigubą portretą senojo Kauno fone."

Tame paveiksle akivaizdžiai atsiveria vienas esminis V. Eidukevičiaus kūrybos bruožas, o drauge tikslas, kurio dailininkas siekė: jis tapo ne tik tai, ką mato, bet ir ką žino. Tą žinojimą jis perteikia rupia faktūra, raiškiu piešiniu, tvirtai renčiama kompozicija, vibruojančia šviesa, turtinga sparvų gama... Portrete tėvo mėlynų tonų surdutas tampa kolorito centru, kuris organizuoja, vienija vaizdą ir atskleidžia spalvų ryšius. Dailininkas pasiekia maksimalaus kontakto tarp žmonių figūrų ir supančios erdvės. Fonas čia pasižymi tokia pat koloristine energija, kaip ir figūros. O tai, anot Andrė Masono, tikros tapybos ženklas.

Tačiau žiūrėdamas nesustoji tame paveikslo lygmenyje; neapsiriboji iliuzija, formų ir spalvų žaismu, nes autorius nesitenkina tuo, ką mato (kaip, pavyzdžiui, impresionistai, siekę pagauti besimainančią šviesą ant daiktų paviršių). Plastiniai elementai - tik priemonė sujungti matymą ir žinojimą. Dailininkas ieško pastovumo.

Jiedu - tėvas ir dukra - sėdi greta vienas kito nuostabios panoramos fone. Nurimę. Tie jų pavidalai, kartą pamatyti, nebeužmirštami. Rodos, pamatai į paveikslo paviršių išviliotą modelių dvasingumą. Tas įspūdis nepraeina, neišnyksta. Iš drobės vilnija rimtis.

Šiame paveiksle ne tik atvaizduoti geri, nesavanaudžiai, nepikti, neapsimetinėjantys žmonės; tai pamatytas ir patirtas pats gerumas. Norisi žiūrėti ir klausytis akimis. Sukurti tokį išraiškingą, ramybės kupiną vaizdą „badmiriaujant ir šąlant - be galo sunku" (van Gogas). Jis tapomas ne tik dažais, bet ir savęs atsižadėjimu. Negailint savęs...

- Pirmą kartą Eidukevičių aš pamačiau Kauno kultūros muziejuje, kur dirbau paminklų konservatoriumi, - mena dailininkas V. K. Jonynas. - Atsinešė jis ir rodė savo darbus. Laukė gyvo žodžio iš kolegų, kurie nepavydėjo. Čia jis rado užuovėją. V. Kairiūkštis, P. Galaunė teigiamai vertino jo paveikslus. Tarp jų buvo ir įspūdingas dvigubas portretas... Kelis kartus Eidukevičius buvo apsilankęs. Po to nueidavom į „Pienocentrą" - išgerdavom grietinės, suvalgydavom baronkų.

Jis buvo labai gilus žmogus: tylus, neiškalbus, bet viską pajaučiantis. Kalbėdamas apie savo darbus, nieko neteigė. Matyt, dėl to, kad jis viską darė su jausmu - o jausmai laiko tėkmėj kinta. Dėl to ir ateidavo pasitikrinti. Jis kantriai išklausydavo, kas ką pasako, bet į diskusijas nesileisdavo. Korektiškas; bendraujant su kitais jutai rimtį.

Jo darbai atrodė profesionalūs, išbaigti. Buvo matyti gera spalvinė mokykla. Kitoks negu J. Vienožinskio postsezanizmas. Skyrėsi jis ir nuo „Ars" krypties, kuriai mes, jaunieji, priklausėme. Jo negalėjai čion įstatyti. Man net atrodė kiek konservatyvus. Bet ir prie senosios dailininkų kartos nelipo. Turėjo jis giminystės su impresionizmu, fovizmu. Bet prie kokios nors srovės jo negalėjai priskirti. Savo kryptį, savo kredo turėjo. Kūrė vienas pats...

Buvo labai kuklus; mažai iš gyvenimo reikalavo; tenkinosi mažu - kad tik gyvybę galėtų palaikyti... Jo keistumas kilo iš individualios dvasinės koncentracijos. Pasiutusiai taupė laiką ir energiją. Toks buvo jo gyvenimas. Vien jutimas, kad negali ko padaryti, kur išvykti - jį slėgė...

Tai vaikščiojantis pranašas, skelbiąs pranašystes tylėdamas... - Nutilo pasakotojas. Į kambarį slinko prieblanda, didėjo sutema.- Aš jums galėjau papasakoti apie Vladą Eidukevičių todėl,- palūkėjęs tęsė, - kad neuždegiau kambary šviesos: galėjau susikoncentruoti. Ir kad už jūsų nugaros, pro langą, vakarėjančio plyno dangaus fone, mačiau pušų viršūnes ir mėnulio pjautuvą.

... Grįžtame į 1938 metų viduvasarį. Dailininką randame tik ką atėjusį į Šiaulių „Aušros" muziejų:

- Čia noriu surengti savo darbų parodą.

- Muziejus neturi lėšų, - jam aiškina naujai paskirtas direktorius S.Vaitkus. Jis įdėmiai žiūri į nekviestą svečią - ir, rodos, atpažįsta; kažkur jau buvo jį matęs, sutikęs... Taip, taip, tai tas pats, kuris, parėmęs drobę ant šakalių, nuo Meno mokyklos pylimo tapė didžiulę Kauno panoramą. Pasikeitęs, pražilęs... Tada S. Vaitkui - Meno mokyklos moksleiviui - jis atrodė daug jaunesnis, nors praėjo tik šešeri metai.

- Kaip atsidūrėte Šiauliuose? Kas nukreipė? - klausinėja direktorius. Bet dailininkas į tokius klausimus neatsakinėja ir nesileidžia į kalbas.

- Reikia atidaryti mano parodą, - pakartoja.

- Šiauliečiai paveikslų neperka, o muziejus neturi lėšų. Neseniai buvome surengę Vengrijos dailininkų parodą - niekas nieko nenupirko. Buvo nepatogu prieš svečius iš užsienio, tai pačiam kraštotyros draugijos pirmininkui prisiėjo nupirkti porą paveikslų, kad padengtų įdėtas į parodos surengimą lėšas.

- Aš - ne vengras, - ramiai atsako dailininkas. - Man tik reikės porėmių: visi darbai guli susukti į rulonus.

- Aš jums kitą kartą duosiu miesto inteligentų sąrašą, kurie galėtų pirkti jūsų paveikslus. Yra, kurie kartais teiraujasi. Apsilankykite pas vaistinės savininką, pas advokatą. Žinau, esate nebrangininkas. Galėsite padaryti portretus...

Dailininkas nekalba. Nieko nepasakęs, išeina. Po kiek laiko jis vėl muziejuje. Šį kartą jį pasitinka sargas:

- Kas būsi? - klausia apžiūrėdamas nuo galvos ligi kojų.

- Aš čia darysiu savo paveikslų parodą.

Sargas žvairuoja. Tokie „dailininkai" jam kelia didelį įtarimą. Eina klausti direktoriaus:

- Beldžiasi kažkoks valkata. Gal neįleist? Sako, kad dailininkas...

- Dailininkas. Tikrai dailininkas. Ir geras, tik žinau, čia jis pasisekimo neturėtų.

- Tai ar leisti?

- Jeigu žmogus eina - tegu eina. Tegu pats susipranta.

Ilgai vaikšto dailininkas į muziejų - ir vis su tuo pačiu savo „o vis dėlto reiktų surengti parodą"... Visiems įkyrėjo, nusibodo. Pagaliau prieš jį užsitrenkia durys.

Dailininkas apsistoja Ginkūnų dvare, keturi kilometrai nuo miesto, prie ežero. Tai Fledžinskų sodyba.

- Atsimenu, - kalba Jurgis Fledžinskas, - ėjo 1938 metai. Kažkada vakarop pasirodė keistos išvaizdos žmogus. Atvažiavo dviračiu, ant bagažinės vežėsi į ritinį susuktas drobes. Pasisakė, kas esąs, ir pareiškė savo norą pas mus pagyventi. Tėvai nustebę. „Na, ką gi, jei toks noras yra - prašom. Vietos užtektinai..." Tas atėjęs žmogus buvo labai nekalbus. Vidudienį šeimyna (mes - keturi vaikai, - tėvai) susirenka į didįjį kambarį pietauti; su mumis ir dailininkas. Užsidaręs, tylus, atsiribojęs nuo visų.
Prie stalo jis į jokius pokalbius neįsitraukdavo. Nesidomėjo, kas čia vyko. Buvo lyg savam pasauly. Plaukai ilgi, nesušukuoti, suvirtę ant šono; veidas raukšlėtas. Tebeprisimenu jo akis - kažkaip ypatingai gyvos buvo jo akys. Su liepsna.

- Dailininkas buvo labai atviro veido - atrodė, kad jis neturi paslapčių. Tačiau turėjo savo pasaulį... Tylus, labai nekalbus, nesikišo į kitų vidinį gyvenimą. Dėl šio savo bruožo jis man atrodė esąs labai inteligentiškas. (A. Fledžinskaitė-Košubienė)

Beje, tas „tylus žmogus" kiek sutrikdė sodybos gyvenimo ritmą. Ir štai kuo: vėluodavosi valgyti. Visi susirenka prie stalo, o jo nėra. Pagaliau ateina, kada jam reikia...

Jau pirmą dieną paprašė pozuoti sūnų Jurgį, kuris tada lankė Šiaulių gimnaziją, o taip pat privačiai mokėsi groti smuiku.

Mama sako: „Jurgi, tu grok Šopeno-Sarasatės „Noktiurną", o dailininkas tave paišys." Aš varžausi; galvoju: „Kaip jis mane galės piešti, jei aš grosiu, judėsiu?" O jam tai visai netrukdė. (J. Fledžinskas)

- Aš jį pirmą kartą pamačiau pas Fledžinskus, Ginkūnų dvare, - pasakoja A. Petravičienė. - Buvau studenčiukė, atvykusi iš Dotnuvos atlikti čia praktikos. Eidukevičius, žinau, pasiruošė paišyti Fledžinskaitės portretą. Tuo metu aš ateinu į kambarį, atnešu didelę lėkštę su obuoliais - tokie gražūs obuoliai. „Panele, sustok!"- šaukia dailininkas. Ir jau daro mano portreto škicą...

Erdvus kambarys su balkonu į sodo pusę. Kukliai įrengtas, - matyti, kad šių namų šeimininkai nepuoselėja buities. Didelis stalas, židinys, ant jo - kinietiška vaza, bronzinė Napoleono skulptūrėlė; rojalis.

Šeštadieniais namuose vyksta muzikos vakarai. Visa šeima muzikuoja: jauniausias sūnus Jurgis su broliu Vytautu groja smuikais, sesuo Sofija - violončele, motina - fortepijonu, tėvas - altu. Dar apsilanko muzikos mokytojai - Petras Arminas, Stasys Jurkevičius. Groja F. Šuberto „Forelių kvintetą", R. Šumaną, J. Haidną... Muzikuoja patys sau, kaip senovėje. Pasikalbėdami, aptardami naujienas, iš didelio virdulio įsipildami arbatos. Vakaro šviesa, praėjusi pro seno parko medžius, apšviečia kambario sienas, ant jų sukabinėtas šeimos fotografijas.

Įdomi tos šeimos istorija. Tėvas, Jonas Fledžinskas, į Ginkūnų dvarą, seną grafų Zubovų gūžtą, pateko būdamas žemesnio luomo. Kažkada jis platino „Iskrą"; buvo suimtas, kazokų nuplaktas, kalėjęs. O paskui Vladimiras Zubovas jį paėmė į dvarą buhalteriu... Toji sodyba visko matė: čia slapstėsi nuo žandarų Vincas Kapsukas-Mickevičius, čia caro laikais veikė slapta pradžios mokykla; vėliau joje mokytojavo Valerija Valsiūnienė... Ir dar - buhalteris J. Fledžinskas pamilo grafaitę Aleksandrą Zubovaitę, tą pačią, kuri vaikystėje su tėvais lankėsi Jasnaja Polianoje ir „sėdėjo grafui Levui Tolstojui ant kelių", o jis „buvo apsivilkęs drobine sermėga ir nuo jo sklido mužiko kvapas". Aleksandros tėvas iš pradžių nė iš tolo nenorėjo girdėti apie „nelygią meilę". Šešerius metus tęsėsi draugystė - šešerius metus šeima laukė, kol viskas pasibaigs, bet meilė nepraėjo. Ir ką gi - Jonas Fledžinskas tapo Ginkūnų šeimininku. Jis paprastas, myli žemę ir vaikus...

Štai į kokią šeimą atkeliavo dailininkas. Atrodo, kad jį čia supras - bus galima ilgiau pagyventi šioje paežerės sodyboje. Bet gaila, gaila: atsitinka tai, kas ir turėjo atsitikti, ką jis žino iš kalno, užsimerkęs. Bematant tarp čionykščių žmonių išryški jo situacija: įsileidžiamas jis ne todėl, kad dailininkas, kad čia vertintų jo darbą, o tik iš malonės, kad nėra kaip jam atsakyti. Toks požiūris iš esmės keičia šeimininkų ir svečio santykius. Pribuvėlis pastatomas į vietą, skirtą pasigailėjimo laukiantiems vargetoms; nevertinamos jo geradarystės, kurias šis atlieka kiekvieną dieną tapydamas paveikslus. Pavalgydino, apnakvindino ir praėjo, nepastebėję ar neturėdami kada sustoti, pamatyti svečio įžeistos išdidžios sielos. Ir tada jis iš „protingai kalbančios, mandagios sesers dvynės" pavirsta į „jos seserį - tylią, niūrią ir atstumiančią". Pasilieka, tik kad būtų, nes dar vis vaikštinėja į muziejų, neatlyžta, tikisi surengti savo parodą, gauti atlygį.

- Eidukevičius, - tęsia jo sūnus Jurgis, - mane piešė kokius tris - keturis kartus. Ką jis veikdavo dieną - nežinau: mus, vaikus, susodindavo į bričką, „lineika" vadinamą, ir išveždavo į miestą, į gimnaziją. Kalbėjo, kad jis kažkur išeidavo. Dailininkas siūlėsi padaryti mamos portretą, bet ji nesutiko... Praėjo pora savaičių, tėvai nebežino, kaip su juo elgtis. Vietos tai yra. Tik kad per ilgai neužsibūtų. Tariasi tarpusavy, kaip pasakyti, kad jo neįžeidus.

Dailininkas ir be sakymų žino - jau reikia išeiti. Jis mato: žmonės kultūringi. Jie moko vaikus: „Žinokite, kas neatimama - tai dvasinis gyvenimas." Čia skamba muzika. Jaunylė duktė Aleksandra mokosi piešti... liet vis dėlto jis svetimas, nereikalingas - it seniai nebenaudojamas, kliūvantis daiktas.

O, tos vis dažniau prieš jį užsitrenkiančios durys!

Išėjęs iš dvaro, laukia ateinančio siaurojo traukinio, kuris gal nuveš ten, kur šilčiau. Pro šalį moterys eina į bažnyčią, kurios aukštas baltas bokštas matyti už ežero. Su švariomis, baltomis prijuostėmis, rankose nešasi kvapnius augalus - mėtų ar rūtų šluotelę, nežydinčių ilgais lapais levandų. Tikėdamos šių žolynų galia praskaidrinti žmogaus sielą... O dailininkas vis labiau nusivilia žmonių gerumu. Ar tik ne toji vasara bus jį labiausiai nutildžiusi: įniko į save, užsisklendė, užsidarė ir brandino kažkokią naują mintį.

Dailininkas išvyksta. Vienas. Jo niekas niekur nelaukia.

Jo artimieji, jo tikrieji giminės, broliai, su kuriais galėtų būti, išsibarstę laike, po pasviečius... Don Kichotas, Toro, van Gogas, Sezanas, Čarlzas Aivzas, Montičelis, Čiurlionis... Nežinomi ar mirę, tikri ar išgalvoti. Neturintys sugebėjimų praktiškai gyventi. Jie - vieniši medžiai.

...Henris Toro palieka žmones, išeina prie Voldeno ežero, pasistato miške namą, dirba žemę, skaito knygas ir mintija: „Nesvarbu, ką veiksi - arsi žemę, prekiausi, užsiimsi literatūra ar menu... Būti filosofu - tai reiškia ne tik subtiliai mąstyti; reikia taip mylėti išmintį, kad galėtum gyventi pagal jos mokymą - paprastai, didžiadvasiškai, nepriklausomai ir tikėdamas... Reikia galvoti ne apie tai, ko mums reikia, o apie tai, kad ką nors padarytume, arba tiksliau sakant, - kad kažkuo būtume... Parduokite savo apdarus, bet pasilikite savo mintis."¹
_____________________________________________________________________________________________________
¹ Toro H. D. Min. veik., p. 12, 21, 325.


...Čarlzas Aivzas, dirbdamas komivojažieriumi, kuria muziką, kurios niekas nesupranta ir negali atlikti. Kai po daugelio metų, ją atradę, puolė liaupsinti kūrėją, didžiuotis juo, norėjo jį apdovanoti, kompozitorius gerbėjams pasakė: ,,Vardai, laipsniai, dovanos labiau tinka vaikams. Eikite pas juos — jie apsidžiaugs..."¹

...Tą vasarą Kaune V. Eidukevičius susitinka savo ,,dvasios brolį", tokį pat nepastebėtą, atstumtą, turtingą dvasia ir tuščiomis rankomis - Antaną Samuolį. Panašaus likimo dailininką (kamuojamą, kaip ir jis, plaučių negalios), kuriam taip pat nežmoniškai reikalingas grynas kalnų oras...

Tai apsėstieji. Klauso tik savo pasąmonės šauksmo, jausmų. Daro, ką galvoja. Jie, kaip vaikai, neturi gėdos. Atsiskyrę nuo kitų, nežino pavydo. Nelaukia iš kitų atpildo. Nepaiso kitų. Eina paskui savo viziją - ir nemato savęs. Bet jie kuria, todėl yra stiprūs, žino, kas gera ir kas bloga. Vieninteliai savų pasaulių gyventojai - užsimiršę jie džiaugiasi, jaučiasi laimingi, saugūs. Prablaivėję, atitrūkę nuo savo veiklos - pasimeta, tampa bejėgiai, nelaimingi.

Jų didžiausia piktadarystė - nepanašumas į kitus: jie šoka nuogi kaip dievai, gėdydamiesi drabužių.

- Eidukevičius nesilaiko normų,- samprotauja L. Truikys. - Jo gyvenimo norma - tapyba. Jo negalima vertinti bendru lygiu - jis čia neegzistuoja. Jis gyvena savo formų ir spalvų sąskambiuose, kurie susiformuoja iš jo pasaulėžvalgos.

Bet jis turi nuolat sugrįžti į žmonių tarpą, susirasti maisto, pastogę. „Už ką turėtume tave mylėti, priimti, vaišinti?"- klausia pravėrę prieš klajūną duris. Jis nieko negali atsakyti. Nebent parodytų savo paveikslus - tegu jie atsako. Jis tiki, kad ateis jo laikas. Kad žmonės, žiūrėdami į jo paveikslus, pamatys. Išgirs.

Čia - paveiksluose - apie jį viskas pasakyta. Čia jis atviras ir kalbus. Tik nedaug kas į juos žiūri, ne viską mato.

Žiemop, sugrįžęs į Linksmadvarį ir nutaręs apsilankyti pas netoliese gyvenantį Konstantą Glinskį, kurio du gražius portretus nutapė, išgirsta: „Nebėra šeimininko." Sužino apie jo mirtį. „Naujosios romuvos" gruodžio mėnesio numeryje (jo viršelį puošia V. Eidukevičiaus ,,V. Dulaitis su dukrele" reprodukcija) - nekrologas: „Staiga širdies liga mirė kauniškis publikos mylimas aktorius - režisierius." Dailininkas bėga nuo tos žinios. Jis niekad neina į laidotuves.

Tuo pat laiku pasiekia ir kita žinia: sužino, kad muziejus nuperka dvifigūrį portretą. Gauna dalį pinigų... Gali leistis į kelią.
__________________________________________________________________________________________________
¹ Jarocinski S. Charles Ives. - Ruch muzyczny, 1974, Nr. 11, s. 6.


Artėja šalčiai. „Važiuodama autobusu, - mena J. Narbutaitė, - sutikau Eidukevičiįų. Vežėsi jis su savim du maišus duonos džiūvėsių.

- Kur vykstat? - klausiu.

- Į Italiįją, - atsako.

Palydėjau į stotį. Sėdi - ir laukia traukinio. Klausiu, iš ko gyvens Italijoj.

- Šluosiu gatvę, - pajuokavo dailininkas.

Su tais džiūvėsiais ir išvažiavo."

Išvažiavo ilgam, ištisiems metams. Jo kelias vedė į kalnus, į šiltas Viduržemio jūros pakrantes: išseko jėgos, nusilpo plaučiai. Važiavo, tikėdamasis išsivaduoti iš negalių, nepriteklių...

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.