"MANO BŪSTAS – ŠVYTĖJIMAS, KURIS SUPA DAIKTUS"

1937. SURADIMAS

VI

 

1937 metų pradžioje V. Eidukevičius vyksta į Rygą aplankyti seserų. Be to, čia kovo 20 dieną atidaroma lietuvių dailės paroda, kurioje bus eksponuoti keturi jo paveikslai: trys natiurmortai vienodais pavadinimais („Gėlės") ir „Prof. Remerio portretas".

Ryga - jo vaikystės miestas. „...Kūdikystėje, - rašo dailininkas autobiografijoje,- mano tėvai apleido Kauną ir apsigyveno Rygoje, kur aš ir praleidau savo jaunystę (...). Gyvendamas Rygos pakraštyje prie Dvinos upės [dabar Dauguva - T. S.], iš jaunų dienų turėjau palinkimą piešti. Darydavau laivų upių [upių laivų?] paveikslus, kuriuos padovanodavau savo draugams ir pažįstamiems. Vėliau, kuomet mano piešiniai pradėjo kreipti į save dėmesį, pradėjau gauti užsakymų įvairiems fotografijų padidinimams, ir tuomet pradėjau vartoti dažus. Turėdamas 15 metų amžiaus, įstojau į menininko Borcherto studiją Rygoje, o vėliau perėjau [į] Meno mokyklą pas menininką Rozentalį. Pas juos man tekdavo daryti ir klasikų paveikslų kopijas, kurias, savo pastangomis pardavęs, toliau piešdavau gamtos paveikslus, pasirinkdamas daugiausia upių siužetus..."

„V. Eidukevičiaus kūrybinio darbo pradžia, jo kūrybos ištakos artimai susijusios su XX amžiaus pradžios Latvijos meniniu gyvenimu, kuris 1900-1914 metais buvo gana intensyvus ir įdomus. Tada Rygoje veikė daug užsienio ir latvių dailininkų parodų; 1995 m. buvo atidarytas miesto dailės muziejus, kuriame atidarymo proga „Baltijos dailininkų sąjungos" (vienos pagrindinių Latvijos dailininkų organizacijų) organizuotoje parodoje savo kūrinius eksponavo P. Kalpokas, o vėliau ir V. Eidukevičius."¹

Dar 1896 metais jaunieji latvių dailininkai, Peterburgo dailės mokyklų auklėtiniai A. Alksnis, J. Rozentalis, J. Valteris, subūrę „Rūkio" grupę, dalyvauja latvių etnografinėje parodoje. „Naujoji latvių tapybos mokykla XIX a. pabaigoje  XX a. pradžioje daugiau ar mažiau patyrė tuo metu Vakarų Europoje vyravusių dailės srovių, tokių kaip impresionizmas, Jugendo stilius ir simbolizmas, poveikį. Tačiau labiausiai latvių tapybą veikė impresionizmas... Pirmasis jo įtaką  X dešimtmečio viduryje savo kūryboje patyrė J. Valteris, vėliau - J. Rozentalis ir V. Purvytis.
__________________________________________________________________________________________________
¹ Gasiūnas V. Vladas Eidukevičius ir latvių dailė. Nauja medžiaga epie dailininką (rankraštis). P. 1.


Būtent tų dailininkų kūryba lėmė, kad tokie svarbūs impresionizmo principai, kaip pleneras, naujas šviesos ir spalvos santykis, XX a. pradžioje tapo visuotinis latvių dailės reiškinys."¹

Toje aplinkoje V. Eidukevičius ir pradeda dailininko kelią. Nežinome, kada ir kaip užgimė jo didžioji meilė dailei. Tegalime pasakyti, kad ji buvo ankstyva: penkiolikos metų (1906) Vladas jau mokosi privačioje studijoje.

Gyvena su tėvais padauguvy. Jam patrauklus priemiesčio gyvenimas, o ypač vilioja ta didelė upė. Jis stebi, kaip praplaukia laivai, nešdamiesi paslaptingą, kupiną kelionių ilgesio pasaulį. Gal toji upė pirmoji paskatino, įkvėpė jį sustabdyti, sulaikyti tai, kas praeina, nepastoviame gyvenime įžvelgti pastovumą, susirasti priebėgą...

Vladas žiūri į upę, piešia laivus. Eina į miestą pas didelius dailininkus - Rygoje vyksta spalvingas meninis gyvenimas. Ryga traukia, Ryga dunda.

Įsimena 1910 metai. Balandžio 11 - gegužės 2 (senuoju stiliumi) dienomis Kenino gimnazijos patalpose (Dorpato gatvė, 15) atidaryta IV lietuvių dailės paroda. Čia jis pirmą kartą pamato M. K. Čiurlionio kūrinius. Ekspozicijoje dvidešimt aštuoni jo paveikslai: „Andante", „Allegro" iš „Piramidžių sonatos", diptikas „Preliudas ir fuga", „Pasaka", „Pilis"... Jaunuolį traukia tas nematytas pasaulis. Sukūrė jį dailininkas, toks pat neturtingas kaip ir jis, važiavęs į Peterburgą ieškoti paramos, įspūdžių. Jis - taip pat iš ten, iš Lietuvos. Po ilgesnio laiko jo darbus mato platusis pasaulis, ateina pripažinimas. „Čiurlionio paveikslai eksponuojami Kijeve, Vilniuje, Rygoje, Paryžiuje, gautas kvietimas dalyvauti Miuncheno Naujojo dailininkų susivienijimo parodoje."²) Deja, šlovė ateina kiek pavėlavusi. M. K. Čiurlionis tuo metu gyvena sunkiausias dienas: jis gydosi sanatorijoje Pustelnike, netoli Varšuvos. Sunkiai serga. Jam neberūpi, kas vyksta aplinkui.

Tuo metu V. Eidukevičius mokėsi Rygos meno mokykloje. Pasak S. Aleksienės, kažkokia įtakinga pasiturinti dama, pastebėjusi berniuko gabumus, padėjo šeimai jį leisti į mokslus.

1908 metų gale iš Talino - tuometinio Revelio - į Rygos meno mokyklą direktoriauti kviečiamas V. Purvytis. Jis žino, kokia „sunki pastaraisiais metais miesto meno mokyklos padėtis", ir pasiryžęs reformuoti jos programą. 1909 metų sausio pradžioje jis parengia naujos programos projektą. V. Purvytis pastebi, kad, lyginant su kitomis Latvijos valstybinėmis mokyklomis, Meno mokykloje trūksta, jo žodžiais tariant, „vyriško elemento“, antra vertus, čia aukštas mokestis už mokslą.
__________________________________________________________________________________________________
¹ Cielava S. Latviešu gleznieciba. Pirmspadomju periods. - Riga, 1980, p. 238.
² Landsbergis V. Čiurlionio dailė. - V., 1976, p. 98.


Naujasis direktorius, susirūpinęs dėl Meno mokyklos populiarumo ne tik merginų, bet ir vaikinų tarpe, siūlo sumažinti mokestį. Jis taip pat įsitikinęs, kad reikia žymiai padidinti meno pamokų skaičių, kad „mokymo priemonės (...) yra apverktinoje padėtyje ir neatitinka šiuolaikinių reikalavimų net vidurinėms bendrojo lavinimo mokykloms". Mokyklos patalpos visiškai nepatenkinamos: jo žodžiais, sunku įsivaizduoti, kaip, „esant tokiam apšvietimui", žiemos mėnesiais galima tapyti. Svarbiausia - išplėsti ir pagerinti pagrindinių meno disciplinų, piešimo ir tapybos, dėstymą; be kita ko, mokiniai būtinai turi piešti ir tapyti iš natūros - taip pat ir žmogaus figūrą.

Netrukus Pakauso gatvėje, Nr. 1, kur įsikūrusi miesto meno mokykla, įvyksta esminės permainos. Metinis pamokų skaičius padidinamas nuo 62 iki 100. Didžiausias dėmesys skiriamas piešimui ir tapybai (po 12 pamokų per mėnesį). Mokymo planų paaiškinime pažymėta, kad mokiniai supažindinami su įvairiomis tapybos technikomis - akvarele, pastele, aliejine tapyba. Pavasarį ir rudenį numatyta organizuoti piešimą iš natūros atvirame ore.

Planuose minima nemaža dėstomųjų meno disciplinų: perspektyvinis ir gipso modelių piešimas, kompozicija, braižyba, anatomija, taikomosios dailės pagrindai, meno istorija¹.

Toje mokykloje mokėsi nemažai garsių latvių dailininkų: A. Drėvinis, K. Ubanas, J. Ansonas. Čia taip pat mokėsi V. Putna, vėliau - P. Puzinas. Po reformos į šią mokyklą ateina ir Vladas Eidukevičius.

Dėstytojai - žymūs Latvijos menininkai: be paties V. Purvyčio (tapyba), čia dėsto B. Borchertas (piešimas), J. Tilbergas (kompozicija). V. Eidukevičių tapybos moko Janis Rozentalis.

Tuo metu latvių tapyboje dominavo impresionistinis peizažas. „Gi didžiausi nuopelnai, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais ugdant portreto žanrą, priklauso J. Rozentaliui. Galima net kalbėti apie J. Rozentalio tradicijos gimimą (...)."²
__________________________________________________________________________________________________________
¹ Latvijos TSR CVIA, f. A-46, ap. 1.
² Cielava S. Ten pat.


Būtent čia, Rygos meno mokykloje, V. Eidukevičius gavo pirmąsias impresionistinio santykio su tikrove pamokas. Latvių tapybos mokyklos įtaka jį lydėjo ne vienerius metus - atvykus į Miuncheną, vėliau... Bene ryškiausiai ji matyti išlikusiame ankstyvajame „Autoportrete su palete".

Rygos meno mokykla kasmet ruošdavo mokinių darbų parodėles. Vienoje, veikusioje 1911 m. balandžio 1-14 dienomis, dalyvavo ir V. Eidukevičius. Tais pačiais metais parodos paveikslai buvo eksponuoti Rusijos meno mokyklų auklėtinių darbų parodoje Peterburgo dailės akademijoje ir buvo teigiamai įvertinti. Latvių dailės istorikas V. Penegruotas rašė, kad „parodoje pasižymėjo mokyklos auklėtinių J. Ansono, L. Būmeisterės, A. Drėvinio, T. Rozentalio ir lietuvio V. Eidukevičiaus darbai" (Makslas vesture, XI, p. 443). Latvių dailės kritika spaudoje taip pat pažymėjo V. Eidukevičiaus darbus (Dzimtenes Vestnesis, 1911, balandžio 1).

Tuo metu dvidešimtmetis jaunuolis susiruošia į pirmą didelę kelionę. Kaip ir M. K. Čiurlionis, naujų, neatrastų žemių ieškoti traukia į miestą prie Nevos.

„1910-1912 metus man teko praleisti Petrograde ir Maskvoje", - skaitome V. Eidukevičiaus autobiografiją. Pasak J. Čiurlionytės, jis ten vyko, norėdamas įstoti į Dailės akademiją, tik ten jo nepriėmė... Bet jis per daug nenusimena ir neskuba palikti miesto, kur stovi stebuklingi rūmai - Ermitažas. Jis pirmą kartą įeina į gigantišką muziejų, įžengia į savo rojų. „1910 metais nuvykęs į Petrogradą, - rašo autobiografijoje, - visą laiką praleidau Ermitaže, kur kopijuodavau klasikus. Be to, gaudavau užsakymų portretams, iš ko dengiau savo važinėjimų ir pragyvenimo išlaidas."

Čia jis pirmą kartą susitinka su Rembrantu. Pamato „Gailestingąjį samarietį", „Danają", portretus, sūnaus palaidūno skarmalus, nutremptą jo apavą, neužmirštamas nuogas pėdas... Jam tai - gyvos būtybės, nauji bičiuliai, kurie niekada nepalieka. Jis juos nuolat prisimins, su jais kalbėsis sunkiomis valandomis. Ir neužmirš jų niekados. Išvysta Ticianą, Veronezę, Velaskesą... Štai akademija, kurios niekas negali užginti.

„1913 m. V. Eidukevičius dalyvavo ketvirtojoje „Baltijos dailininkų sąjungos" parodoje, surengtoje Rygos miesto dailės muziejuje. Čia jis eksponavo septynis savo darbus (dvi aliejinės tapybos drobes - „Pasivaikščiojimas prie Dauguvos", „Persikėlimas per upę" - ir keletą piešinių - „Autoportretas", „Vakaro garsai", „V. S. portretas" ir kt.). Apie juos žymusis latvių rašytojas ir dailininkas Janis Jaunsudrabinis rašė, kad „Eidukevičiaus piešiniai užtektinai drąsūs ir temperamentingos technikos, bet apie vidinį dailininko pasaulį jie nieko nesako. Jo spalvos netikros," (Latvija, 1913, spalio 26.) Dailės kritikas P. Gruzna pastebėjo: „Eidukevičius - jaunas dailininkas, dirbantis su išsklaidytu teptuku ir drebančiu pieštuku." (Jauna Dienas Lapa, 1913, spalio 9.)"¹
______________________________________________________________________________________________________
1 Gasiūnas V. Vladas Eidukevičius ir latvių dailė, p. 3, 4.


...Štai ir priėjome laiką, kada V. Eidukevičius antrą kartą - šį kartą ilgam - palieka vaikystės miestą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse iš Rygos jis vyksta į Vokietiją, vėliau - į Prancūziją. Pradeda savo didžiąsias klajones.

Bet nuklydęs į tolimus kraštus, nors trumpam sugrįždavo, kaip pats sakė, pasimatyti su motina. Rygoje apsilankė karui pasibaigus, kada čia vėl pradėjo atbusti meninis gyvenimas. 1919 m. Rygoje buvo surengta retrospekcinė latvių dailės paroda, kūrėsi įvairios dailininkų grupuotės („Nepriklausomųjų dailininkų sąjunga", „Ekspresionistų grupė", „Žalvarnis" ir kitos), buvo įkurta Meno akademija, privačiuose dailės salonuose veikė nemaža parodų, o trūkstant patalpų, jos buvo rengiamos, kaip tada sakydavo, po liepomis¹. V. Eidukevičių Rygoje vėl sutinkame 1922 metais.

Čia lapkričio mėnesį Rozentalio salone trisdešimtmetis lietuvių dailininkas surengia ar ne pirmąją savo personalinę tapybos ir piešinių parodą. J. Jaunsudrabinis santūriai rašė: „Eidukevičius yra nebejaunas dailininkas, nors su jo darbais atskiroje parodoje susipažįstame pirmą kartą. Eksponuojami piešiniai ir tapyba liudija apie veržlų meninį temperamentą, kuriam kai kada trūksta disciplinos... Bendras įspūdis: dailininkas dar pilnai nesubrendęs ir kelio į didesnį subrendimą nematyti. Tačiau kai kurie darbai yra temperamentingi, nepaisant paviršutiniško piešinio." (Jaunakas Zinas, 1922, lapkričio 8 ².) Dailės kritikas Edgaras Sūna išsamioje parodos recenzijoje pažymėjo, kad „Eidukevičius priklauso prie tokio tipo dailininkų, kurie nesilaiko principų, niekuo neseka, išskyrus savo pasąmonės prasiveržimus (...). Eidukevičiaus tapyba nėra sąlygota kokios nors meninės pasaulėžiūros, joje taip pat nematyti noro ką nors tiksliai išsakyti. Eidukevičiaus tapyba yra atsitiktinio charakterio, perteikianti neaiškius įspūdžius. Jis kuria portretus ir peizažus. Pastarieji yra tamsūs, sunkūs, spalva ypač negyva ir labai neskambi, be mažiausio skaidrumo. Peizažuose linijos neryškios ir paviršutiniškos. Portretų detalėse dailininkas atgyja ir eina aiškumo link. Pavyzdžiui, „Motina su vaiku" liudija dailininko talento vertybes (...). Piešiniuose žymu dvasinis naujumas ir užtektinai stiprus meninis impulsas." (Latvis, 1922, lapkričio 14.)

Kritika po ,,įtakų apnašomis", po „netikromis, neskambiomis, neskaidriomis" spalvomis kol kas teįžiūri spontanišką, jokių principų nesaistomą temperamentą, „pasąmonės prasiveržimus" - tai, kas nėra meninės vertybės. Dailininkas iš tiesų tebeieško. Ir leidžiasi į naujas keliones.
___________________________________________________________________________________________________
¹ Ten pat, p. 4.
² Cituojama iš minėto rankraščio, p. 4, 5.

V. Eidukevičiaus pavardę vėl užtinkame Latvijos „Nepriklausomųjų dailininkų draugijos" 1926 metų dailės parodos kataloge (Neatkarigo Makslinieku vieniba. Rudens izstades katalogs). Čia pažymėta, kad Vladas Eidukevičius, gyvenantis Rygoje, parodoje eksponuoja tris etiudus („Eskizas traukinyje", „Bavarijos restorane", portreto piešinys anglimi). 

Vėliau V. Eidukevičius dalyvavo dviejose, XXIV ir XXV, „Nepriklausomųjų dailininkų draugijos" parodose. Dvidešimt ketvirtojoje, vykusioje nuo 1930 m. sausio 18 iki 1931 m. vasario 1 dienos, tapytojas eksponavo net devynis paveikslus. 1931 metų pabaigoje, lapkričio 29 - gruodžio 20 dieną surengtoje XXV „Nepriklausomųjų dailininkų draugijos" parodoje V. Eidukevičius dalyvauja jau turėdamas kandidato į draugijos narius teises. Šioje parodoje jis eksponavo septynis naujus darbus.

Pastarųjų parodų kataloguose nurodytas ir dailininko adresas: Riga. Zvaigžnu iela 24, dz. 41. Tai motinos namai, kurie vėl priėmė po penkiolikos metų klajonių sugrįžusį sūnų.

...Atvykęs traukiniu, jis stypčiodamas eina Marijos (dabar Suvorovo) gatve Gryzinkalnio link. Pilna žmonių. Eina ir atpažįsta „dvokiančius nakvynės namus ir sidabru spindinčias vitrinas". O pačiame gatvės gale, tarp Rėvelio ir Pernavos magistralių, kalvų pakraštyje - smėlio Ryga, kurią rašytojas Janis Gryzinis pavadino „Varnų gatvės respublika". Tai darbininkiškoji, neturtingoji miesto dalis. Čia pilna vaikų. Jie dažnai skelbia karus, - tada iš Žvaigždžių ir Laboratorijos gatvių nurenkami visi akmenys... Praslenka ledų pardavėjas su savo dėže ar užklysta žila barzda žydas, monotonišku balsu nutęsdamas: „Kas turi skudurai, kaliošai, seni bateliai, kaliošai, skudurai..."¹ Jau matyti Naujosios Gertrūdos bažnyčios smailusis kykas. Štai Marijos ir Revelio gatvių sankryža. Gali sakyti, jau namuose. Tereikia pasukti dešinėn, pereiti kvartalą - štai ir Žvaigždžių gatvė. Ant vieno suzmekusio namo dunkso iškaba: „Malkų ir kokso įmonė - E. Ceimeris", o žemiau, prie durų, paprastoje lentelėje - įrašas: „Laiptai statūs! Gerbiami klientai, prašom šaukti garsiai - savininkas giliai!" Žvaigždžių gatvės gale, Alaukšto skersgatvio kampe, iš tolo matyti šešių aukštų pastatas, 24 namas. Tas pats. Su tamsiu kaip šulinys kiemu.
 ___________________________________________________________________________________________________
¹ Pagal J. Gryzinio knygą „Varnų gatvės respublika" (V., 1960.)

...Gal ir į jį ateidavo rylininkas Škilinis su savo mergaitėmis? Kiemo dugne girdėti šauksmai - aišku, kad iš aplinkinių gatvių jau renkasi vaikai, byra pro didžiojo namo duris ir stoja į ratą aplink muzikantą... „Pagaliau Škilinis, geltonojo lapo galą instrumentan įkišęs, medinę koją tvirtai į akmenį atrėmęs, ieško po apklotu rankenos (...). Pasigirsta „Dunojaus bangos" (...). Treškėdami atsiveria langai (...) ir po valandėlės iki pastogės matyti ant rankų paremtos galvos. Škilinis tik suka. Pertraukos metu, kol jis pakeičia „Dunojaus bangų" natas į Haz Bulatą, vienoje kitoje vietoje į grindinį suskamba popieriuje suvynioti vario rutuliukai. Dvi mergytės vaikšto juos rinkdamos..."

Štai ir 24 namas... „Vaikai akmenų prikrautus maišiukus padeda ant šaligatvio ties paradinėmis durimis, o patys iš viršutinio aukšto stebi, ką darys praeiviai (...)." Suktiniais laiptais dailininkas kyla į penktą aukštą, į motinos butą.

... Dundančio miesto šurmuly kažkas pastebėjo dailininko sugrįžimą. „Šiomis dienomis, - praneša 1929 m. gruodžio 18 dienos „Lietuvos aido" žinutė, - grįžo iš Italijos į Rygą dailininkas lietuvis Vladas Eidukevičius. Jis ilgoką laiką darbavosi Italijoj puošiant vieną bažnyčią ir, be to, piešė paveikslus (...). Dabar Eidukevičius Rygos miesto dailės muziejuje surengė savo paveikslų parodą. Vėliau dailininkas, teko patirti, tokią parodą žada suruošti Kaune."

Tai buvo antroji V. Eidukevičiaus personalinė paroda Rygoje. Tą kartą ji, matyt, buvo didesnė už pirmąją: iš užsienių dailininkas grįžo su naujais paveikslais ir parodė, ko per nebuvimo laiką išmoko, ką užgyveno, ką atsivežė.

Tų pačių 1929 metų rudenį į Kauną atvyksta ir apsigyvena M. Dobužinskis. Netrukus, 1930 metų pradžioje, Rygoje jis surengia savo parodą. V. Eidukevičius aplanko ją, susitinka su laikinai apsistojusia Rygoje dailininko žmona. Išliko Jelizavetos Dobužinskienės laiškas, rašytas vyrui į Kauną 1930 m. vasario 14 dieną:

„Šiandien vakare po parodos uždarymo užėjo Eidukevičius; tramvajumi važiavome į jo namus (...). Gyvena jis (...), kaip aš ir įsivaizdavau, mažame butelyje, kvepiančiame skalbykla; Peterburge kadaise tokiuose namuose (...) gyveno neturtingos siuvėjos ir smulkūs valdininkai. Devintojo dešimtmečio apstatymas: juodmedis, pliušiniai apmušalai (...), tamsi servetėlė, ant kurios išsiuvinėtas Tarasas Bulba; lova padengta kilimu, kuris, matyt, paprastai tiesiamas ant grindų. Prie durų, tai yra už kanapos, sukrauti paveikslai, jo darbo priemonės ir fotografijos (reprodukcijos). Geras Rembrantas, Botičelis ir taip toliau. Didelis molbertas.

Žiūrint į jo darbus, stebina jų nevalyva išvaizda, tiesiog kelianti teplionių įspūdį; trūnijančios kaugės vaizdas.

Nežinau,, ar jis taip purvinai tapo, ar paveikslai tokiomis teplionėmis virsta dėl blogos priežiūros. Jis yra nutapęs kelis gerus portretus; tik nesuprantu, ar jis to siekė, ar tai tiesiog atsitiktinumas. Seni jo darbai daug geresni už paskutiniuosius - gal tai, ką jis matė, būdamas užsienyje, - ypač Paryžiuje, neigiamai jį paveikė. Aš labai apgailestauju, kad neįsidėmėjau kai kurių jo frazių - tikrų „perlų". Nepakartojamai pasakojo apie tai, kaip jis, atvažiavęs į Kauną, tapys mane: būsiąs kažkoks ypatingas psichologinis, nerealus apšvietimas. Aš vos neprunkštelėjau.

Pasirodo, jis iš mažumės kalba vokiškai; tada jis kalba nelaužytai. Jo motina atrodo labai jauna. Tai lyg virėjos, lyg skalbėjos tipas, bet ji kalba šešiomis kalbomis. Vaišino arbata. Į mane ji kreipėsi „barinia". Jis supyko, liepė vadinti „madam Dobužinskaja". Buvo baisiai juokinga!"¹

Skalbėja, mokanti šešias kalbas - štai kokia dailininko motina. Ji kupina energijos, gyvybinga, bet, nepraėjus nė dvejiems metams, ši „labai jaunai atrodanti" moteris miršta. Sūnus, 1932 metų pavasarį atvykęs į Kauną piešti J. Dobužinskienės portreto, motinos nebemini. Nebeliko Juzefos Eidukevičienės: jaunatviška išorė slėpė neišgydomą ligą. Iš prigimties silpniems jos plaučiams pakenkė didmiesčio oras... Vladas, matyt, buvo atsigimęs į motiną, iš jos gavęs dvasios nerimasties, „šešių kalbų" ir silpnų plaučių paveldą. Dailininkas sunkiai pergyveno jos - visada tikėjusios sūnumi, jo laukusios - netektį. Motinos mirtis greičiausiai ir pastūmėjo V. Eidukevičių visam laikui sugrįžti į gimtąjį kraštą. Rygoj iš artimųjų liko seserys - Leontina ir Olga.

„Kai mes susitikom Kaune, - mena dailininko pusseserė B. Urbakavičiūtė-Gavelienė, - Vladas iš savųjų prisimindavo tik seseris. Bet apie jas, kaip ir apie savo praeitį, nenoriai kalbėjo. Apie Italiją, muziejus, apie paveikslus - galėjo šnekėti ir šnekėti, o apie artimuosius nutylėdavo. Žinau, buvo dvi seserys. Siuvėjos. Viena lyg sirgo... Kartą paklausiau Vlado: „Kada, sakau, tu mane nuveši į Rygą, parodysi seseris?" Jis atsakė negreitai tenai važiuosiąs..."

Gal nenorėjo rodyti jų varganos buities? O padėti joms negalėjo - nebuvo iš ko. Vis tikėjosi, kad ateis ir jo laikas: tada pirks dėdei gražius arklius, leis pusbrolius į mokslus, į užsienį, kad pasaulį pamatytų. Padės seserims. Tik kada tai bus? Tėvo seniai nebėra; Vladas - vienintelis vyras šeimoje, vyriausias vaikas, o vis negali atstoti maitintojo... Jis jaučia kaltę. Jaučia būtinybę ją išpirkti savo paveikslais.
____________________________________________________________________________________________
¹ J. Dobužinskienės laiškas M. Dobužinskiui (rusų k.). RB rankraščių skyrius, f. 30, ap. 2,, Nr. 289.


- Gyvenu aš čia, Žvaigždžių gatvės 24 namo 41 bute nuo 1937 metų, - prisimena E. Ziedinia. - Kai čia atsikėliau, dailininko motinos neberadau. Gyveno dvi jo seserys - Leontina Eidukevičia ir Olga Urbanavičia. Jos mane ir priėmė. Aš gyvenau viename kambaryje, jos abi - kitame. Buvo netekėjusios. Brolis retai čia atvažiuodavo. Anksčiau, sakydavo, čia irgi gyvenęs; jo vardo nebeatsimenu. Nieko neuždirbdavo, tai Olga (mat kita sesuo, Leontina, buvo ligonis, neišeidavo iš namų - kažkas jai buvo su nervais) negalėjo pati viena visų išlaikyti. Jis ir išvažiavo į Lietuvą... Buvo kažkoks nevykęs dailininkas - kad jų visa šeima tokia. Vieni už kitus keistesni. Olga jo nelaikė savu, sakydavo - „sesers brolis". Atvažiavęs čia jis piešdavo žmones, bet jo paveiksluose negalima buvo tų žmonių atpažinti...

Čia jos ir nugyveno vienos. Tarp savęs kalbėdavosi vokiškai. Kai paklausdavau, kas jos tokios, tai atsakydavo: „Mūsų motina vokietė." Nežinau. Man rodos, jos norėjo tuo savo broliu atsikratyti, kad jis čia nebūtų, todėl mane ir įsileido gyventi. Vertėsi jos sunkiai. Abi siuvėjos. Ką nors pasiuva, kokius vyriškus marškinius ar ką, Olga ir neša į turgų parduoti. Per abi tegaudavo pensijos trisdešimt tris rublius. Nelengva. Kai nebeturėjo jėgų, pardavinėjo vertingesnius daiktus: pardavė ir motinos paliktą siuvamąją mašiną. Matot - veidrodis. Iš jų nupirkau... Pirma mirė Leontina dėl nusilpimo. Olga po to gyveno dar penkiolika metų. Paskui susirgo: nebegalėjo maisto nuryti. Nuvežiau į invalidų namus Fridricho gatvėje. Bet ten tepagyveno dvi savaites. Pamenu, buvo kovo mėnuo. Palaidotos katalikų kapinėse, viena šalia kitos.

...Mikelio kapinių laidojimo knygose yra tokie įrašai: „Eidukevičius Leontina Osipo; mirusi 54 metų amžiaus, palaidota 1957.XI.21"; „Urbanavičia Olga Osipo - 1971.III.10 (...). Globėja Ziedinia E. E."

Skirtingos neištekėjusių moterų pavardės rodo, kad jos buvo ne vieno tėvo dukterys. Leontina Eidukevičiūtė - vyresnioji - buvo tikra dailininko sesuo; Olga turėjo motinos mergautinę pavardę (Urbanavičia, matyt, yra Urbakavičiūtės modifikacija). Ji gimė, kai iš šeimos jau buvo nežinomais mums keliais išėjęs Juozas Eidukevičius.

Išliko jaunylės sesers Olgos nuotrauka: stovi paauglė mergaičiukė su stilinga tamsia ligi žemės suknele, papuošta dideliu kaspinu, užsidėjusi puošnią skrybėlaitę. Bet labiausiai įsimena jos stovėsena: suspaudusi mažytes rankutes, maža mergaitė žiūri skvarbiai, pasitikėdama savimi. Iš karto atpažįsti būdingus giminės iš motinos pusės bruožus, tvirtai, iš aukšto žvelgiančias akis. Plačiai aprėpiančias, toli matančias. Lyg žmogus stovėtų ant viršukalnės. Taip, vis dėlto ji Vlado sesuo. Tuos bruožus atpažįsti, stebėdamas išlikusį ankstyvą dailininko piešinį - senelio Leono portretą. Juos atpažinau Keturnaujienuose susitikęs dailininko pusseserę Juzę Skiraitienę, kito mamos brolio, Antano, dukrą: iš po valiūkiškai užlietos šiaudinės skrybėlės žvelgė jau pažįstamos gyvos akys... Dailininko sesers vaikystės nuotraukoje liko įrašas vokiečių kalba: „Mano mylimai motinai - nuo mylinčios dukters Olgitos." Matyt, iš tiesų šeimoje buvo gyva toji kalba.

Seserų atvaizdai išliko dviejuose brolio tapytuose paveiksluose: „Siuvėja" ir „Siuvėjos" („Siuvėjos kambaryje").

Pirmasis portretas buvo eksponuojamas 1931 metais lapkričio - gruodžio mėnesiais Rygoje XXV „Nepriklausomųjų dailininkų draugijos" parodoje. „Nežinau, kas buvo modeliu siuvėjos portretui, - po trisdešimties metų rašė dailininkas L. Katinas. - Kambaryje pilka ir turbūt labai vieniša. Visas moters dėmesys skirtas darbui ir mašinai, kuri lyg organiška žmogaus dalis turi įgavusi individualių bruožų."¹ Kai moteris, ilgai gyvenusi su V. Eidukevičiaus seserimis, pamatė paveikslo „Siuvėja" reprodukciją, iškart atpažino: „Tai Leontina."²

Paveikslas sklidinas mėnuliškos šviesos - „nerealios, psichologinės", apie kurią dailininkas kalbėjo J. Dobužinskienei. Ji tvylo toje erdvėje; užpildo, apgobia viską. Peleninė pilkuma, rodos, įsigėrusi į sienas, daiktus. Vienoda, monotoniška, kaip nesibaigiantis siuvamosios kalimas. Prieblandoje dūluoja moters veidas. Ir ranka. Ji - šviesiausias drobės plotas. Viltingas ir gyvas. Siuvėja dirbdama tarytum pasišviečia ranka. Aplinkui, rodos, niekas nesvarbu - terūpi tai, kas šviečia, šildo. Kas palaiko egzistenciją.

Žiūrėdamas į paveikslą, pamatai gyvasties versmę - žmogaus ranką. Šviečia ji tamsoje, ir tamsa negali jos užgožti.

Paveiksle „Siuvėjos" dvi moteris - nuleidusias galvas, įkniubusias į savo darbą - taip pat jungia kasdieninis triūsas. Jos tarsi jaučia viena kitą. Reikalingos viena kitai.

Brolis, nežinia iš kur atkeliavęs, stovi kambaryje, žiūri į nesikeičiančią, diena iš dienos atsikartojančią seserų būtį (atrodo, kaip jas kadaise paliko, taip ir atrado) - ir piešia jas.
____________________________________________________________________________________________________
¹ Katinas L. Dailininkas VIadas Eidukevičius.
²  Žr.: Umbrasas J. Pora štrichų V. Eidukevičiaus biogralijai.- Kultūros barai, 1981, Nr. 8.


Visi jie turi kažką bendra - ir tokie skirtingi. Seserys tūno vienoje vietoje, o jis nuolat lekia, nenustygsta; vis kažko ieško ir nesuranda; užsiėmęs keistu, nesuprantamu darbu, kuris negali net išmaitinti. Ne tik negali padėti, bet ir pats pagalbos reikalingas. Todėl nelaukiamas, nereikalingas. Lyg ne brolis.

Brolis žiūri į seseris, seserys į brolį, bet padėti vieni kitiems, susikalbėti negali...

Seserys gerokai pergyveno brolį. Mirė vienišos.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Grįžtame į 1937 metų Rygą. Ankstyvas pavasaris. V. Eidukevičius ateina į miesto muziejų, į lietuvių dailės parodą (čia eksponuojami ir jo paveikslai), aplanko seseris.

„Vladas Eidukevičius, tapytojas, - rašė „Lietuvos aidas" 1937 m. vasario 13 d., - nupiešęs keliolika portretų ir peizažų mūsų provincijoje, išvyko į Rygą. Ten piešia vieną kitą portretą."

„Susitikau jį, - pamena B. Uogintas, - Rygoje, ant Dailės muziejaus laiptų.

- Kaip atsiradai? - klausiu.

- Pažiūrėti paveikslų.

- Ką ketini veikti?

- Važiuosiu į Italiją. Iš Galaunės už paveikslą gaunu keturis šimtus litų - ir važiuoju."

Dailininkas vaikšto po miestą. Skaito, ką Latvijos laikraščiai rašo apie lietuvių dailininkų darbus.

„...Su lietuvių dailininkais mes esame turėję ryšių seniau. Kalpokas mokėsi Rygoje pas Blumą ir pas mūsų Valterį. Su Didžioku ir puikiuoju akvarelistu Galdiku kartu Štiglicą lankė O. Skulmės - Melderio dailininkų karta. Rygos meno mokykloje kartu su Tone ir Ubanu mokėsi Eidukevičius ir taip pat (...) Putna..."¹
„... Poimpresionistinis tapybos pobūdis yra padaręs įtakos Vladui Eidukevičiui, kuris ypatingais pastoziškais ir lyg sausais teptuko drebiniais nutapė prof. Roemerio portretą..." (A. Eglytis; Latvijos kareivis, 1937, balandžio 1.)

Balandžio vidury lietuvių dailės paroda perkeliama į Estiją, į Talino meno rūmus.
__________________________________________________________________________________________________
¹ Čia ir toliau cituojama iš leidinio: Užsienio spaudos atsiliepimai apie lietuvių Dailės parodą Rygoje ir Taline. - K.,1937.

Estijos spauda įvairiai pažymi tą įvykį. Vienos recenzijos autorius, remdamasis įspūdžiais iš parodos, įdomiai charakterizuoja visos to meto lietuvių dailės būklę: pastebi didelę formos įvairovę, antra vertus, lietuvių dailininkų darbuose įžvelgia „bendrą temperamentą", būdingą nuotaiką, kupiną išminties, liūdesio ir drauge įtampos, dramatizmo. Apžvelgdamas parodą, pamini V. Eidukevičių: „Eidukevičius įspūdingas savo „Gėlėmis", truputį mūsiškio Burmano dvasioje (...)." (H. Kompas; Paevaleht, 1937, balandžio 15, 19.) Kitur randame: „(...) daiktą aukoja spalvoms V. Eidukevičius. Jį tiek tedomina forma, šviesotamsa, vieta, kiek jam duoda savarankiškų galimybių spalvoms. Savo gėlėmis suteikia jis net labai įdomų spalvų pergyvenimą (...)." (L. Sonbergas; Uas Eesti, 1937, balandžio 14.) Sutinkame ir visai priešingą nuomonę: „(...) negalima taip pat džiaugtis tokiomis linijomis ir purvinomis varsomis, kurias teikia Eidukevičius ir kiti. Jo realistiškas portretas [„Prof. M. Remerio portretas"- T. S.] žavi mus daugiau savo natūraliu ramumu (...)." (R. Kangras-Polas; Postimees, 1937, balandžio 18.)

Daug kas jo paveiksluose mato tik „purvą". Kalbos, replikos ar užuominos nelabai terūpi dailininkui: jis pats žino, kas negerai.

Jis vis nepatenkintas savo darbais, - tęsia pasakojimą B. Urbakavičiūtė-Gavelienė. - Kartais tapydavo ir savo palėpėje. Nupiešia paveikslą, porą dienų pažiūri, o paskui nusuka į sieną. Taip nusukti „veidais" į sieną ir stovėdavo. „Kaip aš blogai dirbu, - grauždavosi; vis taisydavo. - Man , dar reikia mokytis. Reikia važiuot pasižiūrėt... Gal tada. Turiu būtinai nuvažiuoti į Romą."

Man buvo padovanojęs peizažą „Miškas žiemą". Kartą atėjęs sako: „Blogai padariau. Noriu pataisyti." Pasiėmė, išsinešė - taip ir liko. Nebemačiau to darbo...

Puokštė saulėgrąžų, kurią jis nutapė Linksmadvary - mano suskinta. Palėpėj tapė „Betliejų" - aš jam pozavau angelą. Paišė jis mane ir su vainiku ant galvos, su margu sarafanu... To paties namo pastogėje, tik kitame gale, labai skurdžiai gyveno moteris. Gyveno iš elgetavimo. Turėjo dukterį. Gal joms čia tebuvo trumpalaikė užeiga - negaliu pasakyti. Tik prisimenu, toji mergina Vladui pozuodavo nuoga.

Kai aš atvažiavau į Kauną, iš pradžių gyvenau drauge su kitomis trimis mokinėmis. Kai pristingam pinigų, nebeturim ko valgyt, einam visos į Aleksotą, pas Vladą. Kartais jis turėjo pinigų, produktų - tai vaišina. Kitais kartais ir pats nieko neturėdavo... Apie 1936 metus ištekėjau. Vyras, studentas, taip pat gyveno Linksmadvary.Bet šeimininkai, sužinoję apie vedybas, atsakė kambarį. Einam pas pusbrolį prieglobos ieškoti. Ateinam, pasakom - Vladas baisiausiai apsidžiaugia. Iš kažkur atneša sudedamą lovelę, kažkokias duris, glėbį šieno. „Įsikurkit, gyvenkit!" Ir apsigyvenom. „Paskui, - kalba, - nueisiu pas Vailokaitį, paprašysiu, kad jums leistų gyventi apačioj." Ten buvo tuščių, neapkūrenamų kambarių. Nuėjo, paprašė. Šeimininkas leido. Vyras išmūrijo krosnį. Taip ir įsikūrėm. Su Vladu pasidarėm kaimynai. Jį labai erzino visokie garsai. Dar kai gyvenom viename kambary, jis man sakydavo: „Pasakyk savo vyrui, kad garsiai nemaišytų šaukštuku cukraus stiklinėje." O man: „Ar tu negali tyliau obuolio kramtyti?" Kartą prapuolė žadintuvas; ieškom, verčiam, - niekur nėra. Tik po kiek laiko atsitiktinai radau jį į pečių įkištą. Tai Vlado darbas: kad tiksėjimas netrukdytų miegoti. Vieną rytą prabundame - nėra nei Vlado, nei jo lovos. Paaiškėja - įsitaisęs pastogėje. „Paprašiau studento Bartuškos, - aiškina, - kad padėtų išnešti gultą: negaliu pailsėti, kai kas nors knarkia..."

Kartą, įėjusi į jo kambarį, radau sėdinčius tris elgetas. „Palauk, Broniut - jie pavalgys." O pats piešia, škicuoja. Duodavo jiems pinigų. Einam su juo į miestą, susitinkam duoneliautoją. Pusbrolis jam duoda dešimt litų. „Tu pats neturi, - sakau, - o viską atiduodi. Ar neužtektų ir kokio lito?" - „Ką jis už tą litą nusipirks?" - atsako. Gal dėl to niekada neturėjo pinigo prie dūšios. Jei kas prašo - būtinai turi duoti. Atrodo, ką uždirbęs siųsdavo motinai, seserims. Nepadeda, tik kai pats nieko neturi.

Jis nemėgo sutvarkyto kambario, jį vargino tvarkingai sudėti daiktai. Jam tereikėjo tik tiek, kad pragyventų, kad būtų kur pergulėti, nuo lietaus pasislėpti. Daiktų jam nereikėjo. Bet užtat labai vertino parodytą menkiausią gerumą, žmogišką šilumą. Glaudėsi kaip prie ugnies... Labai retai juokdavosi, nebent ironiškai, sarkastiškai. Įsiminiau: skaitė Nyčę - ir kvatojosi.

Dainuodavo itališkai. Labai gražiai dainuodavo... Apačioje gyveno Hiršfeldai - jie turėjo dvi dukras, nuomojo vaisių sodą. Labai pykdavo ant dailininko - kam dainuoja, kam praustis į kūdrą eina su glaudėmis... Priešais namą buvo didelė veja ir senas ąžuolas. Sodas. Jį nuo parko skyrė liepų alėja. Buvo pas Vladą atvažiavusi amerikietė, nebejauna dama, gyveno viešbuty. Jie vaikščiodavo po tą parką. „Ji mano sena draugė", - man paaiškino...

Ėjome sykį su Vladu į šlaitus, o vaikai, matydami jo keistą apsirengimą, skrybėlę, rodo pirštais, tyčiojasi, loja. „Ar tu pastebėjai, Vladai, kaip iš tavęs juokiasi?"- „Na ir kas čia tokio? Nereikia ant jų pykti - jie jauni, ar daug ko nesupranta..." Bet suaugusiųjų patyčios, grubumas jį skaudino. Už kažkokį paveikslą po parodos jam paskyrė premiją, rodos, nemažą pinigų sumą, o paskui kažkas užprotestavo ir atėmė. Parėjęs jis trankėsi: „Jie tikri šūdys! Jie nesupranta meno", - girdėjau rėkiantį. Buvo gaila klausantis. Jam taip reikėjo paramos, o nebuvo. Jis sakydavo, kad jį kada nors prisimins. „Kaip jie nesupranta? O aš esu dailininkas..."

Stojus žiemai, atėjo po paltu pasikišęs katę. Ant rankų užsimovęs vilnones kojines - matyt, pirštinių neturėjo, tai užsimovė ką rado: šalčio bijojo kaip grubumo. „Vežu katę pas profesorių Rėgerį, į botanikos sodą. Jie turi karvę, galės pamaitinti. Palaikys, kol aš būsiu užsieny..." Aš juokiausi iš jo naivumo. O jis: „Juokis, Broniut, juokis. Man labai patinka, kai tu juokies." Paliko dviratį. Taip ir išvažiavo..."

„Buvau atvykusi svečiuosna pas vyriausiąją seserį Bronę, kuri tuokart gyveno tame pačiame name, kur ir Eidukevičius. Prisimenu, jis iš Karo muziejaus po kažkokios parodos parsinešė daug rožių. Mes kartu dejom jas į pintinę. Jis paišė. Leido man tvarkyti gėles... Gėles jis piešė kambaryje su langu į saulės pusę." (E. Urbakavičiūtė-Neprackienė)

... Dailininkas jaučia, kad ranka vis labiau paklūsta jausmui ir minčiai, kad jis įgijo sugebėjimą atskiras detales jungti į visumą, kad pasiekė kolorito gyvybės, faktūros jėgos. Autobiografijoje, rašytoje apie 1937 metus, V. Eidukevičius lakoniškai apibendrino savo kūrybą: „Lietuvoje man paaiškėjo mano darbo tikslai, subrendo technika, išsilygino dažų suderinimas ir bendrai mano menas paūgėjo."

V. Eidukevičiaus „lietuviškojo periodo" kūrinių substancija, jungiamasis elementas - šviesa, perteikiama įvairiausiais spalvų santykiais.

„Jo drobės tamsėja, - kalba A. Gudaitis. - Pamenu jo „Žydinčias obelis sode". Kai jas pamačiau pirmą kartą, dangaus ultramarinas tiesiog žėrėjo, švytėjo; nuo tos spalvos reikėjo prisidengti akis kaip nuo saulės, tik mėlynos. Tos akinančios spalvos nebeliko. Paveikslas švelnesnis pasidarė. Bet šviesa neišnyko. Dažai tamsėja, o šviesa nenyksta, pasilieka. Jo tapyba laikui bėgant bręsta kaip geras vynas. Dailininkas vartojo prastus dažus, netinkamą technologiją, todėl jo paveikslai blunka. Bet kuo labiau tolsta jų sukūrimo laikas, tuo labiau jie atrodo subrendę. Kur paslaptis? Jis siekė tapybos turtingumo, remdamasis šviesa, ją išplėtodamas, paskleisdamas... Žiūrėkite, kaip jis visur dirba su šviesa. Žiūrėkite, kiek niuansų, - ir kartu tikra, ryški, didelė forma, aiški paveikslo struktūra. Mes dažnai užmirštam šitai, tik į spalvas žiūrim, dekoratyviai, o jis visur panaudoja šviesą. Žiūrėkit, kaip jis padaro planus - su šviesa ir spalva. Tai pastozinė tapyba. Turtingi šešėliai, refleksai. Pradeda darbą plonu sluoksniu (kaip Ticianas, Rembrantas), o paskui vyksta šviesos ieškojimas. Viršutiniai sluoksniai „šaltesni". Tai turtinga sluoksniuota tapyba."

... Štai „Dvi moteriškos galvos". Šviesa prasimuša pro veidus ir išsisklaido įvairiomis šviesotamsos gradacijomis. Išdalindamas šviesą, jis modeliuoja veidus, kuria juos gaubiančią atmosferą, orą, gylį.

„Geras koloristas tas, - teigia E. Fromantenas, - kuris supranta arba intuityviai jaučia spalvinių priešpriešų būtinybę (...), moka meistriškai sugretinti tonų valiorus. Atimkite iš Veronezės, Ticiano, Rubenso kolorito šį teisingai surastų atspalvių santykį ir pamatysite tik spalvų margumyną, netekusį harmoningumo, jėgos, subtilumo ir nepakartojamumo."¹

Nežymiuose spalvos pakitimuose užgimsta tapyba. V. Eidukevičius nepaliaujamai gretina vieno tono dėmes, besiskiriančias tik spalvos intensyvumu. Jis išgauna po keliolika vieno tono valiorų... Vyksta galynėjimasis su medžiaga...

Iš spalvų alchemijos katilo pakėlęs galvą, dailininkas sako: „Kaip aš blogai dirbu... Man reikia mokytis. Reikia važiuoti pasižiūrėti kitų." Užsigeidžia tobulumo siekti didžiųjų meistrų pavyzdžiu. Ir būtent kupinas įspūdžių iš pamokų, gautų muziejuose, pasako: „Išsilygino mano dažų suderinimas..."

Gamta V. Eidukevičiui - tik kamertonas; ji duoda „pagrindinį toną", „spalvinį pagrindą". Iš pradžių jis dirba greitai, ranka juda pagal įgytus įgūdžius (tai matyti, žiūrint į išlikusių tapybos darbų eskizus, „paveikslų pradžias"). O paskui dailininkas ieško šviesos centro, iš kurio galėtų apžvelgti realybę. Jis nori, kad nutapyta erdvė ne stumtų nuo savęs, o trauktų įeiti į ją. Gi erdvė, anot Atėnų filosofo Proklo,- „ne kas kita, kaip ryškiausia šviesa"². V. Eidukevičiaus paveiksluose šviesa prasimuša iš gilumos ir viską sujungia.

Kokia nežemiška „Saulei leidžiantis" (1935)... Aukštai sukasi vaivorykštinis vangogiškas šviesulys, skleisdamas nerimastį savo geliančiais virpesiais - lyg nelaimės, lyg artėjančios katastrofos ženklas. O apačioje visiška ramybė. Stovi gyvuliai, sėdi žmonės, sudėję rankas meditacijai. Visi suklusę žiūri į žemę, iš kurios plūsta raminanti šviesa. Čia nieko bloga negali atsitikti. Ramybėje atsiveria žmonių sielos.
_____________________________________________________________________________________________________
¹ Фромантен Э. Старые мастера, c. 154, 155.
² Гуревич A. Я. Категории средневековой культуры. - M., 1972, c. 80.

Atrodo, kad žmogus, kuris tapė šį vakaro reginį, tuo metu buvo apimtas visiškos palaimos. Juk „meno vertę sudaro tai, kad jis gali padaryti žmones laimingus pirmiausia užsiimant menu (...)'¹. Kūryba ir buvo jo Arkadija. Kaip ir jo didžiajam mokytojui Rembrantui: gyvenimas, kurį jis mato savo vaizduotėje, yra lyg kitas pasaulis, o būtis atrodo šalta ir bespalvė; susikurtas idealas panašus į sapną, pasirodžiusį miegant atmerktoms akims; daiktai skendi nuostabioje šviesoje. Dailininkas trokšta sustabdyti regėjimą, perkelti jį į drobę, suteikti jam formą, išsaugoti trapų jo apvalkalą....

Paveikslas „Saulei leidžiantis" pilnas keistos šviesos. Jame atsiveria šviesi kūrėjo siela, troškusi pusiausvyros, ramybės... Kažkokios laimės...
___________________________________________________________________________________________________
¹ Santajana Dž. Menas ir laimė. - Kn.: Grožio kontūrai, p. 68. 

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.