KUR MANO PRIEBĖGA? TEN, KUR MANE ĮSKAUDINO

1936. IŠKENTĖJIMAS

V
 

Su 250 litų, gautų iš M. K. Čiurlionio galerijos už paveikslą ,,Saulei leidžiantis", V. Eidukevičius vėl leidžiasi į Vakarus. 1936 metų pavasarį jis sutinka Berlyne., Sunku pasakyti, kas jį vedė į tą miestą, kur, kaip yra kalbėjęs, patyrė daug nuoskaudų. Nelabai jį traukia ir vokiečių dailė. Pasak B. Motuzos, iš vokiečių tapytojų jis temėgęs Hansą fon Marė. Tačiau vyksta. Galime numanyti, kad čia jo laukia ne paveikslai.

Pasakodami apie dailininką, pagaliau priartėjame prie Margaritos Vilson - išskirtinės moters, „tolimos mylimosios". Gyvendamas Kaune, dailininkas nuolat ją prisimena. Apie ją pasakoja artimiems žmonėms.

„Praėjo dešimt metų nuo jųdviejų išsiskyrimo, - mena J. Čiurlionytė, - o Vladas apie ją svajojo ir, lyriškai nusiteikęs, mėgdavo apie ją kalbėti. „Tokios, kaip mano Margeri, kitos nėra ir negali būti", - pasako. Tačiau tie jo pasakojimai buvo epizodiški, nei iš šio, nei iš to, lyg klausantieji būtų ją seniai pažinoję. Kai paprašiau, kad papasakotų apie jų pažinties aplinkybes, atsakė: „Tai ilga istorija." Tad sužinojau iš pradžių, kaip jie susitiko. Eidukevičius mokėsi tapybos, lankydamasis muziejuose, paveikslų galerijose. Užsienyje uždarbiaudavo piešdamas peizažėlius ir parduodamas juos. Kartais probėgom nupiešdavo kavinėje ar viešbučio vestibiulyje kokio nors turtuolio portreto eskizėlį ir, jeigu portretuojamajam darbas patikdavo, gaudavo atlyginimą.

Galerijose Eidukevičius sudomindavo lankytojus paveikslų komentavi¬mu ir dažnai pabūdavo gidu, už ką gaudavo atlyginimą. Jo pasakojimai apie dailininkus - pati žinau, nes girdėjau - buvo labai originalūs ir nepakartojami. Kartą Paryžiaus muziejuje jis susitiko pažįstamą prancūzę, kuri atsilankė su vyresnio amžiaus amerikiete. Po promenados muziejuje prancūzė užsikvietė pietų. Prie stalo paaiškėjo, jog pagyvenusi dama atvykusi iš Naujojo pasaulio. Turinti dukrą, kuri studijuoja taikomuosius menus. Jai labai patikęs dailininko pasakojimas ir todėl kilusi mintis iš Amerikos pasikviesti vienturtę: čia ji galėtų daug ką sužinoti. Toji viešnia buvo Margaritos motina. Ji susitarė, kad Vladas bus jaunosios Vilson Vergilijus - lydės ją ir supažindins su Europos meno galerijomis."

Margeri atvyko, susitiko su dailininku ir prasidėjo kelionė, kuri tęsėsi pusantrų metų. Jiedu apvažinėjo svarbiausius Senojo pasaulio miestus. Turtingieji Vilsonai savo dukrai negailėjo lėšų. Tai buvo laimingiausi V. Eidukevičiaus gyvenimo metai. „O, mano Margeri!"- kartodavo dailininkas. Svajojo būti su ja kartu. Deja, Margeri, nors ir mylėjo, bet nesiryžo tuoktis ir vežtis keistuolį į Niujorką. Nedrįso, bijojo tėvų. Kažin kaip būtų susiklostęs dailininko likimas, jei jis būtų vedęs turtuolių dukrą? Pamename M. K. Čiurlionio bičiulį, L. Rutkovskį, kuris po „nusisekusių" vedybų metė tapybą. Kai jau šiek tiek pažįstame dailininką, žinome jo būdą, sunkiai įsivaizduojame jį kaip ramų, savim patenkintą šeimos žmogų. O mylimai moteriai esant toli, jos atminimas nebeišnyksta.

Ir po dešimties metų kiekvienas jos laiškas jam būdavo didelė šventė. Tik kartą gavo du jos tėvo padėvėtus kostiumus ir labai įsižeidė: kaip ji galėjusi siųsti tokią „dovaną"! Atbėgo pas J. Čiurlionytę įsiutęs, prigrūdęs kuprinę skarmalų. Nežinojo, kur tą siuntą dėti. Svarbiausia, kad taip pasielgė Margeri!

- „Ar tai ji, mano Margeri? Gėda! Ką daryti?" - „Nešti į turgų", - patariu. -„Kam aš parduosiu?.." Rodos, išdalino neturtingiems Aleksoto žmonėms. O kitą kartą, gavęs iš jos iliustruotų žurnalų iškarpų su jo mėgstamų dailininkų impresionistų reprodukcijomis, nesitvėrė džiaugsmu, šokinėjo, rodė. Krykštavo kaip vaikas. Pasidėjęs ant stalo paveikslėlius, žiūrėjo ir kartojo: „Čia mano Margeri! Tai Margeri!" (J. Čiurlionytė)

Išsiskyrimą, patirtą Miunchene, dailininkas sunkiai persirgo. Įvyko tragedija... Prisiminkime N. Puseno „Gamtovaizdį su gyvate". Didingas peizažas, kaip netikėtai atgijęs mitas; gražūs medžiai, atokiau - valtis, žmonės, iš lėto traukią tinklą; dar giliau - klasicistiniai statiniai. Visa tai gaubia palaiminga ramybė ir tyluma. Vaiskiame ore tvyro pastovumas. Bet prieik arčiau, įsižiūrėk: pirmajame plane, arčiausiai mūsų, kaip koks kapričo harmoningoje kompozicijoje - žmogus; jis bergždžiai stengiasi apsiginti nuo jį apraizgiusio stipraus šliužo. Tokioj grožybėj - nelaimė; visiškoje tyloje, raminančioj paunksnėj - miršta žmogus. Vaikščiojant po ūksmingus, pilnus neryškios viltingos šviesos tarpeklius, užgriūva kalnas. Ir niekas negirdi, nešaukia. Tylu, ramu...

Miunchene V. Eidukevičius po nervinio priepuolio atsiduria ligoninėje. Yra išlikęs „Autoportretas su raudonu šaliku" - jis tikriausiai tapytas prieš Korsiką; apie tai byloja skubrus, nervingas rankos judesys. Autoportrete veidas išsekęs, anemiškas, tarytum ilgai nebuvęs saulėje. Ir be šviesos iš vidaus. Lyg nepatiklus. Kažkokia jėga, stipresnė už žmogaus valią, nežymiai, bet negrįžtamai deformavo bruožus, pakeitė prigimtį. Akys, žiūrinčios iš tamsos, - įkritusios, negyvos. Gal tik išduoda lemtingą sumanymą; rodos, temato ribą, už kurios nebėra kančios...

Kalbant Z. Froido terminais, V. Eidukevičių būtų galima priskirti prie vadinamųjų instinktyvių charakterių. Tokio charakterio žmogus gerai girdi save, ypač savo jausmus ir paklūsta jiems. Jie veda, stumia į gražų, harmoningą pasaulį, neretai - į palaimingą gamtos prieglobstį, kaip N. Puseno paveiksle, - kur lengva judėti, kur nėra kliūčių. Tačiau tokia asmenybė nuo pat mažumės suvokia, kad tarp pavėsingų medžių yra angis, puolanti žmogų. Ir kad tas žmogus „pirmajame plane", besivaduojantis iš smauglio - tai jis pats. Jo būdas įstūmė jį į tokią situaciją. Ir tada reikia vaduotis pačiam. Vienam. Mažam. Niekam nepadedant.

V. Eidukevičius, kaip žinome, nesijaudina, kad neturi mantos, nes mėgsta ne pačius daiktus, o tik jų pavidalus, ir mano, kad pasaulyje nėra daikto, kurį reikėtų įsigyti, išskyrus teptukus, pigmentus, Provanso aliejų, drobę. Bet jis sąmoningai nesirenka valkatos, pastumdėlio kelio. Jis renkasi tapybą, kuri, deja, negali jo išmaitinti... Bet pasaulis jam nuolat primena, kas jis toks. Kai nori mokytis - nepriima, kai nori valgyti - neduoda. Tyčiojasi, skaudina; užtrenkia priešais veidą duris.

... Italija. Į vieno prabangaus viešbučio kavinę po atviru dangumi ateina Vladas Eidukevičius. Užsisako kavos ir žvalgosi į veidus. Netoliese, už pinto stalo šnekučiuojasi elegantiška, puošni draugija - trys vyriškiai ir viena moteris, „graži kaip Botičelio Venera". Dailininkui tai - atradimas. Iš tolo piešia jos portreto eskizą. Užbaigęs nuneša. Venera maloniai šypsosi, žiūrėdama į savo atvaizdą. Dėkoja. O naktį į dailininko būstą įsiveržia trys elegantiški jaunuoliai ir sumuša jį: kaip jis, driskius, valkata, nepasiklausęs drįsta piešti kunigaikštytę?! Talžo, spardo - palieka vos gyvą. Atpildas už paveikslą!..

- Soyez maudits! Šūdys! - rėkia dailininkas jau tuščiame kambaryje. - Antropofagai! Barbarai!.. Avanzi di galera! Ladroni... Verfluchte Galgenhunde! Laupitaji...'¹

- Kas jums? - atbėgusi į šauksmą, klausia viešbučio šeimininkė.

- A, aš čia kalbuosi su dvasiomis...

Nuoskaudos seka viena po kitos. Grubumo, smurto jis bijo kaip speigo. Baisiai gelia sielą! Jis negali priprasti prie žiaurumo. Don Kichotas, irgi patyręs daug užgaulių, būtų galėjęs jį paguosti: „Šitaip daro vien tie, kurie gimė po kiauliarožių krūmu (...); jų pačių nuodėmė tebūnie jiems bausmė, tegul ją nuryja su savo duona, ir į sveikatą!"
_______________________________________________________________________________________________________
¹ Būkit prakeikti! (Pranc.) Nevidonai, niekšai... (Ital.) Prakeikti kartuvių šunys! (Vok.) Plėšikai!.. (Latv.)


Dailininkas žino: tarp „aukštųjų" žmonių ilgai negalėtų būti; tiesa, čia jo niekas nelaiko, bet dažnai bėdžius įsigeidžia turėti, ko niekada neturės, neatsispiria pragaištingai pagundai pažaisti aristokratą, atsiradus progai - pabūti tarp turtuolių, pasimėgauti epizodiniu vaidmeniu: gėrėtis subtiliais valgiais ir senais vynais, elegantiškai sušokti menuetą. Ką gi, "A cat may look at a king"¹. Jis ant medinio žirgo skrieja padebesiais, pajaučia gaivias aukštų sferų oro sroves... O čia pat, ant žemės, stovi hercogai - ir juokiasi, šaiposi; žaidžia savo nežmonišką žaidimą; pasikvietę keistuolius donkichotus, iš nuobodulio tenkina savo užgaidas. O paskui išvaro, užtrenkia duris.

Bet didžiausia bėda naivuolį ištinka tada, kai jis užmiršta, kad čia ne žaidimas, kad sutiktoji Margarita liks su juo visados.

Mylimos moters netektis jį užgriuvo kaip kalnas ir prislėgė. (Prasidėjo sunkūs priepuoliai, lydimi sąmonės netekimo.) Bet, laimė, žmogus nesugniužo. Kažkokiu nesuvokiamu būdu jis sugebėjo išsiropšti iš griuvėsių. Po užtemimo vėl pamato pasaulį. Vėl gali džiaugtis juo, stebėtis. Žiūri į rankas, kuriomis norėjo užbaigti savo gyvenimą. Dabar jose suspaudęs laiko teptukus - kaip išsigelbėjimą. Jų niekas neatims. Tai - jo likimas.

Po nelaimės visa dvasinė energija išsiliejo į paveikslus. Prasiveržė su pašėlusia jėga. Tuo laiku jis atranda Korsiką. Užplūdęs nenugalimas noras dirbti - jo džiaugsmas. Pasiduoda jam, netausodamas savęs, iki visiško užsimiršimo, išsekimo. „Aš atkakliai dirbu, - rašė P. Sezanas iš Ekso, - ir tolumoje matau pažadėtąją žemę. (...) Aš kai ko pasiekiau. Kodėl taip vėlai ir taip sunkiai? Nejaugi menas iš tikrųjų yra žynio užsiėmimas, įsileidžiąs tik tyras ir visiškai atsidavusias sielas. (...) Kalbos apie meną beveik beprasmės. Darbas, kuris tau padeda kai ko pasiekti tavo amate - pakankamas atlyginimas už tai, jog tavęs nesupranta kvailiai. (...) Aš senas, ligotas, bet aš prisiekiau mirti dirbdamas, kad išvengčiau silpnaprotystės, kuri gresia seniams, kai jie paklūsta aistroms, atbukinančioms jutimus."²

Jis nepažįsta pataikavimo. Nežino pavydo, nes per daug užsiėmęs, nes nori kuo daugiau sužinoti.

Jis kalba, ką galvoja, ir daro, ką sako. Tokie žmonės retai sutinkami - kaip raudonieji vilkai, kurių dabar yra vos keliasdešimt.
___________________________________________________________________________________________________
¹ Ir menkiausias padaras turi kokių nors teisių. (Angl.)
² Сезан П. Письма..., c. 114, 118 120, 128—129.


Margarita pasitraukė, paliko savo Vergilijų, bet dailininkas jos nekoneveikia. Negrūmoja. Vis gerai prisimena, pasakoja kitiems apie laiką, praleistą su ja. Matyt, suprato, kad jų ryšys negalėjo ilgai tęstis, džiaugiasi, kad nors tiek patyrė laimės.

1936 metų vasarą Margarita Vilson atvyko j Kauną. Apsigyvenusi viešbutyje, laukia dailininko. Nori pamatyti.

V. Eidukevičius vasarojo prie Nemuno, Misiūnuose - Šilingų sodyboje. Apie tai sužinome iš jo laiško, rašyto Karužoms rugpjūčio 9 dieną¹:

„Didžiai gerbiamas Karuža, ši vasara visai gera. Saulei užšildžius visur pražydo gėlės, ir mano paveikslų spalvos, galima sakyti, yra grynos. Pas Šilingą įsikurti man padėjo Jadvyga Čiurlionytė - dėl to esu jai dėkingas. Tikiuosi, kad ir ji maloniai leidžia vasarą.

Linkiu Jums ir Jūsų šeimai gero poilsio. Likite sveiki!"

Tą vasarą prie Nemuno V. Eidukevičius tapė peizažus (,,Slėnis Misiūnuose"), natiurmortus („Gėlės").

Namų šeimininkas turi devynias dukras. Atplaukus laivu iš Kauno, nuo prieplaukos į sodybą reikia eiti pėsčiomis: tėvas - nedidelis, barzdotas - eina priekyje, o dukros vorele seka iš paskos. Kaimiečiai žiūri į tą keistą procesiją - ir ilgai mini. Dailininkas, apsilankęs pas Karužas ar kitur, su nuostaba pasakoja: 

- Įsivaizduokite - devynios lovytės. Mažiausia, didesnė, dar didesnė... O, mein Gott!..*

Misiūnuose tarp medžių jaukūs namai, netoli upė. Didelė pieva ir gražus tvenkinys. Kartą prie jo dailininkui ateina naujo paveikslo idėja. Mauduolės! Devynios mauduolės žaliame tvenkinyje. Nuogi kūnai vandenyje - kaip tai nuostabu! Kviečiasi Šilingaites. O joms kas - įdomu, nepatirta. „Palūkėkite, pakentėkite, - nesitveria džiaugsmu dailininkas, - bus gražus paveikslas, kaip Renuaro." Bet, nelaimė, į Misiūnus atvyksta valdinga šeimininko teta ir pamato „siaubingą vaizdą": kažkoks vyriškis tapo nuogas jos dukterėčias. Ištvirkimas! Gali kviestis ką tinkamas iš gatvės, bet tik ne padorių tėvų dukteris. Čia tau ne Prancūzija.

Dailininkas turi išvažiuoti iš dvaro.

- Šilingas globojo Vladą, - mena pusseserė B. Urbakavičiūtė-Gavelienė. - Kartą, apsilankęs Linksmadvary, terado mane: Vladas kažkur buvo išėjęs. „Jūs, - sako, - artima jo giminaitė. Ar negalėtumėte paveikti, kad jis nebūtų toks ūmus, emocingas... Mūsų dvare jis buvo sukūręs šedevrą. Grįžtu - ogi paveikslas užteptas. Kažkas jį supykdė - jis ir užtepė. Pamanykit tik... Kai jis gyvena pas mane vasarą, tai po to niekas nenori jo kambario tvarkyti. Tarnaitės atsisakė. Pats turėjau tvarkyti."
___________________________________________________________________________________________________
¹ VU rankraščių skyrius. Laiškas rašytas rusų kalba.
* O, mano dieve!.. (Vok.)

Taigi V. Eidukevičius iš Misiūnų sugrįžta Linksmadvarin. Įėjęs į savo būstą, jis nustemba. Jo „interjeras" pakeistas neatpažįstamai. Margarita, neradusi dailininko, sumano jam padaryti siurprizą. „Nuėjusi į Vainausko parduotuvę, pripirko kilimų, kuriais iškalė palėpės sienas, atvežė pliušo tachtą, minkštų kėdžių... Pravėręs duris, jis išsigando: „Ką jūs padarėt? Čia negalėsiu nei dirbti, nei gyventi." (B. Urbakavičiūtė-Gavelienė)

Vladas susitiko Margeri. Buvo su ja pas Karužas. Jos portretas, kaip daugelis kitų dailininko darbų, liko neužbaigtas. Pradėtas darbas keistai nutrūkęs.

Paveiksle pavaizduota pusiau gulinti pagyvenusi moteris apnuogintais plačiais pečiais, apsirengusi vyšninės spalvos peniuaru. (Kompozicija labai primena O. Renuaro ,,La Rose".) Skarele aukštai suimti rusvi plaukai išdrikę ant pagalvės. Stambus valingas smakras. Veido išraiška rodo pasitikėjimą savimi, bedvasį žinojimą. Rodos, ji turi viską, išskyrus galimybę gėrėtis kiekviena dienos akimirka. Į  jos stambų, tvirtai sudėtą išpuoselėtą kūną sėlina senatvė - įsigyvena, nors ir slapstoma šilku ir apsimestiniu abejingumu.

Margarita per vandenyną atvyko į Europos užkampį, gal supratusi, ko neteko, ką atstūmė, gal vildamasi susigrąžinti praeitį arba tiesiog nieko daugiau nesuradusi. Tik dailininką rado ne prislėgtą vienatvės, o besimėgaujantį ja. „Meilė menui mums trukdo mylėti moterį",- kalbėjo Vincentas van Gogas. Dailininkas tapo moters portretą. Ranka juda meistriškai, lengvai, greitai. Tik jis nebegali nustebti, žiūrėdamas į jos veidą. Ilgiau ties juo nesustoja. Negilina, neturtina, neįkerta savo susijaudinimo. Matyti tik meistrystė, tik amatas. Prie portreto sugrįžti laiko užteko, bet dailininkas nebesugrįžo, nuėjo, lyg nepasakęs to, kas svarbiausia.

Tarp moters ir dailininko žiojėjo bedugnė. Portretas tai byloja.

Išvažiavo viešnia. Dailininkas liko su savo demonais. Tapydamas savo palėpėje, jis užsimiršęs valo teptukus į pliušu muštą tachtą.

Jis vėl vaikšto tyliomis Linksmadvario gatvelėmis, kreipdamas į save priemiesčio gyventojų žvilgsnius. Kartkartėmis pasirodo Grumbinienės laikomoje studentų valgykloje. Pietūs kainuoja vieną litą; rodos, ne tiek jau daug, bet jis amžinai neturi to lito - pietauja skolon.

„Kai grįždavo iš užsienio, - mena šeimininkės duktė Antanina Grumbinaitė-Kuzmickienė, - pinigų lyg turėdavo, bet praeina kelios dienos - ir vėl nėra. Vėl prisieina skolon valgyti."

Į dviejų aukštų medinį namą Dariaus ir Girėno gatvėje, netoli Fizikos-chemijos fakulteto, dailininką traukė ne tik gerai pagaminti pietūs, bet ir gražuolė šešiolikmetė šeimininkės dukra. Išvydęs ją, nustemba.

- Aš noriu pažiūrėti į jūsų akis, - sako juodbruvei mergaitei. – Jūsų akys kaip madonos... - Ir siekia jaunajai madonai bučiuoti rankos.

„O aš traukiu nuo jo savo ranką, - prisimena ji. - Negi leisi, kad toks senis imtų bučiuoti..."

- Aš darysiu jūsų portretą, - neatstoja dailininkas. - Aš galėčiau visą gyvenimą jus piešti, piešti.

Piešia ją ir kažką prancūziškai niūniuoja. Ir būtinai nori muzikos; prašo, kad uždėtų Šuberto plokštelę. Tik bėda, kad žavusis modelis vis neturi laiko. Nelengva Antaniną rasti namuose.

- Su tokia madona kaip jūs, - kalba tapydamas, - būtų negėda važiuoti j Prancūziją, Italiją...

Per šešis-septynis seansus V. Eidukevičius nutapė žavų renuarišką A. Grumbinaitės portretą (,,Moteris balta suknele", 86,5X64). Gaivų, džiugų, tapytą žvelgiant susižavėjusiomis akimis.

Tik pačiai panelei paveikslas nepatinka: iš tikrųjų ji plonutė, o paveiksle - kažin kokia storulė; rankos per storos. Negi tokį kabinsi ant sienos.

- Kaip atsilyginti už dukters atvaizdą? - klausia šeimininkė.

- Ką čia, - sako dailininkas. - Kelis pietus duosit, ir viskas.

Portretą Grumbinai laikė užkišę už pianino.

„Turėjau aš dvi drauges. Kartą atėjęs Eidukevičius sako: ,,Žinot ką, panelės! Ateisit pas mane - papozuosit. Šokolado duosiu." Ne kartą kalbina, vis žada pavaišinti. Nuėjom. Visur pridėta paveikslų. Neaišku tik, kur jis miega: nei pagalvių, nei antklodžių. Klaiku. Skurdu neapsakomai. Apgaubė mus tokiom suodinom paklodėm. Susodino ir piešia. Ne sykį taip turėjome sėdėti. Pozavom ,,Betliejui"¹, kur trys angelai, Marija..." (A. Grumbinaitė-Kuzmickienė)

Į tą skurdžiausią aplinką, į prietemoje skendintį būstą jis įvilioja saulę, nuo kurios raibsta akys. Ant drobės lieja auksą. Ir tos kikenančios, nenustygstančios, laukiančios saldumynų mergaitės, apgobtos nešvariomis paklodėmis, atrodo kaip dievai, ant galvos nešą ugnį.

Kiek aistros, pašėlusios jėgos, siautulingo džiugesio ochros ir violeto tonuose! Oras mirga, dega, dūksta!
____________________________________________________________________________________________________
¹ Kalbama apie figūrinę kompoziciją „Kristaus užgimimas. II".


„Apačioj po jo būstu gyveno tokie pat kaip ir jis skurdūs žmoneliai. O aplinkui didelis sodas. Kartais jis pas mus ateidavo pasipuošęs: vizitinės kelnės - tokios pilkos su ruoželiais, juodas švarkas; pasirišęs kaklaryšį plonu mazgeliu. Tik viskas nubrizgę, sena. Skrybėlė pilka, nutriušus, jo metų... Tada žinok - Eidukevičius arba eina į kokį dvarą, arba išvažiuoja. O kartais sako: „Panele, šiandien aš užkviestas pietums.“ Turėjo dviratį - irgi tokį pat „gerą". Sėdasi ant jo - ir nuvažiuoja... (A. Grumbinaitė-Kuzmickienė)

„Buvo periodų, - pradeda monologą apie dailininką V. Čiurlionytė-Karužienė - kada Eidukevičius pas mus ateidavo kas antrą dieną, dargi kasdien. Atėjęs numeta paltą kur papuola, kepurę, šaliką (dažnai jį pakeisdavo koks palaikis rankšluostis) ant stalo... Prašydavau, kad drabužius pakabintų prieškambary. Išsiblaškęs pasakydavo: „Ach ja ,- bet nepykdavo už tas pastabas ir tuoj klausdavo: „Was Neues?*- Kas vyksta Italijoj, Anglijoj, Vokietijoj?" Lyg norėdavo iškart viską pamatyti. Mėgdavo iškart užduoti daug klausimų. Dažniausiai pradėdavo kalbėti vokiškai, tik vėliau prisitaikydavo prie pašnekovo - kokia jam patogiau kalba kalbėti. Paskutiniais metais manęs prašydavo su juo kalbėti tiktai lietuviškai. Nemėgo kalbėti apie kasdieninius reikalus (karčiai pridurdavo, kad dauguma su juo apie tai ir tekalba)... Dažnai ištisomis valandomis „keliaudavom po Europos meno galerijas, „stebėdami" dailės milžinų kūrinius. Jam tai nebuvo tik gražūs daiktai, meistriškai sukurti. Jis jautė jų dvasią, jam reikėjo prisiliesti prie paveikslų kaip prie neišnykusios žmogaus gyvybinės energijos versmių. Jam tai buvo būtina. Apie lietuvių dailininkus mažai kalbėdavo. Apie nieką nekalbėdavo blogai. Tiesa, neretai ateidavo nusiminęs, nusivylęs, kartais labai pasipiktinęs ar net įsiutęs dėl kitų elgesio - kad pajuto skriaudą, panieką - bet neminėdavo konkrečių žmonių, tik kažkam grūmodavo. Kartą po įsiūčio pasakė: „Na taip, taip, bet jie irgi žmonės - irgi nori gerai gyventi." Jis mūsų šeimoje jautėsi nevaržomas... Tapydavo, nuolat su pieštuku piešdavo, eskizuodavo. Gerai žinojo meno istoriją, turėjo be galo daug žinių - viską buvo savaip suvokęs, išgyvenęs... Jo kišenės būdavo prikimštos atvirukų su Memlingo, Halso, Griunevaldo, Leonardo da Vinčio, Riberos, van Gogo darbų reprodukcijomis. Labai mėgo knygas, ypač iliustruotas. Kažkaip iškilmingai jas vartydavo: iš lėto, ramiai, lyg kokį be galo svarbų ritualą atlikdamas. Tai būdavo nepaprastos akimirkos. Kalbėdavo: „Žiūrėkit į reprodukcijas, nuolat žiūrėkit -jos taip reikalingos mąstymui."

Prašydavo pavalgytį ar išsimaudyti. Bet ne kaip malonės. Tai buvo kažkoks natūralus reikalavimas.
________________________________________________________________________________________________
* Kas nauja? (Vok.)

Būdavo, kad atėjęs Eidukevičius nieko nekalbėdavo - tik sėdėdavo, grauždavo nagus. Arba tik su savimi šnekėdavosi. Ir juokdavosi. Tai - jo ypatingo susikaupimo ar susisielojimo valandos, kai apnikdavo širdgėla. Prisilietimas - ir lyg grįžta į realią situaciją.

Jis be galo mėgo iškilmingas valandas. Apsilankydavo pas mus per Velykas, kūčias, gimimo dienas. Būdavo geros nuotaikos, tiesiog džiūgaudavo. Žaisdavo su vaikais, pats tarsi pavirsdavo vaiku. Išsivaduodavo iš uždarumo. Žiūrėdamas įj eglutę, žvakutes, žaislus, šventinį stalą, visas švytėdavo. „O, kaip čia puiku! Čia reikia kalbėti prancūziškai..." Šoka su vaikais ir dainuoja prancūzišką dainelę „Mėnesienos šviesoj":

Au clair de la lune,
Mon ami Pierrot,
Prete moi la plume
Pour ecrire un mot.

Ma chandelle est morte,
Je nai plus de feu.
Ouvre moi la porte,
Par I‘ amouri de dieu!*


Eidukevičius labai gražiai dainuodavo: jo stiprus tenoras buvo malonus ir muzikalus. Manau, jei jis būtų lavinęsis, būtų pasiekęs neblogesnių rezultatų negu tapyboje..."

...Artėja paroda, tačiau dailininko darbai be rėmų. Ką darys? Eina į pažįstamas šeimas, be jokių ceremonijų nukabina paveikslus, pasiima rėmus ir išeina. ,,Ar jums ne vis tiek - jie čia bus su rėmais ar be rėmų..."

Kartą pas Karužas buvo susirinkę svečių. Staiga, kažko susijaudinęs, nešinas paveikslu, įėjo Eidukevičius. Nepasisveikinęs, nekreipdamas į kitus dėmesio, priėjo prie šeimininkės ir klausia, ar ji visuomet sėdi toje pačioje vietoje. Sužinojęs nukabina priešais ją ant sienos kabantį kažkieno paveikslą, pakabina savo - „kad visad galėtų į jį žiūrėti"...
_____________________________________________________________________________________________________
* Mėnesienos šviesoj, Mano mielas Pjerai, Paskolink man plunksną, Kad galėčiau parašyti žodį.
Mano žvakė užgeso - Neturiu ugnies. Dėl dievo meilės, Atidaryk man duris.

„Kartą, - prisimena V. Čiurlionytė-Karužienė, - atėjęs paėmė mano molbertą ir nešasi: kaip uždrausi, jei jam būtinai reikia - argi imtų, jei nereikėtų? O jam reikėjo tiek, kiek reikėjo. Nesuprato, kaip žmogui galima ko neleisti. Niekad nekalbėdavo apie savo vargą. Nesiskųsdavo. Jis negalvojo, kad yra vargšas; toks atrodė tik kitiems. „Aš nealkanas; aš - dailininkas." Didžiavosi, jautė savo vertę. Ir saugojo nepriklausomybę. Būdama Šveicarijoje, iš vieno žmogaus išgirdau žodžius: „Aš esu toks, koks esu." Įsidėmėjau tuos žodžius, kurie nusako žmogaus esmę. Ir štai - Eidukevičius. Taigi jis - toks, koks yra. Lyg būčiau šalia savęs atradusi didelę vertybę, kurią maniau praradusi visiems laikams. Jis negalėjo su žmonėmis bendrauti dėl to, kad taip priimta, kad taip pridera... Jei sutikti žmonės jam svetimi - jis tyli, užsidaro. Lyg jų nebūtų. Ateina pas mus svečių, o jis kalbasi tik su manim, lyg kiti būtų negyvi daiktai. O kai atsiveria - koks neatpažįstamas pasidaro. Ima iš savęs - ir dalina kaip duoną. Vis kitoks. Kartais be galo naivus, patiklus kaip vaikas... Kartą atėjęs teiraujasi, ar nesurastume kokio darbo jo pusseserei. Galėtų dirbti daržely. „Ar dirbo kada?" - klausiame. „Ne, nedirbo. Bet gali vaikus maitinti. Va, kokios krūtys!" - „Tik pagimdžiusi gali maitinti",- aiškiname jam. -„Nejaugi?" - nustemba žilti pradėjęs dailininkas... Kitur - išmintingas, gilus kaip šulinys. Neišsenkantis. Per akimirką pajaučia žmogaus tikrenybę, vienu kitu žodžiu taikliai charakterizuoja paveikslą - kitam reikėtų ilgai kalbėti. Jis turėjo vidinę galią sustabdyti žmogų, atkreipti jo dėmesį, nes jis - dailininkas. Ir elgeta tampa lygus karaliui. Lyg užhipnotizuoja. Kartais nesupranti jo, bet jauti vertę. Jėgą, kai jis būna apsėstas tapymo idėjos. Labai džiaugdavosi, kai kas nors šalia jo tapė. Teko ir man su juo būti plenere. Sėdžiu, žiūriu, kaip sprogsta medžiai, rodos, daugiau niekas nesvarbu tuo metu. O jis kitoks - nori tapyti visumą: ir orą, ir viską. Mokėdavo taip pasakyt, kad ir tu pajustum tą visumą. Tik pažvelgia - ir aprėpia, pajunta tą ypatingą visumos nuotaiką. Moka gamtą, detalę sujungti su savo išgyvenimu. Jo paveikslai kompaktiški ne tik forma, bet ir nuotaika... Džiaugiesi, kad tokį sutikai, kad jį pažįsti. Jis teigiamai veikė,- su juo bendraudama lyg negali apsimetinėti, meluoti. Nori būti geresnė. O gal tiksliau - tikresnė.

Vyrai jo nelabai mėgo. Taip sakydama, prisimenu savo vyrą ar dailininką Žmuidzinavičių. Eidukevičius - jų priešingybė. Atrodė, kad jis nuo nieko nepriklausė. Ko užsinori, daro neatidėliodamas... Tapė mano portretą su vaikais¹. Kai dirba - nežiūri, užsimiršta, valo teptukus į sofą... Kai pasibeldžia Eidukevičius į mūsų duris, tai, rodos, ne pas mus atėjo, o parėjo į savo namus. Iš kur grįžta – nepasako. Ateina, nes turi išsikalbėti...“
________________________________________________________________________________________________
¹ ,,V. Karužienė su vaikais" („Moteris su vaikais").

V. Karužienė nuvedė dailininką į Žaliąjį kalną pas pažįstamus Petkevičius, kad tie kiek jį paglobotų. Šeimininkė Julija yra mokiusis Meno mokykloje, antrajame namų aukšte turi studiją. Dailininkas eina į Perkūno aikštę prie Ąžuolyno nešinas drobėmis. Kartu tapys.

Į klausimą, apie ką jiedu kalbėdavosi, J. Petkevičienė atsakė: 

- Tai kad jis nieko nekalbėjo. Buvo užsidaręs, tylus, nedrąsus. Girdėjau iš kitų, kad jis kartais būna keistas, nemandagus, visaip kalbėdavo, bet šito nepastebėjau. Tik kad didelis vargšas. Tylėdavo. Lyg varžėsi. Gal pas Karužienę nesivaržė. Nebuvo grubus, buvo tylus. Tik jo tapyba buvo grubi - ne tokia kaip mano. Daile užsiimdavau laisvalaikiu, tik prišokdama - vaikai augo. O jis - ne toks... Kad padėtume, nupirkome du darbus: „Kauno vaizdą nuo Aleksoto" ir natiurmortą „Gėlių puokštė ąsotyje".

... Rodos, jis visiškai nepaiso aplinkinių, yra įsigilinęs tik į jam rūpimus dalykus - o vis dėlto labai jautrus aplinkai. Keičiasi su ja. Nemainydamas drabužių, būna tai elgeta, tai aristokratu. Vienur jis užsidaręs, tylus, nenorįs žinoti, kas vyksta aplinkui, kitur - atviras, gyvas, švytinčiu veidu sakąs ilgus monologus; vieniems - besaikis reikalautojas, įkyrus kaulytojas, neretai storžievis, net cinikas, o kitiems - galantiškas, taktiškas, viską suprantąs iš pusės žodžio, vieno žvilgsnio. Kai kas yra matęs jį besijuokiantį, bet labai retai... Tai koks jis iš tikrųjų? Kai apie dailininką pasakoja skirtingi žmonės, rodos, kalbama ne apie tą pačią asmenybę.

Pasakojama, kad Žaliakalnyje gyvenusi keista žmogysta - mergina, kurią žmonės matydavo tai vienokią, tai kitokią. Krautuvininkas, pas kurį ji pirkdavo maistą, net manė, kad tai ne viena mergina, o dvynės: viena - gudruolė, o kita - beprotė. Iš tikrųjų viena, tik įėjusi ir pamačiusi pirkėjus, imdavo kalbėti nešvankybes, tyčiodavosi iš žmonių; elgesys, balsas - kaip vežiko. Tikra nevisprotė. Bet žiūrėk, ateina jos sesuo dvynė. Iš išorės neatskirsi, bet ji visai kitokia: maloniai pasisveikina su krautuvininku, mandagiai prašo, ko reikia. Šypsosi, kiek pabūna, įdomiai pakalba. Išauklėta, kultūringa... Aišku, kad čia ne toji - nelaimingoji sesuo...

...Iš tų metų bene daugiausia išliko dailininko piešinių, atliktų pieštuku, anglimi, sangvinu, plunksnele. Ypač daug jis piešdavo, apsilankęs pas Karužas.

„Stebėdavau, - prisimena V. Čiurlionytė-Karužienė, - kaip jis piešia. Vedė ne vieną, o daug linijų; viena jų išryškėdavo kaip atstojamoji. Ne taip, kaip daro meistras, kuris, gerai įvaldęs amatą, „moka" piešti. Eidukevičius piešia „laisva ranka", bando, kuria. Jo pasąmonėje glūdėjo svaribiausios anatomijos linijos - tikslios ir būtiniausios. Todėl ir jo tapyboje matyti linijos, kontūro teisybė. Tikrenybė."

...Kai garsų džiazo pianistą paklausė, kokiu būdu jis pasiekia nesibaigiančių improvizacijų, netikėtos, įdomios harmonijos, jis atsakė: „Nežinau. Mano rankos žino. Aš tik uždedu jas ant klaviatūros - ir jos žino, ką toliau daryti... Tokios mano rankos. Man nereikia galvoti." V. Eidukevičius taip pat tiki savo rankomis.

Jo ranka su plunksna ar pieštuku juda panašiai kaip ir su teptuku. Tarp V. Eidukevičiaus piešinių ir tapybos nėra esminio skirtumo. Jo ranka nuolat ieško tikrenybės.

Kartą V. Eidukevičių pasikvietė Meno mokyklos direktorius I. Šlapelis (tai jis grįžusiam į Lietuvą dailininkui suteikė pirmąjį prieglobstį vienoje iš mokyklos auditorijų). „Kodėl jam manęs prireikė?" - tikriausiai galvoja dailininkas, kildamas laiptais į Žaliąjį kalną, kur ant šlaito stovi direktoriaus namai. Jis, žinoma, nė neįtaria, kad šis apsilankymas namų šeimininkui labai svarbus, beveik lemtingas.

Įdomi šio įvykio priešistorija.

Kai J. Čiurlionytė - tada dvylikos metų mergytė - tik ką buvo atvykusi į Kauną ir apsigyvenusi brolienės S. Kymantaitės namuose, I. Šlapelis kiek nelauktai pasisiūlė mokyti Jadvygą italų kalbos. Jis - malonus, geras žmogus, išprusęs, ilgai gyvenęs ir mokęsis Italijoje, meno istorijos žinias gilinęs Paryžiaus, Florencijos ir Romos universitetuose - vienos pamokos metu mokinei pasakoja apie slaptą savo svajonę. Prisipažįsta vaikui, norįs būti geru dailininku. Jis neblogai gyvenąs, turįs „gerą padėtį", pasistatęs namus, jam nestinga pinigų. Bet to nepakanka. Užgriuvę tarnybiniai ir šeimos reikalai, menotyros studijos, dailės kritika neužgožė senos svajonės. Mergaitė suglumusi: ji nesupranta, kodėl solidus mokytojas vaikui pasakoja „slaptus dalykus". Ir po daugelio metų lieka mįslė: kodėl atsivėrė? Kad reikėjo tiesiog išsipasakoti, akmenį nuo širdies nuristi? Kad vaikas visada supras ir atskirs tikra nuo netikra?

Vėliau I. Šlapelis, sumanęs patikrinti savo darbų vertę, teisėju pasirinko V. Eidukevičių. Kolegos A. Žmuidzinavičius, J, Šileika, pagaliau ir jis pats - pasišaipo iš keistuolio, atklydusio iš nežinia kokios tolybės. Kartais erzina, net piktina jo „gėdinga egzistencija", „neatsižvelgimas į aplinką, į elementariausias padorumo normas“. Bet savo svečio laukiąs šeimininkas jaučia, kad tas vargeta kažkokiu būdu yra išsaugojęs vaikystės tikrumą, nemoka meluoti. Be to, jis daug keliavęs, aplankęs daug šalių, pabuvojęs įvairiuose muziejuose, galerijose. Tik jis gali pasakyti apie paveikslus teisybę. Dėl to jį kviečia ir laukia ateinant.

Pagaliau V. Eidukevičius atkopia stačiais laiptais, žengia pro namų du¬ris. Visur iškabinti, išdėlioti šeimininko tapyti paveikslai.

Ilgai, neskubėdamas dailininkas vaikšto, ilgai vedžioja akimis, stebi. Ilga pauzė.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Jūs tylėdamas nenumaldomai klausiate, ar geri jūsų paveikslai... R. M. Rilkė kalbėjo jaunam poetui: „Jūs žvalgotės į išorę, o tai pirmiausia, ko Jūs neprivalote daryti. Niekas Jums negali patarti ir padėti, niekas. Yra tiktai vienas vienintelis būdas. Pasinerkite į save. Įsijauskite į priežastį, verčiančią Jus rašyti, patirkite, ar driekiasi jos šaknys iki pačios Jūsų širdies gilybės, prisipažinkite sau, ar iš tikrųjų Jūs numirtumėte, jeigu uždraustų rašyti. Tai visų pirma padarykite: pačią tyliausią savo nakties valandą paklauskite savęs: ar aš privalau rašyti?.. Ir jeigu šitas atsakymas buvo taip... - tada gyvenkite toliau vedamas tos būtinybės... Tada suartėkite su gamta. Tada pasiskubinkite, kaip pirmasis žmogus, pasakyti, ką Jūs regite ir jaučiate, ir mylite, ir prarandate... Kuriančiajam nėra skurdo, nėra jam neturtingos, tuščios vietos žemėje... Meno kūrinys geras tada, kai jis pagimdytas būtinybės... Aš nieko Jums negaliu patarti, tik nebent tai: nužengti į save ir pajusti verdenę, kuri palaiko Jūsų gyvenimą; prie jos ištakų Jūs rasite atsakymą, ar Jūs privalote rašyti... Kuriantysis pats sau turi būti visas pasaulis ir visa surasti savyje ir gamtoje, su kuria jis susivienijo... Nugrimzti į save ir ten ištisomis valandomis nieko nesutikti - šito turite pasiekti. Būti - vienas, kaip kad buvote vienas vaikystėje, kada aplinkui, susipynę su daiktais, vaikščiojo suaugusieji, atrodantys dideli ir orūs, - todėl, kad vyresnieji atrodė taip užsiėmę, o tu jų veiklos visiškai nesupratai... Kodėl ir toliau nestebėti jų - svetimų - vaikiškomis akimis iš savo pasaulio gilybės, iš tolių vienatvės, kuri pati yra veikla ir orumas, ir pašaukimas... Galvokite, mielasai, apie pasaulį, kurį nešiojate savyje... Kiekvienas daiktas (...), kurio tikrąjį gyvenimą Jūs norite perteikti, pirmiausia Jūsų klausia: ar tu laisvas? Ar pasirengęs pašvęsti man visą savo meilę (...)? Reikia meilės, visa apimančios meilės, ar pasirengęs?..

"Sezanas (...) trisdešimt paskutiniųjų savo gyvenimo metų nutolo nuo visko, kas, jo žodžiais tariant, galėjo uždėti ant jo leteną; (...) nepaisant savo dievobaimingumo ir skrupulingos ištikimybės tradicijoms, jis atkakliai atsisakinėjo vykti į motinos laidotuves, kad neprarastų darbo dienos... Nedaug mūsų dienomis menininkų, kurie suprastų šitą atkaklumą, tokį aistringą ryžtą, be kurio, manau, mes visam laikui liksime Meno periferijoje. Tiesa, ji yra pakankamai turtinga, kad atliktume vienokį ar kitokį malonų atradimą, - bet ne daugiau kaip lošėjas prie žalio stalo: gali nutikti jam laiminga diena, bet vis dėlto jis pavaldus atsitiktinumui (...)."¹
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


Štai ką reiškė toji ilga pauzė. Paveikslų, gimusių be didelės vidinės būtimybės, autorius gali būti geras valdininkas, nori kopti karjeros laiptais ir drauge - būti geras tapytojas. Ar tai įmanoma?

Pagaliau svečias pasako:

- Na taip, jūs dailininkas.

Ir nutyla.

Šeimininkas iš kelių žodžių, iš tylėjimo viską suprato. Ir, be kita ko, atsilygino: „už kritiką" davė du litus.

Dailininkas išeina, leidžiasi žemyn „Šlapelio laiptais" anaiptol nenusiminęs. Atėjęs pas J. Čiurlionytę, pasakoja, kaip užsidirbęs du litus.

„Man tai atrodė neatleistinas įžeidimas, o Eidukevičius su pašaipa komentavo:

- Ką gi, už tuos pinigus nusipirkau duonos ir dešros. O šis labdarys? Na, jis dailininkas. Jis juk tapo? Argi jis gali mane pažeminti?

Jis jautėsi laisvas nuo prietarų. Suvokė savo vidaus neliečiamybę, o gal ir pranašumą. Jis buvo per daug nuoširdus, kad būtų suprastas... Toks jis žmogus - gali eiti per balą, per pelkę ir nesusitepti. Išeina švarus." (J. Čiurlionytė)

...Artėja Antroji rudens dailės paroda. V. Eidukevičius į Dailininkų sąjungą atneša keturis darbus. „Atnešdavo savo darbus V. Eidukevičius be rėmų, susuktus į ritinį, - mena Dailininkų sąjungoje dirbusi J. Narbutaitė. - Nepasakydavo pavadinimų. „Čia - schon peisaž... Kvietkai..." - pasako ir išeina. Kaip norit darykit, kaip sugalvosit - pavadinkit."
______________________________________________________________________________________________________
¹ Рильке Р. М. Письма к молодому поэту. – В кн.: Рильке Р. М. Ворпсведе..., c. 184 - 185, 187-188, 192, 195.


Parodos apžvalgoje kritikas J. Grinius rašė:

,,Ekspresionistinio pobūdžio, judančių spalvų įspūdi besistengiančio sugauti V. Eidukevičiaus natiurmortai (gėlės) atrodo geresni negu peizažas."¹

...„Saulėgrąžose" žaidžia, kalbasi, skamba keturios spalvos. Tai lyg darnus auksinės ochros, chromo oksido, terra di Siena ir violeto kvartetas.

Vyrauja geltoni žiedų tonai - paveikslo erdvėje pasklidę intensyvūs akcentai, primenantys smuiko skambesį aukštajame registre. Jie girdimi aiškiausiai.

Akinančius geltonus tonus kiek slopina rudi (žiedų centruose) - lyg atitartų žemesniojo registro balsas...

Žali lapų tonai sulaiko skvarbų geltonio plitimą. „Nuramina" kaitrų koloritą. Užbaigia formą...

Mėlyna spalva užgimsta kairiajame paveikslo krašte; prisodrinta gilių rusvų, žalsvų tonų, ji lyg ateina iš tolimos gelmės. Palengva plinta dešinėn pusėn. Nyksta jos skambumas; vis stipriau plūsta kobalto šaltis. Tame judėjime, pereinančiuose tonuose tarytum girdi ramų, platų violončelės skambėjimą.

Jį perima ir pratęsia violetinių valiorų gradacija. Sugrįžta šilti tonai, pro mėlį vis aiškiau prasimuša raudonis. Pasigirsta altas. Jis lyg užbaigia ratą. Keli prislopę ochros blyksniai - ant stalo paviršiaus nukritę žiedlapiai - švysteli ir gęsta, tarytum grimzdami vandenyje...

Iš jautrių spalvinių derinių užgimsta džiugi muzika akims.

Kuo ilgiau žiūri į tuos paprastus daiktus paveiksle - kelis saulėgrąžų žiedus, indą, kuriame jie pamerkti, stalo kraštą - tuo jie atrodo nepaprastesni. Matyti - ir visai nežinomi. Juos stebėdami, „akimirksniui mes atsiribojame nuo visų žemiškų reikalų, mūsų nuojautos ir atmintis pranyksta; mes pakylame virš gyvenimo tėkmės"².
__________________________________________________________________________________________________
¹ Grinius J. Antroji rudens dailės paroda.- XX amžius, 1936, Nr. 145.
² Belas K.  Kas yra menas? - Kn.: Grožio kontūrai, p. 131.


...„Gėlės ąsotyje" - mirgėjimas. Rodos, spalvos sklinda, plūsta, virsta iš molinio ąsočio kaip iš gausybės rago, it J. V. Gėtės „Burtininko mokinio" paleistos. Kaip gyvi, gražūs padarai...

Tas burtininkas, iš kurio V. Eidukevičius bene daugiausiai mokėsi spalvų muzikos, buvo Adolfas Montičelis, sugebėjęs savo paveiksluose „subalansuoti labiausiai diferencijuotų niuansų gamą" (van Gogas). Spalvos A. Montičelio paveiksluose vibruoja, pulsuoja kaip gyvos, įgydamos stebinančios jėgos.

V. Eidukevičių daug kas traukia, tačiau tik ar ne keistuolis iš Marselio jam pats artimiausias „potėpio ieškojimais". Tas Rembranto ir Fragonaro paveldėtojas taip pat keisto likimo žmogus: gyvendamas Prancūzijos pietuose, pas tėvus fermerius, ir penkiolikos metų sulaukęs, vos moka rašyti, bet užtat nuostabiai piešia. Pėsčias eina į Paryžių, kad galėtų mokytis tapybos. Lanko impresionistų dirbtuves, sugrįžta į Viduržemio jūros pakrantę. Suranda savo „prisilietimo prie drobės būdą": kloja sluoksnį po sluoksnio, siekdamas spalvų vibracijos, kolorito jėgos, toldamas nuo iliuzorinės tapybos. „Dievaži, - kalba van Gogas apie Montičelį, - ne kiekvienas dailininkas turi tiek įsiūčio, kad galėtų auksiniais tonais pasiekti tokio spalvų karščio,- tai reikalauja baisios energijos, didžiausio dėmesio, kokį tik gali turėti žmogus." Montičelis siūlo savo kūrinius kavinių terasose. Niekas jų neperka. 

V. Eidukevičius eina jo pėdomis.

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.