| Ankstesnis skyrius: | Esu toks koks esu | Kitas skyrius: | ||
| ||||
MANO NAMAI TEN, KUR AŠ GALIU NUSTEBTI
1935. NEUŽSIBUVIMAS
IV
„Ne kartą pagalvodavau, kaip tasai labai kuklios išvaizdos žmogus, kalbąs keista kalba, galėjo keliauti po Europą. Iš kur gaudavo lėšų kelionei ir pragyvenimui?
Per vieną mudviejų susitikimą pasitaikė proga apie tai V. Eidukevičių paklausti. Išgirdau labai įdomų pasakojimą. „Ar daug žmogui reikia? - kalbėjo V. Eidukevičius. - Pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje labai pigūs įvairūs jūros gyviai, nebrangios daržovės ir vaisiai. Pastogę susirasdavau pigiausiuose miestų pakraščių viešbučiuose. Apsigyvendavau, įsižiūrėdavau į šeimininkus ir, bent kiek apsipratęs, pasakydavau šeimininkui, kad labai Įdomi jo žmona ir kad norėčiau padaryti jos portretą. Iš karto šeimininkai net įsižeisdavo, bet, pamatę vieną kitą mano darbą, vėliau sutikdavo. Kai padarau žmonos portretą, šeimininkas panori turėti ir savąjį. Dabar kurį laiką ne tik nereikia mokėti už kambarį, bet kartais pakviečia ir papietauti. Prikalbina dar ir savo pažįstamus, kad užsisakytų pas mane portretus. Taip ir slinkdavo savaitės, mėnesiai. Dirbdavau jiems ir sau darydavau įdomesnių gamtos vaizdų etiudus, lankydavau muziejus. Matot, kaip nedaug žmogui reikia..." Toks egzistencijos būdas (...) V. Eidukevičiui atrodė paprastas ir natūralus, koks buvo ir jis pats."1
Nepasėdus jis, kaip amžinai jauni klajūnai viduramžių menininkai. Jo mokslai - kelias, jo vedlys - Tobijas, keliautojų globėjas ir užtarėjas. Panašiai kaip jaunasis Diureris, jis „atidžiai įsižiūri, ilgam įsimena, godžiai įsisiurbia kontūrus, spalvas, kvapus, garsus, galvoja, galvoja, galvoja... Taip galvojama tik kelyje."2 Negali pasotinti savo smalsumo: godžiai žiūri į gražius tvarinius. („Niekada nepasisotins mano akys reginiais."- Ekleziastas.)
____________________________________________________________________________________________________________
1 Galaunė P. Susitikimai. - Kultūros barai, 1980, Nr. 1, p. 49.
2 Lvovas S. Albrechtas Diureris. - V., 1982, p. 60.
Vidurnakčio kupolas. Žiūrėk,
Neregėtai šiandien gražu!
Aš neprisimenu tokio dangaus!
Dar vakar Kasiopėja
Buvo liūdna ir ūkanota;
Aldebaranas baugiai ribėjo,
O Venera nebuvo pakirdus.
Dabar gi nubudo visi:
Sutvisko Orionas su Arktūru,
Toli, už Altairo,
Spindi nauji šviesulių ženklai;
Ir žvaigždynų ūkai - giedri ir vaiskūs.
Argi tu nematai einančio kelio,
Kurį mes rytą atseksim?
Žvaigždžių runos prisikėlė.
Pasiimk savo mantą;
Ginklų mums neprireiks,
Apsiauk stiprius batus,
Susiveržk kiečiau juostą,-
Mūsų kelias bus akmenėtas.
Švinta rytai. Metas eiti.
N. Rerichas. „Siuita apie ženklus".
...Sustos ir, rodos, kaip plaukikas, liovęsis judinti rankas, kojas, praradęs judesių laisvę, bematant nugrims į dugną...
Iškėlęs skulptūrišką galvą su giliai susodintomis akimis, jis ieško įvykio, susidūrimo su vaizdais... Tik jo didieji įvykiai ne išorėje, o nepasonamose akyse. Dailininkas apkeliavo daug žemių, aplankė galybę miestų, bet jo nueitas kelias visiškai nėra painus. Laukujis gyvenimas vienodas ir paprastas. Neužmirštamus susitikimus sunku papasakoti, apsakyti: jie įsupti į vienatvės šilką.
Jo amžinoji meilė - muziejuose. Didžiųjų menininkų kūriniai kviečia, šaukia nuo sienų. Į tą balsą jis eina. Sugrįžta išsiilgusiomis akimis.
Štai jo meilės oazės: Paryžius -Luvras; Berlynas - Valstybiniai muziejai; Drezdenas - Paveikslų galerija; Viena - Dailės istorijos muziejus; Miunchenas - Senoji pinakoteka, Naujoji pinakoteka; Amsterdamas - Valstybinis muziejus, Rembranto namas; Roterdamas - Paveikslų galerija; Briuselis - Karališkieji meno ir istorijos muziejai; Venecija - Akademijos galerija; Roma - Vatikano muziejus; Neapolis - Kapodimontės galerija; Florencija - Uficių, Pičio paveikslų galerijos. Tai - jo dailės akademijos, jis amžinas jų studentas... Džotas, Rembrantas, Velaskesas, Ticianas, Veronezė, Ribera, Surbaranas, EI. Grekas, Koro, van Gogas, Renuaras, Sezanas - jo mokytojai, broliai. Jis negali su jais ilgam išsiskirti, vis turi sugrįžti, aplankyti...
- Bonjour, monsieur Cėzanne... Buongiorno, signore Tiziano Vecellio...*
______________________________________________________________________________________________
* Laba diena, mesjė Sezanai... (Pranc.) Laba diena, sinjore Ticianai Večelijau... (Ital.)
T. Kutiuras savo mokiniams patardavo: „Stenkitės pabūti geroje draugijoje arba aplankykite Luvrą." Luvras V. Eidukevičiui (beje, kaip ir daugumai lietuvių dailininkų, studijavusių Paryžiuje tarp dviejų pasaulinių karų) - didžiausias įkvėpimo šaltinis. Ar tik ne čia jis patyrė daugiausia kūrybinių impulsų? Žinoma, vien tik lankydamas muziejus tapyti neišmoksi. Jis tai supranta; ne tik vaikšto, žiūri, bet ir daro kopijas, nori atrasti meistrų rankos judėjimo paslaptį. Kažkam pasako svarbius žodžius :
- Aš mokausi iš jausmų, kuriuos sukėlė tų dailininkų paveikslai.
...Kartą ilgai vaikščiojo po kažkurią galeriją. Rodos, sustojo laikas. Ramu, saugu tarp paveikslų. Apsidairo – nė gyvos dvasios: visi lankytojai išėję, durys užrakintos. Kokia palaima likti vienam.
Pradėjo temti. Pro langus ant paveikslų krito vakarinių miesto žiburių atšvaitai. Anapus ūžė žmonės, gaudė mašinos, o ten, viduje, buvo tylu ir gera kaip namuose.
-Tai buvo laimingiausia mano naktis, - pasakė dailininkas vienai moteriai, praėjus daugeliui metų.
Sėdėjo Liudvikų laikų minkštasuoly. Užmigo.
Ryte jį atrado galerijos prižiūrėtojai. Kilo triukšmas. Dailininką išsivedė, tardė...
Muziejuose jis gali nevaržomas pasirinkti sau mokytojus, sustoti, kur tinkamas, įsižiūrėti, įsigilinti ir pats nuspręsti, ko jam reikia. Jis negali pakęsti, kai iš šalies kas vedžioja ranką, nurodo, moko, liepia. Todėl dailės mokyklos - ne jam. Tiesa, jis prieš karą mokėsi Rygos meno mokykloje, kiek lankė Miuncheno dailės akademiją... Rodos, mokslų baigti neleido atsitiktinės kliūtys. Negavo diplomo, kaip ir didieji savamoksliai, iš kurių jis mokėsi, - van Gogas, Sezanas. Tačiau svarbiausioji kliūtis, didžiausias „atsitiktinumas" - jis pats. Jaunesnį menininką jis atkalbinėja nuo akademinių mokslų: „Tave apraizgys taisyklėmis - turėsi ilgai iš jų vaduotis."
Be galo brangina vidinę laisvę. Bijo prarasti gebėjimą girdėti save. „Tai ne beprotybė, - F. Helderlinas aiškina laiške artimiesiems. - Tai mano paties prigimtis ir likimas, tai vienintelės jėgos, kurioms visados reikia paklusti." Dailininkas nesiklauso „protingų patarimų", kaip reikėtų dirbti, elgtis...
Jis stovi ant žemiausios pakopos, visuomenės dugne, tačiau nesijaučia esąs nuskriaustas ar nevykėlis. Nesiekia pripažinimo, garbės, pinigų, laipsnių.
____________________________________________________________________________________________________
1 Keliuotis J. Holderlino poeto kelias. - Kūryba, 1944, Nr. 1.
Jis „negudrus": gyvena kūryba ir todėl jam nebaisus skurdas. Nekalba apie savo vargą kaip kiti.
Skaito nedaug - tik kas atrodo reikalinga; apskritai visa, kas jo nejaudina - meta šalin kaip naštą. Viską perleidžia per save, per savo išgyvenimą. Atradęs kažką sau artima - įsižiūri.
Tai kūrybos valandos. Kaip tapo pats, taip žiūri ir į kitų darbus: nustemba - ir prieš jį veriasi pasaulis. Tada jis kitaip išgyvena laiką.
„Erdvę suvokiame savo jutimo organais - lyta ir rega, o kokiu organu mes suvokiame laiką?" - klausia T. Mano herojus. Išgirstame atsakymą: ,,(...) tai veikiau kažkas dvasiška, tai laiko išgyvenimas, kuris nuo nepertraukiamo vienodumo gali visai išnykti ir yra taip artimai susigiminiavęs ir susijęs su pačiu gyvenimo pojūčiu, jog, jeigu nusilpsta viena, neišvengiamai nukenčia ir kita... (...) Prisiminkime vaikystę, - kaip tada pamažu slinko dienos, plačiai, iš lėto atsiverdamos ir vis ką nors nauja, nepatirta atnešdamos. Arba kaip gaiviai veikia mus permainos, klimato ir vietos pakeitimas, kelionės: netikėti įspūdžiai atgaivina laiko išgyvenimą. Valandos lyg prasitęsia, pailgėja, nes kiekviena diena vis kitokia, nepanaši į praėjusią. Paskui - susigyvename su nauja aplinka, vis rečiau ką beatrandame, vis labiau įsismelkia monotonija, viena diena pasidaro tokia pat kaip visos, ir mirtinas siaubas užlieja žmogui širdį."
V. Eidukevičius intuityviai juto, kad, T. Mano žodžiais, „atpratimas nuo ko nors ir pripratimas prie ko nors nauja yra vienintelis vaistas, galintis palaikyti gyvenimo galias, atgaivinti gyvenimo pojūtį."1
Jo dienos nėra monotoniškos, nes jis nuolat keliasi iš vietos į vietą. Jis ne vienišas, nes nenustoja stebėjęsis. Nepraradęs vaikystės imlumo pasauliui. Nevaržomas buities, neprisirišęs prie žmonių, nesaistomas daiktų|, nesusigyvenęs su jais. Jo gyvenimą nuolat kas nors atnaujina - šmėkštelėjęs veidas, nuogas kūnas ant žolės, virpantis spindulys, žiedlapio tonų „sutarimas", muziejaus siena, nukabinta paveikslais...
Jis kaip sraigė keliauja su visu būstu, su viskuo, ką turi. Ir niekad nemeluoja. Susitinka, bendrauja su daugybe žmonių, lanko gražiausias vietas, bet niekur neužtrunka. Žiūrėk, buvo, kažko klausė - ir jau nėra. Nebesulaukė atsakymo.
Gal su pasibaisėjimu pajuto, kad dienos „darosi lengvos ir ima skrieti"2... Išgirdo, kaip triūbaudamas lekia laikas - tuščiai eikvojasi ir nyksta kaip daiktai...
Bet štai - pamatė, įsiklausė. Pradėjo dirbti - ir laiko bėgsmas išnyko.
____________________________________________________________________________________________________
1 Manas T. Užburtas kalnas. -V., 1978, I d., p. 76.
2 Ten pat, p. 116.
Taip bitė nusileidžia į žiedo gilumą: suglaudė sparnelius, sustojo, nutilo. Nieko aplinkui nebemato - traukia nektarą. Nugrimzdo į vienatvės saldybę. Susiliejo su žiedu. Su pasauliu. Su visata.
...Pozuotojas nekantrauja, nerimsta. Jam nusibodo, jis nori ištrūkti iš tos monotonijos, o dailininkas širsta dėl jo nekantrumo. Vienas kito negali suprasti, nes skirtingai išgyvena laiką: vienam jis eina tuščiai, vienodai ir beprasmiškai, o kitam - lėtai ir prasmingai, brandindamas permainas...
Dailininkas sugrįžta iš savo kūrybos tyrlaukių j žmonių tarpą dar neišsisklaidžiusiais reginiais, neužgesusiais jutimais ir nežino, kiek jis išbuvo atsiskyręs - akimirką ar amžinybę. Klaidžioja su vienatvės aprėdu, nemato praeivių... Ne iš karto sugrįžta į kasdienį laiką.
Jo gyvenimas - nenutrūkstantis švytavimas tarp užgimstančios monotonijos ir naujų, nepatirtų įspūdžių ilgesio. Amžinas neužsibuvimas. Žinojimas, kada eiti kitur. Dar vaikystėje, A. Žido žodžiais, jis „labiausiai pamėgo savo troškulį". Išgirdo vidinį balsą ir jam pakluso.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
...Į Vakarus V. Eidukevičius pirmą kartą išvyko berods 1913 metais. Iš Rygos išvažiavo į Vokietiją. „Trumpai prieš karą nuvykęs į Miuncheną, įstojau į Meno akademiją", - rašo dailininkas autobiografijoje.
Miunchene studijavo ne vienas lietuvių dailininkas. Savo studijas Miunchene J. Šileika taip apibūdino: „Gamta Miunchene žėri stipriom spalvom - ir jų dailininkų darbai žėri tokiom pat spalvom (...). Nors Miunchene buvo jaučiama didelė impresionistų įtaka, bet mano dėstytojai laikėsi kitokio darbo metodo, kurį galima būtų pavadinti dekoratyviniu realizmu (...)."1 Pasak jo, Miunchene dailininkai „niekados nedirbo iš etiudų, sakydami: jei iš mažiuko tapysi didelį paveikslą - išeis kopija (...)"2 J. Šileika taip pat laikęsis „Miuncheno sistemos": „(...) studijuoti ilgai, o nutapyti per dieną, kai jau viską esi peržiūrėjęs, pajutęs spalvų visumą, kai nebesunku atmesti tai, kas nereikalinga, o kas svarbu - pabrėžti. Taip pasieki stipriausio įspūdžio."3
V. Eidukevičius į Miuncheną atkeliavo tuo laiku, kai J. Šileika tą spalvom žėrintį miestą paliko. B. Motuzos liudijimu, Vokietijoje jie susitikę, pasižinoję. Gal V. Eidukevičius, sugrįžęs į Kauną, pirmiausia kreipėsi j J. Šileiką kaip į seną pažįstamą, tikėdamasis paramos įsikuriant: šis neturtingam dailininkui ieškojo užsakymų ir mecenatų.
___________________________________________________________________________________________________
1 Savickas A. Peizažas lietuvių tapyboje. - V., 1965, p. 282.
2 Ten pat, p. 85.
3 Ten pat, p. 87- 88.
Ankstyvųjų V. Eidukevičiaus paveikslų beveik neliko, nebent tam laikotarpiui priklausytų mums žinomas pats ankstyvasis „Autoportretas" (70X50,5). Prieš mus - jaunuolis, beveik berniukas, su palete, atrodo, tvirtai žinąs, ko jis nori. Šiame paveiksle, anot A. Gudaičio, dar aiškus Miuncheno mokyklos secesinis potėpis.
„Didžiojo karo metu gyvenau Vokietijoje, Berlyne, Miunchene ir Heidelberge. Po karo lankiausi Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir ItaIijoje, - toliau pasakoja apie save dailininkas1. - Karui užsibaigus, trumpam laikui atvažiavau į Rygą pasimatyti su savo motina. Po to išvažiavau į Prancūziją, kur išgyvenau įvairiuose to krašto miestuose iki 1928 metų."
...Vėlyvas 1926 metų ruduo Paryžiuje. Dailininkas su prezidentūros kanceliarijos viršininko P. Bielskaus vizitine kortele-rekomendacija2 eina į Malazerbo aikštę greta Monso parko - į Lietuvos atstovybę.
- Tai buvo taip seniai, - primerkęs akis, prisimena tais metais atstovybėję dirbęs J. Urbšys. - Atėjo žmogus. Išsiblaškęs, toks nenuglaistytas. Kažko klausė...
Atstovybėje V. Eidukevičius sutinka taip pat dailininką K. Šimonį, kuriam irgi rūpėjo pasižvalgyti po pasaulį, „pamatyti tapybą". Susipažįsta. ,,Atsinešė jis drobių, - pasakoja K. Šimonis, - be rėmų, susuktų viena į kitą. Išvyniojo, priklojo ant grindų ir rodo. Sako, „dirbu kaip Rembrantas". Jis buvo toks savotiškas - „amžinas dailininkas". Nors jis ir atsilankydavo pas mane, bet neteko jo giliau pažinti, mat mes abu uždari. Ateina, sako, kad patinka mano darbai, kad norėtų įsigyti. O jo darbai man tada nelabai patiko - jis visai kitaip tapė negu aš. Mačiau, ir kaip jis dirba - jau vėliau, sugrįžęs į Lietuvą. Keista technika: tept tept tept... Jis turėjo savo supratimą apie kūrybą, stengėsi ieškoti. Turėjo jis poetizmo..."
Paryžiuje tuo metu pas A. Burdelį skulptūrą studijavo V. Grybas. V. Eidukevičius beldžiasi ir į jo duris.
Kitų metų pavasarį K. Šimonis Paryžiuje pirmasis iš lietuvių dailininkų surengia personalinę parodą3. Plakatas skelbė: „Lietuvių dailininko Šimonio paroda. Veikia nuo 1927 vasario 22 iki kovo 8. Šerš Midi gatvė, 5, Paryžius, 6." Eksponuojami 54 paveikslai. Parodos kataloge poetas Oskaras Milašius rašė: „Apginkluotas visais modernios technikos pasiekimais, štai visiškai naujas menas, gimęs vienoje seniausių Europos šiaurės sričių. Jo spontaniškumas tiesiog pribloškia, nesiryžti jam pritaikyti formulės, pagimdytos lomantiškųjų koncepcijų, kurios išaugo intektualinio šiltadaržio atmosferoje (...). Kas liečia spalvą, tai ji - pati šviesa šalies, kuri, atrodo, ją paliejo ant drobių taip natūraliai, taip paprastai, kaip kad Nemine atsispindi dangus, miškai ir kalvos. Tai menas, kuris nepriklauso jokiai žinomai mokyklai“.
___________________________________________________________________________________________________
1 V. Eidukevičiaus autobiografija.
2 LTSR Mokslų Akademijos centrinė biblioteka, rankraščių skyrius, f. 191 - 50.
3 XX a. lietuvių dailės istorija. - V., 1982, t. I, p. 170.
Vladas Eidukevičius aplanko parodą, kataloge skaito prancūziškus žodžius. Pasako: „Gražiai parašyta."
O. Milašių jis kartais mato Lietuvos atstovybėje. Poetas vaikšto į savo mažą kambarėlį - rezidenciją atstovybės pastato bokštelyje, kur net dieną pro vitražus teprasiskverbia blausi šviesa. Jis gyvena už miesto, Fontenblo viloje, paukščių draugijoje... 1919 metais O. Milašius viešai pareiškia esąs lietuvis. Jis rašo apie Lietuvą - „mano kraštas", „mano tauta", „mano baltiška tėvynė"1. Jis prisiima Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas... Ir štai pasaulinio masto poetas atranda kuklius K. Šimonio paveikslus, gimusius „vaikystės krašte". Nustemba, pamatęs prarastą pasaulį. Tarytum M. K. Čiurlionio karalius žiūri, žiūri į blyškiai sušvitusį mielą ir artimą vaizdą.
Būkit pasveikinta, vienatve, mano motina.
------------------------------------------------------------------------------------------
Jaučiu kylant vaikystės vidurdienių kvapą. Pamenu
Puikų draugą sodą, kur mane raukdavo Aidas, antrasis jūsų sūnus, vienatve.
-------------------------------------------------------------------------------------------
O vaikystės krašte!
„Rugsėjo simfonija"2
Galimas dalykas, kad V. Eidukevičius, Šerš Midi pamatęs tėvynainio paveikslus-vizijas, perskaitęs poeto žodžius, sukluso ir prisiminė „kažką labai sena", „iš vakar dienos". Gal Nemuną, prie kurio gimė ir kurį paliko? Ir susimąstė: ar ne laikas grįžti?
___________________________________________________________________________________________________
1 Kubilius V. Oskaro Milašiaus lyrika. - Kn.: Milašius O. Poezija. V., 1981, p. 5.
2 Milašius O. Poezija, p. 281-291.
...Atstovybėje jis taip pat sužino, kad Miurato bulvare, greta Bulonės miško, apsistojęs M. Dobužinskis, su lietuvių kultūra susijęs žymus dailininkas.
1927 metų sausio 17 dieną V. Eidukevičius siunčia laišką M. Dobužinskiui:
„Brangus pone,
šiandien aš buvau pas poną ministrą Klimą ir su malonumu išgirdau, kad Jūs esate Paryžiuje ir surengsite savo darbų parodą. Labai trokštu susipažinti su Jumis ir su Jūsų darbais. Aš esu lietuvių kilmės ir jau esu nutapęs daug darbų Paryžiuje ir kitose vietose.
Šiuo metu noriu surengti parodą ir tikiuosi, kad Jūs galėsite man suteikti kai kurių žinių.
Aš kalbu rusiškai ir truputį suprantu lietuvių kalbą. Jūs būsite labai malonus, jei pasakysite, kada galėčiau Jus pamatyti. Su pagarbiais sveikinimais
Vladas Eidukevičius."1
M. Dobužinskis „buvo malonus". Jie susitiko. „Šis varganas „pasaulio pilietis", - prisimena dailininką M. Dobužinskio sūnus Vsevolodas, - mokėjo gana laisvai kalbėti prancūziškai, vokiškai, itališkai ir lenkiškai, bet, matyt, neturėjo progos rimtai tų kalbų studijuoti. Lietuviškai kalbant jam irgi pritrūkdavo žodžių. Atsimenu, kai jis kalbėdavo su tėvu rusiškai, kartais būdavo sunku susilaikyti nuo šypsenos."
Į Miurato bulvarą V. Eidukevičius atėjo, kaip ir buvo galima tikėtis, ne tuščiomis rankomis - atsinešė savo darbų. Apie tai byloja kitas išlikęs jo laiškas:
„Brangus Metre, drįstu Jūsų prašyti, kad Jūs artimiausiu laiku suteiktumėte man malonumą pasimatyti su Jumis. Jei Jūs ir Jūsų žmona malonėsite paskirtį pasimatymą, norėčiau specialiai pasikalbėti su Jumis apie savo darbus, kuriuos turėsiu garbės Jums parodyti. Jus, Pone, pagarbiai sveikina
Vladas Eidukevičius."2
Matyt, susitikimas su Dobužinskiais V. Eidukevičiui paliko didelį įspūdį - imponavo aplinka, aristokratiškos manieros, jam, kaip dailininkui, rodomas dėmesys. Jis mąsto kaip Don Kichotas: vieno išmintingo žmogaus pritarimas svarbesnis už daugelio neišmanėlių pajuoką.
Beje, dailininkui tada rūpėjo ne tik Metro nuomonė. Jis ketino, kaip ir K. Šimonis, surengti Paryžiuje savo parodą. Vertingi tad buvo žinovo padrąsinimai ir patarimai.
V. Eidukevičius savo tikslą pasiekė: 1928 lapkričio-gruodžio mėnesiais viename Monmartro salonų vyko jo paroda. Kaip vėliau jis pasakojo S. Aleksienei, tais metais buvęs geras sezonas; paveikslus iš parodos pirkę amerikiečiai.
____________________________________________________________________________________________________
1 V. Eidukevičiaus laiškai (rusų k.) M. Dobužinskiui. RB rankraščių skyrius.
Iš laiškų sužinome du V. Eidukevičiaus Paryžiaus adresus: Sėvres S. et O. 4 Rue des Ecoles ir Rue Madame 60, Pension Mallet.
2 Ten pat.
Paroda tebevyksta, o dailininko Paryžiuje jau nėra. Naujų įspūdžių ilgesys jį traukia į kitas vietas. Niekam nepranešęs, dailininkas palieka Paryžių.1928 gruodžio 15 jis M. Dobužinskiui siunčia laišką (prancūzų k.) iš Šveicarijos, iš Bazelio; apsistojęs pas architektą Valterį Špysą (Spiess; adresas - Karnhauzo skersgatvis, 14):
„Brangus pone, neįmanoma pasiaiškinti, - kai aš išvykau iš Paryžiaus į Šveicariją, prieš savo kelionę negalėjau sutvarkyti vieno nedidelio reikalo, kadangi nepagalvojau, kad rytoj šventė. Mano paveikslai dar tebėra parodoje pardavime, ir man reikia ištuštinti patalpą. Dabar žinau, kad į Paryžių grįšiu ne anksčiau kaip kitų metų kovo mėnesį. Prašau Jus teiktis paimti mano paveikslus, esančius Meirelio meno galerijoje, Delambr gatvė, 51, savo globon - ar su nešiku atgabenti į savo namus, ar palikti Lietuvos atstovybėje Malazerbo aikštėje. Monparnase yra trys įrėminti paveikslai ir už juos tereikia apmokėti maždaug 90 frankų. Apmokėjimui galite panaudoti lėšas, kurias gausite už mano paveikslus; [nenukabinus] kiekvieną mėnesį išlaidos didės. Jums pranešus, aš grąžinsiu šitą skolą. Bernheimo jaunesniojo galerijoje - Priemiesčio gatvė, 83 - yra dvi drobės, sudėtos viena ant kitos, kur atvaizduotas pajūrio Alpių peizažas. Tikiuosi, kad šio laiško pakaks atsiimti minėtiems paveikslams.
Savo paveikslais, tapytais Bazelyje, esu patenkintas. Drauge ilsiuosi lankydamas muzikos vakarus. Tikiuosi, kad Jūsų paroda, kurią surengėte Paryžiuje, Jums atneš daug pajamų. Iš anksto dėkingas už Jūsų pagalbą.
Vladas Eidukevičius (...)"1
1928 metus dailininkas, matyt, sutiko Bazelyje. Bet ir čia ilgiau neužsibūna. Traukiniu per Milaną, Florenciją, Pizą jis vyksta į Livorną. Paskui Italijos pakrančių laivu plaukia į Korsiką - į Bastijos uostą.
Į tą salą - plėšikų buveinę, kraujo keršto, vendetos, kraštą, Napoleono gimtinę, - jis keliauja nebe pirmą kartą. (V. Dobužinskio liudijimu, V. Eidukevičius jau anksčiau keletą metų buvo gyvenęs Korsikoje.) Šioje žemėje niekada nebuvo vergijos, baudžiavos; tradicine neliečiamybės teise čia visada naudodavosi bėgliai ir tremtiniai, rasdami prieglobstį kalnų tarpekliuose ir, P. Merimė žodžiais „baisiuose krūmynuose". Kas laukia mūsų piligrimo šioje saloje?
__________________________________________________________________________________________________
1 Ten pat (prancūzų k.)
„Taip, Korsika! Tai purvinas, apleistas užkampis. Tikra kloaka! Bet drauge ji - mažas Viduržemio jūros Edenas, tarsi nuostabus regėjimas. Tereikia pasukti už namo kampo, pakilti į kalną ar apeiti eukaliptų giraitę, - reginiai taip staigiai keičiasi, jog tiesiog netenki amo iš nuostabos ir sustoji, it stabo ištiktas. Korsika - tai Bretanė ir Alžyras, Norvegija ir Polinezija kartu sudėjus; tai - Gobio dykuma ir Alpių slėnis, Provanso užutekis ir Tibeto plokščiakalnis, tai šiurpinanti Didžiojo Kanjono praraja ir idiliška Fudzijamos papėdė...“ 1 .
Kai stovėsi piečiausiame salos kyšulyje, kur stačia siena kyla Bonifaco uolos, pamatysi auksinę Rokapino įlanką, o už jos, toli jūroje - sidabrinį Sardinijos siluetą, kuris tirpsta virpančiame dangaus spalvos ore, - fantastiškas ir kerintis, lyg fatamorgana... „Vėjelis šiurena plaukus. Tai sirokas - karštas Afrikos alsavimas. Jis eina per jūrą ir kursto jutimus."2
...Bastijos žiburių dar nematyti, iki kranto dar kelios valandos kelio, o lūroje sklando įstabus kvapas. Prie nuošaliai stovinčio svetimšalio prieina korsikietis ir klausia:
- Ar juntate kvapą? - Nepažįstamojo akyse žybsi džiugesys. - Tai Korsika!
Taip pavasarį kvepia makija - tankūs krūmynai, kuriais nuaugusi sala. Rozmarino, fenchelio, lavandos, čiobrelių, viržių ir daugybės kitų augalų aromatas lyg didžiulis nimbas gaubia salą...
„...Aš prabudau nešvariame kažkokio viešbučio kambaryje. Ilgai žvalgiausi ir negalėjau prisiminti, ar kada kur mačiau tokias pasibaisėtinas kalkėmis baltintas sienas, tokį sutrešusį stalą su ąsočiu ir dubeniu, tokias kirmėlių išvarpytas langines, kurių kažkada buvusi žalia spalva baigia išblukti... Iš kažin kur sklido monotoniški kimūs balsai, periodiškai atsikartoją. Pakilau, priėjau prie lango, atvėriau langines ir pamačiau... jūrą, tamsiai mėlyną jūrą, tolumoje atspindinčią akinančiai ryškų saulėtekį. Garsai sklido nuo kranto, kur žvejai iš vandens traukė didžiulį tinklą, užmestą iš dideliu puslankiu sustojusių valčių."3
Nuo Paryžiaus, nuo Bazelio šią salą skiria tik keli šimtai kilometrų, o drauge - neišmatuojami toliai: epochos, šimtmečiai.
...Bastija terasomis kyla aukštyn. Nuo Sen Florano lagūnos, nuo Sen Nikola aikštės pakrantėje, kur auga galingos palmės, miestas kopia į kalną. Aukštų, siaurų namų fasadai primena sausą, suskeldėjusią odą. Iš nepridengtų, dešimtmečiais nevalomų kloakų sklinda nepakeliamas pūvančios žuvies ir gendančių produktų dvokas. Namų langai akylai stebi praeivį. Pro juos matyti žmonių gyvenimas: erdvūs būstai atrodo asketiški - nedaug daiktų, sienos netinkuotos; ant jų gausu šventų paveikslų, gipsinių figūrėlių, suvenyrų, kaip ir pas visus vargšus žmones: visas jų turtas - prisiminimai apie praeitį ir viltys dėl ateities. Tačiau korsikiečiai bevelija dažniau būti lauke, o ne tarp tų nukabinėtų sienų. Susitikimai, pašnekesiai, dalijimasis naujienomis vyksta siaurų, tamsių gatvių dugne.
____________________________________________________________________________________________________
1 Вандер Ф. Корсика еще не открыта. - M., 1961, c. 5.
2 Ten pat, p. 26.
3 Ten pat, p. 5.
Čia kartais šilta, kartais vėsu, bet visada jauku. Visada esi tarp žmonių. Moterys skalbia baltinius, batsiuviai kala batus. Prie šulinių merginos, apsirengusios juodai, semia vandenį. Kokios gražios tos korsikietės! Kokios skaisčios ir nepasiekiamos! Kaip akylai jas saugo motinos. Kaip grakščiai pilnus vandens ąsočius jos neša link žiojinčių tamsių arkų. Kylančiomis gatvėmis prašurmuliuoja vaikų tuntas. Tarp namų sudžiaustyti skalbiniai kaip Neapoly... Kai siauromis Terra Nuova kvartalo gatvelėmis pakyli į Bastijos citadelę - alpsta širdis, išvydus reginį. Koks dailininkas sukūrė šitą ryškiausių spalvų gamą - nuo šafrano iki cinoberio, visą tą viduramžių landšaftą, kurį kaip kontrastingas apvadas juosia atsivėrusio horizonto mėlis?1
- Mon dieu!* - sušunka dailininkas.
Tolumoje išilgai salos - iš šiaurės į pietus - eina kalnų grandinė, dalijanti šią žemę pusiau. Į pietus driekiasi Kastanjika. Dailininkas žino: per kvapius slėnius, pro vėsius tarpeklius, pro Skala di Santa Redžina - kelias į Rotondą, Čintą, kurio balta galva iš toli matoma.
Ir jis leidžiasi į salos vidų, lyg į milžinišką žiedą... Ne veltui senovės graikai šią salą vadino kalliste - pačia gražiausiąja.
Priekalnėse matyti apleistos sodybos ir vienuolynai, sugriuvusios varpinės, apėjusios laukinėmis vynuogėmis, alyvmedžių giraitės, eukaliptų guotai, apelsinmedžių ir figmedžių plantacijos, vynuogynai. Ir makijos kilimas sulig juosta. Jis želia net ant saulės išdegintos akmenėtos dirvos. Pačiame salos viduryje auga Kalabrijos juodosios pinijos, maumedžiai, taurieji kaštonai, platanai.
Prie kalnų prigludę kaimeliai, vienišos sodybos - dažnai negyvenamos - aptvertos netašytais akmenimis, seni griūvantys tiltai tarp uolų plyšių - viskas lyg iš nebesančio pasaulio. Atšlaitėse matyti kažkada buvusių žemės valdų aptvarų liekanos. Jie, tarytum miniatiūrinė kinų siena, eina kalvų viršūnėmis, leidžiasi į slėnius.
Slegianti kaitra. Po dangaus skliautu tamsaus karmino spalvos žemė, ochrinės uolos, gili makijos žaluma. Iš didžiulio žiedo gilumos atvilnija troškus aromatas. Vaikšto niekieno neganomos avys, ožkos. Iš toli atitilindžiuoja jų varpeliai.
„Tu atsisėdi ant akmens pailsėti... jis šiltas kaip žmogaus kūnas, tiktai tyli. Kartais tau atrodo, kad ir medžiai, ir makija, ir šitas akmuo gali staiga prakalbėti: jie tiek visko regėjo. (...) Ar dėl to kaltas karštis, ar ypatingas Korsikos koloritas, - visą laiką atrodo, kad saloje viešpatauja praeitis.
______________________________________________________________________________________________________
1 žr. ten pat, p. 11—16.
* Mano dieve! (Pranc.)
Kiekviename žingsnyje sutinki daiktus, kurie su nenumaldomu aiškumu byloja apie netvarią mūsų būtį."1
Dailininkas sustoja, klausosi ir žiūri, žiūri. Toliau nebėra kur eiti. Čia kelionės pabaiga ir naujo darbo pradžia. Šventoji siestos valanda. Didysis dailininko vidudienis.
Nežinia kas jį atvedė į mažąjį Edeną Viduržemio jūroje; grįžo iš jo pilnomis rankomis, ratuotas Korsikos vaizdais. Tų paveikslų nepaliko pakelėse, neiškeitė į valgį, nakvynę, jų nedovanojo už gerumą. (Sugrįžęs į Kauną, pamena B. Motuza, jis kuprinėje nešėsi „Korsiką": aštuonis peizažus ir du portretus.)
Trys apsilankymai saloje (1927, 1928, 1929) žymi naujo kūrybinio laikotarpio pradžią. Čia dailininkui atsivėrė vidinis gamtos ir žmogaus ryšys. Atitrūkęs nuo žmonių, kalbų, miestų šurmulio, nuo muziejų, akistatoj su gamta pajuto savo jėgą. Surado savo kalbą, išgirdo savo balsą. Čia išmušė jo laikas. Kaip senovės išminčius jis pasineria į vienatvę, išeina į tyrus, kopia į kalnus ir sugrįžta kažką labai svarbaus supratęs, sužinojęs. Turįs ką pasakyti kitiems.
Sala išugdė dailininką.
O koks jis atvyko į šią salą?
Trumpam grįžkime laiko upe aukštyn - į patį ankstyvąjį V. Eidukevičiaus kūrybos tarpsnį. Jį būtų galima sąlygiškai pavadinti impresionistiniu. Tai 1913 - 1927 metai (nuo studijų Miunchene iki atvykimo Korsikon). Mus pasiekė apie dešimt V. Eidukevičiaus šio laikotarpio darbų: ,, Motina moko dukterį skaityti", „Mergaitė balta suknele", ankstyviausias autoportretas („Autoportretas su palete"), „Žiema", „Autoportretas su raudonu šaliku", „Priemiesčio gatvė", „Moteris žaliu gėlėtu chalatu"... Kaip žinia, V. Eidukevičius retai kada (ypač ankstyvuosiuose darbuose) pažymėdavo paveikslo sukūrimo metus, tad atsekti jų sukūrimo laiką tepadeda dailininko „rankos judesio", potėpio, faktūros evoliucija. Impresionistinės drobės visų pirma įdomios dailininko kūrybinei raidai tyrinėti, pamatyti, nuo ko jis pradėjo. Skyrium paimtos jos neprilygsta vėlesniems darbams, tačiau žymi saturacijos metą. Žvalgymąsi. Rausimąsi. Ieškojimus. Menininkas iš aplinkos, kaip augalas iš dirvos, geria gyvybines sultis, auga. Žiedai dar nesukrauti, nauja kokybė neišsikristalizavusi. Dailininkas dar neišsivadavęs iš kitų - didesnių ir vyresnių kūrėjų - įtakos. Pradžia turi būti tokia, visi nueina tą kelią.
Kaip byloja išlikę darbai, jaunajam V. Eidukevičiui didžiausią poveikį darė impresionistai, ypač P. Renuaras. Tai atsitiko dėl kelių priežasčių.
___________________________________________________________________________________________________
1 Вандер Ф. Корсика еще не открыта., c. 26, 36.
Pirmiausia turėjo reikšmės mokykla, į kurią pateko jaunuolis, pedagogų estetinė orientacija: pamename J. Šileikos pastabą apie to meto Miuncheno dailininkus. Miunchene toji dailės kryptis, nutolusi nuo savo ištakų, įgijo vokiškąjį variantą. Kita vertus, impresionizmas, tas epochinis dailės reiškinys - džiugus, nepakartojamas susitikimas su natūra - buvo savaime artimas V. Eidukevičiaus prigimčiai, jo santykiui su aplinka. A. Periušo žodžiais, impresionistai vaikosi „nykstančio šviesos žaismo", teikdami pirmenybę „efemeriniams regėjimo jutimams". Krintantis šviesos spindulys keičia daiktus, formas: reikia skubiai užfiksuoti tą spindulio poveikį, oro virpesį, nes jis bematant ištirps ir nebesugrįš, kaip plaukiantys debesys. Niekas nesikartoja. Viskas reliatyvu. Pasaulis - vos pagaunama trapi regimybė. Todėl negalima prie drobės užtrukti ilgiau kaip vieną seansą ar imtis didelių matmenų.
Impresionistai tarytum iš naujo atrado spalvą - pirminę, gaivią, gryną. Tai jų dievas - gaivalingas, džiūgaujantis, pašėlęs kaip Bakchas. Naujo kolorito atradėjai paneigia juodą spalvą. Jie kaip piligrimai leidžiasi ieškoti ryškiausios saulės, aštriausių sąskambių - į Provansą, į Arlį... Jų paveikslai - spalvų bakchanalijos. Tapant veidą, kaip ir gėlių puokštę, „dalyvauja" visa paletė. Jie garsiai tvirtina: grynas piešinys - abstrakcija, daiktas be spalvos - nesąmonė, toks jis neegzistuoja gamtoje; forma nespalvinama - ji gimsta iš spalvos.
„Kvepiu į save pasaulio skaistybę. Mane varsto aštrus niuansų jutimas. Jaučiuosi nusidažęs visais begalybės atspalviais... Aš jau visai sutapau su savo paveikslu. Mudu - vaivorykštinis chaosas. Atsistoju prieš savo motyvą, pasineriu į jį. Mąstau, klajoju mintimis. Saulė slapčiomis mane persmelkia, lyg tolimas bičiulis, sušildo mano tinginį ir apvaisina. Mes leidžiame daigus (.,.). Štai praeina pasaulio minutė. Reikia ją nutapyti, kokia ji tikrybėje! Visa kita užmiršus."1
Toks santykis su natūra jaunam dailininkui labai artimas. Jis godžiomis akimis stebi „praeinančią pasaulio minutę" ir apgailestauja, kad nemoka jos pagauti, kad ji kaip smėlis byra pro pirštus. Kaip jos neišleisti iš rankų? Keliauja, ieško, mokosi - V. Eidukevičiaus paveiksluose atsiranda „secesinis Miuncheno potėpis".
Jaunystėje tapyti impresionistiniai paveikslai maitino ir padėjo keliauti: jais dailininkas mokėdavo už nakvynę ir maistą mažų viešbučių savininkams. „Impresionistinis Eidukevičius", matyt, liko Europos pakelėse, gausiai ir negrąžinamai išsibarstė. Į Kauną dailininkas atsivežė tik jaunystės kūrybos likučius. Matyt, tada V. Eidukevičiui ir prigijo lietuvių impresionisto vardas – jam žinoma, visai nesvarbu, kaip pavadins.
______________________________________________________________________________________________________
1 Periušo A. Sezano gyvenimas. - V., 1967, p. 160.
„Ryškaus impresionistinio laiko Lietuvoje kaip ir nebuvo (...). Dabar (...) impresionizmą turėsime ir mes." (M. Bulaka). Tik bėda, kad V. Eidukevičius į vieną sąvoką niekaip nesutelpa. Kuprinėje jis dar nešasi Korsikos paveikslų. Be to, jis anaiptol nesiruošia nustoti dirbęs. Kaip greitai paaiškėja, jam tik dabar lemta išgyventi patį kūrybingiausią laiką.
Šis dailininkas - viena tų stichiškų natūrų, kurios nuolat keičiasi. Moka būti laisvas, paklusti savo vidiniam balsui, „klausyti savo rankų". Jis - vienas iš „naivuolių", išsaugančių vaikystę. Įsiklausykim į dailininko Viktoro Petravičiaus, su kuriuo po kelerių metų susitiks ir artimai bendraus Vladas Eidukevičius, žodžius: „Aš žiūriu į gamtą, į vandenį, bet paišau savo gamtą, savo vandenį... Aš nieko neturiu ir viską turiu..." Jie nesustoja, ką nors atradę. Nebijo būti kely. Jie šiurkštūs, bet tikri. Galvoja ne apie išorę, bet apie savo išgyvenimą. Juos baimina gamtos ar savęs kartojimas. Jie negali kalbėti apie savo darbą - jie turi dirbti.
...Korsika buvo lemtinga. Čia susiformavo V. Eidukevičiaus paveikslų faktūra, jų nepakartojamas paviršius.
Iki tol tapyti paveikslai dar niekuo neišsiskiria; nežinančiam jie net gali atrodyti kaip ne vieno dailininko darbai. O iš Korsikos atsivežtos drobės nesumaišomos su niekieno. Mažiausias jų lopinėlis kalba „aš - Eidukevičius", kaip rasta dantiraščio šukė byloja apie savo kilmę.
V. Eidukevičius atkeliavęs pamatė ne vien spalvų ir oro virpėjimo šventę. Jam parūpo ir tai, kas nepraeina. Po pinija jis sustoja ne vienam seansui - skubėdamas neįveiksi šios žemės. Panašiai kaip P. Sezanas, kuris, nutolęs nuo impresionizmo, stengėsi jį „padaryti kažkuo tvirtu ir ilgalaikiu" V. Eidukevičius nebepasitenkina regimybe. Jam rūpi sintezė. Visuma. Tvirta konstrukcija. Karkasas, ant kurio galėtų laikytis jo kuriamas pasaulis. Lengvos spalvos virsta į gilias, gaivios į sodrias, grynos - į duslias. Homofoninis koloritas virsta į polifoninį. Lengvas, lasiruotę primenantis potėpis tampa pastoziškas. Sausi pigmentai ir Provanso aliejus - rodos, tokia primityvi technologija - atsirado, matyt, ne dėl neturto, o ieškant savitos išraiškos.
Vertingiausi Korsikoje sukurti paveikslai - peizažai. Reikšminga, kad dviejuose („Korsikos peizažas" ir „Korsikos kalnai") dailininkas pažymėjo autorystę ir sukūrimo laiką: Vladas 1928 ir Vladas 1929. Pirmieji gamtovaizdžių planai išauga į ramias, plačias panoramas, į tolimus reginius. Nuo makijos, nuo medžių einama į kalnus. Jie užbaigia, apsupa ir lyg saugo atrastąją žemę. Žvelgdamas į tuos prieš akis atsiveriančius reginius -į ramius žalius pasaulius - jauti, kad žmogus, juos sukūręs, buvo be galo nurimęs. Galėjo neišpasakytai susikaupti. Neskubėti. Mokėjo ilgai gėrėtis, kaip tegali tas, kurio rami sąžinė.Jis darė tik tai, ką žinojo ir ką jautė, - nesvarbu, kiek tai tęstųsi. Negalvojo apie nieką kita... Iš tų paveikslų plūsta žemės jėga, jos gyvastis - nepraeinanti, amžina.
Iš Korsikos laikų išliko tik du portretai: ,,Moteris juoda gėlėta suknele su vaiku" ir „Moteris su vaiku". Abu su signatūra Vladas 1929. Dvi Korsikos matronos... Matyt, neatsitiktinai portretų išliko mažiau negu peizažų. Sala turi savus įstatymus. Čia dailininkui ne taip paprasta sustabdyti patikusį žmogų, prikalbinti, kad pozuotų.
,,Kai aš norėjau nufotografuoti merginą, - pasakoja žurnalistas, - iš namų išėjo moteris, įsirėmė rankomis į šonus ir atžariai paklausė, ko man reikia iš jos dukros. Pasimetęs rodau aparatą. Tačiau moteris būtinai nori žinoti, kuriam galui aš rengiuosi fotografuoti.
- Tik taip sau... parce que... - veblenu.
- Parce que quoi*? - tęsia tardymą. - Nejaugi Korsikoje nėra daugiau merginų - tiktai šita?"1
Ką gi, tada geriau eiti į kalnus. Tačiau be modelių dailininkas ilgai verstis negali. Bijodamas „atprasti nuo figūrų", eina į muziejus „lankyti senų pažįstamų". Kopijuoja pamėgtus paveikslus.
Štai V. Eidukevičiaus figūrinė kompozicija, iki šiol vadinta „Žana d'Ark", yra nutapyta pagal E. Delakrua paveikslo „Erminija ir piemenys" motyvą. Prancūzų romantikas ne kartą įkvėpimo sėmėsi T. Tašo poemoje „Išvaduotoji Jeruzalė", gi paveikslo kompozicinę struktūrą jam, matyt, padiktavo Domenikino to paties siužeto darbas, saugomas Luvre.
...Erminija, užsidėjusi riterio šarvus, atitolsta nuo besivejančiųjų. Paleidžia savo suplukusį žirgą bėgti, kur pats užsigeis. Be tikslo jis neša ją gūdžiu, vakaro šešėlių kupinu mišku. Sustoja prie Jordano. Susiranda nakvynę... Ją pažadina upės bėgimas, rytinė paukščių giesmė ir iš slėnio sklindantis piemenų dainavimas.
Tankios lapijos šešėlyje ji mato sėdintį žilą senį,
Kuris pina krepšį; netoliese besiganančią kaimenę;
Aplink susėdusius jaunus piemenis.
Spindinčiais šarvais pasirodęs riteris
Prikaustė jų žvilgsnius: sukluso piemenys nustebę...2
Erminija parodo, kad jie toliau dainuotų ir dirbtų nutrauktą darbą. Ją suglumino staiga išvystas taikus žmonių gyvenimas: visą Palestiną apėmusikaro ugnis, o čia tyku, ramu.
___________________________________________________________________________________________________
* - Todėl kad...
- Todėl kad ką? (Korsikiečių kalba)
1 Вандер Ф. Корсика еще не открыта, c. 30.
2 Тассо Т. Освобожденный Иерусалим. - M., 1828, c. 194. Autoriaus vertimas.
„Mano šeima, kaimenė, - sako jai senis, - nepatyrė skriaudų ir vargo... Kenčia tik valdonys, didybės ir gobšumo apakinti. Gyvenimas nežinomybėje, neturtas - štai kas mūsų ramybės motina ir draugas. O ramybė brangesnė už karališką skeptrą: nei aukso spindesys, nei nerimastinga aistra nedrumsčia mano sąžinės... Aš geriu iš tos upės - ir nebijau, kad bus užnuodytas jos vanduo. Ta kaimenė, tas sodas, tas žydintis slėnis padengia mano kuklų stalą. Nedaug turiu norų. Yra darbo - triūsiu, nėra - klajoju po slėnį, žiūriu į paukščius, mirgančius įvairiom spalvom. Džiaugsmas - mano draugas, be baimės juo gėriuosi..."
E. Delakrua darbą, kuriame atkurta Erminijos ir piemenų susitikimo scena, V. Eidukevičius pamatė 1935 metais Stokholmo Nacionaliniame muziejuje. V. Eidukevičiaus paveikslas - improvizacija Delakrua tema, spalvinė variacija. Dailininkas gilinasi į atrastą nedidelį pasaulį, savaip jį aiškinasi ir supranta. „Aš manau, - kalbėjo Vincentas van Gogas broliui Teo apie paveikslų kopijavimą, - kad tai daug ko moko ir - svarbiausia - nuramina."1
Išliko keletas V. Eidukevičiaus darytų kopijų - improvizacijų. Galima manyti, kad dailininko dėmesį patraukė Ticiano „Flora" (didžiojo Venecijos meistro piešinį V. Eidukevičius „užpildo" sava „grubia" faktūra, transformuodamas originale pavaizduotą moterį - padaro ją žemišką, valstietišką), Perudžino „Marijos ėmimas į dangų"2, Rembranto „Kristus ir Magdalena".
Kelių V. Eidukevičiaus kompozicijų Betliejaus motyvais pirminio šaltinio nepavyko atsekti, tačiau šviesulys, kurį dailininkui rūpėjo paversti paveikslo centru, spalvų pradžia, spinduliuoja jo matytose Rembranto, Riberos, Gvido Renio, Žoržo de Laturo, Surbarano, EI Greko tos pačios temos drobėse...
- Jis nuolat keliavo, nes jam nuolat reikėjo impulsų, - pradeda pasakoti A. Gudaitis. - Kalbant su juo (tiesa, jis daugiau šnekėdavo pats vienas), lyg neatrodė, kad būtų labai išsilavinęs, o paveiksluose matyti sudėtinga ir didelė kultūra. Jo kūriniuose matomi keli europinės plastinės kultūros sluoksniai (Venecijos mokykla - Rembrantas - impresionistai - Sezanas). Jis gal vienintelis iš lietuvių dailininkų sulydė lietuvių tapybą su Vakarų tradicijomis ir išliko savitas. Gali matyti Ticiano, Renuaro, net van Gogo blyksnius, bet viskas paklūsta saviems tikslams, savo žinojimui...
___________________________________________________________________________________________________
1 Ван Гог В Письма.- M.-Л., 1966, c. 494.
2 V. Eidukevičiaus eskizas, sukurtas pagal tą milžinišką kompoziciją, neteisingai vadinamas „Paskutiniuoju teismu".
Štai kompozicijos bibline tema; tapybinės idėjos kyla iš kultūrinio palikimo, o ne tiesiai iš gyvenimo. Kaip elementą ima gatavus XVI— XVII amžių siužetus, natiurmortus, veidus ir augina savo tapybą... Jis nebijo remtis kitais. Bet iš kur paima elementus savo paveikslams - nepasakysi, nes transformuoja. Sulydo su savo patirtimi. Tame lydinyje junti esant didelę kultūrą... Faktūra graži kaip Ticiano, šešėliai ir šviesa ateina iš Rembranto, junti Renuaro spalvinį lengvumą; esama čia sezaniškų pasaulio struktūrinio suvokimo pradų. Jis nekopijuoja, neseka. Tiesioginių įtakų nėra, negali pirštu parodyti. Tik jis nesiėmė atradinėti, o asimiliavo plastinę kultūrą, įjungė į savo pasaulėžiūrą ir sukūrė naujo pavidalo paveikslą. Liko lietuvis: sunki forma, nėra Renuaro elegancijos, didelio saiko jutimo (tik pažiūrėkit, kaip jis tapo rankas). Jis labai nuoširdus, betarpiškas; kai dirba, negalvoja apie plastinės kultūros elementus, kurie inspiravo.
...Atrodo, kad vokiečių ekspresionizmas jo nepalietė. Formos išraiškos, kuri kristų į akis, nėra, bet joje labai daug sudėtingų elementų... Matai renesanso struktūrą, bet prie jos priėjo šiuolaikinis žmogus, kai jau pasaulyje buvo pasirodęs Sezanas. Mes - tuometiniai arsininkai - ėjome iš vieno šaltinio, o jis susėmė į save daug šaltinių. Ir kūrė naują pavidalą - prieinamą ir išsilavinusiam, ir neišsilavinusiam. Ne akademiškas: remiasi gamta, natūra.
Jo paveiksluose matosi nenutrūkstamas kūrybinis procesas... Eidukevičiaus kūryba analogijų pas mus neturi. Gal jį kas pralenkė naujumu, bet plastine kultūra - ne. Tikras tapytojas. Europietis... Štai - Samuolis. Tai pasiutusiai talentingas žybtelėjimas, srovės prasiveržimas, turįs daug jėgos, ekspresyvumo. Vienpusiškas - gal dėl to labiau veikia. Bet nėra išbaigtas; nėra pradų, tradicijų, formos nušlifavimo. Būsimos kartos jį analizuoja, aplygina, apgina tą pradžią. O Eidukevičius - didelė kultūra... Rodos, Samuolis turėjo vaikščioti apsivyniojęs kaklą rankšluosčiu, o Eidukevičius - elegantiškas, su kaklaraiščiu, besirūpinąs etiketu. O buvo atvirkščiai... Jis į mūsų kultūrą, į mūsų dvasią įliejo europinės kultūros klodus. Tai didelis Eidukevičiaus nuopelnas...
...M. Cvetajeva į priekaištus dėl „įtakų" atsako tokiais žodžiais: „Aš ne tam žiūrėjau, kad užmirščiau (...). Kodėl žmogų aš galiu prisiminti, o ikonos - ne?'1
Nemaža dailininkų žūsta muziejuose, nes tik atspindi tai, ką mato; didžiųjų kūrėjų slėgis daug kam per sunkus. V. Eidukevičius nepranyko meistrų šešėlyje - o įsiklausyti į save jam padėjo sala Viduržemio jūroje.
_____________________________________________________________________________________________________
1 Цветаева М. Мой Пушкин. - M., 1981, c. 150.
...Dailininkas nusileidžia iš Korsikos kalnų. Kuprinė prikrauta paveikslų, metas keliauti. Jam sunku skirtis su šia žeme: čia taip gera dirbti, taip šilta; "čia tokie geri žmonės - neturtingi, kaip ir jis. Klausosi, kaip korsikiečiai dainuoja:
Staumi vici-nu, un to wan-da, ti ten-gu cara.*
Ir pats dainuoja.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Sugrįžęs į Lietuvą, 1935 metų vasarą V. Eidukevičius leido Lakinskuose, J. Aleksos1 sodyboje prie Šešupės.
Sėdęs į traukinį Kauno geležinkelio stotyje, traukia i Šeštokų pusę. Tik pervažiavęs Šešupę, traukinys sustoja. Išlipęs keleivis dairosi, ar kas jo nelaukia. Rodos, niekas. Suka į kelią, kuris veda pro senas kapines, pro piliakalnį. Nuo aukštumėlės leidžiasi žemyn. Apačioje, beveik atitvertas nuo pasaulio, upės pusiasalyje tarp aukštų liepų stovi baltas namas.
Dailininkas įsikuria antrame namų aukšte. Pro langą matyti vasaros žolynais kvepiąs slėnis, kuriuo lala Šešupė.
- Pietaudavo šeimyna lauke, po liepa. Visi neša savo lėkštes, valgius, o jis - ne. „Aš jums ne tarnas!" - atkerta į priekaištus. Pavalgęs išeina į laukus, prie Šešupės - ir tapo. Tą vasarą jis daug piešė - mano tris mergaites tarp gėlių, stalą po liepa, upės pakrantes. Kartą, grįžęs iš laukų, užlipo į viršų, o po kiek laiko nusileidęs į svetainę, išdėliojo savo paveikslus. Anksčiau mano vyrui jo darbai nepatiko, mažai jais tesidomėjo. Bet ilgainiui - praregi. ,,Žinai, - sako, - tas tavo dailininkas man pradeda patikti." Iš jo už penkis šimtus litų nupirko dideli paveikslą „Šešupės pakrantės".
Dailininkas buvo, bet mažai kalbėjo. O jei prabyla, tai vis apie dailę, apie savo darbą. Šneka tada, šneka. Suklustu. Labai įdomu. Bet žiūri ne į tave -kur nors į lubas, į sieną, lyg ką matytų... Jame junti didelį jausmą, tik giliai nugrimzdusį, kaip panardintas kibiras. Mokėk iškelti... Kalbėjo, kaip jį veikia muzika. Klausėsi Ravelio - ir, rodos, kažką labai svarbaus suprato. Reikia bėgti ir tuoj tuoj dirbti. „Pradedu tapyti, - kalba; ir vėl vizija išnyksta. - Rodos, galėčiau pačią muziką nupaišyti, bet neišeina." Kodėl jam reikia nuolat keliauti, vis važiuoti? - Ogi dėl to, kad mano: pagaus, suras, kas vis pabėga, išsprūsta iš rankų. Lyg turi viduje, jaučia, kad yra, kad kažkas veržia, netelpa, bet negalį iškelti į paviršių, išreikšti...
__________________________________________________________________________________________________
* Ateik pas mane, neišeik, mano brangenybe. (Korsikiečių k.)
1 Vienas iš keturių jų sūnų, Zigmas, žinomas Angariečio slapyvardžiu, buvo garsus revoliucionierius, Lietuvos Komunistų partijos kūrėjas.
„Gera, - sakydavo, - Čiurlioniui: jis gali išreikšti garsais." Pasakojo, kur keliavo, kokias galerijas matė, kokių paveikslų užmiršti negalįs... Vieną kartą išėjo iš muziejaus. Sutemo. Vaikšto po miestą - ir nieko neturi: nei dažų, nei drobių, nei įrankių, nei pinigų. Naktis. Atsigula parke ant suolo, ir jam rodosi, kad jis miręs. Nieko nebereikia. (Gal jį iš bado apniko haliucinacijos?) Girdi žmonių balsus. „Ir jie ten, - svarsto, - kur nieko nėra, kur nieko nebereikia... Yra naktis. Aš miręs - ir man nieko nereikia..." Bet kai dailininkas turi dažų, tada sugrįžta į tikrovę: kai gali dirbti, tada nebaisu, nesunku. Kalbėjo, kad norįs daiktus „padaryti" kaip van Gogas, - kad jie būtų gyvi. Jis, pastebėjau, ant drobės klodavo storus dažų sluoksnius. Dėl tų sluoksnių atrodo, kad paveikslo pagrindas kažkur giliai. Pas mus kabėjo Jono Šileikos peizažas „Nemunas ties Vilkija". Eidukevičius žiūrėdavo į tą drobę. Kartą jis pasakė: „Bet taip galima nufotografuoti." Pats ko kita siekė. Savo „Mergaites tarp gėlių" žadėjo padovanoti, kai baigs. Nebaigė... (S. Aleksienė)
Vaikšto dailininkas po laukus. Kaimiečiai kalba - kokį čia nevisprotį Aleksos atsivežė kaiman. O jam reikia ilgai žiūrėti į gamtą, kad galėtų ją tapyti.
„Iš gamtos Vladas grįždavo su kita dvasia." (V. Čiurlionytė-Karužienė)
„Jis buvo gamtos vaikas, vienišas miškų ir tuščių laukų klajotojas. Jo gamtovaizdžiai, lygiai kaip ir portretai, visada yra prisodrinti spalvų ir jam būdingos įtampos." (V. Vizgirda)
...Peizaže „Medžiai paežerėje" kamienai lyg pavirtę į gyvas būtybes. Dailininkas žiūri į juos įsimylėjusio akimis: kur dar, be jo paveikslų, galėtum išvysti tokią taurią medžių stovėseną, tokį gražų pakrypimą, tokias šviesos properšas šakose? Tokį aiškų, skambų ritmą...
...„Sodyba"- monochrominė jauki, akis ilsinanti oazė. Atrodo, lyg ji būtų nedideliu indu pasemta iš besimainančios, besikeičiančios gamtos. Su medžiais, trobesiais, gyvuliais, vandeniu. Lyg sugauta žalia šviesa, kuri niekada neišsisklaidys. Lyg paliesta tai, kas nepastovu.
...„Daržai žiemą" - paveikslas, į kurį gali žiūrėti be galo, kaip į ugnį. Jis keičiasi, žiūrint skirtingu atstumu. Kartais vaizdas susilieja į beformę masę. („Nieko nėra panašiau į nevykusią teplionę, - kalbėjo P. Gogenas, - kaip tapybos šedevras."1) Tolstant nuo paveikslo ryškėja, aiškėja kontūrai, atsiskiria formos. Dar iš toliau žiūrint vėl ima blankti ribos, vėl teregima spalvų stichija. Drobė vedžioja, verčia vaikščioti pirmyn atgal, ieškoti vis naujų matymo taškų, geriausios žiūrėjimo vietos.
Dailininkas nei apie save, nei apie savo darbus nekalba, nepasakoja, nieko neaiškina. Jis tiki tuo, ką daro. Kad jį suprastų kiti, taip pat turi tikėti.
________________________________________________________________________________________________
1 Periušo A. Sezano gyvenimas, p. 242.
„Taip, mano drauge (...), tikėti savimi būtina. Menininkas turi tikėti ir susilieti su savo kūriniu, kad sukurtų štai tokį dalyką. (...) Linija - tai priemonė suvokti, kaip šviesa veikia objektus; bet gamtoje jokių linijų nėra - joje viskas užpildyta: piešdami modeliuojame, tai yra daiktus išskiriame iš jų terpės; tik šviesos pasiskirstymas suteikia kūnams pavidalą! (...) Man pavyko be pėdsako sunaikinti piešini ir dirbtinumą, suteikti visiems kontūrams aptakumą, gyvuojantį gamtoje. Prieikite arčiau, jūs geriau pamatysite rankos darbą. Iš tolo jis prapuola..."1
„Kaune vėl pasirodė dailininkas Eidukevičius, - lapkričio 2 dieną dienoraštyje įrašė profesorius M. Remeris. - Uniortuniškas, kaip visada be grašio prie dūšios, keliautojas su čigoniška siela (...). Susirado mane, prašė paskolos ir norėjo, kad jį rekomenduočiau asmenims, kurie galėtų nupirkti kokį jo paveikslą ar portretą užsakyti. Nemoku apsiginti nuo tokių nelaimingų žmonių..."
Gruodžio viduryje dailininkas dalyvavo I Rudens parodoje. Eksponuota dešimt jo darbų. Parodos recenzijoje J. Vienožinskis rašė, kad V. Eidukevičius „(...) kažkokiu paslaptingu, tarsi nuo saulės spindulių lengvai pridengtu skydu buria gamtos kūnų grupes į vieną pasakingą visumą (...)"2.
Keistas jo darbas. Keistas jo kelias. Atrodo, lyg dailininką būtų vedžiojusi kažkokia nerami dvasia. Eini, eini iš paskos, dedi kojas į jo įspaustas pėdas, tik staiga jos prapuola, išnyksta: žmogus negrįžo atgal, bet ir nenuėjo tolyn. Žvalgaisi, ieškai. Nieko nematyti. Tik netikėtai, nelauktai (kaip netikėtai buvo prapuolęs) iš kažkur pasigirsta jo balsas, pasirodo veidas, iš aukšto žvelgia akys. Prie Vardavos upės, Pajūrio Alpėse, Korsikos makijoje, Linksmadvario palėpėje. Skubi į tą pasirodymo vietą. Bet vėl jis prapuola ir vėl iš kažin kur atsiranda. Vis nesuspėji, vis pavėluoji jį sutikti.
Iškėlęs galvą, jis stypina, žvalgydamasis į šalis, kažko ieškodamas, vedamas balso, kurį jis vienas tegirdi. Keliauja... Ir staiga po kojomis atsiveria duobė.
- Kas buvo tas gudruolis, - susimąsto jis, - po mano kojomis iškasęs duobę? Ji nelabai gili, bet gąsdinanti, nes užpildyti ją galiu tik savimi. Ir tik tada galiu eiti toliau. Ir žvalgytis, stebėtis. Tik manęs lieka vis mažiau ir mažiau.
_________________________________________________________________________________________________
1 Бальзак О. Неведомый шедевр. - В кн.: Бальзак О. Избранные произведения. - M , 1949, c. 702
2 Justinas Vienožinskis.— V., 1970, p. 149
Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.
Per vieną mudviejų susitikimą pasitaikė proga apie tai V. Eidukevičių paklausti. Išgirdau labai įdomų pasakojimą. „Ar daug žmogui reikia? - kalbėjo V. Eidukevičius. - Pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje labai pigūs įvairūs jūros gyviai, nebrangios daržovės ir vaisiai. Pastogę susirasdavau pigiausiuose miestų pakraščių viešbučiuose. Apsigyvendavau, įsižiūrėdavau į šeimininkus ir, bent kiek apsipratęs, pasakydavau šeimininkui, kad labai Įdomi jo žmona ir kad norėčiau padaryti jos portretą. Iš karto šeimininkai net įsižeisdavo, bet, pamatę vieną kitą mano darbą, vėliau sutikdavo. Kai padarau žmonos portretą, šeimininkas panori turėti ir savąjį. Dabar kurį laiką ne tik nereikia mokėti už kambarį, bet kartais pakviečia ir papietauti. Prikalbina dar ir savo pažįstamus, kad užsisakytų pas mane portretus. Taip ir slinkdavo savaitės, mėnesiai. Dirbdavau jiems ir sau darydavau įdomesnių gamtos vaizdų etiudus, lankydavau muziejus. Matot, kaip nedaug žmogui reikia..." Toks egzistencijos būdas (...) V. Eidukevičiui atrodė paprastas ir natūralus, koks buvo ir jis pats."1
Nepasėdus jis, kaip amžinai jauni klajūnai viduramžių menininkai. Jo mokslai - kelias, jo vedlys - Tobijas, keliautojų globėjas ir užtarėjas. Panašiai kaip jaunasis Diureris, jis „atidžiai įsižiūri, ilgam įsimena, godžiai įsisiurbia kontūrus, spalvas, kvapus, garsus, galvoja, galvoja, galvoja... Taip galvojama tik kelyje."2 Negali pasotinti savo smalsumo: godžiai žiūri į gražius tvarinius. („Niekada nepasisotins mano akys reginiais."- Ekleziastas.)
____________________________________________________________________________________________________________
1 Galaunė P. Susitikimai. - Kultūros barai, 1980, Nr. 1, p. 49.
2 Lvovas S. Albrechtas Diureris. - V., 1982, p. 60.
Vidurnakčio kupolas. Žiūrėk,
Neregėtai šiandien gražu!
Aš neprisimenu tokio dangaus!
Dar vakar Kasiopėja
Buvo liūdna ir ūkanota;
Aldebaranas baugiai ribėjo,
O Venera nebuvo pakirdus.
Dabar gi nubudo visi:
Sutvisko Orionas su Arktūru,
Toli, už Altairo,
Spindi nauji šviesulių ženklai;
Ir žvaigždynų ūkai - giedri ir vaiskūs.
Argi tu nematai einančio kelio,
Kurį mes rytą atseksim?
Žvaigždžių runos prisikėlė.
Pasiimk savo mantą;
Ginklų mums neprireiks,
Apsiauk stiprius batus,
Susiveržk kiečiau juostą,-
Mūsų kelias bus akmenėtas.
Švinta rytai. Metas eiti.
N. Rerichas. „Siuita apie ženklus".
...Sustos ir, rodos, kaip plaukikas, liovęsis judinti rankas, kojas, praradęs judesių laisvę, bematant nugrims į dugną...
Iškėlęs skulptūrišką galvą su giliai susodintomis akimis, jis ieško įvykio, susidūrimo su vaizdais... Tik jo didieji įvykiai ne išorėje, o nepasonamose akyse. Dailininkas apkeliavo daug žemių, aplankė galybę miestų, bet jo nueitas kelias visiškai nėra painus. Laukujis gyvenimas vienodas ir paprastas. Neužmirštamus susitikimus sunku papasakoti, apsakyti: jie įsupti į vienatvės šilką.
Jo amžinoji meilė - muziejuose. Didžiųjų menininkų kūriniai kviečia, šaukia nuo sienų. Į tą balsą jis eina. Sugrįžta išsiilgusiomis akimis.
Štai jo meilės oazės: Paryžius -Luvras; Berlynas - Valstybiniai muziejai; Drezdenas - Paveikslų galerija; Viena - Dailės istorijos muziejus; Miunchenas - Senoji pinakoteka, Naujoji pinakoteka; Amsterdamas - Valstybinis muziejus, Rembranto namas; Roterdamas - Paveikslų galerija; Briuselis - Karališkieji meno ir istorijos muziejai; Venecija - Akademijos galerija; Roma - Vatikano muziejus; Neapolis - Kapodimontės galerija; Florencija - Uficių, Pičio paveikslų galerijos. Tai - jo dailės akademijos, jis amžinas jų studentas... Džotas, Rembrantas, Velaskesas, Ticianas, Veronezė, Ribera, Surbaranas, EI. Grekas, Koro, van Gogas, Renuaras, Sezanas - jo mokytojai, broliai. Jis negali su jais ilgam išsiskirti, vis turi sugrįžti, aplankyti...
- Bonjour, monsieur Cėzanne... Buongiorno, signore Tiziano Vecellio...*
______________________________________________________________________________________________
* Laba diena, mesjė Sezanai... (Pranc.) Laba diena, sinjore Ticianai Večelijau... (Ital.)
T. Kutiuras savo mokiniams patardavo: „Stenkitės pabūti geroje draugijoje arba aplankykite Luvrą." Luvras V. Eidukevičiui (beje, kaip ir daugumai lietuvių dailininkų, studijavusių Paryžiuje tarp dviejų pasaulinių karų) - didžiausias įkvėpimo šaltinis. Ar tik ne čia jis patyrė daugiausia kūrybinių impulsų? Žinoma, vien tik lankydamas muziejus tapyti neišmoksi. Jis tai supranta; ne tik vaikšto, žiūri, bet ir daro kopijas, nori atrasti meistrų rankos judėjimo paslaptį. Kažkam pasako svarbius žodžius :
- Aš mokausi iš jausmų, kuriuos sukėlė tų dailininkų paveikslai.
...Kartą ilgai vaikščiojo po kažkurią galeriją. Rodos, sustojo laikas. Ramu, saugu tarp paveikslų. Apsidairo – nė gyvos dvasios: visi lankytojai išėję, durys užrakintos. Kokia palaima likti vienam.
Pradėjo temti. Pro langus ant paveikslų krito vakarinių miesto žiburių atšvaitai. Anapus ūžė žmonės, gaudė mašinos, o ten, viduje, buvo tylu ir gera kaip namuose.
-Tai buvo laimingiausia mano naktis, - pasakė dailininkas vienai moteriai, praėjus daugeliui metų.
Sėdėjo Liudvikų laikų minkštasuoly. Užmigo.
Ryte jį atrado galerijos prižiūrėtojai. Kilo triukšmas. Dailininką išsivedė, tardė...
Muziejuose jis gali nevaržomas pasirinkti sau mokytojus, sustoti, kur tinkamas, įsižiūrėti, įsigilinti ir pats nuspręsti, ko jam reikia. Jis negali pakęsti, kai iš šalies kas vedžioja ranką, nurodo, moko, liepia. Todėl dailės mokyklos - ne jam. Tiesa, jis prieš karą mokėsi Rygos meno mokykloje, kiek lankė Miuncheno dailės akademiją... Rodos, mokslų baigti neleido atsitiktinės kliūtys. Negavo diplomo, kaip ir didieji savamoksliai, iš kurių jis mokėsi, - van Gogas, Sezanas. Tačiau svarbiausioji kliūtis, didžiausias „atsitiktinumas" - jis pats. Jaunesnį menininką jis atkalbinėja nuo akademinių mokslų: „Tave apraizgys taisyklėmis - turėsi ilgai iš jų vaduotis."
Be galo brangina vidinę laisvę. Bijo prarasti gebėjimą girdėti save. „Tai ne beprotybė, - F. Helderlinas aiškina laiške artimiesiems. - Tai mano paties prigimtis ir likimas, tai vienintelės jėgos, kurioms visados reikia paklusti." Dailininkas nesiklauso „protingų patarimų", kaip reikėtų dirbti, elgtis...
Jis stovi ant žemiausios pakopos, visuomenės dugne, tačiau nesijaučia esąs nuskriaustas ar nevykėlis. Nesiekia pripažinimo, garbės, pinigų, laipsnių.
____________________________________________________________________________________________________
1 Keliuotis J. Holderlino poeto kelias. - Kūryba, 1944, Nr. 1.
Jis „negudrus": gyvena kūryba ir todėl jam nebaisus skurdas. Nekalba apie savo vargą kaip kiti.
Skaito nedaug - tik kas atrodo reikalinga; apskritai visa, kas jo nejaudina - meta šalin kaip naštą. Viską perleidžia per save, per savo išgyvenimą. Atradęs kažką sau artima - įsižiūri.
Tai kūrybos valandos. Kaip tapo pats, taip žiūri ir į kitų darbus: nustemba - ir prieš jį veriasi pasaulis. Tada jis kitaip išgyvena laiką.
„Erdvę suvokiame savo jutimo organais - lyta ir rega, o kokiu organu mes suvokiame laiką?" - klausia T. Mano herojus. Išgirstame atsakymą: ,,(...) tai veikiau kažkas dvasiška, tai laiko išgyvenimas, kuris nuo nepertraukiamo vienodumo gali visai išnykti ir yra taip artimai susigiminiavęs ir susijęs su pačiu gyvenimo pojūčiu, jog, jeigu nusilpsta viena, neišvengiamai nukenčia ir kita... (...) Prisiminkime vaikystę, - kaip tada pamažu slinko dienos, plačiai, iš lėto atsiverdamos ir vis ką nors nauja, nepatirta atnešdamos. Arba kaip gaiviai veikia mus permainos, klimato ir vietos pakeitimas, kelionės: netikėti įspūdžiai atgaivina laiko išgyvenimą. Valandos lyg prasitęsia, pailgėja, nes kiekviena diena vis kitokia, nepanaši į praėjusią. Paskui - susigyvename su nauja aplinka, vis rečiau ką beatrandame, vis labiau įsismelkia monotonija, viena diena pasidaro tokia pat kaip visos, ir mirtinas siaubas užlieja žmogui širdį."
V. Eidukevičius intuityviai juto, kad, T. Mano žodžiais, „atpratimas nuo ko nors ir pripratimas prie ko nors nauja yra vienintelis vaistas, galintis palaikyti gyvenimo galias, atgaivinti gyvenimo pojūtį."1
Jo dienos nėra monotoniškos, nes jis nuolat keliasi iš vietos į vietą. Jis ne vienišas, nes nenustoja stebėjęsis. Nepraradęs vaikystės imlumo pasauliui. Nevaržomas buities, neprisirišęs prie žmonių, nesaistomas daiktų|, nesusigyvenęs su jais. Jo gyvenimą nuolat kas nors atnaujina - šmėkštelėjęs veidas, nuogas kūnas ant žolės, virpantis spindulys, žiedlapio tonų „sutarimas", muziejaus siena, nukabinta paveikslais...
Jis kaip sraigė keliauja su visu būstu, su viskuo, ką turi. Ir niekad nemeluoja. Susitinka, bendrauja su daugybe žmonių, lanko gražiausias vietas, bet niekur neužtrunka. Žiūrėk, buvo, kažko klausė - ir jau nėra. Nebesulaukė atsakymo.
Gal su pasibaisėjimu pajuto, kad dienos „darosi lengvos ir ima skrieti"2... Išgirdo, kaip triūbaudamas lekia laikas - tuščiai eikvojasi ir nyksta kaip daiktai...
Bet štai - pamatė, įsiklausė. Pradėjo dirbti - ir laiko bėgsmas išnyko.
____________________________________________________________________________________________________
1 Manas T. Užburtas kalnas. -V., 1978, I d., p. 76.
2 Ten pat, p. 116.
Taip bitė nusileidžia į žiedo gilumą: suglaudė sparnelius, sustojo, nutilo. Nieko aplinkui nebemato - traukia nektarą. Nugrimzdo į vienatvės saldybę. Susiliejo su žiedu. Su pasauliu. Su visata.
...Pozuotojas nekantrauja, nerimsta. Jam nusibodo, jis nori ištrūkti iš tos monotonijos, o dailininkas širsta dėl jo nekantrumo. Vienas kito negali suprasti, nes skirtingai išgyvena laiką: vienam jis eina tuščiai, vienodai ir beprasmiškai, o kitam - lėtai ir prasmingai, brandindamas permainas...
Dailininkas sugrįžta iš savo kūrybos tyrlaukių j žmonių tarpą dar neišsisklaidžiusiais reginiais, neužgesusiais jutimais ir nežino, kiek jis išbuvo atsiskyręs - akimirką ar amžinybę. Klaidžioja su vienatvės aprėdu, nemato praeivių... Ne iš karto sugrįžta į kasdienį laiką.
Jo gyvenimas - nenutrūkstantis švytavimas tarp užgimstančios monotonijos ir naujų, nepatirtų įspūdžių ilgesio. Amžinas neužsibuvimas. Žinojimas, kada eiti kitur. Dar vaikystėje, A. Žido žodžiais, jis „labiausiai pamėgo savo troškulį". Išgirdo vidinį balsą ir jam pakluso.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
...Į Vakarus V. Eidukevičius pirmą kartą išvyko berods 1913 metais. Iš Rygos išvažiavo į Vokietiją. „Trumpai prieš karą nuvykęs į Miuncheną, įstojau į Meno akademiją", - rašo dailininkas autobiografijoje.
Miunchene studijavo ne vienas lietuvių dailininkas. Savo studijas Miunchene J. Šileika taip apibūdino: „Gamta Miunchene žėri stipriom spalvom - ir jų dailininkų darbai žėri tokiom pat spalvom (...). Nors Miunchene buvo jaučiama didelė impresionistų įtaka, bet mano dėstytojai laikėsi kitokio darbo metodo, kurį galima būtų pavadinti dekoratyviniu realizmu (...)."1 Pasak jo, Miunchene dailininkai „niekados nedirbo iš etiudų, sakydami: jei iš mažiuko tapysi didelį paveikslą - išeis kopija (...)"2 J. Šileika taip pat laikęsis „Miuncheno sistemos": „(...) studijuoti ilgai, o nutapyti per dieną, kai jau viską esi peržiūrėjęs, pajutęs spalvų visumą, kai nebesunku atmesti tai, kas nereikalinga, o kas svarbu - pabrėžti. Taip pasieki stipriausio įspūdžio."3
V. Eidukevičius į Miuncheną atkeliavo tuo laiku, kai J. Šileika tą spalvom žėrintį miestą paliko. B. Motuzos liudijimu, Vokietijoje jie susitikę, pasižinoję. Gal V. Eidukevičius, sugrįžęs į Kauną, pirmiausia kreipėsi j J. Šileiką kaip į seną pažįstamą, tikėdamasis paramos įsikuriant: šis neturtingam dailininkui ieškojo užsakymų ir mecenatų.
___________________________________________________________________________________________________
1 Savickas A. Peizažas lietuvių tapyboje. - V., 1965, p. 282.
2 Ten pat, p. 85.
3 Ten pat, p. 87- 88.
Ankstyvųjų V. Eidukevičiaus paveikslų beveik neliko, nebent tam laikotarpiui priklausytų mums žinomas pats ankstyvasis „Autoportretas" (70X50,5). Prieš mus - jaunuolis, beveik berniukas, su palete, atrodo, tvirtai žinąs, ko jis nori. Šiame paveiksle, anot A. Gudaičio, dar aiškus Miuncheno mokyklos secesinis potėpis.
„Didžiojo karo metu gyvenau Vokietijoje, Berlyne, Miunchene ir Heidelberge. Po karo lankiausi Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir ItaIijoje, - toliau pasakoja apie save dailininkas1. - Karui užsibaigus, trumpam laikui atvažiavau į Rygą pasimatyti su savo motina. Po to išvažiavau į Prancūziją, kur išgyvenau įvairiuose to krašto miestuose iki 1928 metų."
...Vėlyvas 1926 metų ruduo Paryžiuje. Dailininkas su prezidentūros kanceliarijos viršininko P. Bielskaus vizitine kortele-rekomendacija2 eina į Malazerbo aikštę greta Monso parko - į Lietuvos atstovybę.
- Tai buvo taip seniai, - primerkęs akis, prisimena tais metais atstovybėję dirbęs J. Urbšys. - Atėjo žmogus. Išsiblaškęs, toks nenuglaistytas. Kažko klausė...
Atstovybėje V. Eidukevičius sutinka taip pat dailininką K. Šimonį, kuriam irgi rūpėjo pasižvalgyti po pasaulį, „pamatyti tapybą". Susipažįsta. ,,Atsinešė jis drobių, - pasakoja K. Šimonis, - be rėmų, susuktų viena į kitą. Išvyniojo, priklojo ant grindų ir rodo. Sako, „dirbu kaip Rembrantas". Jis buvo toks savotiškas - „amžinas dailininkas". Nors jis ir atsilankydavo pas mane, bet neteko jo giliau pažinti, mat mes abu uždari. Ateina, sako, kad patinka mano darbai, kad norėtų įsigyti. O jo darbai man tada nelabai patiko - jis visai kitaip tapė negu aš. Mačiau, ir kaip jis dirba - jau vėliau, sugrįžęs į Lietuvą. Keista technika: tept tept tept... Jis turėjo savo supratimą apie kūrybą, stengėsi ieškoti. Turėjo jis poetizmo..."
Paryžiuje tuo metu pas A. Burdelį skulptūrą studijavo V. Grybas. V. Eidukevičius beldžiasi ir į jo duris.
Kitų metų pavasarį K. Šimonis Paryžiuje pirmasis iš lietuvių dailininkų surengia personalinę parodą3. Plakatas skelbė: „Lietuvių dailininko Šimonio paroda. Veikia nuo 1927 vasario 22 iki kovo 8. Šerš Midi gatvė, 5, Paryžius, 6." Eksponuojami 54 paveikslai. Parodos kataloge poetas Oskaras Milašius rašė: „Apginkluotas visais modernios technikos pasiekimais, štai visiškai naujas menas, gimęs vienoje seniausių Europos šiaurės sričių. Jo spontaniškumas tiesiog pribloškia, nesiryžti jam pritaikyti formulės, pagimdytos lomantiškųjų koncepcijų, kurios išaugo intektualinio šiltadaržio atmosferoje (...). Kas liečia spalvą, tai ji - pati šviesa šalies, kuri, atrodo, ją paliejo ant drobių taip natūraliai, taip paprastai, kaip kad Nemine atsispindi dangus, miškai ir kalvos. Tai menas, kuris nepriklauso jokiai žinomai mokyklai“.
___________________________________________________________________________________________________
1 V. Eidukevičiaus autobiografija.
2 LTSR Mokslų Akademijos centrinė biblioteka, rankraščių skyrius, f. 191 - 50.
3 XX a. lietuvių dailės istorija. - V., 1982, t. I, p. 170.
Vladas Eidukevičius aplanko parodą, kataloge skaito prancūziškus žodžius. Pasako: „Gražiai parašyta."
O. Milašių jis kartais mato Lietuvos atstovybėje. Poetas vaikšto į savo mažą kambarėlį - rezidenciją atstovybės pastato bokštelyje, kur net dieną pro vitražus teprasiskverbia blausi šviesa. Jis gyvena už miesto, Fontenblo viloje, paukščių draugijoje... 1919 metais O. Milašius viešai pareiškia esąs lietuvis. Jis rašo apie Lietuvą - „mano kraštas", „mano tauta", „mano baltiška tėvynė"1. Jis prisiima Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas... Ir štai pasaulinio masto poetas atranda kuklius K. Šimonio paveikslus, gimusius „vaikystės krašte". Nustemba, pamatęs prarastą pasaulį. Tarytum M. K. Čiurlionio karalius žiūri, žiūri į blyškiai sušvitusį mielą ir artimą vaizdą.
Būkit pasveikinta, vienatve, mano motina.
------------------------------------------------------------------------------------------
Jaučiu kylant vaikystės vidurdienių kvapą. Pamenu
Puikų draugą sodą, kur mane raukdavo Aidas, antrasis jūsų sūnus, vienatve.
-------------------------------------------------------------------------------------------
O vaikystės krašte!
„Rugsėjo simfonija"2
Galimas dalykas, kad V. Eidukevičius, Šerš Midi pamatęs tėvynainio paveikslus-vizijas, perskaitęs poeto žodžius, sukluso ir prisiminė „kažką labai sena", „iš vakar dienos". Gal Nemuną, prie kurio gimė ir kurį paliko? Ir susimąstė: ar ne laikas grįžti?
___________________________________________________________________________________________________
1 Kubilius V. Oskaro Milašiaus lyrika. - Kn.: Milašius O. Poezija. V., 1981, p. 5.
2 Milašius O. Poezija, p. 281-291.
...Atstovybėje jis taip pat sužino, kad Miurato bulvare, greta Bulonės miško, apsistojęs M. Dobužinskis, su lietuvių kultūra susijęs žymus dailininkas.
1927 metų sausio 17 dieną V. Eidukevičius siunčia laišką M. Dobužinskiui:
„Brangus pone,
šiandien aš buvau pas poną ministrą Klimą ir su malonumu išgirdau, kad Jūs esate Paryžiuje ir surengsite savo darbų parodą. Labai trokštu susipažinti su Jumis ir su Jūsų darbais. Aš esu lietuvių kilmės ir jau esu nutapęs daug darbų Paryžiuje ir kitose vietose.
Šiuo metu noriu surengti parodą ir tikiuosi, kad Jūs galėsite man suteikti kai kurių žinių.
Aš kalbu rusiškai ir truputį suprantu lietuvių kalbą. Jūs būsite labai malonus, jei pasakysite, kada galėčiau Jus pamatyti. Su pagarbiais sveikinimais
Vladas Eidukevičius."1
M. Dobužinskis „buvo malonus". Jie susitiko. „Šis varganas „pasaulio pilietis", - prisimena dailininką M. Dobužinskio sūnus Vsevolodas, - mokėjo gana laisvai kalbėti prancūziškai, vokiškai, itališkai ir lenkiškai, bet, matyt, neturėjo progos rimtai tų kalbų studijuoti. Lietuviškai kalbant jam irgi pritrūkdavo žodžių. Atsimenu, kai jis kalbėdavo su tėvu rusiškai, kartais būdavo sunku susilaikyti nuo šypsenos."
Į Miurato bulvarą V. Eidukevičius atėjo, kaip ir buvo galima tikėtis, ne tuščiomis rankomis - atsinešė savo darbų. Apie tai byloja kitas išlikęs jo laiškas:
„Brangus Metre, drįstu Jūsų prašyti, kad Jūs artimiausiu laiku suteiktumėte man malonumą pasimatyti su Jumis. Jei Jūs ir Jūsų žmona malonėsite paskirtį pasimatymą, norėčiau specialiai pasikalbėti su Jumis apie savo darbus, kuriuos turėsiu garbės Jums parodyti. Jus, Pone, pagarbiai sveikina
Vladas Eidukevičius."2
Matyt, susitikimas su Dobužinskiais V. Eidukevičiui paliko didelį įspūdį - imponavo aplinka, aristokratiškos manieros, jam, kaip dailininkui, rodomas dėmesys. Jis mąsto kaip Don Kichotas: vieno išmintingo žmogaus pritarimas svarbesnis už daugelio neišmanėlių pajuoką.
Beje, dailininkui tada rūpėjo ne tik Metro nuomonė. Jis ketino, kaip ir K. Šimonis, surengti Paryžiuje savo parodą. Vertingi tad buvo žinovo padrąsinimai ir patarimai.
V. Eidukevičius savo tikslą pasiekė: 1928 lapkričio-gruodžio mėnesiais viename Monmartro salonų vyko jo paroda. Kaip vėliau jis pasakojo S. Aleksienei, tais metais buvęs geras sezonas; paveikslus iš parodos pirkę amerikiečiai.
____________________________________________________________________________________________________
1 V. Eidukevičiaus laiškai (rusų k.) M. Dobužinskiui. RB rankraščių skyrius.
Iš laiškų sužinome du V. Eidukevičiaus Paryžiaus adresus: Sėvres S. et O. 4 Rue des Ecoles ir Rue Madame 60, Pension Mallet.
2 Ten pat.
Paroda tebevyksta, o dailininko Paryžiuje jau nėra. Naujų įspūdžių ilgesys jį traukia į kitas vietas. Niekam nepranešęs, dailininkas palieka Paryžių.1928 gruodžio 15 jis M. Dobužinskiui siunčia laišką (prancūzų k.) iš Šveicarijos, iš Bazelio; apsistojęs pas architektą Valterį Špysą (Spiess; adresas - Karnhauzo skersgatvis, 14):
„Brangus pone, neįmanoma pasiaiškinti, - kai aš išvykau iš Paryžiaus į Šveicariją, prieš savo kelionę negalėjau sutvarkyti vieno nedidelio reikalo, kadangi nepagalvojau, kad rytoj šventė. Mano paveikslai dar tebėra parodoje pardavime, ir man reikia ištuštinti patalpą. Dabar žinau, kad į Paryžių grįšiu ne anksčiau kaip kitų metų kovo mėnesį. Prašau Jus teiktis paimti mano paveikslus, esančius Meirelio meno galerijoje, Delambr gatvė, 51, savo globon - ar su nešiku atgabenti į savo namus, ar palikti Lietuvos atstovybėje Malazerbo aikštėje. Monparnase yra trys įrėminti paveikslai ir už juos tereikia apmokėti maždaug 90 frankų. Apmokėjimui galite panaudoti lėšas, kurias gausite už mano paveikslus; [nenukabinus] kiekvieną mėnesį išlaidos didės. Jums pranešus, aš grąžinsiu šitą skolą. Bernheimo jaunesniojo galerijoje - Priemiesčio gatvė, 83 - yra dvi drobės, sudėtos viena ant kitos, kur atvaizduotas pajūrio Alpių peizažas. Tikiuosi, kad šio laiško pakaks atsiimti minėtiems paveikslams.
Savo paveikslais, tapytais Bazelyje, esu patenkintas. Drauge ilsiuosi lankydamas muzikos vakarus. Tikiuosi, kad Jūsų paroda, kurią surengėte Paryžiuje, Jums atneš daug pajamų. Iš anksto dėkingas už Jūsų pagalbą.
Vladas Eidukevičius (...)"1
1928 metus dailininkas, matyt, sutiko Bazelyje. Bet ir čia ilgiau neužsibūna. Traukiniu per Milaną, Florenciją, Pizą jis vyksta į Livorną. Paskui Italijos pakrančių laivu plaukia į Korsiką - į Bastijos uostą.
Į tą salą - plėšikų buveinę, kraujo keršto, vendetos, kraštą, Napoleono gimtinę, - jis keliauja nebe pirmą kartą. (V. Dobužinskio liudijimu, V. Eidukevičius jau anksčiau keletą metų buvo gyvenęs Korsikoje.) Šioje žemėje niekada nebuvo vergijos, baudžiavos; tradicine neliečiamybės teise čia visada naudodavosi bėgliai ir tremtiniai, rasdami prieglobstį kalnų tarpekliuose ir, P. Merimė žodžiais „baisiuose krūmynuose". Kas laukia mūsų piligrimo šioje saloje?
__________________________________________________________________________________________________
1 Ten pat (prancūzų k.)
„Taip, Korsika! Tai purvinas, apleistas užkampis. Tikra kloaka! Bet drauge ji - mažas Viduržemio jūros Edenas, tarsi nuostabus regėjimas. Tereikia pasukti už namo kampo, pakilti į kalną ar apeiti eukaliptų giraitę, - reginiai taip staigiai keičiasi, jog tiesiog netenki amo iš nuostabos ir sustoji, it stabo ištiktas. Korsika - tai Bretanė ir Alžyras, Norvegija ir Polinezija kartu sudėjus; tai - Gobio dykuma ir Alpių slėnis, Provanso užutekis ir Tibeto plokščiakalnis, tai šiurpinanti Didžiojo Kanjono praraja ir idiliška Fudzijamos papėdė...“ 1 .
Kai stovėsi piečiausiame salos kyšulyje, kur stačia siena kyla Bonifaco uolos, pamatysi auksinę Rokapino įlanką, o už jos, toli jūroje - sidabrinį Sardinijos siluetą, kuris tirpsta virpančiame dangaus spalvos ore, - fantastiškas ir kerintis, lyg fatamorgana... „Vėjelis šiurena plaukus. Tai sirokas - karštas Afrikos alsavimas. Jis eina per jūrą ir kursto jutimus."2
...Bastijos žiburių dar nematyti, iki kranto dar kelios valandos kelio, o lūroje sklando įstabus kvapas. Prie nuošaliai stovinčio svetimšalio prieina korsikietis ir klausia:
- Ar juntate kvapą? - Nepažįstamojo akyse žybsi džiugesys. - Tai Korsika!
Taip pavasarį kvepia makija - tankūs krūmynai, kuriais nuaugusi sala. Rozmarino, fenchelio, lavandos, čiobrelių, viržių ir daugybės kitų augalų aromatas lyg didžiulis nimbas gaubia salą...
„...Aš prabudau nešvariame kažkokio viešbučio kambaryje. Ilgai žvalgiausi ir negalėjau prisiminti, ar kada kur mačiau tokias pasibaisėtinas kalkėmis baltintas sienas, tokį sutrešusį stalą su ąsočiu ir dubeniu, tokias kirmėlių išvarpytas langines, kurių kažkada buvusi žalia spalva baigia išblukti... Iš kažin kur sklido monotoniški kimūs balsai, periodiškai atsikartoją. Pakilau, priėjau prie lango, atvėriau langines ir pamačiau... jūrą, tamsiai mėlyną jūrą, tolumoje atspindinčią akinančiai ryškų saulėtekį. Garsai sklido nuo kranto, kur žvejai iš vandens traukė didžiulį tinklą, užmestą iš dideliu puslankiu sustojusių valčių."3
Nuo Paryžiaus, nuo Bazelio šią salą skiria tik keli šimtai kilometrų, o drauge - neišmatuojami toliai: epochos, šimtmečiai.
...Bastija terasomis kyla aukštyn. Nuo Sen Florano lagūnos, nuo Sen Nikola aikštės pakrantėje, kur auga galingos palmės, miestas kopia į kalną. Aukštų, siaurų namų fasadai primena sausą, suskeldėjusią odą. Iš nepridengtų, dešimtmečiais nevalomų kloakų sklinda nepakeliamas pūvančios žuvies ir gendančių produktų dvokas. Namų langai akylai stebi praeivį. Pro juos matyti žmonių gyvenimas: erdvūs būstai atrodo asketiški - nedaug daiktų, sienos netinkuotos; ant jų gausu šventų paveikslų, gipsinių figūrėlių, suvenyrų, kaip ir pas visus vargšus žmones: visas jų turtas - prisiminimai apie praeitį ir viltys dėl ateities. Tačiau korsikiečiai bevelija dažniau būti lauke, o ne tarp tų nukabinėtų sienų. Susitikimai, pašnekesiai, dalijimasis naujienomis vyksta siaurų, tamsių gatvių dugne.
____________________________________________________________________________________________________
1 Вандер Ф. Корсика еще не открыта. - M., 1961, c. 5.
2 Ten pat, p. 26.
3 Ten pat, p. 5.
Čia kartais šilta, kartais vėsu, bet visada jauku. Visada esi tarp žmonių. Moterys skalbia baltinius, batsiuviai kala batus. Prie šulinių merginos, apsirengusios juodai, semia vandenį. Kokios gražios tos korsikietės! Kokios skaisčios ir nepasiekiamos! Kaip akylai jas saugo motinos. Kaip grakščiai pilnus vandens ąsočius jos neša link žiojinčių tamsių arkų. Kylančiomis gatvėmis prašurmuliuoja vaikų tuntas. Tarp namų sudžiaustyti skalbiniai kaip Neapoly... Kai siauromis Terra Nuova kvartalo gatvelėmis pakyli į Bastijos citadelę - alpsta širdis, išvydus reginį. Koks dailininkas sukūrė šitą ryškiausių spalvų gamą - nuo šafrano iki cinoberio, visą tą viduramžių landšaftą, kurį kaip kontrastingas apvadas juosia atsivėrusio horizonto mėlis?1
- Mon dieu!* - sušunka dailininkas.
Tolumoje išilgai salos - iš šiaurės į pietus - eina kalnų grandinė, dalijanti šią žemę pusiau. Į pietus driekiasi Kastanjika. Dailininkas žino: per kvapius slėnius, pro vėsius tarpeklius, pro Skala di Santa Redžina - kelias į Rotondą, Čintą, kurio balta galva iš toli matoma.
Ir jis leidžiasi į salos vidų, lyg į milžinišką žiedą... Ne veltui senovės graikai šią salą vadino kalliste - pačia gražiausiąja.
Priekalnėse matyti apleistos sodybos ir vienuolynai, sugriuvusios varpinės, apėjusios laukinėmis vynuogėmis, alyvmedžių giraitės, eukaliptų guotai, apelsinmedžių ir figmedžių plantacijos, vynuogynai. Ir makijos kilimas sulig juosta. Jis želia net ant saulės išdegintos akmenėtos dirvos. Pačiame salos viduryje auga Kalabrijos juodosios pinijos, maumedžiai, taurieji kaštonai, platanai.
Prie kalnų prigludę kaimeliai, vienišos sodybos - dažnai negyvenamos - aptvertos netašytais akmenimis, seni griūvantys tiltai tarp uolų plyšių - viskas lyg iš nebesančio pasaulio. Atšlaitėse matyti kažkada buvusių žemės valdų aptvarų liekanos. Jie, tarytum miniatiūrinė kinų siena, eina kalvų viršūnėmis, leidžiasi į slėnius.
Slegianti kaitra. Po dangaus skliautu tamsaus karmino spalvos žemė, ochrinės uolos, gili makijos žaluma. Iš didžiulio žiedo gilumos atvilnija troškus aromatas. Vaikšto niekieno neganomos avys, ožkos. Iš toli atitilindžiuoja jų varpeliai.
„Tu atsisėdi ant akmens pailsėti... jis šiltas kaip žmogaus kūnas, tiktai tyli. Kartais tau atrodo, kad ir medžiai, ir makija, ir šitas akmuo gali staiga prakalbėti: jie tiek visko regėjo. (...) Ar dėl to kaltas karštis, ar ypatingas Korsikos koloritas, - visą laiką atrodo, kad saloje viešpatauja praeitis.
______________________________________________________________________________________________________
1 žr. ten pat, p. 11—16.
* Mano dieve! (Pranc.)
Kiekviename žingsnyje sutinki daiktus, kurie su nenumaldomu aiškumu byloja apie netvarią mūsų būtį."1
Dailininkas sustoja, klausosi ir žiūri, žiūri. Toliau nebėra kur eiti. Čia kelionės pabaiga ir naujo darbo pradžia. Šventoji siestos valanda. Didysis dailininko vidudienis.
Nežinia kas jį atvedė į mažąjį Edeną Viduržemio jūroje; grįžo iš jo pilnomis rankomis, ratuotas Korsikos vaizdais. Tų paveikslų nepaliko pakelėse, neiškeitė į valgį, nakvynę, jų nedovanojo už gerumą. (Sugrįžęs į Kauną, pamena B. Motuza, jis kuprinėje nešėsi „Korsiką": aštuonis peizažus ir du portretus.)
Trys apsilankymai saloje (1927, 1928, 1929) žymi naujo kūrybinio laikotarpio pradžią. Čia dailininkui atsivėrė vidinis gamtos ir žmogaus ryšys. Atitrūkęs nuo žmonių, kalbų, miestų šurmulio, nuo muziejų, akistatoj su gamta pajuto savo jėgą. Surado savo kalbą, išgirdo savo balsą. Čia išmušė jo laikas. Kaip senovės išminčius jis pasineria į vienatvę, išeina į tyrus, kopia į kalnus ir sugrįžta kažką labai svarbaus supratęs, sužinojęs. Turįs ką pasakyti kitiems.
Sala išugdė dailininką.
O koks jis atvyko į šią salą?
Trumpam grįžkime laiko upe aukštyn - į patį ankstyvąjį V. Eidukevičiaus kūrybos tarpsnį. Jį būtų galima sąlygiškai pavadinti impresionistiniu. Tai 1913 - 1927 metai (nuo studijų Miunchene iki atvykimo Korsikon). Mus pasiekė apie dešimt V. Eidukevičiaus šio laikotarpio darbų: ,, Motina moko dukterį skaityti", „Mergaitė balta suknele", ankstyviausias autoportretas („Autoportretas su palete"), „Žiema", „Autoportretas su raudonu šaliku", „Priemiesčio gatvė", „Moteris žaliu gėlėtu chalatu"... Kaip žinia, V. Eidukevičius retai kada (ypač ankstyvuosiuose darbuose) pažymėdavo paveikslo sukūrimo metus, tad atsekti jų sukūrimo laiką tepadeda dailininko „rankos judesio", potėpio, faktūros evoliucija. Impresionistinės drobės visų pirma įdomios dailininko kūrybinei raidai tyrinėti, pamatyti, nuo ko jis pradėjo. Skyrium paimtos jos neprilygsta vėlesniems darbams, tačiau žymi saturacijos metą. Žvalgymąsi. Rausimąsi. Ieškojimus. Menininkas iš aplinkos, kaip augalas iš dirvos, geria gyvybines sultis, auga. Žiedai dar nesukrauti, nauja kokybė neišsikristalizavusi. Dailininkas dar neišsivadavęs iš kitų - didesnių ir vyresnių kūrėjų - įtakos. Pradžia turi būti tokia, visi nueina tą kelią.
Kaip byloja išlikę darbai, jaunajam V. Eidukevičiui didžiausią poveikį darė impresionistai, ypač P. Renuaras. Tai atsitiko dėl kelių priežasčių.
___________________________________________________________________________________________________
1 Вандер Ф. Корсика еще не открыта., c. 26, 36.
Pirmiausia turėjo reikšmės mokykla, į kurią pateko jaunuolis, pedagogų estetinė orientacija: pamename J. Šileikos pastabą apie to meto Miuncheno dailininkus. Miunchene toji dailės kryptis, nutolusi nuo savo ištakų, įgijo vokiškąjį variantą. Kita vertus, impresionizmas, tas epochinis dailės reiškinys - džiugus, nepakartojamas susitikimas su natūra - buvo savaime artimas V. Eidukevičiaus prigimčiai, jo santykiui su aplinka. A. Periušo žodžiais, impresionistai vaikosi „nykstančio šviesos žaismo", teikdami pirmenybę „efemeriniams regėjimo jutimams". Krintantis šviesos spindulys keičia daiktus, formas: reikia skubiai užfiksuoti tą spindulio poveikį, oro virpesį, nes jis bematant ištirps ir nebesugrįš, kaip plaukiantys debesys. Niekas nesikartoja. Viskas reliatyvu. Pasaulis - vos pagaunama trapi regimybė. Todėl negalima prie drobės užtrukti ilgiau kaip vieną seansą ar imtis didelių matmenų.
Impresionistai tarytum iš naujo atrado spalvą - pirminę, gaivią, gryną. Tai jų dievas - gaivalingas, džiūgaujantis, pašėlęs kaip Bakchas. Naujo kolorito atradėjai paneigia juodą spalvą. Jie kaip piligrimai leidžiasi ieškoti ryškiausios saulės, aštriausių sąskambių - į Provansą, į Arlį... Jų paveikslai - spalvų bakchanalijos. Tapant veidą, kaip ir gėlių puokštę, „dalyvauja" visa paletė. Jie garsiai tvirtina: grynas piešinys - abstrakcija, daiktas be spalvos - nesąmonė, toks jis neegzistuoja gamtoje; forma nespalvinama - ji gimsta iš spalvos.
„Kvepiu į save pasaulio skaistybę. Mane varsto aštrus niuansų jutimas. Jaučiuosi nusidažęs visais begalybės atspalviais... Aš jau visai sutapau su savo paveikslu. Mudu - vaivorykštinis chaosas. Atsistoju prieš savo motyvą, pasineriu į jį. Mąstau, klajoju mintimis. Saulė slapčiomis mane persmelkia, lyg tolimas bičiulis, sušildo mano tinginį ir apvaisina. Mes leidžiame daigus (.,.). Štai praeina pasaulio minutė. Reikia ją nutapyti, kokia ji tikrybėje! Visa kita užmiršus."1
Toks santykis su natūra jaunam dailininkui labai artimas. Jis godžiomis akimis stebi „praeinančią pasaulio minutę" ir apgailestauja, kad nemoka jos pagauti, kad ji kaip smėlis byra pro pirštus. Kaip jos neišleisti iš rankų? Keliauja, ieško, mokosi - V. Eidukevičiaus paveiksluose atsiranda „secesinis Miuncheno potėpis".
Jaunystėje tapyti impresionistiniai paveikslai maitino ir padėjo keliauti: jais dailininkas mokėdavo už nakvynę ir maistą mažų viešbučių savininkams. „Impresionistinis Eidukevičius", matyt, liko Europos pakelėse, gausiai ir negrąžinamai išsibarstė. Į Kauną dailininkas atsivežė tik jaunystės kūrybos likučius. Matyt, tada V. Eidukevičiui ir prigijo lietuvių impresionisto vardas – jam žinoma, visai nesvarbu, kaip pavadins.
______________________________________________________________________________________________________
1 Periušo A. Sezano gyvenimas. - V., 1967, p. 160.
„Ryškaus impresionistinio laiko Lietuvoje kaip ir nebuvo (...). Dabar (...) impresionizmą turėsime ir mes." (M. Bulaka). Tik bėda, kad V. Eidukevičius į vieną sąvoką niekaip nesutelpa. Kuprinėje jis dar nešasi Korsikos paveikslų. Be to, jis anaiptol nesiruošia nustoti dirbęs. Kaip greitai paaiškėja, jam tik dabar lemta išgyventi patį kūrybingiausią laiką.
Šis dailininkas - viena tų stichiškų natūrų, kurios nuolat keičiasi. Moka būti laisvas, paklusti savo vidiniam balsui, „klausyti savo rankų". Jis - vienas iš „naivuolių", išsaugančių vaikystę. Įsiklausykim į dailininko Viktoro Petravičiaus, su kuriuo po kelerių metų susitiks ir artimai bendraus Vladas Eidukevičius, žodžius: „Aš žiūriu į gamtą, į vandenį, bet paišau savo gamtą, savo vandenį... Aš nieko neturiu ir viską turiu..." Jie nesustoja, ką nors atradę. Nebijo būti kely. Jie šiurkštūs, bet tikri. Galvoja ne apie išorę, bet apie savo išgyvenimą. Juos baimina gamtos ar savęs kartojimas. Jie negali kalbėti apie savo darbą - jie turi dirbti.
...Korsika buvo lemtinga. Čia susiformavo V. Eidukevičiaus paveikslų faktūra, jų nepakartojamas paviršius.
Iki tol tapyti paveikslai dar niekuo neišsiskiria; nežinančiam jie net gali atrodyti kaip ne vieno dailininko darbai. O iš Korsikos atsivežtos drobės nesumaišomos su niekieno. Mažiausias jų lopinėlis kalba „aš - Eidukevičius", kaip rasta dantiraščio šukė byloja apie savo kilmę.
V. Eidukevičius atkeliavęs pamatė ne vien spalvų ir oro virpėjimo šventę. Jam parūpo ir tai, kas nepraeina. Po pinija jis sustoja ne vienam seansui - skubėdamas neįveiksi šios žemės. Panašiai kaip P. Sezanas, kuris, nutolęs nuo impresionizmo, stengėsi jį „padaryti kažkuo tvirtu ir ilgalaikiu" V. Eidukevičius nebepasitenkina regimybe. Jam rūpi sintezė. Visuma. Tvirta konstrukcija. Karkasas, ant kurio galėtų laikytis jo kuriamas pasaulis. Lengvos spalvos virsta į gilias, gaivios į sodrias, grynos - į duslias. Homofoninis koloritas virsta į polifoninį. Lengvas, lasiruotę primenantis potėpis tampa pastoziškas. Sausi pigmentai ir Provanso aliejus - rodos, tokia primityvi technologija - atsirado, matyt, ne dėl neturto, o ieškant savitos išraiškos.
Vertingiausi Korsikoje sukurti paveikslai - peizažai. Reikšminga, kad dviejuose („Korsikos peizažas" ir „Korsikos kalnai") dailininkas pažymėjo autorystę ir sukūrimo laiką: Vladas 1928 ir Vladas 1929. Pirmieji gamtovaizdžių planai išauga į ramias, plačias panoramas, į tolimus reginius. Nuo makijos, nuo medžių einama į kalnus. Jie užbaigia, apsupa ir lyg saugo atrastąją žemę. Žvelgdamas į tuos prieš akis atsiveriančius reginius -į ramius žalius pasaulius - jauti, kad žmogus, juos sukūręs, buvo be galo nurimęs. Galėjo neišpasakytai susikaupti. Neskubėti. Mokėjo ilgai gėrėtis, kaip tegali tas, kurio rami sąžinė.Jis darė tik tai, ką žinojo ir ką jautė, - nesvarbu, kiek tai tęstųsi. Negalvojo apie nieką kita... Iš tų paveikslų plūsta žemės jėga, jos gyvastis - nepraeinanti, amžina.
Iš Korsikos laikų išliko tik du portretai: ,,Moteris juoda gėlėta suknele su vaiku" ir „Moteris su vaiku". Abu su signatūra Vladas 1929. Dvi Korsikos matronos... Matyt, neatsitiktinai portretų išliko mažiau negu peizažų. Sala turi savus įstatymus. Čia dailininkui ne taip paprasta sustabdyti patikusį žmogų, prikalbinti, kad pozuotų.
,,Kai aš norėjau nufotografuoti merginą, - pasakoja žurnalistas, - iš namų išėjo moteris, įsirėmė rankomis į šonus ir atžariai paklausė, ko man reikia iš jos dukros. Pasimetęs rodau aparatą. Tačiau moteris būtinai nori žinoti, kuriam galui aš rengiuosi fotografuoti.
- Tik taip sau... parce que... - veblenu.
- Parce que quoi*? - tęsia tardymą. - Nejaugi Korsikoje nėra daugiau merginų - tiktai šita?"1
Ką gi, tada geriau eiti į kalnus. Tačiau be modelių dailininkas ilgai verstis negali. Bijodamas „atprasti nuo figūrų", eina į muziejus „lankyti senų pažįstamų". Kopijuoja pamėgtus paveikslus.
Štai V. Eidukevičiaus figūrinė kompozicija, iki šiol vadinta „Žana d'Ark", yra nutapyta pagal E. Delakrua paveikslo „Erminija ir piemenys" motyvą. Prancūzų romantikas ne kartą įkvėpimo sėmėsi T. Tašo poemoje „Išvaduotoji Jeruzalė", gi paveikslo kompozicinę struktūrą jam, matyt, padiktavo Domenikino to paties siužeto darbas, saugomas Luvre.
...Erminija, užsidėjusi riterio šarvus, atitolsta nuo besivejančiųjų. Paleidžia savo suplukusį žirgą bėgti, kur pats užsigeis. Be tikslo jis neša ją gūdžiu, vakaro šešėlių kupinu mišku. Sustoja prie Jordano. Susiranda nakvynę... Ją pažadina upės bėgimas, rytinė paukščių giesmė ir iš slėnio sklindantis piemenų dainavimas.
Tankios lapijos šešėlyje ji mato sėdintį žilą senį,
Kuris pina krepšį; netoliese besiganančią kaimenę;
Aplink susėdusius jaunus piemenis.
Spindinčiais šarvais pasirodęs riteris
Prikaustė jų žvilgsnius: sukluso piemenys nustebę...2
Erminija parodo, kad jie toliau dainuotų ir dirbtų nutrauktą darbą. Ją suglumino staiga išvystas taikus žmonių gyvenimas: visą Palestiną apėmusikaro ugnis, o čia tyku, ramu.
___________________________________________________________________________________________________
* - Todėl kad...
- Todėl kad ką? (Korsikiečių kalba)
1 Вандер Ф. Корсика еще не открыта, c. 30.
2 Тассо Т. Освобожденный Иерусалим. - M., 1828, c. 194. Autoriaus vertimas.
„Mano šeima, kaimenė, - sako jai senis, - nepatyrė skriaudų ir vargo... Kenčia tik valdonys, didybės ir gobšumo apakinti. Gyvenimas nežinomybėje, neturtas - štai kas mūsų ramybės motina ir draugas. O ramybė brangesnė už karališką skeptrą: nei aukso spindesys, nei nerimastinga aistra nedrumsčia mano sąžinės... Aš geriu iš tos upės - ir nebijau, kad bus užnuodytas jos vanduo. Ta kaimenė, tas sodas, tas žydintis slėnis padengia mano kuklų stalą. Nedaug turiu norų. Yra darbo - triūsiu, nėra - klajoju po slėnį, žiūriu į paukščius, mirgančius įvairiom spalvom. Džiaugsmas - mano draugas, be baimės juo gėriuosi..."
E. Delakrua darbą, kuriame atkurta Erminijos ir piemenų susitikimo scena, V. Eidukevičius pamatė 1935 metais Stokholmo Nacionaliniame muziejuje. V. Eidukevičiaus paveikslas - improvizacija Delakrua tema, spalvinė variacija. Dailininkas gilinasi į atrastą nedidelį pasaulį, savaip jį aiškinasi ir supranta. „Aš manau, - kalbėjo Vincentas van Gogas broliui Teo apie paveikslų kopijavimą, - kad tai daug ko moko ir - svarbiausia - nuramina."1
Išliko keletas V. Eidukevičiaus darytų kopijų - improvizacijų. Galima manyti, kad dailininko dėmesį patraukė Ticiano „Flora" (didžiojo Venecijos meistro piešinį V. Eidukevičius „užpildo" sava „grubia" faktūra, transformuodamas originale pavaizduotą moterį - padaro ją žemišką, valstietišką), Perudžino „Marijos ėmimas į dangų"2, Rembranto „Kristus ir Magdalena".
Kelių V. Eidukevičiaus kompozicijų Betliejaus motyvais pirminio šaltinio nepavyko atsekti, tačiau šviesulys, kurį dailininkui rūpėjo paversti paveikslo centru, spalvų pradžia, spinduliuoja jo matytose Rembranto, Riberos, Gvido Renio, Žoržo de Laturo, Surbarano, EI Greko tos pačios temos drobėse...
- Jis nuolat keliavo, nes jam nuolat reikėjo impulsų, - pradeda pasakoti A. Gudaitis. - Kalbant su juo (tiesa, jis daugiau šnekėdavo pats vienas), lyg neatrodė, kad būtų labai išsilavinęs, o paveiksluose matyti sudėtinga ir didelė kultūra. Jo kūriniuose matomi keli europinės plastinės kultūros sluoksniai (Venecijos mokykla - Rembrantas - impresionistai - Sezanas). Jis gal vienintelis iš lietuvių dailininkų sulydė lietuvių tapybą su Vakarų tradicijomis ir išliko savitas. Gali matyti Ticiano, Renuaro, net van Gogo blyksnius, bet viskas paklūsta saviems tikslams, savo žinojimui...
___________________________________________________________________________________________________
1 Ван Гог В Письма.- M.-Л., 1966, c. 494.
2 V. Eidukevičiaus eskizas, sukurtas pagal tą milžinišką kompoziciją, neteisingai vadinamas „Paskutiniuoju teismu".
Štai kompozicijos bibline tema; tapybinės idėjos kyla iš kultūrinio palikimo, o ne tiesiai iš gyvenimo. Kaip elementą ima gatavus XVI— XVII amžių siužetus, natiurmortus, veidus ir augina savo tapybą... Jis nebijo remtis kitais. Bet iš kur paima elementus savo paveikslams - nepasakysi, nes transformuoja. Sulydo su savo patirtimi. Tame lydinyje junti esant didelę kultūrą... Faktūra graži kaip Ticiano, šešėliai ir šviesa ateina iš Rembranto, junti Renuaro spalvinį lengvumą; esama čia sezaniškų pasaulio struktūrinio suvokimo pradų. Jis nekopijuoja, neseka. Tiesioginių įtakų nėra, negali pirštu parodyti. Tik jis nesiėmė atradinėti, o asimiliavo plastinę kultūrą, įjungė į savo pasaulėžiūrą ir sukūrė naujo pavidalo paveikslą. Liko lietuvis: sunki forma, nėra Renuaro elegancijos, didelio saiko jutimo (tik pažiūrėkit, kaip jis tapo rankas). Jis labai nuoširdus, betarpiškas; kai dirba, negalvoja apie plastinės kultūros elementus, kurie inspiravo.
...Atrodo, kad vokiečių ekspresionizmas jo nepalietė. Formos išraiškos, kuri kristų į akis, nėra, bet joje labai daug sudėtingų elementų... Matai renesanso struktūrą, bet prie jos priėjo šiuolaikinis žmogus, kai jau pasaulyje buvo pasirodęs Sezanas. Mes - tuometiniai arsininkai - ėjome iš vieno šaltinio, o jis susėmė į save daug šaltinių. Ir kūrė naują pavidalą - prieinamą ir išsilavinusiam, ir neišsilavinusiam. Ne akademiškas: remiasi gamta, natūra.
Jo paveiksluose matosi nenutrūkstamas kūrybinis procesas... Eidukevičiaus kūryba analogijų pas mus neturi. Gal jį kas pralenkė naujumu, bet plastine kultūra - ne. Tikras tapytojas. Europietis... Štai - Samuolis. Tai pasiutusiai talentingas žybtelėjimas, srovės prasiveržimas, turįs daug jėgos, ekspresyvumo. Vienpusiškas - gal dėl to labiau veikia. Bet nėra išbaigtas; nėra pradų, tradicijų, formos nušlifavimo. Būsimos kartos jį analizuoja, aplygina, apgina tą pradžią. O Eidukevičius - didelė kultūra... Rodos, Samuolis turėjo vaikščioti apsivyniojęs kaklą rankšluosčiu, o Eidukevičius - elegantiškas, su kaklaraiščiu, besirūpinąs etiketu. O buvo atvirkščiai... Jis į mūsų kultūrą, į mūsų dvasią įliejo europinės kultūros klodus. Tai didelis Eidukevičiaus nuopelnas...
...M. Cvetajeva į priekaištus dėl „įtakų" atsako tokiais žodžiais: „Aš ne tam žiūrėjau, kad užmirščiau (...). Kodėl žmogų aš galiu prisiminti, o ikonos - ne?'1
Nemaža dailininkų žūsta muziejuose, nes tik atspindi tai, ką mato; didžiųjų kūrėjų slėgis daug kam per sunkus. V. Eidukevičius nepranyko meistrų šešėlyje - o įsiklausyti į save jam padėjo sala Viduržemio jūroje.
_____________________________________________________________________________________________________
1 Цветаева М. Мой Пушкин. - M., 1981, c. 150.
...Dailininkas nusileidžia iš Korsikos kalnų. Kuprinė prikrauta paveikslų, metas keliauti. Jam sunku skirtis su šia žeme: čia taip gera dirbti, taip šilta; "čia tokie geri žmonės - neturtingi, kaip ir jis. Klausosi, kaip korsikiečiai dainuoja:
Staumi vici-nu, un to wan-da, ti ten-gu cara.*
Ir pats dainuoja.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Sugrįžęs į Lietuvą, 1935 metų vasarą V. Eidukevičius leido Lakinskuose, J. Aleksos1 sodyboje prie Šešupės.
Sėdęs į traukinį Kauno geležinkelio stotyje, traukia i Šeštokų pusę. Tik pervažiavęs Šešupę, traukinys sustoja. Išlipęs keleivis dairosi, ar kas jo nelaukia. Rodos, niekas. Suka į kelią, kuris veda pro senas kapines, pro piliakalnį. Nuo aukštumėlės leidžiasi žemyn. Apačioje, beveik atitvertas nuo pasaulio, upės pusiasalyje tarp aukštų liepų stovi baltas namas.
Dailininkas įsikuria antrame namų aukšte. Pro langą matyti vasaros žolynais kvepiąs slėnis, kuriuo lala Šešupė.
- Pietaudavo šeimyna lauke, po liepa. Visi neša savo lėkštes, valgius, o jis - ne. „Aš jums ne tarnas!" - atkerta į priekaištus. Pavalgęs išeina į laukus, prie Šešupės - ir tapo. Tą vasarą jis daug piešė - mano tris mergaites tarp gėlių, stalą po liepa, upės pakrantes. Kartą, grįžęs iš laukų, užlipo į viršų, o po kiek laiko nusileidęs į svetainę, išdėliojo savo paveikslus. Anksčiau mano vyrui jo darbai nepatiko, mažai jais tesidomėjo. Bet ilgainiui - praregi. ,,Žinai, - sako, - tas tavo dailininkas man pradeda patikti." Iš jo už penkis šimtus litų nupirko dideli paveikslą „Šešupės pakrantės".
Dailininkas buvo, bet mažai kalbėjo. O jei prabyla, tai vis apie dailę, apie savo darbą. Šneka tada, šneka. Suklustu. Labai įdomu. Bet žiūri ne į tave -kur nors į lubas, į sieną, lyg ką matytų... Jame junti didelį jausmą, tik giliai nugrimzdusį, kaip panardintas kibiras. Mokėk iškelti... Kalbėjo, kaip jį veikia muzika. Klausėsi Ravelio - ir, rodos, kažką labai svarbaus suprato. Reikia bėgti ir tuoj tuoj dirbti. „Pradedu tapyti, - kalba; ir vėl vizija išnyksta. - Rodos, galėčiau pačią muziką nupaišyti, bet neišeina." Kodėl jam reikia nuolat keliauti, vis važiuoti? - Ogi dėl to, kad mano: pagaus, suras, kas vis pabėga, išsprūsta iš rankų. Lyg turi viduje, jaučia, kad yra, kad kažkas veržia, netelpa, bet negalį iškelti į paviršių, išreikšti...
__________________________________________________________________________________________________
* Ateik pas mane, neišeik, mano brangenybe. (Korsikiečių k.)
1 Vienas iš keturių jų sūnų, Zigmas, žinomas Angariečio slapyvardžiu, buvo garsus revoliucionierius, Lietuvos Komunistų partijos kūrėjas.
„Gera, - sakydavo, - Čiurlioniui: jis gali išreikšti garsais." Pasakojo, kur keliavo, kokias galerijas matė, kokių paveikslų užmiršti negalįs... Vieną kartą išėjo iš muziejaus. Sutemo. Vaikšto po miestą - ir nieko neturi: nei dažų, nei drobių, nei įrankių, nei pinigų. Naktis. Atsigula parke ant suolo, ir jam rodosi, kad jis miręs. Nieko nebereikia. (Gal jį iš bado apniko haliucinacijos?) Girdi žmonių balsus. „Ir jie ten, - svarsto, - kur nieko nėra, kur nieko nebereikia... Yra naktis. Aš miręs - ir man nieko nereikia..." Bet kai dailininkas turi dažų, tada sugrįžta į tikrovę: kai gali dirbti, tada nebaisu, nesunku. Kalbėjo, kad norįs daiktus „padaryti" kaip van Gogas, - kad jie būtų gyvi. Jis, pastebėjau, ant drobės klodavo storus dažų sluoksnius. Dėl tų sluoksnių atrodo, kad paveikslo pagrindas kažkur giliai. Pas mus kabėjo Jono Šileikos peizažas „Nemunas ties Vilkija". Eidukevičius žiūrėdavo į tą drobę. Kartą jis pasakė: „Bet taip galima nufotografuoti." Pats ko kita siekė. Savo „Mergaites tarp gėlių" žadėjo padovanoti, kai baigs. Nebaigė... (S. Aleksienė)
Vaikšto dailininkas po laukus. Kaimiečiai kalba - kokį čia nevisprotį Aleksos atsivežė kaiman. O jam reikia ilgai žiūrėti į gamtą, kad galėtų ją tapyti.
„Iš gamtos Vladas grįždavo su kita dvasia." (V. Čiurlionytė-Karužienė)
„Jis buvo gamtos vaikas, vienišas miškų ir tuščių laukų klajotojas. Jo gamtovaizdžiai, lygiai kaip ir portretai, visada yra prisodrinti spalvų ir jam būdingos įtampos." (V. Vizgirda)
...Peizaže „Medžiai paežerėje" kamienai lyg pavirtę į gyvas būtybes. Dailininkas žiūri į juos įsimylėjusio akimis: kur dar, be jo paveikslų, galėtum išvysti tokią taurią medžių stovėseną, tokį gražų pakrypimą, tokias šviesos properšas šakose? Tokį aiškų, skambų ritmą...
...„Sodyba"- monochrominė jauki, akis ilsinanti oazė. Atrodo, lyg ji būtų nedideliu indu pasemta iš besimainančios, besikeičiančios gamtos. Su medžiais, trobesiais, gyvuliais, vandeniu. Lyg sugauta žalia šviesa, kuri niekada neišsisklaidys. Lyg paliesta tai, kas nepastovu.
...„Daržai žiemą" - paveikslas, į kurį gali žiūrėti be galo, kaip į ugnį. Jis keičiasi, žiūrint skirtingu atstumu. Kartais vaizdas susilieja į beformę masę. („Nieko nėra panašiau į nevykusią teplionę, - kalbėjo P. Gogenas, - kaip tapybos šedevras."1) Tolstant nuo paveikslo ryškėja, aiškėja kontūrai, atsiskiria formos. Dar iš toliau žiūrint vėl ima blankti ribos, vėl teregima spalvų stichija. Drobė vedžioja, verčia vaikščioti pirmyn atgal, ieškoti vis naujų matymo taškų, geriausios žiūrėjimo vietos.
Dailininkas nei apie save, nei apie savo darbus nekalba, nepasakoja, nieko neaiškina. Jis tiki tuo, ką daro. Kad jį suprastų kiti, taip pat turi tikėti.
________________________________________________________________________________________________
1 Periušo A. Sezano gyvenimas, p. 242.
„Taip, mano drauge (...), tikėti savimi būtina. Menininkas turi tikėti ir susilieti su savo kūriniu, kad sukurtų štai tokį dalyką. (...) Linija - tai priemonė suvokti, kaip šviesa veikia objektus; bet gamtoje jokių linijų nėra - joje viskas užpildyta: piešdami modeliuojame, tai yra daiktus išskiriame iš jų terpės; tik šviesos pasiskirstymas suteikia kūnams pavidalą! (...) Man pavyko be pėdsako sunaikinti piešini ir dirbtinumą, suteikti visiems kontūrams aptakumą, gyvuojantį gamtoje. Prieikite arčiau, jūs geriau pamatysite rankos darbą. Iš tolo jis prapuola..."1
„Kaune vėl pasirodė dailininkas Eidukevičius, - lapkričio 2 dieną dienoraštyje įrašė profesorius M. Remeris. - Uniortuniškas, kaip visada be grašio prie dūšios, keliautojas su čigoniška siela (...). Susirado mane, prašė paskolos ir norėjo, kad jį rekomenduočiau asmenims, kurie galėtų nupirkti kokį jo paveikslą ar portretą užsakyti. Nemoku apsiginti nuo tokių nelaimingų žmonių..."
Gruodžio viduryje dailininkas dalyvavo I Rudens parodoje. Eksponuota dešimt jo darbų. Parodos recenzijoje J. Vienožinskis rašė, kad V. Eidukevičius „(...) kažkokiu paslaptingu, tarsi nuo saulės spindulių lengvai pridengtu skydu buria gamtos kūnų grupes į vieną pasakingą visumą (...)"2.
Keistas jo darbas. Keistas jo kelias. Atrodo, lyg dailininką būtų vedžiojusi kažkokia nerami dvasia. Eini, eini iš paskos, dedi kojas į jo įspaustas pėdas, tik staiga jos prapuola, išnyksta: žmogus negrįžo atgal, bet ir nenuėjo tolyn. Žvalgaisi, ieškai. Nieko nematyti. Tik netikėtai, nelauktai (kaip netikėtai buvo prapuolęs) iš kažkur pasigirsta jo balsas, pasirodo veidas, iš aukšto žvelgia akys. Prie Vardavos upės, Pajūrio Alpėse, Korsikos makijoje, Linksmadvario palėpėje. Skubi į tą pasirodymo vietą. Bet vėl jis prapuola ir vėl iš kažin kur atsiranda. Vis nesuspėji, vis pavėluoji jį sutikti.
Iškėlęs galvą, jis stypina, žvalgydamasis į šalis, kažko ieškodamas, vedamas balso, kurį jis vienas tegirdi. Keliauja... Ir staiga po kojomis atsiveria duobė.
- Kas buvo tas gudruolis, - susimąsto jis, - po mano kojomis iškasęs duobę? Ji nelabai gili, bet gąsdinanti, nes užpildyti ją galiu tik savimi. Ir tik tada galiu eiti toliau. Ir žvalgytis, stebėtis. Tik manęs lieka vis mažiau ir mažiau.
_________________________________________________________________________________________________
1 Бальзак О. Неведомый шедевр. - В кн.: Бальзак О. Избранные произведения. - M , 1949, c. 702
2 Justinas Vienožinskis.— V., 1970, p. 149
Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.
TAPYBA (Viso darbų: 285)
GRAFIKA (Viso darbų: 202)
AKVARELĖ (Viso darbų: 38)
PIEŠINIAI (Viso darbų: 4)
KERAMIKA (Viso darbų: 126)
SKULPTŪRA (Viso darbų: 56)
TEKSTILĖ (Viso darbų: 23)
paieška
išplėstinė paieška
Raktiniai žodžiai:
tapatybė medis audimas kartotė statika kontrastas bronza šviesa tekstilininke niuansas metalas tekstūra formos tektonika dekoras ažūras sidabras kompozicijos vientisumas dissimetrija atvaizdai aliuminis ornamentas vaizdo stilizacija kraklė ritmas asimetrija dydis rašmenys šešėlis dėmė varis tekstilė simetrija geležis stiklas dinamika faktūra proporcijos spalva koloritas optinės iliuzijos