...Jis mokėjo iš nedidelių dalykų pasidaryti šventes. Sekmadieniais pasiima virdulį ir juo nešinas eina per visą Linksmadvarį, per Aleksoto tiltą prie Katedros - mat ten vanduo skanesnis. Pasisėmęs vandens įeina Katedron. Virdulį pasistato greta, o pats, užsimetęs paltą, atsisėda, išsitraukia kokią knygą. Groja vargonai, o jis ramiai, po ilgų pauzių versdamas lapus, skaito „Giesmių giesmę", prancūziškai Verleną, Bodlerą, Eženo Fromanteno ,,Les maltres d'autrefois" („Praeities dailės meistrai"). Skaito susikaupęs, lėtai: taip, kaip tos knygos buvo rašomos. Pakelia galvą - klausosi vargonų.

Sugrįžęs tapo dviejų upių santakoje plytintį slėnį, kuriame išsidėstęs senasis miestas. Tai jo miestas, kaip Sent-Viktuara buvo P. Sezano kalnas.

Tūkstančius klausimų kelia tas apačioje šviečiantis miestas. Dailininkas nuo Linksmakalnio, lyg iš paukščių pakilimo vietos, žiūri ir stengiasi išskirti vaizdo planus. Tarytum nuo debesų sosto, medžių laiptais leidžiasi į miesto dugną, vidų, į jo pradžią. Jis namus, medžius, vandenis „priverčia tapti nuostabiais, sutalpinti savyje visą pasaulį, meilę jam, jo didybę ir nežino, ar jam pavyko tai pasiekti"¹.

Jis tapo Kauną nuo Aleksoto. Rudenį - rudenį - rudenį - vasarą - vasarą - žiemą... Jo miesto peizažai - gamtos formomis įkūnytos dvasinės būsenos. Dailininkas atmeta natūros smulkmenas, detales ir sutelkia jas į dideles, reikšmingas formas. Paženklina pastovumo žyme.

...„Kaunas žiemą iš Aleksoto" sudėtas iš penkių didžiųjų formų, žyminčių planus, atskiriančių vieną plokštumą nuo kitos. Tai plastinės pakopos. Artimiausiame plane vieta, iš kur eina šilta sniego šviesa, iš kur prasideda judėjimas žemyn: tamsios nuogų medžių vertikalės grimzta, nyksta šaltoj vandenų gelmėj. Vidurinėje horizontalėje - svarbiausias plastinis įvykis: laiko patinos apnešti, dusliais auksiniais tonais šviečiantys senamiesčio bokštai. Juos iš šonų it kokie stiprūs, brutalūs padarai gobia niūrūs rudi Vytauto bažnyčios ir Katedros mūrai. Tolumoje tiltas. Jis veda į tolimą, aukštą, pilną šalčio krantą... Visos tos formos sukibusios, suveržtos, it pleištais suvarytos, priešpriešių jėgų įterptos viena į kitą. Virš jų plevena pilkšvai žalsva žemo dangaus šviesa.

Prieš akis atsiveria keista žiemos vizija. Miestą apačioje, rodos, neša upių vandenys. Jis panašus į didžiulę plaukiančią baržą su bokštais. Neapleidžia nuojauta, kad bematant viskas išnyks ir teliks juodi, belapiai medžiai, žemas dangus ir vandenyje gęstantis pėdsakas...
_____________________________________________________________________________________________________
¹  Рильке Р. М. Ворпсведе..., c. 224.

,,Kauno vaizdas nuo kalno" („Kauno panoramos etiudas"). Ta pati vieta, ta pati žemė, tas pats kalnas, bet sukurtas pasaulis - visai kitas. Kitoks oras, dangus. Kita nuotaika. Vaizdas, atrodo, ne komponuojamas, o kadruojamas. Tai džiugi, pašėlusi impresionistinė improvizacija.
Paveikslas prasideda nuo medžių. Nuo stambių formų, didelių dėmių, pastozinių potėpių, ryškių kontūrų - nuo svarių daiktų. Tolyn, gilyn formos smulkėja, daiktų kontūrai tirpsta. Rodos, dailininko ranka bėgioja lengvai, nejučia prisiliesdama, kai kur trumpam sustodama, neužtrukdama. Daiktus versdama spalvomis. Vesdama į gilumą, į tolį, į aukštį... Matai, kaip tolimajame plane užgimsta lengvas pasaulis: be svorio, be žemės traukos.

Dailininkas padengia drobę daugybe lengvų „sausų" potėpių, kurie perteikia šviesos ir šešėlių virpėjimą. Tarp medžių kamienų, griovos šlaito ir horizonto linijos, lyg pro nedidelį plyšį, atsiveria senamiesčio lopinėlis. Kiek tame nedidelių matmenų plote sukaupta džiaugsmo! Spalva ištirpdo daiktų atvaizdus. Keičia, deformuoja. Tik nujauti tilto buvimą, kirchės bokštelio, namų stogų žymes... Virpa, plazda, vibruoja, juda. Skambi erdvė pilna oro.

Dailininkas iš džiaugsmo, rodos, nebejaučia po kojomis žemės. Jis dainuoja, triubauja iš pasitenkinimo. Atrodo kaip naujai gimęs ant to kalno iš savo paveikslo spalvų. Apimtas atsiradimo ekstazės. Nusimetęs drabužius, laksto po sodą, puola į tvenkinį, kuris plyti priešais ilgą mūrinį namą|, taškosi... Kaimynams keistas ir nesuprantamas toks dailininko elgesys. Jie baisiausiai piktinasi. Heršfeldai, nuomojantys sodą ir gyvenantys ilgo mūrinio namo pirmame aukšte, eina rimtai kalbėtis su kaimynu: toks elgesys neigiamai veikiąs jų gimnazistes dukras...

Tik ar jie supras, kad iš ten - iš apačios, kur į vandeni nueina medžiai, kur ta stebuklinga šviesa, kur spalvos žaidžia ant stogų, - kyla džiaugsmas? Neįmanoma susikalbėti. Bet neaugi jie tokie akli: Nemunas su laivais neša begales spalvų; kokia jo gilybė, amą užimanti „ramių" ir „neramių" pavidalų kaita („Ties Aleksoto uostu")!

Dailininkui šitas slėnis - lyg kokia žmogaus išmėginimo vieta. Tapydamas Linksmadvario gyventojų - V. Dulaičio ir jo dukros - dvifigūrį portretą, atsiveda juos ant skardžio, ten, iš kur matyti, kaip kaskadomis leidžiasi žemyn senamiesčio bokštai: aukščiausia ir šviesiausia kitų pastatų tarpe Rotušė, masyvi Katedra, upėje atsispindinti rausva Vytauto bažnyčia. Žmonės tokių vaizdų apsuptyje negali būti blogi.
Šiltas švytėjimas persmelkia tėvo ir dukters žvilgsnius, ateinančius iš paveikslo gilumos... „Eidukevičius įdomus,- pasakė pamatęs jo peizažus V Rudens dailės parodoje J. Vienožinskis, - banguojančia sferine ritmika. Kuklių, skurdžių rusvų ir melsvų prislopintų spalvinių tonų impresionistiniu išdėstymu kuria neaiškius formų šešėlius. Detalių gausumas neardo visumos."¹

Sekmadieniais senamiestyje, Gardino gatvėje, Hanzenų namuose, renkasi svečiai. „Tai didelis, tamsus, kukliai apstatytas butas. Jokio komforto. Svetainėje - milžiniška sofa, du rojaliai. Šių namų šeimininkė - frau Elza Herbek-Hanzen, majestotiško sudėjimo moteris, kilusi iš senos vokiečių muzikų šeimos, pianistė pedagogė, privačiai duodanti pamokas. Gera specialistė, labai reikli, priimanti tik gabius vaikus. Mokiniai skambinti ateina į tą niūrų namą, į tą šeimą citadelę. Kiekvienais metais Rotušės salėje, kuri garsėja nuostabia akustika, vyksta frau Hanzen mokinių koncertai... Frau vyras, Hugas Hanzenas,- dvigubai mažesnis už savo žmoną. Jis niekuo neužsiiminėja, kalba maišyta vokiečių-rusų kalba. Maklerio tipas; mėgsta lošti šachmatais. Hanzenai turi dvi dukras - stambią, rambaus būdo Zigridą ir labai gyvą Ritą." (Iš Ch. Potašinsko prisiminimų.)

„Atsimenu, - pasakoja J. Čiurlionytė, - čia susirinkdavo labai marga publika: profesoriai, gimnazijos mokytojai, meno kritikai, tie patys šveicarai, atvedę pas mane dailininką, ir dar kiti, kurių nepažinojau. Juos sutelkdavo kvapni kava ir filosofija. Buvau ten porą kartų ir aš. Kuklios vaišės: kava, sausainiai, duonos riekutės, apteptos sviestu, ir du ąsotėliai su gėlėmis - intelektualams daug nereikia. Užtat karštos diskusijos filosofinėmis, religinėmis ir antireliginėmis temomis. Graikija, Bizantija, Platonas, Aristotelis, audringas įsikarščiavusio oponento veto, pakili nuotaika, stiprios „moka" veikiama, - man viskas patiko. Tad klausiau įsitempusi. Niekieno nepastebimas įėjo Eidukevičius. Galantiškai pasisveikinęs su šeimininke (to iš jo nelaukiau), pasakęs porą sakinių prancūziškai, atsisėdo pasiūlytoje vietoje. Visiškas kitų svečių ignoravimas - tai jam įprasta. Dailininkas sėdėjo ramiai, iš pradžių kiek klausėsi susirinkusiųjų kalbų, bet greitai nutolo nuo jų: įsistebeilijęs į ąsotėlį su gėlėm, nebegirdėjo, kas ką šneka, tik šypsojosi gėlių puokštei. Išgėręs puodelį kavos, Eidukevičius pradėjo, kaip paprastai, su savimi kalbėtis. Kai jo kalba pasidarė garsesnė, pamažėl visi nutilo. Dailininko vaizduotėje turbūt šmėkščiojo matyti ir mėgstami paveikslai. Jis lyg matė prieš save sieną su mylimų dailininkų darbais. Kalbėjosi su jais kaip su gyvais žmonėmis, kaip su moterim – švelniai ir susijaudinęs.
_____________________________________________________________________________________________________
¹ Justinas Vienožinskis. - V., 1970, p. 199.

Visi nuščiuvę klausėsi. Atsimenu, kad jo kalba buvo kupina įkvėpimo, nepaprastai įdomi ir originali. Dar niekad nebuvau girdėjusi taip savitai ir detaliai apibūdinant tapybos šedevrų... Atmintyje išliko Rembrantas, pro langą besiskverbianti auksinė šviesa, Saskijos šypsena ir nuostabus jos papuošalų spindesys, sidabrinis šilko klosčių koloritas... Tai buvo vizijos, kurios, dailininko lyg transe perduodamos, mus užkerėjo."
..Jis kalbėjo ne dėl to, kad daug matė, daug žino, ne tam, kad pasirodytų, atkreiptų kitų dėmesį ar patiktų. Tiesiog šnekėjosi su Rembrantu, kurį kažkas prišaukė tame dideliame kambaryje - gal žmonių veidai, gal gėlės.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Reikia didelės nakties, begalinės tamsos, kad pamatytum jonvabalį...

Kaip malonu tave matyti, Rembrantai, ant Luvro sienų. Tu nutapei dieną su nakties tamsa. Mergaitė su gaidžiu ant rankų „Nakties sargybinyje" lieja silpną šviesą, panašią į pilkos dienos virpėjimą... Išleis iš rankų paukštį - ir jis apakins visą pasaulį, o ji pati išnyks tamsoj. „Aš pastačiau mergaitę, - tu sakai, - kaip siaurą šviesos ruožą tarp didelių šešėlių masių todėl, kad suspausta šviesa labiau vibruoja, ir todėl, kad norėjau atgaivinti, nuplieksti vieną savo paveikslo kampą..." Tu darai naują pasaulį. O ką žmonės mato, žiūrėdami į paveikslus? Jie iliuzijos aukos... Tu, Rembrantai, stebuklus darai su šviesa ir tamsa. Su teptuku skarmalus paverti brokatu, aukso spindesiu... Šviesotamsa kuri malonią akims atmosferą, daiktus apsupi oru. Jie pasidaro vieningi, išsilygina spalvos... Mane iš proto varo oro perspektyva. Kaip tu to pasieki? Tai man paslaptis... Reikia ilgai žiūrėti - gal suprasiu. Iš kur tu išmokai būties paslaptis perteikti kitomis paslaptimis? Viską - planus, siužetą - kuria šviesa ir tamsa. Viską panardini į šešėlius, kad daiktai atrodytų tolimesni, paslaptingesni. Taip sutirštini tamsą, kad ji pasidaro permatoma, o prieblanda - lengva, orinė. Pačias tamsiausias spalvas padarai „pralaidžias", kad jos nepavirstų juoduma... Atskirai šviesos nėra. Viena ji -niekis; šviesos neįmanoma pavaizduoti, ją reikia perteikti dar kažkuo - spalva... Tu pieši, tapai tik su šviesa. Viską su ja padarai... Tu su savo paslaptingu žibintu prieini prie daiktų - ir daiktai tolsta arba artėja. Jis nušviečia paslaptingą pasaulį, kuriame gyvena daiktų dvasia. Paveikslų šviesa: atrodo, kad ji išspinduliuota iš vidaus, eina į paviršių ir ištirpdo nušviestus daiktus... Aš matau ryškiai žybsintį žiburį, bet nematau nė vieno apšviesto daikto. Po tais šešėliais, po ta išorine ramybe gyvena pasiutimas, baisus temperamentas... Tu su šviesa klajoji po paveikslą, kur sukauptos didelės aukso atsargos, telkiniai. Jie daug turtingesni, negu atrodo iš pradžių. Ypač to tamsaus aukso daug apatiniuose sluoksniuose... Nė vieno matomo kontūro. „Sindikų" drabužiai ir skrybėlės juodos, bet per tą tamsą aš jaučiu gilius rudus tonus. Apykaklės, rankogaliai balti balti, bet lasiruoti bistru. Kokia karšta atmosfera, koks valiorų turtingumas, kiek pustomų! Ir realu, ir fantastiška. Ar matot, kaip jis su šviesotamsa keičia daiktus? Žiūrėkit, žiūrėkit! Aš nebematau technikos, aš nežinau, kokia ji; aš negalvoju apie gamtą, o jaučiu tave... Tu nieko neturi, tave persekioja skolintojai, bet tu moki daryti brangius daiktus. Tu alchemikas... Pasaulis šaltas. Tik šviesa šildo. Ji - nimbas aplink daiktus, žmonių galvas... Tada reikia skubiai nešti ją į drobę, kad neišnyktų. Kad liktų forma. Aistringa, stipri, pasiutusi. Tu, Rembrantai, kaip nakties paukštis šikšnosparnis - matai naktį. Kas patinka - prie to sustoji ir paleidi aukso lietų. Užpili. Ištirpdai kontūrus. Paverti šviesa. Aš jos negaliu užmiršti. Ji eina man iš paskos... Ticiano irgi negaliu užmiršti... Aš matau Kristaus kojas, kai jis guldomas į karstą. Autoportretą, kuriame Ticianas sėdi prieš mane profiliu. Jis žiūri į mane!"¹

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

„Apie valandą tęsėsi šis sapnas, - aplink stalą sėdintys svečiai klausėsi, sulaikę kvapą. Eidukevičius buvo savame pasaulyje, o mes tarsi neegzistavome.

Staiga nutilęs, Eidukevičius ironiškai nusišypsojo, apžvelgė stalo vaišes ir, kreipdamasis į šeimininkę, sušuko: „Kokios puikios vaišės ir gėlės! Gaila, kad stalas ne veidrodinis - visko atrodytų dvigubai daugiau." Visiems buvo aišku, kad tai kandus, nors ir mandagus alkano dailininko priekaištas," (J. Čiurlionytė)

Vidurvasarį V. Eidukevičius praleidžia Palangoje, Aleksų viloje Vytauto gatvėje.

„Dvi vasaras jis gyveno pas mus,- mena S. Aleksienė. - Padėjau jam gal ne tiek iš geros širdies, o kiek dėl juoko - kad kiti nuo jo traukėsi. Dabar galvoju, kad galėjau daugiau padėti. O tada buvo tiesiog įdomu. Tada nesupratau jo meno vertės, nežinojau, kad šalia - didelis dailininkas. Su drauge Mante Helcermaniene rinkom „įdomius tipus". Man patiko atšiaurus Eidukevičiaus išdidumas. Jis niekada nesižemino, jautė savo vertę. Su tuščiomis kišenėmis jis stovi šalia žmogaus, kuris turi pinigų, bet junti - Eidukevičius aukštesnis už jį, už tave.
_________________________________________________________________________________________________
¹ Žr.:. Фромантен Э. Старые мастера. - M., 1966, c. 201- 255.


- Aš - dailininkas, - pasako, ir pajunti jo stiprybę. Jis daro tau malonę, kad pas tave gyvena...

Tas bruožas jam labai kliudė bendrauti su žmonėmis. Jam reikėjo globos. Kaip kūdikis, - jam tik duok sąlygas dirbti. Bet niekad nesiskųsdavo, kad jų neturi. Tik kartą pasakė: „Va, eina žmogus, kišenėje turi šimtą litų. Nudažė tvorą - ir turi. O aš dailininkas - ir neturiu." ...Prie jo reikėjo priprasti. Kitos ponios, būdavo, stebisi, kaip aš galiu su juo būti. O man įdomu, kad nepanašus į kitus... Nueina į virtuvę ir sako - daryk prancūziškus pietus. Pasako, kaip gaminti. Pavalgęs pasiima buterbrodus - ir išeina. „Pas draugę, - sako. - Jai nešu." Kartą iš šulinio traukiam vandenį gėlėms laistyti. Netoliese stovi Eidukevičius. „Padėkit",- sakau jam. O jis: „Aš ne sodininkas, ne jūsų tarnas", - ir nusisuka. O tarnaitėms visada padėdavo. Liuda, iš to paties šulinio besemdama vandenį, paleido kibirą. Prašo dailininko pagalbos. Susiranda jis kopėčias, įleidžia į rentinį, nusirengia nuogai ir iš lėto lipa į šulinį. Vilos gyventojai seka, kaip jis išnyksta iš akių, o po kurio laiko pasirodo nešinas kibiru.

- Kaip mes dabar gersim vandenį? - visi juokiasi. O jis žvalgosi, nesuprasdamas, ką tokio juokingo padaręs... Į savo kambarį antrame aukšte nieko neįsileisdavo. Tik Liuda galėdavo įeiti. Kartą ji visame antrame aukšte neranda pagalvių; pravėrusi dailininko duris, mato: susinešęs visas pagalves į savo lovą - ir guli.

Pinigų jam neduodavau. Kartais drabužių - paltą, marškinių. Kartą vėl atėjo su senais. „Kur dėjai?"- klausiu. „Dažų pirkau", - atsako.

Iš užsienio jis buvo atsivežęs senų vertingų knygų. Sakėsi pirkęs antikvariatuose, pas bukinistus prie Senos... Kai galutinai prispaudžia nepriteklius, kai ničnieko nebeturi - su tomis knygomis eina pas pažįstamas ponias.

Pirkau iš jo dvi knygas: balta oda įrištus Dantės sonetus ir „Dieviškosios komedijos" numeruotą knygą prancūzų kalba; tiesa, dar puošnų meno istorijos leidinį. Tai buvo vienintelis kartas, kai jam daviau pinigų. Iki šiol negaliu užmiršti, kaip jis atsisveikino su tomis knygomis - kaip su gyvomis būtybėmis. Kaip jis jų gailėjo! Vis žiūrėjo į jas. Mačiau - jam buvo sunku su jomis išsiskirti...

Labai mylėjo gėles. Jas galėjo valandų valandas stebėti... Bematant surasdavo kalbą su vaikais. Bendraudavo su mūsų dukromis. Jis sėdi, o vaikai aplinkui apsupę. Jis kažką rodo, paišo. Arba visi žiūrėdavo pro langą. Mažoji dukra sakydavo: „Mamyte, tik mums nekliudyk!" Jis, matyt, laisviau jautėsi tarp vaikų. Piešė mergaites tarp gėlių... Kartą įeinu į saloną. Ant kušetės guli Eidukevičius. Ir visai nekreipia dėmesio. Guli sau, nesikelia, lyg manęs nebūtų. Supykstu - nemandagu, sakau, gulėti, kai greta dama. Bet jam mano pyktis ir žodžiai - nesvarbu..." (S. Aleksienė)

Dailininkas jaučia, kodėl jam atsivėrė šių namų durys. Supranta be žodžių, kad jis čia - dėl juoko, aplinkai paįvairinti. (Nuo jo nieko nenuslėpsi, kaip nuo gyvulių ar vaikų.) Toks santykis jį žeidžia - tai galima numanyti iš jo „storžieviško" elgesio.

Profesorius K. Rėgeris (Kauno botanikos sodo įkūrėjas) pasako dailininkui, kad pietauti kviečiąs kas antrą savaitę.

- Kodėl tik kas antrą savaitę? - įsižeidęs nustemba V. Eidukevičius. - Daugiau nebeisiu.

Varydamasis iš kažkur įsigytą seną dviratį, jis burnoja, plūstasi, galų gale pradeda trankyti dviratį, lyg tas būtų kaltas dėl žmonių atšiaurumo. Dviratis - nepamainomas palydovas ir ginklanešys: su kuprine, drobėmis, molbertu dailininkas važiuoja „tapyti motyvo" ar į svečius. Kojos ilgos, dviratis per žemas, bet važiuoja iškėlęs galvą, ramiai dairydamasis į šalis, kinkuodamas aukštai išsikišusiais keliais...

- Ne sykį Vladas mane vedėsi į svečius, - prisimena dailininko pusseserė B. Urbakavičiūtė-Gavelienė. - „Tu jauna, - sako, - tau reikia pamatyti žmonių, išgirsti jų kalbą, pasimokyti elgesio." Lankėmės pas Grybą Jurbarke. Kaune - pas Rimšą, Šilingus, Čiurlionytę. Į Kauną buvo atvykusios dvi prancūzės. Nusivedė ir pas jas. Susirinko frakuoti svečiai. Kalbasi prancūziškai. O patiekalai - labai paprasti. Buvo vėlyvi pietūs. Ir ką davė! - perlinių kruopų sriubos ir po pusę kiaulės kojos, virtos toje sriuboje. Vlado negalima buvo atpažinti - kaip jis moka elgtis su damomis, koks kalbus, kokios gražios manieros! Lankėmės ir pas Dobužinskius. Su šeimininku Vladas kalbėjosi rusiškai. Šeimininkė berods skambino fortepijonu. Ilgai užsibuvom... Aš Vladą jau raginu eiti į namus. O išėjus jis mane stabdo ir ilgai moko kultūringo elgesio - kodėl aš, visiems girdint, reiškianti savo nekantrumą...

„...Tėvas aukštai vertino šio lietuvių impresionisto kūrinius,- rašo Vsevolodas Dobužinskis,- ir mielai jį priimdavo, kadangi Eidukevičius turėjo skonį ir apie daug ką galėjo kalbėti.

Vladas Eidukevičius pasiliko mano atmintyje kaip svajotojas ir tikras meno entuziastas. Menas buvo jo gyvybė. Atrodė, kad jis egzistuoja anapus realybės..."

Tuo metu M. Dobužinskis sukuria V. Eidukevičiaus portretą.

Dailininkas neužmiršta žmonių, kurių namuose jam gera, kur jo laukia, supranta. Kur buvęs, kur nebuvęs siunčia žinią, kur esti, ką veikia, ką jaučia...

„Ponui dailininkui Dobužinskiui¹,- rašo 1934 metų vasarą iš Obelių, iš M. Remerio dvaro Bagdoniškyje. - Jūs vasarą tikriausiai taip pat praleidote vasarnamyje ramybės ir gamtos grožio apsupty. Čia man laikas sėkmingai prabėgo. Suspėjau nutapyti vieną didelę gėlių kompoziciją ir porą mažų peizažų. Kiekvieną dieną iš savo balkono gėriuosi reginiu* ir kiekvieną vakarą - saulėlydžio spinduliais. Esu patenkintas, kad išvykau iš miesto ir galiu kvėpuoti kaimo oru.
Su nuoširdžiais sveikinimais Vladas Eidukevičius**. (...)"

...Vieną šeštadienio popietę prie Bagdoniškio rūmų su medinėmis kolonomis sustoja karieta. Jauna šeimininkė pro praviras priebučio duris stebi, kaip iškėlęs galvą išlipa nepažįstamas svečias - su skrybėle, drabužiais kiauromis alkūnėmis. Pasitikusiai moteriai jis sako:

- Malonėkite sumokėti vežikui už kelionę.

Ji nustemba dėl tokio elgesio. Šaukia vyrą, kuris dirba užsidaręs savo kabinete viršuje.

Nusileidęs į apačią, jis atpažįsta atvykėlį: dailininkas neseniai Kaune tapė jo portretą.

Jo namuose naujasis svečias gyvens visą mėnesį. Pabūkime kartu su dailininku ramioje, atokioje šiaurės Lietuvos sodyboje, juoba kad apie tas dienas pasakoja pats namų šeimininkas - Universiteto rektorius, profesorius Mykolas Paskalis Remeris: jis jau daugelį metų rašo dienoraštį, kuriame detaliai mini kiekvienos dienos įvykius. 1934 metų rugpjūčio 4 dienos įraše randame tokią pastabą:

„Mano svečias - dailininkas Eidukevičius - pilnas keistenybių, pagal mano terminologiją, „yra kuoktelėjęs" (...). Man gaila to vargetos; jis darbštus, savo tapymu užsiėmęs nuo ankstyvo ryto iki nakties; užvaldytas savo pašaukimo, įsimylėjęs savo „drobes", bet nuogas kaip turkų šventasis; didelio talento neturi, yra veikiau „tepliorius" negu tapytojas, nors meninį grožio pajautimą turi..."

Būtų galima profesoriaus žodžių neminėti, jei ne kelios mums įdomios ir naujos detalės. Štai - profesorius. Netrukus įsitikinsime, kad jis įžvalgus ir jautrus, mokąs suprasti kitus, tačiau šį kartą, vertindamas tik ką atvykusį žmogų, remiasi išoriniais dalykais, kaip dauguma kitų, rodos, ne tokių jautrių, vertintojų.
___________________________________________________________________________________________
¹ V. Eidukevičiaus laiškai M. Dobužinskiui. RB rankraščių skyrius, f. 30, ap. 2, Nr. 402,
* Rusų k.
** Prancūzų k.


Tik pažiūrėkim: dailininkas, pasak profesoriaus, dirba nuo ankstyvo ryto iki nakties, bet plikas kaip tilvikas, esą gaila beprasmiškų jo pastangų, vargo. Profesoriui nė į galvą neateina, kad būti užvaldytam savo pašaukimo nėra taip jau bloga. Gal net laimė!.. Toli nuo tos minties profesorius. Jam gaila svečio - tai jis gerai žino. Jis ir priglobė dailininką iš gailesčio.

Čia slypi sparčiai artėjančio jųdviejų konflikto priežastis. Nelemtasis gailestis... Dailininkas, be abejo, žino, kad profesorius nevertina jo darbų ir nesirengia jų pirkti. (Suprantama, negi kabins ant sienos „tepliones".) Bet tai dailininkui nelabai rūpi: profesorius kitokios dailės išauklėtas, tad ir jo idealas - kitoks. Jis turi savo skonį - tegu turi. Tačiau kai tų jaukių namų šeimininkas tik iš gailesčio priima, tai dailininkui nepatinka. Jis nenori, kad jo gailėtųsi, užjaustų. Jis ne vargeta...

Dailininką įkurdino antrame aukšte, profesoriaus darbo kambaryje su balkonu į šiaurę. Iš jo regėti, kaip į tolių tolius nueina lygumos. Kalba, kad vaiskią dieną matyti, kaip žybčioja Sartų ežeras. Dailininkas be galo sužavėtas to reginio, kaimo oro (pamename, laiške Dobužinskiams savo susižavėjimą jis išsako prancūzų kalba).

Į vakarų pusę už kelių šimtų metrų - gražus gojus. Profesorius labai mėgsta dekoratyvinius medžius. Sodyboje daugybė sidabrinių eglių, maumedžių; profesorius pats pasodino beržų alėją. Kalba: „Kai užaugs mūsų mergaitės, galės po ją vaikščioti." Užveisė didelį sodą, pats jį prižiūri, skiepija vaismedžius.

Netoli nuo naujosios sodybos - seni rūmai. Juose gyvena dvi M. Remerio seserys. Dar gyvas rūmų tarnas Kazimieras Jankauskas - lyg senoji namų dvasia. Čia visi jį vadina Dėduku. Prie jo Mykolas Remeris užaugo ir net kartą buvo gavęs nuo jo lupt botagu, kam, norėdamas pajoti ant karvės, išvertęs kibirą pieno...

Per vasaros ir žiemos atostogas profesorius su šeima visada atvažiuoja į Bagdoniškį. Čia atvyksta jo studentai laikyti valstybinės teisės egzaminų. Bagdoniškyje jis sutiko ir būsimąją savo žmoną Jadvygą Čepaitę - paprastą kaimo merginą. Kolegoms, giminaičiams jo pasirinkimas atrodė nesuprantamas: eruditas, didelės sodybos šeimininkas veda neturtingą mažamokslę kaimietę, tarnaitę. Bet geraširdis profesorius į nieką nekreipia dėmesio - tos kalbos jam atrodo paikos ir juokingos. Jam nesvarbu mylimo žmogaus turtas ir išsilavinimas. Esą, kitiems girdint, jis taip pasipiršęs: „Tamsta iki šiol buvai mano namų šeimininkė, o dabar būsi mano žmona." Patinka jam to krašto žmonės...

Dailininkas, lipdamas į savo kambarį antrame aukšte, turi pereiti erdvų vestibiulį, kurio sienos nukabinėtos nuo laiko patamsėjusiais giminių portretais. (Vaikai pašnibždomis vienas kitam pasakoja, kad naktį „tie juodi žmonės išlipa iš sienų ir vaikšto, vaikšto po namus".) Tai Alfredo ir Edvardo Remerių tapyti paveikslai. Toje kilmingoje giminėje nemaža dailininkų; jų darbų pilna profesoriaus namuose. Viena didelė drobė -„Obelių turgus" - kabo valgomajame, kur V. Eidukevičius nusileidžia valgyti kartu su gausia šeimyna.

Apie namų gyventojus vėl sužinome iš profesoriaus užrašų.

„Lietuvių liaudies prigimtis yra pilna poezijos, kuri harmoningai susilieja, ypač kaime, su gamta. Mėgstu klausytis dainų jaunuolių, einančių iš vieno kaimo kitan į vakarėlį, arba dainų mergaičių tarnaičių, dirbančių vakarais kokį bendrą darbą troboje. Gilų poetinį jausmą turi mano tarnas Antanas Juškevičius, dar jaunas vyras, prieš dvejetą metų vedęs. Jis ramaus, vienodo ir darbštaus būdo, vakarais mėgsta skaityti, o šventadieniais eina (...) meškerioti. Jis pilnas ežerų ramybės ir kontempliacinio susimąstymo, kaip „smūtkeliai" koplytėlėse (...); kaipgi poetiška yra ir mano šeimininkė Adelė Jankauskytė, giliai slepianti papročius ir prietarus, ištikima (...) senoviškam menui, sąžininga, kruopšti ir darbšti. Arba vėl kaipgi turtingos sielos yra Barbutė Pranckūnaitė, jautri svajotoja, giliai pasinėrusi į savo mintis, taip nesiderinančias su kiaulių šėrimu. Ir net Verutė, prieš kelis metus buvusi mano tarnaitė, kiek ji turėjo poezijos! (...) Gražių judesių ir žibančių akių (...), kupina perversijos, susijusios su lietuvišku išdidumu ir panieka tiems, kurių ji priversta klausyti, toji mergaitė, graži ir tragiška, skausminga ir aistringa, vieniša dėl savo išdidumo, izoliacijos ir dėl savo prigimties nesupratimo, kenčia kaip angelas, ištremtas iš dangaus aukštybių ir virstantis piktąja dvasia. O mano neprilygstama Jadvygėlė - karštas ristas žirgas, jautri ir ištikima, kaip stiprus ir meilus dykumų arabas (...). Lietuviška prigimtis, kas gi išmatuos tavo gelmes?"

...Rugpjūtis pasitaikė labai gražus. Vakarais kurkia varlės, pranašaudamos ilgą giedrą. Kaimiečiai iš laukų veža javus... O Europos padangėje renkasi nesantaikos debesys. M. Remeris per radiją išgirsta apie Hindenburgo mirtį ir Hitlerio įžengimą į valdžią. Savo dienoraštyje jį vadina barbaru, netašytu pusinteligenčiu - „su tokiu ne juokai"...

Nuošalioje sodyboje visiškai ramu. Atvykėlis dailininkas vaikšto po gojų, eskizuoja. Šeimininkas kol kas patenkintas - svečias netrukdąs kalbomis ir vengiąs bet kokios draugystės. „Jis ištisomis dienomis pluša prie savo paveikslų, vienas pats su savimi kalbasi ir garsiai skaito prancūzų poeziją." V. Eidukevičius, pamatęs, kad profesoriaus seserys augina daug gėlių, klausia, ar negalėtų prisiskinti paveikslui.

- Eikit, skinkitės...

Priskina tokią gausybę, kad vos begali patempti, - reikia ieškoti virvės naštai surišti.

„Mes su vyru, - mena J. Remerienė, - kažkur buvome išvykę. Grįžtame. Tai jis, tas mūsų dailininkas, vyrui ir sako, kad lieptų atnešti statinę ir pripilti vandens. Sumerkė tas gėles ir piešė... Na, kai paveikslas užbaigtas, reiktų jį kam parduoti. Kažkur pasiskolinęs dviratį, veža jį į Rokiškį, į dvarą - Pšezdeckiui, kuris renkąs dailės kūrinius, turįs vertingą kolekciją.

Ta drobė, dar kaip reikiant neišdžiūvusi, kelyje visa apdulka. Grafas ja visai nesidomi. Grįžta Eidukevičius su paveikslu. Ir dviratį parsivaro, nes kažkur pakely sulūžo... Piktas, burnoja."

...Profesorius mąsto: „Nelengva dailininkui verstis iš savo darbo, ypač neturint ryšių su įtakingais žmonėmis ir protekcijų. Reikia paveikslus nešioti po žmones, įvairiausiais būdais ieškoti pirkėjų, gaudyti klientus; tai nelengva, nes daug kas išsisukinėja ir jei - geriausiu atveju - ką nors nuperka, tai kad galėtų kuo greičiau atsikratyti įkyruolio. Tokia vargšo menininko dalia - nuolatinis nusiminimas ir niaurastis. Jis pasmerktas varganai egzistencijai. Gaila vargšo žmogaus (...). Ir talentas jo labiau atsiskleistų, jei nelydėtų kasdieninė neišvengiama būtinybė rūpintis duonos kąsniu; kad turėtų kokį nors mecenatą ar impresarijų! Stumia toks amžinas keliautojas savo dienas (...), velkasi ir grumiasi, dėl to ir senatvė greičiau artėja (Eidukevičiui 40 metų, bet jau pražilęs), ir niekas ateity nepasikeis. Jokios vilties menu išgarsinti savo vardą, pasiekti pripažinimo, gerovės (...). Taip iki pabaigos, kol kada nors gailestingoji mirtis (kad tik gailestinga, o ne atvirkščiai) užspaus jo akis. Ir neturi varguolis nei stipriųjų inteligencijos, nei temperamento, kas galėtų jo gyvenimą paįvairinti ar praskaidrinti. Tik laimė, kad yra išdidus, pasitikintis, tikras savo pašaukimu, užsispyręs, atkaklus, bet tai tegalima parodyti pasitikinčia povyza. Nežinia, kas jo laukia {...), kokie vingiai, kokios dvejonės jį kartais kankina..."

Be abejonės, iš šalies žiūrint, dailininko būvis atrodo beviltis. Profesorius buvo teisus ir įžvalgus: niekas jo gyvenime nepasikeis. Jis nieko negali keisti. O gal ir nenori? Tik geidžia, kad jam netrukdytų tapyti. Kai baigia darbą, matyt, pajunta didelį džiaugsmą. Atrodo, tai - kaip savaime suprantamą dalyką - turėtų matyti aplinkiniai. Vaikšto iškėlęs galvą, pasitikintis savimi, iš aukšto žvelgia. Nesvarbu, kad kiauros rankovės - niekai.

Tomis akimirkomis jis tiki, kad yra visų laukiamas, kad be jo negali pradėti šventės...

...Pietų metas. Svetainėje, į kurią pietauti nusileidžia dailininkas, už didelio ovalaus stalo sėdasi žmonės: šeimininkai, Kazimieras - žilais ūsais, tvarkingai kaklaryšį nešiojąs „Dėdukas", - ūkvedys Radvilavičius, iš Kauno atvykęs kolega - profesorius, daktaras Gudavičius, - suvažiavę egzaminų laikyti studentai, šeimyna. Į stalą neša valgius.

Skimbčiojant indams, V. Eidukevičius kreipiasi į namų galvą:

- Būtų labai gera gauti karbonado.

- Čia ne miestas,- aiškina profesorius. - Ten nuėjai į krautuvę – ir nusipirkai.

- Aš mačiau - kiaulės tai vaikšto?

- O ką aš joms turiu daryti? Iš šono karbonadą išpjauti?

- Bet aš noriu!

Eėė!... jis jau ir užsimiršo. Sumaišė savo norus su kitų žmonių norais, savo įsivaizdavimą - su jį supančia realybe. Ir todėl jo laukia aibės nemalonumų. Tie nuolatiniai užsimiršimai - tegu juos skradžiai! - ant jo galvos žeria nelaimes: užmiršo, kuo jį čia laiko; užmiršo, kad jį priglaudė iš malonės, iš gailesčio... O jis mano - dėl to, kad dailininkas. Bet taip nėra. Nebūna. Ir negali būti. Šeimininkai teisūs: jis pasidarė nebepakenčiamas.

„Jeigu - viena vertus - jis kelia gailestį ir nusipelno širdingos užuojautos, tai, kita vertus, - erzina savo akibrokštais, reikalavimų ir norų arogancija. Visko jam maža, visko reikalauja, nori patogumų (...). Šeimininkauja sau, kaip koks didelis ponas, nesantūrus ir nepaslaugus (...). Prie stalo nepatenkintas tuo, kas yra (...). Mes su Jadvyga negailim jam maisto, duodame visa, kas yra ant stalo (...), bet jis neturi saiko, užsigeidžia ne tik to, kas yra, bet ir ko neturim. Negana, kad valgo sočiai, už du, kad grietinėlę pilasi į kavą, arbatą, kad išgrando cukrinę, kad sviestą ne tik tepasi ant duonos, bet ir kraunasi į sriubą; nepaliaujamai - o tai keisčiausia - klausia, kodėl to ar kito nėra, geidauja priedų (...). Tipiškas nepasotinamas miestietis, kuriam atrodo, kad kaime visko yra sočiai - tereikia tik ranką ištiesti, kad pasiektum (...). Taipogi reikalavo sau minkštos patalynės, duknų, užuolaidų ant langų, ir stebisi, kaip šito gali nebūti. Ir taip toliau, ir taip toliau."

...Su vežimu javus į kluoną veža šeimininkės brolis - Jonas Čepas. Arkliai stoja piestu, prunkščia, baidosi. Nė iš vietos. Važnyčiotojas nusiropščia nuo vežimo, žvalgosi, kas gi nutiko. Žiūri - šalikelėje guli nuogas dailininkas ir mėgaujasi saulės spinduliais.

- Ar tu vietos kitur negali susirasti! - rėkia užpykęs.

Iš pradžių jis nesutaria ir su jaunąja šeimininke.

„Jadvygos anksčiau aiškiai nemėgo, todėl, kad dažnai jį subardavo ir atsisakydavo išpildyti visus jo norus - gauti delikatesų, kurių neturim ar kurių sunku gauti. Dabar vis dėlto pasidarė jos (...) „gerbėjas" dėl jos patrauklių ir simpatingų manierų", - konstatuoja profesorius.

„Su moterimis, - kalba J. Remerienė, - jis geriau sugyveno. Todėl, kad jis juokingas buvo. Mano vyras su juo mažai šnekėjo, neturėjo laiko klausytis. Užtat man pasakodavo apie muziejus. Apsiskaitęs, daug matęs. Tikras dailininkas: į išorę nekreipia dėmesio, pinigų niekad prie dūšios neturi. Tik negalėjau pakęsti, kad kramtydavo nagus."

...Remerienė mėgsta jodinėti. Dailininkas stebi, kaip jai balnoja arklį, . kaip ji grakščiai sėdasi į balną ir nulekia lygumomis. Ir jis užsigeidžia joti: taip myli arklius! Tik bėda, kad iki šiol tėra matęs, kaip jodinėja kiti.

„Jadvyga susiruošė pajodinėti drauge su dailininku Eidukevičiumi (....). Kol arklys eina žingine, Eidukevičius gerai sėdi balne, bet kai tik pasileidžia risčia, tai ima visas šokinėti ir kratytis it drebučiai; jo kūnas kreta, o rankos ir alkūnės mėtosi į viršų. Atrodo juokingai. Mano visa šeimyna susirinko pažiūrėti to reginio. Stebėdami, kaip jis išjojo ir sugrįžo, leipo iš juoko... Vienok jiedu su Jadvyga nukako iki Pakriaunių, ir Eidukevičius sugrįžo labai patenkintas ir atsigavęs. Nėra blogas žmogus tas bėdžius Eidukevičius, tik jam stinga vieno šulo."

Keli dailininko paveikslai („Gėlės", „Profesoriaus M. Remerio portretas", atsivežtas „Žiemos peizažas su varna") kabo Bagdoniškio namų prieškambary. Į kambarius V. Eidukevičiaus kūrinių neįsileidžia.

- Kad jie labai negražūs. Baisūs. Vyrui irgi nepatiko... Jis norėjo ir mane nupiešti, tas Eidukevičius. Aš - jokiu būdu. Pas mus kabojo tytuvėniškės Zosės Remerienės, vyro pusbrolio žmonos, irgi dailininkės, darytas vyro portretas. Tas tai gražus, švelnus. Kad taip būtų mokėjęs." (J. Remerienė)

„Taip" V. Eidukevičius nemoka, nors ne kartą, siūlydamas savo paveikslus, yra klausęsis žmonių pageidavimų. Svetainėje, virš medinės kanapos, mato Sofijos Remerienės darbą. Žino, kad tokie paveikslai tikriausiai jam padėtų išsivaduoti iš „kraupaus skurdo ir nusižeminimo", ir vis tiek negali taip tapyti. Nors reikia minkšto patalo, skanių valgių ir ramybės.

„Pagaliau, - rugpjūčio 31-ąją rašo profesorius, - baigiantis mano atostogoms, iš Bagdoniškio išvažiavo nervingasis svečias - dailininkas Eidukevičius. Vos įstengiau nusikratyti. Vis atidėliojo išvykimą, bet aš tvirtai nusprendžiau, kad taip turi būti: norėjau nors keletą paskutinių atostogų dienų pabūti be jo. Tačiau jis toks storžievis, kad (...) naudojasi šeimininko svetingumu. Sėdi ir daro savo tvarką, šeimininkauja kaip namie (...). Priekaištauja, daug kuo nepatenkintas (...). Tokį įsileisk, tai jis įsakinės visiems namams (,..). Reikia nuo viso to jį atkalbinėti; reikia viską uždarinėti, nes pats lenda į bufetą. Išsineša, ką radęs. Išmėto netinkančius, jam nereikalingus daiktus, baldus; nepatenkintas, kam iš pat ryto šunį pririša ant grandinės, kam tas laksto ir loja ir „neduoda jam miegoti"; balandžiai prie orlaidės jam irgi trukdo; priekaištauja, kad užuolaidos neužtemdo šviesos; pats perneša lovą, ant kurios miega, į palėpę; viską ištampė ir pridarė netvarkos; per balkoną mėto pritepliotus popierius, nuvytusias gėles, kurias tapė (...). Įsupęs į rankšluostį nugaišino mažą balandį, kad iš ryto neburkuotų, nes jam pasirodė, kad tas balandėlis cypsi nuo šalčio (...).

Keletą kartų pakeltu balsu svečių akivaizdoje turėjau jį išbarti, net man pačiam koktu pasidarė. Bet neturėjau kitos išeities, nes su tokiu storžieviu kitaip negalima: užlips ant galvos. Išplūdus pabėgo kaip tylenis. Jei nebūčiau griežtai pasakęs, kad jis turi apleisti namus, nes būtina juos sutvarkyti, būtų sėdėjęs iki pat mūsų išvykimo dienos. Pareiškiau, kad išvažiuoti turi šiandien."

Dailininkas eina pas savo užtarėją - „ponią Jadvygą": jam dar reikia nutapyti paveikslą.

„...Norėjo išvykimą atidėti ir paklausė Jadvygos, ar negalėtų dar porą dienų pasilikti. Pakartojau, kad išvažiuotų. Tik iš pat ryto lijo, - dailininkas vėl surado dingstį pasilikti, bet kategoriškai įsakiau, kad išvažiuotų (...). 

Tad išvyko į Rokiškį, kad suspėtų į autobusą. Nuvežė Jadvyga..." 

Taip praėjo dailininkui rugpjūtis Bagdoniškyje. Tas trumpas laikotarpis - tarsi V. Eidukevičiaus gyvenimo miniatiūra, kurioje atsispindi žmogaus būdas, santykis su kitais. Išnyksta iš kokios vietos - ir lyg tyrlaukiai lieka už nugaros. Vėl kur nors keliauja, viską pradeda iš naujo, nieko nepasimokęs. Neįsižeidęs: ką belieka daryti? Išvarytas iš žemės, kur buvo ramybės ir grožio apsuptyje, gabenasi didelę kompoziciją ir du mažus peizažus.

...1934 metų vasaros pabaigoje, S. Aleksienės liudijimu, Palangos gimnazijoje V. Eidukevičius surengė savo parodą.

„Artėja ruduo, o jis nesiruošia išvažiuoti, - pasakoja S. Aleksienė. - Sako: „Dirbsiu." Tada rašau laišką savo draugei Helcermanienei į Ruzgų dvarą ant Vardavos kranto: „Suradau retą egzempliorių, kuris tinka mūsų kolekcijai." Įduodu dešimt litų - ir išleidžiu j Ruzgų sodybą, kurią mano draugė gavo kaip palikimą: šiaurės Lietuvos gamta, senas didelis medinis namas. Greitai iš jos ateina laiškas: „Ačiū tau už svečią. Palieku Ruzgus ir išvažiuoju į Rygą."

Pasirodo, dailininkas ir čia šeimininkę ir jos namų gyventojus ėmėsi „mokyti ūkininkavimo ir gerų manierų" (kaip jau žinome, šiokios tokios patirties buvo įgijęs). Vaikšto per dienų dienas, piešia paveikslus... Šį kartą dvarą apleidžia pati šeimininkė.

Tik užėjus šalčiams, dailininkas grįžta į Kauną.

„1934 metų rudenį išvykau mokytojauti į Marijampolę,- pasakoja J. Čiurlionytė. Kartą žiemą, siaučiant pūgai, kažkas klebena duris. Atidarau - Eidukevičius. Pasirodo, per speigą, gilų sniegą jis iš Kauno atvažiavo dviračiu. „Kur apsistojai?" - klausiu. „Šiandien grįžtu", - atsako. „Kodėl taip greitai?" - „Norėjau gauti penkis litus pasiskolint." Atsisėdo. Tyli, nieko nekalba. „Tik penki litai reikalingi? Nejaugi Kaune neatsirado?" - „Nenorėjau nieko prašyti... Tuoj išvažiuoju." Jau temsta, o kelio penkiasdešimt šeši kilometrai! „Gal autobusu?" - „Smagu pačiam važiuot." - „Bet tamsu..." Negaliu išleisti į tokį šaltį, prasidėjus nakčiai. O jis - ne, ir viskas. Užsispyręs tvirtina - važiuosiu. Lydžiu. Užsukam prie autobusų stoties pas pažįstamą advokatą Liūdžiu pasišildyti. Tylomis namų šeimininkui sakau, kad negalima žmogaus išleisti į naktį su dviračiu. Reikia kaip nors sulaikyti. Tai tas pažįstamas užstojo kelią. „Neleisiu naktį", - sako. Šiaip taip atkalbėjo - pasiliko nakvoti... Kitą dieną dailininko nebemačiau - iš pat mielo ryto išvažiavo į Kauną..."

Per vėpūtas, šalčiui spaudžiant, žmogus mina dviratį. Speigas smelkiasi į plaučius. Sunku irtis per sniegu nuklotą žemę. Tačiau jam vienam težinomuose toliuose jis regi šiltas jūras, žydinčių apelsinmedžių giraites ir lengvais apdarais, basom kojom valkstančias moteris... Reikia traukti Į šiltesnes vietas. Grįžęs į Kauną, eina pas „Naujosios romuvos" redaktorių - reikia gauti popierių, kad galėtų išvykti (iš dailininko Jono Mackevičiaus gavęs kažkokį adresą).

- Man reikia išvažiuoti užsienin, - be įžangų drožia redaktoriui.

- Kur rengies?

- Iš pradžių į Šveicariją, o paskui į Prancūziją.

- O kada grįši į Lietuvą?

- Kitą pavasarį... Užsienio pasų skyriui parašyk kokį nors raštą, kad man išrašytų vizą.

,, Paimu redakcijos blanką ir imu rašyti. V. Eidukevičius gavo reikalingą vizą ir išvyko užsienin."¹

Pinigų jam reikia tiek, kiek kainuoja bilietas ligi sienos. Paskui - išlaiko paveikslai.
__________________________________________________________________________________________
¹ Keliuotis J. Susitikimai su Vladu Eidukevičiumi. – Kultūros barai,1968, Nr.7, p.42.

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.