„Atvykęs prieš keletą dienų, - rašė 1933 metų sausio 1 dieną Klaipėdos laikraštis „Lietuvos keleivis", - dailininkas tapytojas Eidukevičius atidarė, „Aukurui" padedant, Muzikos mokyklos salėje savo vaizdų parodą. Eidukevičius yra lankęs tapybos akademiją Miunchene. Jis pasidarbavo tūlus metus ir Paryžiuje. Labai įdomu jo kūrinius pamatyti (...)."

Į Klaipėdą V. Eidukevičiaus paroda buvo perkelta iš Kauno. Neatsitiktinai ji buvo surengta Klaipėdos muzikos mokykloje: jos direktorius - pedagogas ir pianistas Ignas Prielgauskas - dailininko pažįstamas. Atvykęs į Klaipėdą, dailininkas pirmiausia apsilanko pas jį. Erdviame penkių kambarių bute Liepų alėjoje pas Prielgauskus gyvena keli jauni mokytojai - Angelė Balsevičiūtė, Salys Šmerauskas; lankosi muzikai Jeronimas Kačinskas, Antanas Grudzinskas, smuikininkas N. Fejeris, mokiniai. Dailininkas dažnai pietauja su šių namų gyventojais. Kartais nakvoja.

Tie namai pilni muzikos, na, o jų siela, žinoma, profesorius, irgi „ne toks kaip visi". Jo galva pilna įvairiausių idėjų. Jis daug skambina, kalba apie muziką, apie indų filosofiją, jogą (pats atlieka įvairius pratimus, o senąjį mokymą apie kvėpavimo ritmus, raumenų atpalaidavimą taiko pedagoginėje praktikoje). Kilimo jis iš Žemaitijos, nuo Plungės, kur stūkso Gondinga. Jo tėvas buvo matininkas kunigaikščio Mykolo Oginskio dvare. Ponas, pastebėjęs matininko sūnaus Igno gabumus muzikai, padeda vaikui eiti mokslus. Išsiunčia į Varšuvą; lanko, globoja, šelpia. I. Prielgauskas mokėsi konservatorijoje (pas profesorius Z. Sygietinskį, A. Michalovskį) kartu su M. K. Čiurlioniu. Jį pažinojo ir labai gerbė. „Tai buvo žmogus, - sako jis mokiniams sugrįžęs į Lietuvą, - kuris suprato žvaigždžių kalbą."

Profesorius negali gyventi be muzikos. Jį, kaip ir jaunystėje, tebetraukia gyvenimo prasmės klausimai; jis džiaugiasi sutikęs žmogų, kuris turi ką mylėti, kuris turi savo muziką. Jam svarbu tik dvasios mįslės. Profesorius praktiniuose reikaluose atrodo kaip vaikas. Gyvenąs muzika, kasdieniškų, rodos, tokių paprastų, dalykų jis niekada neišmoks. „Ko tu deriesi, - sako žmonai, nuėjęs su ja į turgų apsipirkti. - Jeigu žmogus tiek prašo, tai jam tiek ir reikia." Jis niekam negali atsakyti, įsileidžia visus, kas beldžiasi į jo duris. Į  jas pasibeldė ir Vladas Eidukevičius.

Dailininkas, su kitais tylus, užsidaręs, su profesoriumi randa kalbą. Juk profesorius pažinojo Čiurlionį, kurio paveikslų reprodukcijas klajūnas dailininkas nešiojasi kuprinėje. Klausia ir klausosi jo monologų.

- ... Kada aš kartą, pažvelgęs į savo fortepijoną, tariau: „Kiek tavyje yra tonų, atmainų, kiek moduliacijų, ritmikos, dinamikos! O aš? Koks menkas, silpnas galimybių atžvilgiu." Fortepijono aidas man atidundėjo: „Gailiuosi tavęs. Nusivalyk. Pamilki mane, kaip aš tave myliu, - juk aš tau visas atsiduodu... Suprask mane, tada aš ir tu išskrisime į žmonėms nesuprantamą pasaulį, tu pasieksi amžinybės duris..." Gamta žmogui siūlo begalybę judesių, kuriais jis gali išreikšti kūrėjo intenciją... Žmogus, prasimušęs pro sustingimo kevalą ir pajutęs savy prisikėlimo liepsną, pradeda žvalgytis, abejoti dėl savo nusistatymų, į savo praeities darbą žiūri kaip į nusikaltimą. Pradeda svarstyti, šaukti sąmyšio perpildyta krūtine. Išsiskleidžia rankos ir pasijunta esąs laisvas, esąs svoris...

... Pirštų miklumas yra klaidinga sąvoka... Lavinimo perkėlimas į smegenis reiškia technikos laimėjimą... Menas - tai išradimai; jis išradimais paremtas. Muzikos ne tiek reikia mokytis, kiek pasijusti joje esančiu.

Reikia kalbėtis su savo rankomis. Skambinime turi dalyvauti visas žmogaus organizmas, visas žmogus. Nė vienas klavišas negali būti užgautas, paliestas be sąmonės, be jausmo krikšto... Reikia eiti prie švarios klaviatūros, ne tik „švariomis", bet ir „netuščiomis" rankomis...¹

Suprantami dailininkui tie žodžiai. Jis pakerėtas dailės, kaip profesorius - muzikos.

Jiedu - vienu ženklu pažymėti žmonės. Drauge grįždami į praėjusį laiką, jie susiranda momentų, kai jau buvo priartėję vienas prie kito... Vienos kelionės į užsienį metu I. Prielgauską užklupo Pirmasis pasaulinis karas, ir jis kurį laiką buvo Vokietijoje internuotas kaip priešiškos valstybės pilietis. Tai liudija romansas „Die Drei"*, L Prielgausko parašytas vokiečių kalba 1914 metų rugpjūčio mėnesį Kletškeno miestelyje.

„Karas, - prisimena ir V. Eidukevičius, - sutrukdė mano studijas ir privertė apsigyventi Berlyne, kur išbuvau visą karo laiką, kopijuodamas galerijoj, atlikdamas užsakymus. Karo metu tankiai tekdavo kentėti persekiojimus iš policijos. Daug kartų buvau areštuotas, kas tuo laiku buvo kiekvieno svetimšalio, gyvenančio Vokietijoje, lemtis..."²
________________________________________________________________________________________________
¹ I. Prielgausko mintys iš šių šaltinių: Giedgaudo slapyvardžiu pasirašyti straipsniai, spausdinti žurnaluose „Muzika" (1925), „Muzikos barai" (1931, 1932, 1933, 1938, 1939, 1940); Landsbergis V. ...Rasi viename viską. - Muzika ir teatras, 1966; Šepaitis (Pocius) J. Kūrybingumo pamokos. - Ten pat; be to, knygos autoriaus užrašai, vesti 1947-1951 besimokant pas profesorių.
* Trejetas (vok.).
² V. Eidukevičiaus autobiografija .- VDM archyvas. Kilus karui, V. Eidukevičiųs, kaip Rusijos pilietis, turėjo per dvidešimt keturias valandas išvykti iš Vokietijos - neišvykusius areštuodavo.


... Svetainėje stovi rojalis. Profesorius dažnai sėdasi prie instrumento. Jo skambinimą dailininkas mėgsta, randa muzikoje paunksmę sielai... „Senjora, - sakydavo Don Kichotas, - kur skamba muzika, ten nieko bloga negali atsitikti."

Profesorius skambina Šopeną, o dailininkas, pasistatęs molbertą prie valgomojo durų, tapo. (Atskirai, kitomis valandomis, dvifigūriam portretui pozuoja namų šeimininkė.) Kambario ertmėje, kur tamsuoja žiemos popietės brėkšma, sklinda muzika: gal Mazurka h-moll, Lėtas preliudas ar Baladė...

Vyro ir moters figūros išnyra iš rusvai žalzganos gelmės. Apsirengę jie šventiškai, tarytum vienudu pažymėdami svarbią valandą. Susikaupę. Jie greta, liečiasi rankos. Tik žiūri į skirtingas puses, ir kiekvienas mato skirtingus dalykus. Arti vienas kito, bet ir labai nutolę. Lyg sėdėtų atskiruose sostuose ir regėtų tai, kas nukelia juos už jų pačių ribų...

Kodėl niekada nesi su manim (...)?
Man artėjant prie tavęs, tu vis tolsti
Pirmapradėn gelmėn.

I. Golas. „Daugialypė moteris"¹.


„Vieną rudens dieną, - prisimindamas 1933 metus, rašė S. Šemerys, - įeina į mano kambarį prof. I. Prielgauskas, vedinas aukštu, barzdotu pagyvenusiu vyru su žilstančiais plaukais, apšepusiu, nudėvėtu kostiumu, ir sako:

- Hier ist der Maler Eidukevič. Er will Sie malen.
- Gut, sehr angenehm!* - atsakau.

Buvo sutarta, kad dailininkas už šimtą litų nutapys mano portretą aliejiniais dažais. Jis jau buvo nupiešęs profesoriaus Prielgausko ir jo žmonos Dorotėjos atvaizdus, kurie labai gerai atrodė ir man patiko (...). Dailininkas buvo dar atsinešęs keletą savo paveikslų, kurie darė impresionizmo įspūdį. Iš tų paveikslų aš nieko nepirkau, nes nemėgstu, kad kambaryje būtų prikabinėta daug visokių paveikslų.

Per savaitę laiko jis ir padarė mano atvaizdą. Kai aš pozavau ir Eidukevičius tapė, aš mačiau jo rankose atviruką, kuriame buvo atvaizduotas kažkieno portretas, kažin kokio dailininko nupieštas. Aš jį paklausiau:

-Kam jūs laikote tą atviruką?
________________________________________________________________________________________________
¹ Grožio kontūrai.—V., 1980, p. 386.
* - Susipažinkite, tai dailininkas Eidukevičius. Jis nori jus nutapyti. - Gerai, labai puiku, (Vok.)


-Tai mane disciplinuoja, - atsakė jis.

Dar mane stebino, kad prieš piešdamas toliau, Eidukevičius sugeriamu popierium nuspausdavo paveikslo dažus, kurie per naktį dar nebuvo nudžiūvę po vakarykščio tapymo.

-Jei norite, galėčiau nupiešti ir jūsų biblioteką už jūsų nugaros,- pasiūlė jis.

Nors tas būtų kaštavę tik penkiasdešimt litų brangiau, bet aš atsisakiau: pakako ir žalios medžiagos, kuria buvo uždengtos mano knygos.

Mano portreto tapymo metu Eidukevičius gyveno Smiltynėje arti Kopgalio, rodos, Einaro viloje. Jau buvo vėlyvas ruduo: vasarotojų nebebuvo, ir jis lengvai gavo pastogę ir galėjo pigiai ten gyventi. Kasdien jis keltu ,,Stadt Memel" persikeldavo per Kuršių marias ir su kuprine ant nugaros ateidavo pas mane į kambarį. Kuprinę, kurioje būdavo teptukai, tūtelės su dažais ir popieriaus papkės, jis padėdavo ant mano lovos (...).

Piešdamas Eidukevičius kramtydavo lūpas, ir atrodė, lyg šnabždėdavo ką vokiškai. Kai aš jo paklausdavau:

-Was sagen Sie?* — jis nieko neatsakydavo, tik tyliau dirbo savo darbą.

Aš pats laisvu laiku mėgau piešti tušu ir akvarele. Jis paprašė, kad vieną paveikslą, kuriame buvo nupiešta galva, jam dovanočiau. Mat jį nustebino ėdrus mano sugretintų spalvų ryškumas. Aš jam tą portretą ir dovanojau.

Jis man padėkojo dusliu, truputį prislopintu, lyg ir užkimusiu balsu, kaip paprastai jis kalbėdavo. Dėl to kartais būdavo sunku jį suprasti. Jis atrodė kaip nepraktiškas menininkas, kuris daugiau svajoja apie oro pilis, negu gyvena realiame pasaulyje. Jis su dideliu pasimėgimu kalbėjo apie Čiurlionį, rodė jo reprodukcijas. Atsimenu, kaip jis gėrėdamasis aiškino Čiurlionio „Jūros sonatą"."

„Pati dailininko nepažinau, - rašo L. Šmerauskienė. - Jo pieštą Šemerio portretą, kuris prapuolė karo metais, gerai atsimenu. Jis buvo maždaug 60X80 cm dydžio (...). Atsimenu gelsvas, rusvas ir raudonas spalvas. Iš arti beveik nieko negalima suvokti, bet atsitraukus du, keturis metrus ar dar toliau, ryškėjo veidas - gyvas Šemerys. Dažymas buvo grubus (...). Esu tos nuomonės, kad iš visų Šemerio portretų Eidukevičiaus pieštas portretas buvo vienas geriausių."
________________________________________________________________________________________________
* Ką jūs sakote? (Vok.)


... Kartkartėmis kokia nors proga Prielgauskų namuose rengiamos šventės. Už langų speigas, o čia - šilta, ramu. Stalas uždengtas akinančiai balta staltiese - ji kaip rankų nepaliesta drobė; ant jos kažkieno gera ranka padėjo gėlių vazą. Nuo lengvo prisilietimo skambantys indai laukia svečių. Žemai nuleistas sietynas skleidžia šventinę šviesą. Renkasi žmonės: kvepiantys, pasipuošę.

Dailininkas be galo mėgsta tas valandas. Jį tarytum kas pakeičia: vaikšto pasitempęs, elegantiškas, kalbus. Su juo čia visi šneka vokiškai (lietuviškai kalbėti jam dar sunku). „Iš kur tas vargeta, - stebisi į šiuos namus atėję žmonės, - išmoko aristokratiškų manierų?" Išliko 1933 metų žiemos nuotrauka: profesoriaus namuose už vakarienės stalo sėdi keturiolika žmonių - tarp jų ir V. Eidukevičius balta apykakle, baltais rankogaliais; žvelgia iš aukšto, išdidžiai - kaip iš savo paskutiniojo autoportreto „Žmogus su teptukais abiejose rankose". Profesorius sėdasi prie fortepijono ir visus kviečia šokiui. Skamba valiūkiškas Šopeno valsas. Dailininkas pakilęs lenkiasi priešais sėdinčiai žaviai moteriai...

„Aš niekad daugiau taip nešokau, - prisimena ji, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo to vakaro. - Tai gražiausios mano gyvenimo akimirkos. Kai stebiu scenoje šokėjus, kai pamatau baletą, prieš akis atgyja tas Šopeno valsas ir dailininkas... Išorė jo lyg elgetiška, o elgesys - karališkas..." (Elegancija, kaip Rembranto paveikslo šviesa, nežinia iš kur sušvitusi, palaikį vargetos apdarą paverčia brokato rūbu.) „Po šokio privedė prie kanapos, nusilenkė. Prisėdo greta ir pasakė:

- Šokis yra tiltas į meilę... Angelech, jei tu už manęs tekėtum - kaip mes gražiai gyventume. Mes išvažiuotume į Italiją. Neįsivaizduoji, koks ten dangus! Kaip būtų gera: tu dirbtum, o aš tapyčiau, tapyčiau... Nerūpėtų, kaip gauti dažų, drobių..." (A. Balsevičiūtė-Tuzikienė).

Nepaisydamas elgesio normų, skubėdamas išsakyti užgimusį jausmą, pasako gal ne patį tinkamiausią žodį, kuris jam tikriausiai reiškia ką kita, negu moteriai: gal tik kvietimą pabūti kartu, nustebti, drauge žvelgiant į gražius daiktų pavidalus?.. Jauna mokytoja sugluminta tokio keisto ir nelaukto „pasipiršimo" - be įžangų ir nesistengiant patikti. „Gal būčiau pagalvojusi, - svarsto moteris. - Jis nebuvo patrauklus... Kad nors būtų mokėjęs pasakyti, suradęs žodžių. Nemokėjo. Kaip vanGogas - jie tokie panašūs. Jei nejaučia vargo, negali kurti. Kodėl gi, galvojau, nepiešia tokių paveikslų, kokių žmonės nori, kokie jiems patinka? Kodėl negali prisitaikyti, kad išsivaduotų iš skurdo?.. Jis nesusimąstė, iš ko mes toj Italijoj gyventume. Ką aš ten veikčiau?.. Skraidė padebesiais..." (A. Balsevičiūtė-Tuzikienė) .

Jis turtingas Italijos dangum. Nori jį padovanoti kitiems, išdalinti gražioms moterims. Pasidžiaugti drauge; kad kitas žmogus, jam patikęs, pamatytų, ką jis pats matė ir išgyveno... Kviečia į vaiskų dangų, kaip į savo namus.

Panašiai - keistai ir be įžangų - jis prašė rankos ne vienos moters...

„...Mane su Eidukevičium supažindino Galaunė, - prisimena H. Kairiūkštytė-Jacinienė. - Tai atsitiko, berods, kažkokios parodos atidarymo metu. Jis įsmeigė į mane akis, kaip kad vaikai, kurie neturi gėdos, nesibaimina įsižiūrėti.į tą, kuris jiems patiko, priėjo ir sako:

- Kada turėsiu pinigų, aš tamstą vesiu.

Matyt, aš jam patikau, ir jis visai nekvaršino galvos - ką aš galvoju apie jį. Nespėjau nė susigaudyti. Tai buvo labiau negu keista. „Vesiu" jis pasakė kuo rimčiausiu balsu. Nesusivokiau, kaip išsiaiškinti tą jo poelgį, tą jo pasakymą. Nežinau ir šiandien, praėjus daugybei metų. Įsiminė. Ar tai kažkas liguista, ar begalinis naivumas? Dievaižin... Nerami, klajojanti dvasia..."

„...Aš jam pozuodavau, - pasakoja B. Urbakavičiūtė-Gavelienė, - vis su gėlėmis rankose. Kartą nustojo tapęs, apkabino ir pasakė:

-Tu tokia graži, gera mergaitė. Gyvenkim kartu. Nuvešiu tave į Italiją, parodysiu gražių dalykų...

- Aš tavo pusseserė...

- O kas? — nustemba."

„... Vieną sekmadienio rytą, pasiėmę etiudininkus, su Eidukevičiumi ėjome Nemuno krantais. Žmonės, sutikę mus, atsisukdami žiūri: mat jis atvirkščiai apsirengęs megztinį.

- Reikia megztinį atgrįžti į priekį; žmonės stebisi, kad atvirkščiai apsirengęs...

Kokia tu boba, - sako jis. - Galvoji, ką žmonės pasakys. Žiūrėk, kokia santaka, koks šiltas oras, kaip medžiai supasi, groja. Kokios spalvos! Einam tapyti!

Po kiek laiko jis sako:

- Neišeik. Išmokysiu tave piešti. Būsi didelė dailininkė. Nuo ryto ligi vakaro tapysim.

- O ką valgysim?

- Tapysim žmones." (M. Kuzmickaitė-Banaitienė)

Pajutęs atplūstant iš moters pusės šiltą spindulį, netikėtai patyręs ryšį - šokant, prisilietus, išgirdus žodį, juoką, išvydus gėles rankose - siunčia balsą atgal, kad neišnyktų, nenutoltų, prašo sutikti pozuoti, meldžia rankos. Negali atidėlioti, laukti ar elgtis apgalvotai. Jis apimtas nuostabos. Atmeta visa kita. Nesvarbu, kaip atrodys kitiems, nebaisu, kad gali būti apšauktas kvailiu ar storžieviu, nes įvyko kažkas labai reikšminga, neišvengiama. Ir priėjęs apie tai pasako. Tačiau bematant įsitikina, kad tą jausmą patyrė tik jis vienas: dėl jo netikėto prisipažinimo sumišo moters veidas, bėgioja pasimetusios akys.

Jis neįtikinėja. Nutyla, nueina, nebesugrįžta. Bet ir nepasimoko. Antai vėl kur nors netikėtai sušmėžuoja profilis, panašus į EI Greko moterų, ir atgyja akys, viltis būti kartu. Vienišam keleiviui, matyt, šalia nepraeinančios meilės tapybai, reikėjo ir kitos... Visą laiką laukė jos ateinant. Vienatvėje šaukėsi jos. Vientulystė skaudžiai trimituoja į pasaulį, po kurį vaikšto moterys. ,,Prie jo reikia priprasti, - prisiminusi tą dailininko ieškojimą, kalbėjo S. Aleksienė. - Tik jam turbūt daug ko reikėjo, kad ilgam įsimylėtų."

Žiūrėk, prasideda moterim, o baigiasi vis tiek tapyba.

...Du vyrai popietės metą po senais medžiais išvydo Besiilsinčiąją. Buvo neapsakomai tyku. Rodėsi, kad toji ramuma išplitusi už horizonto. Medžiai, krūmų lapija, oras sustingo it apmirę. Moteris ilsėjosi. Jos povyza - kūnas, rankos, ant žolės sugulę plaukai - atrodė tokia natūrali ir laisva, taip suaugusi su apsuptimi ir tyla, lyg būtų žemės iškelta kartu su žaluma.

Vyrai, pamatę moterį, sustojo ir kartu nutilo - nors jie buvo visiškai nepanašūs: vienas - išpuoselėtos išorės, juodais sabalo plaukais, glotniai skustu veidu, vešliomis žandenomis, plona vanago nosim, puošnia skrybėle su plunksna, pasipuošęs olandiško aksomo drabužiais ir brangiaisiais akmenimis nusagstyta špaga; kitas - negalvojąs, kaip atrodys aplinkiniams, - rudais susitaršiusiais plaukais, apšepęs, virve susijuosęs ne pagal ūgį ir metų laiką dėvimą nenusakomos spalvos ir medžiagos ilgą drabužį, tempiąs medinę dėžę; staiga prieš akis iškilęs reginys abu lyg užbūrė. Besiilsinčios moters kūnas jiems atrodė kaip stebuklas: ramus ir kupinas gyvybės. Lyg būtų užklupęs žmogų, atvėrusį tik jam vienam žinomą paslaptį.

Pirmasis jaučia, lyg būtų patekęs į moters paspęstas nematomas kilpas. Jį stumia už jį stipresnės jėgos - į vis mažėjančius, siaurėjančius spiralės ratus; į pradžią, į išeitį, į tašką, kur kerinti kūno trauka. Mintyse jis ieško artimiausių kelių, kaip greičiausiai atsidurti staiga tapusiame pasaulio centre. Kaip patraukti, sujaudinti, prijaukinti. Ir - prisiliesti, suartėti. Jis pasikeičia: išskleidžia plunksnas, iškelia krūtinę, nusidažo ryškiomis spalvomis. Gieda. Iš jo burnos plūsta auksiniai žodžiai. Jį užvaldo drąsa ir pasitikėjimas savimi. Jis gražus, stiprus siekimu, neribotu žinojimu. Viliojantis. Apsėstas geismo. Išradingas, kaip koks magas, užsidedąs vis naujas, vis ryškesnes kaukes. Ruošiasi šuoliui. Jis negali praleisti progos patirti naują nuotykį...

Antrojo galvoje - kas kita. Jį nustebino žmogaus paslaptis. Jaudina ramybėje atsivėręs moters kūnas, jos akys, žiūrinčios į save; švelnumas. Kad ji tyli, neatstumia. Kad suaugusi su gamta... Iš Besiilsinčiosios sklinda šviesa, vainikuodama ją nimbu, o kūno spalva lapijos žalumoj žaidžia, groja.

Jis, kaip Ksenofonto žmonės, išvydę jūrą, šaukia:

- Thalatta! Thalatta!*

Nenustygsta iš džiaugsmo, bet neina į ją. Sustoja prie ribos, kurios ne¬nori peržengti, kad nesudrumstų reginio artumu, prisilietimu.

Atitokęs jis skubiai numeta savo nešulį, išsitraukia drobę, tvirtina jų prie trikojo, griebia dažus, teptukus. Tai, kas vyksta tarp jo ir atsivėrusiu reginio, svarbiau už patį reginį. Jis negali atsitraukti, negali eiti toliau, nepaženklinęs susitikimo. Dailininkas piešia, pasaulį nugalėdamas savo sukurtais vaizdais. Po to eina toliau ir garbina regėjimą kaip tauriausią žmogaus pojūtį.

Kas tiedu vyrai?

Don Žuanas ir Don Kichotas. Susitikimas prie moters juos atskiria...

...Po šventės profesoriaus namuose jauna mokytoja susitaria su dailininku, kad jis tapys jos portretą. Sutartu laiku jis ateina į Prielgauskų namus. Prasideda darbas.

„Niekad iki tol nebuvau kam nors pozavusi, - prisimena mokytoja, - ir tų kančių dar nebuvau patyrusi." Dailininkas molbertą pasistatė prie durų. Bežiūrint - nepadaręs jokio eskizo - įniko tapyti. Nutolo į savo pasaulį.

Kaskart vis greičiau ir greičiau juda jo rankos; vis smarkiau jis atakuoja drobę. „Matau, kad tai fiziškai sunkus darbas. Tapo su teptuku, bet vis dar su nykščiu pabraukia. Žliaugia prakaitas... Darbuojasi gal keturiasdešimt minučių, gal valandą. Pagaliau, visai išsekęs, padeda teptukus.

- Šiam kartui gana, - sako vokiškai. - Pakanka. Kitą kartą dar gurkšnelį - ir bus baigta." (A. Balsevičiūtė-Tuzikienė)

Mokytoja nori pažiūrėti, kaip atrodo jos atvaizdas. Priėjusi žvilgteli - lyg jau ir baigtas darbas. Ir panašumo pakanka, tik „jo tapymo maniera labai jau neįprasta - tokia grubi". Spalvos lipa viena ant kitos - iš arti nieko negali įžiūrėti: kai jis dirba, negirdi jam reiškiamų pageidavimų. Klauso tik savęs.

Po kelių dienų dailininkas vėl ateina. Ir vėl tas pats. Kartais jai pasirodo, kad jis pyksta: lyg bartųsi, lyg su kuo šnekėtų. Tapytojas dirba penktą, šeštą, septintą seansą, o pabaigos nematyti. Pozuoti nusibodo, įkyrėjo. Ji nebeturi laiko ir kantrybės nekrutėdama sėdėti.
________________________________________________________________________________________________
*Jūra, jūra! (Gr.)

„Nelaimingasai! - rėkdavo P. Sezanas, kai pozuotojas iš nuovargio netekęs pusiausvyros atsidurdavo ant grindų. - Jūs sugadinote pozą! Aš jums sakiau, kad jūs turite elgtis kaip obuolys. Juk obuolys nejuda!" V. Eidukevičius nerėkia, tik jam nesuprantama, kad jaunoji moteris tokia nekantri. Jam dar trūksta to „pasotinančio gurkšnelio".

- Taigi - iki kito karto. Susitinkam poryt...

Jis sprendžia, kaip atsakyti į klausimą, kurį iškėlė moters veidas. „Kas yra žmogaus kūryba? Atsakomasis smūgis - ir viskas." (M. Cvetajeva) Motyvas - prieš jo akis. Jis kankinasi, natūrą versdamas paveikslu, kaip vandenį - vynu.

Mokytoja nesupranta jo pastangų, siekimų. Ko jis dar nori? Ji patenkinta, nori atsilyginti. Per tą laiką, kurį sugaišo, jis būtų galėjęs nutapyti dar kelis portretus. Tik jo sustabdyti nebegalima. „Na, tik pagalvokit, - iki šiol stebisi mokytoja, - ar ne keistuolis! Argi būtų buvę įmanoma su juo gyventi?"

Patyręs nuostabą, stiprų smūgį - išvydęs Besiilsinčiąją tylią popietę po senais medžiais ar sušokęs Šopeno valsą, - panūsta kuo tobuliau išreikšti savo susijaudinimą, įsivaizdavimą, pasaulio pavidaluose užgimusią idėją. „Trumpai tariant, - aiškina Dž. Diujis, - menas savo formoje sujungia veiksmą ir išgyvenimą (...)." ¹

...Mokytoja į devintą seansą nebepanoro ateiti. Portretas liko nebaigtas.

Būdamas Klaipėdoje, V. Eidukevičius tapė kitus portretus, natiurmortus, uostą, miesto panoramą (šių kūrinių likimas nežinomas). Iš dailininko paveikslus pirkę banko direktorius V. Statkus, jo pavaduotojas V. Govelis, valdininkas Galvanauskas, kiti. Pažinojusių dailininką žmonių liudijimu, jis, prabuvęs Klaipėdoje iki pavasario, gavo už paveikslus arti tūkstančio litų. „O gyveno kaip didžiausias skurdžius Kopgaly, iš Pirmojo pasaulinio karo metų užsilikusioje tvirtovėje - apgriuvusiose, drėgnose katakombose, su elgetomis ir benamiais. Kartais net pavalgyti iš ko neturėjo." (A. Balsevičiūtė-Tuzikienė). Jį kalbina persikelti į miestą, susirasti žmoniškesnę aplinką, o jis į tai: „Ten jūra greta, marios - iš ten miestas labai gražus." Jam gera vandens kaimynystėje: vanduo suteikia žemei judrumo, lengvumo. Be to, jam patinka žiūrėti iš tolo - kiek akys aprėpia ir kuriančios rankos apima.
________________________________________________________________________________________________
¹ Diujis Dž. Patyrimo suvokimas. - Kn.: Grožio kontūrai, p. 199.


Kol dailininkas gėrisi vandenų platybe ir iš erdvės sklindančiais garsais, jo paveikslų pirkėjai negali atsistebėti kita kuo: kur jis deda pinigus? Jam, rodos, tiek nedaug reikia, bet ir to stinga. Dailininkui reikia tiek, kiek reikia, o ką įsigyja daugiau - tuojau išdalina Kopgalio tvirtovės gyventojams elgetoms. Atliekamus pinigus jam sunku nešioti; jie slegia kaip kupra.

Mokytoja, matydama varganą dailininko egzistavimą, gaili žmogaus. Galvoja, kaip jam padėjus. Pinigų, žinoma, jis neims - įsižeis. Galima tik pirkti paveikslus. Kito portreto neužsisakys - nenori nė prisiminti pozavimo kančių. Pasirinks šiaip kokį jo darbą, iš užbaigtų.

-Gerai, - džiaugiasi dailininkas, sužinojęs mokytojos ketinimą.

Vedasi ją į Muzikos mokyklą Palangos gatvėje. Vienoje auditorijoje visi pasieniai nustatyti jo paveikslais - natiurmortais, portretais, peizažais. („Jų kokia penkiasdešimt, gal šešiasdešimt...")

- Rinkis, - taria, palikdamas ją tarp drobių.

„Ką aš rinksiuos, - svarsto viena sau, - kad visi nepatinka." Nužvelgia, apsimesdama, kad ieško, kad renkasi. Lyg norėtų kokio peizažo - tik nelabai aišku, kas juose pavaizduota: per storus dažų sluoksnius ne ką tepamatysi. „Lyg teplionė. Vis tiek neišsirinksiu, kas patinka. Paimsiu tą, kurio spalvos labiau prie širdies." Įžiūrėjusi mišką, parodo, „kur rudeninės varsos".

- Čia yra „Adomo Mickevičiaus slėnis", - džiūgauja dailininkas, matyt, labai patenkintas jos skoniu. - Žinok, aš keturiasdešimt kartų ėjau į tą slėnį, kol nutapiau peizažą...

Dailininkas, rodydamas Muzikos mokyklos auditorijoje pasieniais sustatytus paveikslus, kalba, kad jų čia - tik maža dalis: surinkus jo darbus iš pasaulio - paliktus pakeliui, parduotus, padovanotus - jie netilptų į vagoną. Gal net ešelono reikėtų? Kas bežinos? Jų tiek daug. „Nudėčiau jais visą kelią nuo Klaipėdos ligi Palangos. Stovėtų jie atgręžti, o mes važiuotume tuo keliu karieta... Visi mus sveikina, o mes galvom tik linguojam, linguojam..."

Ji klausia kainos (turi šimtą litų - labiau sušelpti negali).

- Nežinau... Nežinau, - murma dailininkas.

Jis nežino savo darbų vertės. Paklaustas apie tai, dažnai suglumsta, neturi ką sakyti. Kartą, esą, į pirkėjo klausimą dėl kainos jis atsakęs:

- 100 000!!!
- ???
- 1000!!
- Ar ne per daug, tamsta?
- 100!
- Gal kiek nuleistum?
- Tada — 10.

Mokytoja už atsineštus pinigus įsigijo „Adomo Mickevičiaus slėnį".

Namuose jai gėda kabinti paveikslą ant sienos. (Mokytojai ištekėjus, vyras V. Eidukevičiaus peizažą nuneš ant aukšto.)

...Iš drobės plūsta auksinė šviesa. Ji, rodos, ateina iš gilumos pro pigmentų sluoksnius; nerėžianti akių, neįkyri. Kaip mirganti žvaigždės šviesa, ėjusi ilgą laiką - švelni ir paslaptinga.

Toji tyli, ryški šviesa - svarbiausia. Ji savotiškai „iššviečia", išskiria iš aplinkos natūralias, nedeformuotas formas ir apgaubia jas keista atmosfera. Įtraukia į ramią, nenusakomą paveikslo nuotaiką, užkrečia ja. Jungia detales, atskirus reginio plotus - ir gyvus padaro. Jei nepamatysi, neatrasi tos keistai sklindančios šviesos - paveikslo gyvybės, - drobė atrodys kaip dažų sąvartos. Atpažinti daiktai - medžiai, tarp jų einantis takas - didelio džiaugsmo nesuteiks: jie tarsi nereikšmingi. Nedžiugina ir tapytojo amatas - rankos miklumo, potėpio meistriškumo lyg ir nematyti, ieškant panašumo su tikrove.

Didžiulis skirtumas tarp atpažinimo ir suvokimo. Kai pavaizduotus daiktus tik atpažįstame, jie atrodo tarpusavy nesusiję, betiksliai, kaip tušti kevalai... Norėdami suvokti, turime sutelkti energiją atsakymui į klausimą, privalome pasinerti į kūrinį. Suvokimas prilygsta kūrimo aktui: siekdami įsigilinti į paveikslą, prasiskverbiame pro iliuzijos kiautą, nesitenkindami palyginimu, kuris tėra suvokimo pradžia. Kai D. Prielgauskienė, pažiūrėjusi į užbaigtą dvigubą portretą, pasakė, kad ji esanti nepanaši, dailininkas supyko: „Nemoki žiūrėti. Nesupratai. Žiūrėk, kaip spalvos žaidžia." Jį erzindavo paveikslų lyginimai su išore, stebėtojų, drobėje neradusių atkartoto daikto, nusivylimas dėl nepatirto atpažinimo džiaugsmo. Dailininkas L. Kazokas pasakojo tokį nuotykį. V. Eidukevičius tapė peizažą Palangos pušyne; praeivė vasarotoja, žiūrėdama į drobę, nieko negalėjo suprasti. Paklausė tapytojo, ką tas piešia. V. Eidukevičius atsigręžė ir nustebo: su akimis, o pamatyti nemoka. Ir jausdamas, kad vis tiek nebus įmanoma susikalbėti, atsakė:

-Girdite, kaip paukščiai čirškia medžiuose? Tą jų čiulbėjimą aš kaip tik ir paišau.

...Jis, kaip ir P. Sezanas, galėtų pasakyti: „Aš sujungiu vienu siekimu vienu tikėjimu visa, kas gamtoje iškrikę. (...) Griebiu iš dešinės, iš kairės, čia, ten, visur, jos - gamtos - tonus, jos spalvas, jos niuansus. Jie sueina į linijas, jie tampa daiktais, uolomis, medžiais, ir aš pats nežinau kaip. Jie įgauna apimtį. Jie įgyja reikšmės." Ir dar: „Reikia išmokti pačiam jausti ir mokėti realizuoti savo jutimus."¹
________________________________________________________________________________________________
¹ Puвьep Ж. Поль. Ceзaнн.—B кн.: Ceзaнн П. Письмa. Bocnoминания coвpeмeнников M., 1972, c. 276.


Jis be perstojo į drobę, kaip į korį, neša pigmentus, kloja sluoksnius, kad išliktų patirtas pasaulio jutimas. Tai ilgas darbas, trunkąs dienų dienas, metus. Nesibaigiantis. Prie paveikslo išstovi duobę, o vis negali jo užbaigti. Rodos, laikinai atidės į šalį - kad dar galėtų sugrįžti, papildyti, praturtinti. Žiūrėk, taip ir palieka. Nedaug tėra paveikslų, apie kuriuos jis galėtų pasakyti: užbaigtas. V. Eidukevičiaus dėmesys sutelktas į detalę, kurią tapant galima keisti, vartyti, gludinti. (Toks kūrybinis procesas neįmanomas, pavyzdžiui, architektūroje; galbūt todėl pasaulyje tiek daug negražių pastatų.) Jo drobės dėl ilgalaikio tapymo primena seną mūro sieną. Jos lyg laiko nutamsinti daiktai. Nekrenta į akis, nestebina spalvų žėrėjimu, efektinga formų deformacija. J. Vienožinskis, pamatęs V. Eidukevičiaus meną, lakoniškai pasakė: „Nuoširdus, neprašmatnus."

V. Eidukevičiaus paveiksluose natūros formos, realių daiktų santykiai išlieka. Jo kūrinių sudėtingumas - perteiktų formų viduje. Dailininkas deformuoja, turtina spalvą, jos gradaciją.

„Paprasti žmonės mano, kad pabėgti nuo realybės lengva, o tuo tarpu šitai yra sunkiausias dalykas pasaulyje. Lengva pasakyti ar nupiešti dalyką, kuris visiškai neturi prasmės, kuris yra nepažinus: šitam pakanka be sąryšio sudėlioti žodžius arba nubrėžti netvarkingas linijas. Tačiau gebėti sukonstruoti kažką, kas nėra „natūralios tikrovės" kopija ir vis dėlto turi šiek tiek substantyvumo, yra pats didžiausias talentas."¹

Klodamas storus dažų sluoksnius, dailininkas didina spalvos gelmę, ieško kolorito gyvybės, šviesos; atitikimo tarp to, ką jaučia, ir to, ką mato priešais save. Be atvangos nauji spalvų kvantai įnešami į tą apibrėžtą plotą, kol drobėje, prisodrintoje pigmentų, išsikristalizuoja nauja spalvos kokybė. Išlikdamas substantyvus formomis, jis spalvomis tolsta nuo „natūralios tikrovės", nuo išorinio panašumo ir artėja prie savo vizijos, siekia realizuoti savo jutimus.

„Visa jo kūryba, - vaikščiodamas po 1963 m. surengtą V. Eidukevičiaus parodą, svarstė dailininkas L. Katinas, - turi savitą, originalų charakterį. Joje yra daug tokių bruožų, kurie yra bendri visiems dideliems tapytojams, tačiau yra ir tokių savybių, kurių niekas kitas neturi. Aš noriu atkreipti dėmesį į vieną iš jų - būtent į nepaprastai sudėtingą ir savitą Eidukevičiaus tapybos darbų faktūrą, paveikslo paviršiaus pobūdį. Kai kurios drobės yra labai lygaus, švelnaus paviršiaus, kitos - matinio, smulkaus, vos užčiuopiamo grūdėtumo. Yra ir tokių, kurios nutapytos daugiasluoksniu, grubiu potėpiu. Dar kiti darbai turi storą, plastiškai modeliuotą, akytą paviršių.
________________________________________________________________________________________________
¹ Ortega I Gasetas Ch. Meno dehumanizavimas. - Kn.: Grožio kontūrai, p. 177.


Eidukevičiaus tapybos drobių paviršius vienur tarsi teikia svorio pojūtį, kitur lyg prisipildo kažkokio virpėjimo. Visas tas faktūrų įvairumas yra ne atsitiktinis reiškinys, bet sąmoningas dalykas, organiškai susietas su vaizduojamu daiktu. Sodri paveikslo faktūra papildo žmogaus regėjimo galią, tartum traukdama žiūrovą į sudėtingą gėrėjimosi paveikslu procesą, sukeldama lietimo pojūtį. Ji yra viena iš reikšmingiausių šio tapytojo išraiškos priemonių."¹

Ne visada toks savitas buvo V. Eidukevičiaus paveikslų „paviršiaus pobūdis". Prieš jam atvykstant į Lietuvą, dar ryški kitų įtaka, dar skambesio gerai negalima atskirti. Ranką vedžioja kiti.

Apmąstymus apie V. Eidukevičiaus paveikslų faktūrą reikšmingai papildo dailininko M. Bulakos įsimintas epizodas: „1937 metų vidurvasarį Juodkrantėje susitikau V. Eidukevičių. Pasistatęs molbertą, jis tapė. Priešais plytėjo didelis žalias plotas.

- Kaip jūs tapysit? Nėra spalvų, - priėjęs paklausiau.

- Aš tapau virpėjimą, - atsakė lietuviškai. - Man nesvarbu, kad viena spalva."

„...Gyvenome Liepojos gatvėje (dabar Herkaus Manto - T. S.), penkto namo antrame aukšte, - mena vaikystės laikus Klaipėdoje A. Brako sūnus Tautvydas. - To namo dabar jau nebėra, jo vietoje stovi kino teatras... Dailininkas atsinešdavo ir rodydavo tėvui savo darbus. Rodos, autoportretą, dar kažką. Šnekėdavosi. Tėvas, pamenu, nelabai teigiamai vertino jo stilių, ne viskas, ką matė, patikdavo... Mano atmintyje jis išliko kaip paslaptingas keistuolis: plaukai pasišiaušę, net baimę kėlė. Ne toks, kaip visi - rodos, ne žeme vaikšto... Apsistodavo pas mus ir Vydūnas; miegodavo ant žemės, liepdavo patiesti kailį. Jis - taip pat ne šio pasaulio paukštis: akys kaip žaibai - per daiktus, per žmogų persismelkia. Didelės jėgos žvilgsnis... Ne viskas juose žmogiška. Kažko negalėjai suprasti - jie savyje turėjo kažką paslaptinga, žiniuoniška..."

Artėja pavasaris. V. Eidukevičius palieka Kopgalio tvirtovę.

„Gyvenome tuo laiku Kaune, Kęstučio gatvėje, - prisimena S. Aleksienė. - Buvo ankstyvas pavasaris. Atėjo pažįstamas dailininkas Jonas Šileika ir kalbėjo, kad į Lietuvą atvykęs Vladas Eidukevičius, tapytojas. Norįs čia likti. Labai sunkiai verčiasi, nelabai turįs ir kur gyventi. Ar negalėtume jo paremti? Galįs portretus tapyti...

Pasikviečiau pietų. Taip ir susipažinom. Lankėsi gal kokį mėnesį. Koks tai buvo žmogus? - pagalvoju. Ir nežinau. Jis ateidavo ir vėliau, net gyveno, o aš jo nepažįstu. Jis būdavo, bet nebendravo. Kartais įsikalba - bet tik apie meną, apie tapybą. Įdomus, nes nepanašus į kitus..."
________________________________________________________________________________________________
¹  Katinas L. Dailininkas Vladas Eidukevičius. - Vakarinės naujienos, 1963, balandžio 26.


Žvelgdami į dailininko nueitą kelią, dažnai jame sutinkame moteris. Jos su dailininku daugiausia bendravo, neretai priglobdavo, padėdavo. Ir turbūt geriausiai jį suprato. „Ką jame galima rasti? - stebisi šeimų galvos. - Nuskuręs valkata... Kaulytojas... Šarlatanas..."

- Turėsi nemalonumų,- sutikę įspėja pažįstami S. Aleksienę, - tokį priėmusi.

A. Žmuidzinavičius, delikatusis šeimos bičiulis, tiesiog pasipiktinęs. Jis negalįs suprasti, kaip ministro žmona galinti su tuo nudriskėliu kartu eiti Laisvės alėja.

- Žinoma, niekas nepasakys, kad jis meilužis, - mandagiai pastebi. - Pasakys, kad turite blogą skonį.

Jis teisus. Tačiau tik kalbėdamas ir spręsdamas apie žmogaus išorę. Apie atributiką. Jis - kaip ir kiti vyrai - neturi laiko, noro, o gal ir sugebėjimo įlįsti į kito kailį. Galvoti apie kitą. Suprasti kitą.

R. Tagorės žodžiais, moteris „jaučiasi surišta su žmonėmis todėl, kad jie yra žmonės, gyvi padarai, o ne todėl, kad gali būti naudingi tam tikriems tikslams"¹. Joms žmogaus tikrenybė, nepaisant skarmalų ir luošinančio skurdo, turi didžiausią vertę. Išgirsta ir atsiliepia į jo balsą, į tai, kad žmogus atsirado, yra, egzistuoja. Kad jo balsas negirdėtas, neįprastas, išskirtinis... „Moterys labiau matė jo vidų." (B. Gavelienė)

Iš pradžių stebina, net žeidžia keistas dailininko elgesys, bet moterys pro keistenybes greitai pamato jo sielą. Intuityviai suvokia jo tiesumą, tyrumą.

0 jis atjautimą sutinka kaip natūralų dalyką. Nemoka pataikauti, nusižeminti, gražbyliauti. Nežino, kas yra flirtas. „Neįsivaizduoju, kad jis kada būtų priėjęs prie moters, apkabinęs... Meilė buvo, bet be prisilietimų." (V. Čiurlionytė-Karužienė). Jis pyksta, kam S. Aleksienė nešioja vestuvių žiedą, kad pusseserė sumanė ištekėti... Tokie žmonių ryšių ženklai jam svetimi.

...Artėjant vasarai, Aleksos pasikviečia V. Eidukevičių į Palangą.
________________________________________________________________________________________________
¹ Tagorė R. Apie moterį.— Naujoji romuva, 1938, Nr. 31, 32, p. 629.


Jūra, saulė miške, balta mansarda žadina dailininko vaizduotę. Gimdo idėją. (O gal jis ją seniai nešioja išdidžioje galvoje ir tik dabar pajuto, kad atėjo metas ją realizuoti?) Apie tai byloja likę dokumentai. Štai Kultūros departamento leidimas: „1933 m. gegužės mėn. 31 d. p. Švietimo Ministerio įsakymu C/Nr. 21 pil. Vladui Eidukevičiui leista nuo 1933 m. birželio mėn. 1 d. (...) įsteigti ir savo lėšomis laikyti Palangoje Vytauto prosp. (...) penkių mėn. tapybos kursus ir vadinti juos: „V. Eidukevičiaus tapybos kursai". Nusakytas ir kuriamos studijos „statusas", iškeltas „uždavinys - paruošti mokinius tapyboje tiek, kad jie galėtų laisvai ir teisingai iš gamtos piešti ir mintinai komponuoti"; į ją „priimami abiejų lyčių klausytojai be amžiaus skirtumo, be ypatingo pasiruošimo tapyboje ir be bendrojo mokslo cenzo"; klausytojai moka už mokslą „po keturiasdešimt litų mėnesiui"; „darbo valandos kasdien nuo 10 val. iki 14 val."; „teorinių dalykų pamoka truks 1 val. su 10 min. pertrauka; praktikos dalykų pamokos 2 val. su 15 minučių pertrauka. (...) Bus einami šie dalykai: 1. Tapyba (12 savaitinių pamokų). 2. Tapybos technika (8). 3. Perspektyvos teorija (4). (...) Tapybos kursai (studija) bus laikomi Vlado Eidukevičiaus lėšomis." Jie „turi savo antspaudą su tokiu įrašu: „Vlado Eidukevičiaus tapybos kursai (studija)"¹."

Tuščiose bėdžiaus kišenėse - antspaudas. Birželio 1 dieną Maestro sėdi vilos mansardoje Vytauto prospekte ir laukia, kada pasibels į duris pirmasis jo studijos lankytojas... Dėstyti tapybą Kauno meno mokykloje jo neįsileidžia, tuokart jam nieko kita nebelieka, kaip atidaryti savo mokyklą.

Jis daug žino. Matė didžiuosius Europos meistrus. Daug ko išmoko. Rodys, kalbės. Su mokiniais eis į gamtą. Visi kartu tapys. Mokys žiūrėti ir pamatyti. Nebijoti savo jausmų. Parodys rankos darbą...

Tik vis dar niekas nesibeldžia.

Nežinia, ar iš viso kas nors pasibeldė į „V. Eidukevičiaus tapybos studijos" duris, ar atsirado bent vienas jo mokinys. Iki šiol tokių žinių nėra. Tada, matyt, niekas taip ir nepasidomėjo atvykėliu. Nebent tokie patys, kaip ir jis. Tik tokių nedaug.

Liko studijos programa. Iš jos galima sužinoti, ko Maestro buvo pasišovęs mokyti kitus, kuo ketino uždegti. Girdimi ir jo paties siekimų atgarsiai.

I
„Pažymėtina, kad visose kompozicijose, ar tai būtų gamtos reginių, ar išoriniai vaizdai, [mokiniai] turi prisilaikyti gamtos. Spalvos turi būti įdvasintos (...) mokinių sąmonėj, kuri duotų pilną supratimą apie lokalės tonus ir išdirbtų tobulą kolorizmo pajautimą. Formos ir spalvos turi turėti tikslą - neįsileisti į abstraktišką arba dekoratyvišką kryptį, bet grynai siekti natūralistinės² pakraipos.
_________________________________________________________________________________________________
¹ CVA, f. 391, ap. 5, b. 361.
² Greičiausiai kalbama apie realistinio pobūdžio tapybą plačiąja prasme.


II
Technikos atlikimas nevaržomas, duodama laisvė mokinio temperamentui.

III
Kompozicijas mokiniai atlieka iš gamtoj pagamintų etiudų ir turi mokytis duotą plokštumą tiksliai užpildyti.

IV
Iš studijos atliekamų darbų bus reikalaujama ne tik amato, bet ir kūrybos.

V
Gamtos studijavimu turi būti sužadinti visi mokinio meniški gabumai, kurie jo darbuose turi pasireikšti.

VI
Iš pradžių darbas bus atliekamas ryškiomis linijomis ir formomis.

VII
Greta griežtų linijinių formų bus taip pat vartojami ir kitokie tapybos būdai, būtent: grynai tapybinės formos, kuriose žymią vietą užims spalvų vibravimas, niuansai ir t. t.

VIII
Pradžioje mokiniai vartoja tik keturias spalvas: juodą, baltą, šviesią ochrą ir terra di Siena. Pažangesnieji mokiniai gauna dirbti su dešimčia spalvų: chromo oksidas, balta, terra di Siena, zinnoberrot, krapplack, elfenbainschwarz, chromgelb, ochra, kobalt[as].

IX
Su minėtais dažais galima saulėtas dienas teplioti. Apsiniaukusioms dienoms bus vartojamos mažiau ryškios spalvos (...) pilkai sidabrinių tonų.

X
Kadangi peizažo struktūra susidaro iš medžių, architektūros, vandens, žemės ir dangaus, tai nepakanka perduoti paveiksle tik peizažo impresiją, bet spalvą, formą ir medžiagą. Architektūros motyvai privalo turėti aiškias ribas. Vanduo privalo turėti krištolo charakterį. Medžiai be tvarkos stiebiasi aukštyn. Taip pat kyla dangus virš horizonto (...). Figūros peizaže tepliojamos tuo pačiu principu, kaip ir kiti daiktai, tik jose turi būti išreikšta gyvybė ir judesys. Gėlių paveiksluose oro ir šviesos perspektyvos neturi tiek reikšmės, kiek peizažuose.

Vladas Eidukevičius."

Tai jo tezės. Tapybos punktai sakymų, kuriuose jis paskelbia trejybę kaip kūrybos prielaidą: tai gamta, žmogus su išlaisvintu temperamentu ir tapyba, kur susijungia gamtos kūnas ir žmogaus dvasia.

„...Buvo berods 1933 metai, kai vasarą į mano duris kažkas energingai pasibeldė, - pradeda pasakoti Jadvyga Čiurlionytė. – Atidariau - stovėjo trys vyrai: du pažinojau, tai šveicarai Brenderis ir Kochas¹, o trečias - kiek pražilęs šviesiaplaukis. Truputį nustebau dėl tokio atsilankymo, tačiau tuojau viskas paaiškėjo. Trečiasis - tai dailininkas Vladas Eidukevičius, kuris prieš kelerius metus susipažino su tais dviem palydovais Šveicarijoje, o atvykęs į Lietuvą ir nustebintas Čiurlionio tapybos, panorėjo susipažinti su jo giminėmis.

Trumpai pabuvę, palydovai išėjo, palikę svečią pas mane. Šnekėjomės vokiškai, nes lietuviškai svečias vos galėjo susikalbėti. Kartais įpindavo prancūziškų sakinių. Jis daug klausė, bet į klausimus tuojau pats atsakydavo (...).
________________________________________________________________________________________________
¹ Pirmasis - Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto lotynų kalbos ir literatūros profesorius, antrasis - psichologas, prof. J. Vabalo-Gudaičio asistentas.


Prisimenu, sakė: „Čiurlionis - tikras lietuvis: niekur nieko panašaus į jo tapybą nesu matęs." O po to dar pridūrė: „Aš taip pat esu lietuvis; gimiau Kaune, esu krikštytas Karmelitų bažnyčioj." Pauzė. „Tėvai, man gimus, išsikėlė į Rygą - ten aš augau." Toliau sužinojau, kad iš pat mažens daug piešdavo ir tapydavo, ir jo darbai buvo geri. Kadangi tėvai negalėjo leisti į aukštesnį mokslą, tai jis savo iniciatyva su dideliais vargais išvyko į Peterburgą, norėdamas stoti į Dailės akademiją, tačiau ten nebuvo priimtas. Tad iškeliavo į Vakarų Europą laimės ieškoti. Ten išbuvęs dvidešimt metų. Pauzė.

- Norėčiau vakarienės... Visai kuklios: truputį dešros, kumpio, sūrio... Medaus... Apelsinų, pomidorų. Ir būtinai prancūziško sauso vyno.

- Kad sauso vyno nėra... Neturiu.

(Jis tuo metu buvo retai geriamas, o be to, labai brangus.)

- Kaip nėra? Reikia pratintis gyventi kultūringai."

Jis nenori pasigerti (niekad negėrė alkoholio, nerūkė), tik jam gal reikia kažkokio iškilmingumo, šventiškumo; gal gražių kelionių ir kraštų prisiminimo. Lazaronas nori pabūti aristokratu. To jam reikia, to jis nori ir nemoka slėpti.

„Nuėjau į virtuvę ruošti vakarienės. Girdžiu, kambary kažkas ginčijasi. Žiūriu, Eidukevičius vienas pats su savim kalba, pyksta, kumščiu sienai grūmoja... Išsigandau. Manau - beprotis. Štai kokį lazmaną* paliko man gerbiami profesoriai! Tokiu būdu, manau, norėjo atsikratyti jie keisto ir nelabai orios išvaizdos palydovo... Atsisuko, pamatė mane - pasikeitė veidas, vėl tapo galantiškas... Toks buvo pirmas mūsų susitikimas.

Po to dailininkas pas mane dažnai užeidavo. Tuo metu gyvenau Gedimino gatvėj, netoli universiteto, Dervanausko namo palėpėje. Po langais augo didelis topolis - vakarais prie atdaro lango labai mėgau klausytis jo šlamėjimo; kai tą medį nupjovė - persikėliau į Žaliakalnį, į Aušros gatvę, prie funikulieriaus. Eidukevičius čia mane irgi aplankydavo.

Vaikščiodavo jis su kuprine. Viskas joje tilpo - ir maistas, ir knygos, ir paveikslai. Jo namai - ant nugaros. Ateina ir sako:

- Noriu valgyti.

Be jokių ceremonijų - betarpiškai, nesivaržydamas. Ko reikia - ir prašo. Kai atėjęs manęs nerasdavo namie ir šeimininkė pasiūlydavo arbatos, jis labai nustebęs jai sakydavo:

- Ką jūs, vien arbatos?"
________________________________________________________________________________________________
* Draugužis (šnek.).


Pavakarieniavęs pasiima kuprinę ir ramiai į ją susideda valgių likučius, nelabai kreipdamas dėmesio į keistas šeimininkų veidų išraiškas.
Iš pradžių stebina toks jo elgesys. Bet jautri moteris greitai pamato jame keistą dviejų žmogaus amžiaus tarpsnių - vaiko ir vyro - derinį: suaugusio, patyrusio žmogaus išmintį ir kūdikio naivumą, betarpiškumą. Nemirkčiodamas, išplėstomis akimis žiūri į moterį; jis beregint susikalba su vaikais - žaidžia, krykštauja.

Jis nebijo prašyti.

Tai ne malonės prašymas, o natūralus reikalavimas. „Gal kad jo dvasia tokia didelė, jis nesigėdi priimti auką, pakelti numestą dovį?.. Jis taip iškilęs savo menu, - prisiminusi susitikimus su dailininku, susimąsto J. Čiurlionytė, - kad jo neįmanoma įžeisti..."

Ji mato, iš kokios sielos liejasi keistenybės. Kartais dailininkas atneša senus, prakiurusius batus - ir palieka. Moteris suglumsta: ji turi nešti juos batsiuviui? Po dienos kitos sugrįžęs dėkoja už gerą darbą: ,,Tu - šventoji Jadvyga."

„Jis prašo, - prisimena tokią jo elgseną ir S. Aleksienė, - bet lyg ne į tavo asmenį kreipiasi, o į tavo prievolę padėti menininkui. Ateina kaip į savo namus: rodos, aš jam turiu dėkoti, kad duodu, kad galiu padėti. Kad jis prašo... Man Įdomu."

Jis ilgisi vaikų, moterų švelnumo.

Kažkokia mergina norėjusi už jo ištekėti.

- Įsivaizduoji, - atėjęs pasakoja „šventajai Jadvygai", - aš su fraku, karieta važiuoju į Katedrą?..

- Ne, neįsivaizduoju.

- Jis - žmogus be ritualo. Nepriklausomas. Atsiplėšia nuo žmonių sambūrio, šeimos traukos ir išeina į vienatvės tyrus, į jos žydinčius sodus. Jis moka įsiklausyti į pasąmonės balsą, išgirsti save ir dėl to gali nepaisyti taisyklių. Įsitikinimai, elgesys gimsta iš jo jausmų. Jis nelabai tepaisto „galima - negalima", „padoru - nepadoru", „priimtina - nepriimtina". „Nykstant slopinimui, žmogus pradeda jausti gyvenimo procesą; labiau pasitiki pačiu gyvenimu negu tvarka."¹ Dailininko netrikdo jokie išoriniai stabdžiai. Giliose akyse kiti iškart pamato, kuo tas žmogus gyvena, o drauge aplinkiniams jis - vaikščiojanti mįslė: žmogus gyvena, kalba, dirba jų tarpe, jų akivaizdoje, ir jam visai nesvarbu, ką apie jį galvoja kiti. Lyg jų nebūtų.
________________________________________________________________________________________________
1 Fromas Ė. Psichoanalizė ir religija. - V., 1981, p. 117.

,,Sunku Eidukevičių vertinti pagal šiuolaikines idealaus žmogaus - menininko normas. Iš viso jokio štampo jam negalima taikyti, nes jis tuojau iš jo išsiveržtų - tai netikėtu rūsčiu žvilgsniu, tai geraširdiška šypsena, lai vėl ironišku kvatojimu arba paradoksu, o taip pat absoliučios vienatvės sielvartu arba džiaugsmu. Jis, matyt, turėjo savo vidinį, nepralaužiama siena apdraustą menininko pasaulį, į kurį kartais kiti vogčiom tegalėjo įsibrauti." (J. Čiurlionytė).

Įsibrauti ir pažvelgti už tos sienos padėdavo jis pats: jo kalbos su savim, nepaisant ką kiti - girdintys - pagalvos, kaip jis atrodys; kai jis plūsdavosi, ginčydavosi su nematomu priešu, su negyvais daiktais; jo nušvitęs veidas, jo „dialogai" su Rembrantu, Renuaru, Sezanu ar Vincentu van Gogu. Pagaliau supanti siena visai išnyksta, kai pamatai jo paveikslus, jo spalvų pasaulį - atvirą, nepridengtą, nesaugomą. Gali klaidžioti iki valiai po tylų jo sodą - niekas nedraudžia, neslepia. Skink iki valiai jo priėjusius vaisius. Tik - pats susirask, pamatyk. Gėrėkis jų skoniu.

„Įsiminė man vienas žiemos vakaras, - mena J. Čiurlionytė, - kai Eidukevičius atėjo ir, vos pasisveikinęs, paprašęs arbatos, išsitraukė iš kuprinės truputį aplamdytą nedidelį paveikslėlį. Tai buvo pigi, gana nevykusi Renuaro paveikslo reprodukcija ant blizgančio popieriaus. Paveikslėlyje buvo įvairiaspalvių gėlių puokštė. Gal valandą, o gal ir daugiau, dailininkas, pasidėjęs prie lempos paveikslėlį, žiūrėjo į jį, kažką tyliai murmėjo, šypsojosi, o paveikslėlį protarpiais glostė. Išeidamas pasakė, kad suderėjęs jį Pribačo knygyne už du litus išsimokėtinai po dvidešimt centų kas mėnesį."

Atėjęs į J. Čiurlionytės namus, prašydavo šeimininkę paskambinti. Skambindavo ji V. A. Mocarto sonatas, o dailininko veidas tarytum kalbėjo: „Kaip gera." (Yra išlikęs spalvotu pieštuku jo darytas piešinys „J. Čiurlionytė prie fortepijono".)
 
„Prieš Naujuosius metus padovanojo man puikų paveikslą „Kristaus užgimimo idilė"¹.

- Neturiu pinigų, bet gražiai išeina. Pažiūrėkit, - pasakė." (J. Čiurlionytė)
________________________________________________________________________________________________
¹ Šis paveikslas dabar yra LTSR dailės muziejuje; vadinamas tai „Kristaus užgimimas", tai „Kompozicija bibline tema", tai „Betliejus".


...Pro besisklaidančias, tirpstančias nakties spalvas, pro daiktus, medžius, žmonių drabužius, veidus prasimuša užgimstančios dienos šviesa. Sujunda, suvirpa ankstyvas rytas. Kiekviename plotelyje, rodos, riba, žaibaruoja, svida galaktikų šviesuliai. Nurimo, susikaupė žmonės - ir stebi. Matyti, kaip laikas sijoja šviesą. Kaip eina, plevena.

Švinta. Danguje - rausvi, rožiniai, violetiniai pėdsakai. Dar negirdėti garsų. Visi - stovintys piemenys, sėdinti Marija ir apsisupęs kraujo spalvos drabužiu klūpantis angelas, - sužiuro į užgimusį žmogų. Lyg glausdami, lyg saugodami naują gyvybę. Nustebę ir sustingę. Pro atsivėrusios šviesos žėrėjimą nematyti naujo žmogaus bruožų. Jis - it koks šviesos kamuolys. Iš jo plūsta ramus švytėjimas.

Visi kažko laukia. Šventoji valanda. Žmogaus pradžia. Koks bus jo kelias?

- Šitas klūpantis angelas, - po ilgos pauzės sako dailininkas, - tai mano pusseserė...

...Mes prisirišę prie to, ką matome, ką pažįstame, ką liečiame, bet to dėka žengiame į nematomą sritį, į tai, ką tik jaučiame, ką žinome be žodžių.

Kūčių naktį dailininkas ir muzikė sėdi tylūs prie paveikslo, žiūri į jo gelmę ir kažko laukia, kiekvienas sau galvoja...

„Čiurlioniui jis būtų labai patikęs, - mąsto J. Čiurlionytė. - Būtų jo draugas. Mylėtų jį. Kaip kad ir dailininką Leopoldą Rutkovskį... Brolis jį laikė labai talentingu būsimu dailininku, kuriam materialinės sąlygos neleidžia mokytis ir kuris dėl to labai kenčia... Atsigabeno į Druskininkus. Keistas buvo tas Rutekas. Jis taip pat nesiskaitė su aplinka. Nepaisė jos. (...) Eidamas per Druskininkus, jis ėmė braukti per visas tvoras savo kadugine lazda, sukeldamas neišpasakytą šunų įsiutimą. Nuo tokio triukšmo visi gyventojai išbėgdavo iš namų pažiūrėti, kas darosi... Kaimynai klausinėjo tėvo, kodėl jis savo namuose laikąs „beprotį" ir nuo ko toks jaunas gražus vaikinas išėjęs iš proto... Rutekas, girdėdamas tas kalbas, gėrėjosi savo vaidmeniu:

- Glupcem jestem, wariatem jestem!*

Tėvas skundėsi Kastukui Ruteko elgesiu. Tačiau brolis taip nuoširdžiai juokėsi ir taip karštai gynė savo draugą... Atsimenu jo žodžius: ,,Jei sąlygos leis, mes dar išgirsime apie gerą dailininką, nes Rutekas yra gabus..." Neišgirdome. Kastuko pranašavimas neišsipildė: vėliau sužinojome, kad Rutekas vedė turtingą bankininko dukterį ir visai metė tapybą.'

Pasirodė, kad Leopoldui Rutkovskiui buvo svarbesnių už tapybą dalykų. Aplinkos nepaisymas tebuvo protestas, išsišokėlio, bepročio vaidmuo. V. Eidukevičius - kitoks: jis neapsimetinėja, nieko nevaizduoja.
_________________________________________________________________________________________________
* Aš kvailys, aš beprotis! (Lenk.)
1 Žr.: Čiurlionytė J. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. - V., 1970, p. 164 - 167. Taip pat panaudoti J. Čiurlionytės atsiminimai, papasakoti autoriui 1982 m. vasario 23 Vilniuje.


...Ko jis laukia, apie ką galvoja šią išsipildymų naktį? Kaip išbristi žiemos speigus? Kaip patobulinti priešais stovintį paveikslą?..

- Nuvedžiau jį pas seserį Karužienę, kuri jam daugiau galėjo pasakyti apie Čiurlionio tapybą negu aš. Jos šeimoje jis jautėsi gerai, dažnai lankydavosi, mėgo žaisti su vaikais, drauge išvykdavo peizažų tapyti... (J. Čiurlionytė)

Jis vis išeina. Kurlink - niekada nepasako. Tik visi žino, kad ilgiau būti vienoje vietoje - negali.

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.