- Aš čia atvažiavau numirti.

Apsukęs didžiuosius ratus, jis sugrįžo į pradžios žemę. Prieš keturiasdešimt metų išėjo iš pirmojo, mažiausiojo rato, kaip ne vienas palieka vietą, kur pradėjo vaikščioti. Kaip legendinis sūnus paklydėlis, jis keliavo, norėdamas nukelti regėjimo nubrėžtas ribas, peržengti horizonto liniją, pažiūrėti, kokią paslaptį ji saugo; ieškodamas nustebimo, ilgėdamasis naujų susitikimų, nematytų žmonių, neaplankytų miestų, geisdamas žinojimo, - nuo to negali sulaikyti, atitraukti tėvų atkalbinėjimai, artimųjų prisirišimas; pildamas klausimų kalną, nuo kurio atsiveria naujos erdvės. Bet vieną vidurdienį nuo klajonių aukštumų jis nusileidžia į prarastąjį vaikystės slėnį. Sugrįžta. Tik neranda toje žemėje namų, tėvo, moters. Nėra prieš ką atsiklaupti, ilgo nebuvimo kaltę atpirkti. Niekas nepasitinka. Nėra laukiančiųjų - tik palikta žemė, tik miestas, iš kurio seniai išėjo. Niekas jo čia nežino, niekas apie jį negirdėjo. Neprisimena. Neskambina varpais, jam sugrįžus.

Parsirado apneštas piligrimo dulkių, sunešiotu apavu, nudrengtais drabužiais. Per tuos klajonių metus jis jokių daiktų, jokių turtų neužgyveno. Vientulys. Neturi pinigų, dokumentų. Visas turtas - kišenėse, visi daiktai telpa kuprinėje. Kam paklausus ar nusistebėjus, jis, kaip ir išminčius H. Toro, galėtų pasakyti: „(...) žmogaus turtingumas nusakomas skaičiumi daiktų, kurių jis gali lengvai atsisakyti." O ir tie daiktai, kuriuos jis nuolat nešiojasi su savimi, atrodo mažai ko verti. Ką rastų smalsuolis, pažvel¬gęs į jo nešulį? Tik susuktas drobes, dažus, teptukus. Tik pajustų paveikslų kvapą.

O jis eina iškėlęs galvą, lyg ant skrybėlės neštų aukso obuolį. To išdidaus skurdžiaus turtai nematomi. Sutiktieji žiūri ir nepastebi, kad jis sugrįžo su devyniom akim ir devyniom rankom. Jo galva pilna spalvų, reginių. Jis ilgai į save siurbė pasaulį; akimis, ausimis, mintim kaupė turtus - „išgėrė pietų jūras su žuvimis ir laivais" (G.Lorka). Nepraeinanti patirtų regėjimų ekstazė -- jo užgyvenimas.

Išėjo vaikas, sugrįžo dailininkas.

Kodėl parėjo? Gal vedė nenusakoma jėga, kurios niekas negali nugalėti, kuri stipresnė už žmogaus norus ir valią? Gimtojo miesto trauka, pradžios šauksmas?

Jis pats apie tai nekalbėjo. Tik kartą vienai sutiktai moteriai prasitarė: „Sugrįžau čia numirti." Nors buvo pats gyvenimo vidudienis.

Karštas 1932 metų birželis. Sekmadienio popietė. Kaunas ištuštėjęs. Tvanku - ir žemai, upių slėnyje, ir Žaliajame kalne.

„Parėjau iš paplūdimio į vėsią Meno mokyklos salę, - mintimis sugrįžta į tą popietę dailininkas B. Motuza. - Buvau studentas. Pasibaigus mokslo metams ir leidus direktoriui, čia gyvenau. Salė erdvinga. Priešais duris langai, kampe kabėjo mano kartonas freskai. Įėjęs klestelėjau ant šalto suolo...

Mano atilsį nutraukė koridoriuje pasigirdęs triukšmas ir kalbos... Plačiai atsiveria durys ir, sargo lydimas, pasirodo žmogus - su kuprine ant pečių, vienoj rankoj laikantis seną lagaminą, kitoj - ryšulį su paveikslais. Tas vyras man, sėdinčiam kampe, atrodė aukštas, stambus. Išprakaitavęs veidas. Perkaitusio kūno kvapas pasklido po salę. Jis kaip patenkintas vaikas šypsojosi visa burna. Kuprinė tarytum pati nušoko ant braižybos stalo. Nepažįstamasis, išleidęs porą kimių garsų, sudribo ant arčiausiai stovinčios taburetės. Jau sėdėdamas nusisiautė seną žalsvai pilką dulkėtą lietpaltį, kuris buvo kiek ankštas jo figūrai. Nusiėmė nedidelę pilką plokščiu viršum, į viršų atlenktom atbrailom skrybėlę. Atveržęs ir į šoną nusukęs neaiškios formos ir spalvos kaklaraištį, atsisagstė dvejus marškinius ir, išsitraukęs susiglamžiusią, taip pat nenusakomos spalvos, nosinę, apsišluostė sukaitusią krūtinę ir sprandą. Prataręs ,,o-go-go-go", apsidairė ir, pastebėjęs mane kampe, trenkė delnais į kelius ir lengvai pakilo - kažkoks juokingas ir majestotiškai išdidus, lyg pozuodamas skulptoriui, lipdančiam jo paminklą. Taip stovėdamas jis man atrodė gražus ir keistas. (Tokią jo stovėseną vėliau aš ne kartą mačiau.)

- Aha! - pratarė ir, apsidairęs, ar dar ko nors nėra, apsidžiaugė, radęs gyvą žmogų. Priėjo prie manęs ir sustojo. Iš arti galėjau jį stebėti. Ant pečių, pavargusių pečių, kurie nusvyra, paprastai, nuo ilgo nuolatinio vaikščiojimo, mačiau rudais, tankiais sutaršytais plaukais papuoštą galvą. Neseniai buvau išvertęs Oskaro Vaildo „Salomėją", ir man kažkodėl ši galva priminė Jono Krikštytojo galvą ant sidabrinio padėklo. Aukšta, plati svajotojo kakta - labai atvira ir graži. Labiausiai įsiminė jo akys: vaikiškos, šviesiai mėlynos kaip neužmirštuolės. Pro jas žiūrėjo visa jo esybė. Jos spindėjo ir maloniai švietė iš gilumos, kaip du Čiurlionio gelmės žiburėliai. Neužmirši jų... Tarpuaky - nedidelė trumpa nosis. Stiprūs žandikauliai ir valingas, rusvais šeriais apžėlęs smakras... Glumino kontrastas tarp to galingo smakro, stiprių žandikaulių ir naivių, vaikiškų akių.

Ėjo jis plačiais žingsniais, kiek šokuodamas ir lyg siūbuodamas į priekį. (Niekad - tai irgi vėliau pastebėjau - niekur neskubėjo.) Alsavo pro burną - atrodė, kad serga dusuliu... Energingai ištiesė plačiadelnę drėgną strazdanotą ranką. Dar žingsnis - ir aš pajutau, tarytum jis be mano sutikimo visas įėjo į mane. Rankos nespaudė ir neatitraukė. Manoji, mažesnė, pati išslydo. Plačiai nusišypsojo, atidengdamas sveikus, gelsvus dantis ir kimiu balsu pratarė:

- Eidukevičius. Dailininkas Vladas. Direktor leido man čia gyvent. Atvažiavau. Aš dabar gyvensiu čionai, Kaunas, - kalbėjo blogai lietuviškai, įterpdamas kitų kalbų žodžius.

- O iš kur keliaujate? - pasiteiravau.

- Ryga, Memel, Jurbarkas, - atsakė. - Aš dailininkas. Dailininkas tur daug keliaut po svietą, daug matyt muziejų, daug dirbt iš natūros... Dabar gyvensiu Lietuvoj, čia mano kraštas, - paaiškino. Kalbėjo, kad atplaukęs į Kauną iš Jurbarko garlaiviu.

Aš stovėjau savo piešinio fone.

- O, jūs dailininkas? Gerai, gerai, pas mus bus dailininkas, daug jų, bus didelė kultūra. Reikia tokių originalių, kaip Čiurlionis...

Priėjo prie lango. Nusivilko švarką ir užkorė ant kėdės atkaltės. Pro langą matėsi Kauno panorama. Žaliojo kalno papėdėje, po kojomis, saulė degino miestą, karščiu alsavo senamiesčio gatvės. Žalzganam toly plaukė Nemuno vandenys.

- O, das ist eine wunderbare Landschaftl* - prakošė dailininkas ir, atmetęs galvą, abiem rankom įsirėmė į šonus. Sustingo. Susikaupė. Matyt, kažką jam priminė šis reginys. Kažką matyta, pergyventa. Žiūrėdamas jis garsiai kalbėjo su savimi. Lyg stovėtų prieš gyvus žmones..."¹

...Nuo kalno jis pastebi rūkstančius namo kaminus. Vakarėja.

„Jis išalkęs. Mato, kaip žmonės rengiasi vakarienei (...). Nebesusivaldo, tekinas nubėga nuo kalvos ir įeina į kiemą, lojamas savo šuns, kuris jo nepažįsta. (...)

- Sūnau! Tebūnie palaiminta diena, kada tu sugrįžai pas mane! (...) Atneškite gražiausią rūbą; apaukite batais jo kojas, užmaukite brangų žiedą ant jo piršto. (...) Parenkite džiaugsmo puotą, nes atsirado sūnus, kurį aš laikiau mirusiu..."

Po susitikimo tėvas klausia:

„ - Kodėl buvai pabėgęs iš namų?

- Nes namuose aš buvau uždarytas. (...) Tu klausi, ką man reiškia gėrybės, kurių negalima pasiimti su savimi?.. Galvok apie tyrą liepsną, kurią matė Mozė ant švento krūmo: ji degė, bet nenaikino...

- Ar reikėjo skurdo, kad tave paskatintų sugrįžti pas mane?
________________________________________________________________________________________________
* Koks nuostabus kraštovaizdis! (Vok.)
¹ Motuza B. Vladas (rankraštis; 12 p.). Autoriaus archyvas. Toliau visi prisiminimų rankraščiai nurodomi knygos gale.
 

- Aš nežinau. Išdžiuvusioje dykumoje aš labiausiai mylėjau savo troškulį.

- Skurdas tau leido geriau pajusti turtų vertę.

- Ne, ne tai!.. Mano širdis, kai joje nieko nebeliko, prisipildė meilės. Niekuomet jūsų labiau nemylėjau kaip dykumoje..."

Priėjęs prie lovos, kur ilsisi jo jaunesnysis brolis, jis „pradeda kalbėti, kad jo nepažadintų, jeigu miega:

- (...) Tai tu manęs laukei?

- Labai!.. (...) Pažiūrėk — ant stalo padėtas laukinis granatas... Žinau, jis bjauriai kartus; bet vis dėlto jaučiu, kad aš jį kąsčiau, jei būčiau labai ištroškęs.

- Ak! Dabar aš tau galiu pasakyti: tokio troškulio aš ir ieškojau tyruose.

- Troškulio, kurį tas kartusis vaisius nuramintų...

- Ne, bet reikia mylėti tą troškulį..."¹

Jam, žiūrinčiam pro langą nuo kalno į namų žemę, pažįstama ši būsena: išėjimų geismas ir sugrįžimų šauksmas, amžino troškulio malšinimas.

Italijos gatvė leidosi į senamiesčio labirintus, į turgavietę, į miesto šurmulį. Jis matė Nemuno vingį ir baltuosius Karmelitus, kur, kaip sakėsi, buvo krikštytas... Toli, anapus raibuliuojančio vandens juostos, - kairysis upės šlaitas, apaugęs žaluma, pro kurią tai vienur, tai kitur šmėžuoja spalvingi Aleksoto namai. Pavedus akimis horizonto liniją dešiniau - Linksmadvaris. Jo nematyti, iškilę tik Fizikos-chemijos fakulteto rūmai tarp išplitusios žalios spalvos. Ten, netoli rūmų, tarp senų medžių, ilgi mūriniai namai. Palėpė. Būstas, kur jis netrukus persikels gyventi. Iš ten žvelgs į upes, tiltą, senamiestį - ir tapys. Tame būste jo laukia dar devyneri metai.

Jis stovi. Negali atitraukti akių. Nustebintas to reginio, kalba su savim. Deklamuoja. Neberado namų Karmelituose, bet yra tas miestas slėnyje. Jis laukė dailininko grįžtant. Traukia žiūrėti į apačią - į vietą, kur sueina dvi upės, kur prasidėjo ir užsibaigė klajonių ratas. Tai jo ateities kraštovaizdis, artėjančio, dar neprarasto laiko panorama.

,.Gamtos grožis jį apstulbindavo, - mena B. Motuza, - o prabudęs jis tuoj griebdavosi popieriaus ir pieštuko, be kurių niekur neidavo. Vaikščiojo su teptukais, drobėmis, dažais. Pamatęs gražų reginį, jis negali laukti - turi piešti. Pirmiausia piešti. Be įžangų. Jis kūrybai iš anksto niekad nesiruošė, bet būdavo visada pasiruošęs. Aš nesutikau ir nemačiau dailininko, kuris tiek daug, nuolat pieštų. Kalbėjo, mąstė jis spalvom, tapyba.
________________________________________________________________________________________________
¹ Židas A. Sūnaus palaidūno sugrįžimas.— Naujoji romuva, 1939, Nr. 14, 15.

 
...Iš pirmo susitikimo mudu suartėjome, nors aš tebuvau mokinys, o jis pusamžis, daug matęs ir patyręs vyras. Atsisukęs nuo lango ir pastebėjęs mane, akylai stebintį iš savo kampo, jis be jokio varžymosi uždėjo ranką ant pečių, kaip senam ir lygiam su juo bičiuliui. Taip mes paprastai tik prieš fotografą sustingstame, vaizduodami suartėjimą. Jis pasakė:

- Čia galima gražų peizažą padaryti,— ir ėmė skeryčioti rankomis, rodyti, kaip reikėtų komponuoti. Kalbėjo susijaudinęs. Vėl kažką deklamavo. Pakėlęs švarką, iš vidinės kišenės ištraukė nedidelę, dailią minkštais apdarėliais knygelę ir ėmė skaityti. Kažką deklamavo man nesuprantama kalba. Savotiškai, įsijausdamas, dainuojančiai. Jis neslėpė savo jausmų, susijaudinimo. Viskas matyti, kas jo viduj vyksta, - kaip atsiranda, keičiasi, šokinėja jausmai, nuotaikos.

Mano kartonas buvo pieštas raudonu sangvinu.

- O, freska? Piuvi de Šavan... įdomu, - staiga jo mintis užlūžusi pradėjo eiti nauja kryptim. Taręs nuėjo prie savo daiktų. Atsisuko, dar kartą pažvelgė į mane, išsitraukė aplanką su popierium, iš dėžutės - raudoną sangviną ir pasakė:

- Noriu jus piešti... Graži galva...

Pozavau jam kokią valandą, gal ilgiau. Sėdėjau, žiūrėjau ir galvojau apie staigiai, keistai įsiveržusį į mano gyvenimą žmogų - tokį betarpišką, niekur nematytą, nesutiktą. Per trumpą laiką prieš akis pervirto daugybė netikėtų dalykų - tą tvankią birželio popietę, kai, rodos, nieko nelaukei, nieko nesitikėjai susiradęs vėsų kampą. Jo veidas švytėjo džiaugsmu. Buvo giedras. Be jokios įtampos; jis kažką niūniavo, šnibždėjo... Visai nepiktas žmogus. 

Temo. Už didelių salės langų buvo girdėti vakaro garsai, žmonių klegesys, juokas, armonikos virkavimas. Pažiūrėjome pro langą. Už jo, ant vejos, susirinko jaunimo. Šoko, bėgiojo, lakstė kaip įvairiaspalvės vakaro plaštakės. Gražu buvo. Tolumoje jau žiebėsi švieselės. Vakaro ilgi šešėliai tarytum didžiuliai lelijiniai grėbliai grėbė po žemę išsibarsčiusius dienos šviesos likučius.

- Das ist wunderbar!* -V. Eidukevičius išnarpliojo iš ryšulio kartono gabalą, prisegė juodą popierių ir, lagamine susiradęs dėžutę pastelių, vėl ėmėsi darbo. Greitai juodame dugne sumirgėjo įvairiaspalviai taškeliai, brūkšniai, dėmės. Jie skraidė kaip jaunos poros už lango. Gražu buvo žiūrėti. Ir viskas gimė, atsirado man matant, taip netikėtai. Mūsų profesoriai buvo kitokie. Jie pirmiausia darbus sugalvoja, ilgai daro daugybę eskizų, komponuoja ir sukūrę rodo parodose. O šis žmogus, man stebint, kalba piešiniais. Mes, studentai, nedaug kas matėme, kaip mūsų profesoriai dirba. Retas kuris lankėmės jų dirbtuvėse. Jie mus mokė, bet savo darbo paslapčių neatskleidė, neprisileido. O čia kas?! Per kelias valandas - toks stebuklas. Nėra paslapties. Viskas paprasta, natūralu. Atvira, Jis žaidė pastelėmis kaip vaikas, o už langų šoko jaunimas."
________________________________________________________________________________________________
* Nuostabu!  (Vok.)


Gyvendamas Meno mokykloje, V. Eidukevičius imasi tapyti pačią didžiausią iš mums žinomų jo drobių - „Kauno vaizdas nuo Žaliakalnio" (97X150), S. Vaitkus, tuo metu čia mokęsis, tą vasarą stebi, kaip dailininkas mokyklos kieme ant aukštumėlės - buvusio baterijos pylimo, - lazdomis parėmęs didelę drobę, tapo miesto panoramą. Aplinkui ant žemės sudėtos dėžutės nuo batų tepalo, jose supilti sausi dažai; stovi aliejaus butelis, guli keli teptukai. Žiūri, kaip jis mirko teptuką į aliejų, dažo į miltelius, maišo, trina ant paletės ir neša į drobę. Byra gerai neišmaišyti dažai - jam nėra kada paisyti: jis skuba, mosuoja teptuku, lyg apsėstas šėlo.

- Ar direktorius Šlapelis negalėjo duoti molberto? - kartą įsidrąsinęs paklausia mokinukas. 

Dailininkas neskubėdamas atsisuka į garsą, pažiūri ir lėtai, išretindamas žodžius, sako:

- Nėra reikalo.

,.Gyvenau netoliese. Eidamas pro mokyklos kiemą, matydavau, kaip jis, įstatęs į langus, saulėje baltino aliejų. Gyveno vienoje klasėje, pasitiesęs gultą miegojo ant grindų. Vaikščiodavo su kuprine, iškėlęs galvą." (S. Vaitkus).

V. Eidukevičių, dirbantį Žaliajame kalne, ne vienas matė — apstoję žiūrėdavo.

... Tolimas, aukštas horizontas. Nuo jo prasideda paveikslas. V. Eidukevičius savo „Tapybos studijos programoje"¹ vėliau rašė: „Horizonto linija peizaže turi didelės svarbos; visos kitos horizontalės linijos su ja derinasi. Nuo horizonto linijos vystosi peizažas. Joje koncentruojasi aukštuma, platuma ir perspektyva."
________________________________________________________________________________________________
¹ Vlado Eidukevičiaus tapybos studijos programa. - CVA, f. 391, ap. 5, b. 361.


Nuo viršaus, nuo balsvų, mėlynų, sodrių šaltų žalių tonų baltomis bokštų vertikalėmis, rausvais stogų laiptais leidžiamės žemyn, į slėnio vidų. Rodos, ten, apačioje, užsislėpusi šviesos versmė. Ji keičia spalvas: artėjant, kylant į priekinį planą, gilūs rudi tonai seklėja, mėlyni tirpsta, sklaidosi; atsiranda, ateina vis daugiau šilumos, vaiskumo. Į žalius plotus vis daugiau įsiterpia geltonio. Detalės stambėja. Atsiveria šviesus takas. Juo praeina dvi mergaitės. Jos visai čia pat. Tik dvi galvos ir gyvas drabužių šmėkštelėjimas. Jos žiūri ne į kelią, kuriuo eina, o viršun, lyg žvairakiuodamos į tą, kuris stovi ir tapo, kursai gėrisi po kojomis plytinčiu reginiu.

Džiaugsmingas ėjimas tuo slėniu - nuo tolimojo šlaito į artimąjį. Ir vėl leidimasis keliu, vedančiu žemyn. Ir vėl... Žvilgio siūbavimas išjudina, daro dinamišką tą panoramą. Čia daug detalių, bet jos tarsi sujungtos vieno spalvinio likimo. Lyg koks sumaniai grįstas grindinys: kelsi vieną detalę - suirs visas plotas...

Dailininkas stovi ant Žaliojo kalno ir nori kuo daugiau apimti (to paveikslo „dangaus" ir „žemės" santykis — 1 : 5,5). Tiesa, jam nelengva kuprinėje sutalpinti dideles drobes, bet atsivėrusiu miesto vaizdas jį pergali. Susiranda didžiausią švarią drobę, tvirtina ją kartimis ir teškia, tvoskia į ją dažus. Tai jo pradžios paveikslas, sugrįžus į vaikystės miestą, - Kauno panoramų preambulė, pirmasis prisilietimas. Vėliau jis, kaip ir ne per seniausiai atsikėlęs į Kauną M. Dobužinskis, daugybę kartų įvairiu metų laiku sustos, nustebintas miesto reginio. Tik M. Dobužinskis, subtilus ir jautrus architektūrinių peizažų meistras, ieško stambių, artimų planų, senojo miesto fragmentų, įdomių tektoniškų architektūrinių statinių: jis leidžiasi į miesto labirintus, į jo gilumą. V. Eidukevičius gėrisi iš toli, iš aukštai, palaimingai aprėpdamas visumą.

Apačioje jo žemė. Į ją iš kairės veda mediniai laiptai. Žemyn, žemyn, iš kur sklinda šviesa ir plevena aplink namus, bokštus, medžius, virš upių, atsispindi debesyse. Kur formos, tvirtos kaip šiaurės augalai, išauga iš spalvų.

Sunku nusakyti paveikslo gyvybę, jo džiugią nuotaiką. Kuo daugiau žodžių - tuo labiau tolsta tikrenybė ir vis labiau reikia sugrįžti į patį kūrinį. Žiūrėti, skraidyti po tą slėnį, leistis mediniais laiptais į žavinčio miesto vidų. Tai šventė akims...

Vasarą atvažiavęs atostogų iš Paryžiaus, V. Eidukevičių sutiko A. Gudaitis. „Tada jį pamačiau pirmą kartą, - prisimena tapytojas. - Užėjau į Meno mokyklą. Jis tapė įsitaisęs vienoje auditorijoje - ar tik ne Kauno panoramą. Matyt, lauke pradėdavo, o užbaigdavo iš atminties. Iš karto man patiko jo tapyba - tada, paskiau ir visados. Bet labiausiai tąkart pritrenkė jo nepaisymas techninių tapybos dalykų. Maišė sausus dažus su pokostu ir dažė. „Ką jūs darot,- paburbėjau. -Juk tai „mirtina technologija", greita spalvų mirtis." Norėjau ranką sulaikyti: su tokiais dažais galima tik tvoras dažyti. Jis, matyt, neturėjo iš ko geresnių nusipirkti ir išvis nesuko sau galvos dėl tų dalykų. Nesidomėjo išlikimu. Jam svarbu dirbti: pats darbas, procesas jam - džiaugsmas, ekstazė. Svarbiausia, ką daro šiuo metu su drobe. Tapybos išgyvenimas svarbiausia..."

Jam nelabai rūpi ir ką tapyti. Žanrai tarytum neegzistuoja (kad vyrauja portretai, matyt, lėmė užsakytojų norai). „Aš - koloristas"¹, - rašo anketon, stodamas į Dailininkų sąjungą. Neturėdamas naujo motyvo, jis nuolat grįžta prie senų darbų ir, motyvo nekeisdamas, improvizuoja ant seno pagrindo. Jis vieną paveikslą gali tapyti kelis, o gal net keliasdešimt metų - ne gamtos formas kartodamas, o siekdamas plastinio tobulumo. Jis nerimsta dėl formų santykių, nori, kad atskiros dalys „susikalbėtų". Kad kas nors kaip apie P. Sezano darbus pasakytų: „Jo natiurmortai stulbinančiai užsiėmę patys savimi." Kad būtų kaip gyvi.

Savo paveikslus jis užmiršta pavadinti; atnešęs į parodas, palieka, nieko nepasakęs. Juos įvardins kiti. Daug čia „Moterų su mėlynom... raudonom... baltom... geltonom suknelėm, su gėlėmis rankose...", „Gėlių", „Vaizdų". Retai kada jis paveikslą pasirašo. Jam rūpi ne rezultatas, o nesibaigiantis gyvybės negyvuose daiktuose ieškojimas.

Dailininkas apsėstas plastinių vizijų. Ieško įsivaizduojamos esmės, be kurios negali ramiai gyventi.

Eidamas vis atsisuka, stebi. Pilnas visa ko. Linguojanti smilga jį sujaudina ligi ašarų, pastoja kelią gėlių spalva. Pamatęs „įdomią galvą" - nepraeis. Eina paskui sutiktą gražų veidą, susipažįsta be įžangų, be tarpininkų. Pamato, prieina ir sako: „Aš jus piešiu." Ir nelaukia atsakymo. Atsako pats - piešdamas.

B. Motuza iš jo girdėjęs tokį pasakojimą. „Buvęs Korsikoje; tai esąs nuostabaus grožio kraštas. Jis tapė gražų slėnį, kalnus ir taip buvo įsitraukęs į darbą, kad nieko negirdėjo. Staiga iš miesto pusės, už nugaros, išgirsta: kažkas garsiai rėkia ir reikalauja dokumentų. Eidukevičius, įsigilinęs į darbą, net neatsigrįžta... Kai pagaliau atsisuka, pamato stovintį gražų bronziniu veidu mėlyna barzda vyrą, rankose laikantį trumpavamzdį karabiną. Jam tas vyras labai patikęs; metęs pradėtą peizažą ir ėmęsis tapyti to vyro portretą. Šis, nustebintas tokios V. Eidukevičiaus drąsos, kantriai pozavęs, kol portretas buvo baigtas tapyti. Nepažįstamajam patiko darbas - sumokėjo, pasiėmė ir paklausė, ar žinąs, ką tapė. Ar girdėjęs apie visiems siaubą keliantį Korsikos plėšiką Spadą? Tai štai jis - stovi priešais... Apsisukęs ir dingęs. Tapytojo nenustebinusi tokia vyro profesija: jis džiaugėsi nutapęs įdomų veidą."
________________________________________________________________________________________________
¹ Lietuvos dailininkų sąjungos nario žinių lapas. 1936, rugsėjo 7.- VDM archyvas.

 
... Dirbdamas jis kalbasi su savimi. Pinasi, maišosi įvairios šnekos: latviški šūksniai, vokiškos, prancūziškos frazės, lietuviški žodžiai. Mąsto pusbalsiu: giria save, piktinasi, juokiasi, širsta, peikia, susitaiko su savimi. Paveikslai lyg draugai: su jais dailininkas elgiasi kaip su gyvais, jie kviečia į dialogus — kalbėtis, ginčytis, nesutikti, džiūgauti.
 

Paveiksluose žmonės pamato, o dailininkui dirbant išgirsta jo vidų. Jo teisybė eina priešakyje.

Keistas atrodo aplinkiniams šis kalbantis su savimi žmogus. Jis nekreipia dėmesio į savo išorę. Užsiėmęs kuo kita. ,,Su Eidukevičium teko susitikti ne vieną kartą, - iškyla jo asmenybė V. Vizgirdos prisiminimuose, - bet tie susitikimai vis būdavo kitokie negu su kitais. Berods niekad neteko su Eidukevičium kalbėtis kur nors susėdus draugų tarpe ar prie puodelio kavos. Jis, kaip koks praeivis, vis stovėdavo arti savo pašnekovo. Jo žvilgsnis būdavo tiesus, bet tarytum nukreiptas kažkur į tolį, į daiktus, esančius už pašnekovo nugaros. Tarp mūsų nebūdavo ir kasdieninių kalbų - kur gyveni, kokį butą turi ir kiek nuomos moki. Kalbėjome vien tik apie dailę, apie parodas, apie tapybą."

Jis, aukštoko ūgio, tvirto sudėjimo, tankiais susivarčiusiais šviesiai rusvais plaukais, apšepęs bardza, anot amžininkų, panėšėjo į van Gogą. Kaklaraištį retai kada užsirišdavo; nešiojo palaikį lietpaltį, o po juo — net kelias liemenes. Labai bijojo peršalti. Kaklą dažnai apsisukdavo rankšluosčiu - kad tik šalta nebūtų... „Užsidėdavo skrybėlę - tik tas užsidėjimas atrodo kažkoks neužbaigtas: ją dėjosi ant galvos, atrodo, apie kažką kita galvodamas, pripuolamai; lyg turėjo pasitaisyti, bet nepasitaisė, išėjo ir taip vaikščiojo." (V. K. Jonynas). Eidamas gatve, žvelgia pro kitų galvas, tarytum toli ieškodamas kokio pamesto daikto ar dingusio veido. Dažnai jo giliai susodintos akys žiūri į save. Sutikti žmonės atsigręžę nulydi šitą į jų miestą iš kažin kur atsibasčiusį „vagabundą". „Atrodė apsirengęs visada šilčiau negu reikia. Gal todėl, kad jo apranga buvo pritaikyta visiems metų laikams. Bet nebuvo jokių pastangų vaidinti boheminės aplinkos dailininką." (V. Vizgirda).

... Meno mokyklos studentai Bronius Žekonis ir Pulgis Andriušis, apsirengę Don Kichoto ir Sančos Pansos drabužiais, joja Laisvės alėja, kalba oracijas, kviečia į susitikimų vakarą; vaizduoja senus herojus - paskui juos didėja, auga smalsuolių šleifas... Patrakėliai profesoriai Justinas Vienožinskis, Petras Kalpokas mėgsta papokštauti - vis ką nors iškrečia, sukelia „atrakciją". Praplėšia miesčioniško padorumo plutą, trenkia bohemišką antausį — ir nuvilnija Kauno gatvėmis smalsumo, pasipiktinimo kupinos šnekos... V. Eidukevičius - dar keistesnis, kad nevaidina, nenešioja ir nekeičia kaukių. Kad, užsiėmęs savo rūpesčiu, nepastebi kitų. Kad yra toks.

Tačiau jis negali apsieiti be žmonių: reikia nusileisti į miestą, ieškotis duonos; parodyti, ką padarė, parduoti paveikslus. Ir jis eina...

Kaune V. Eidukevičius sutinka dailininką, pažįstamą dar iš Paryžiaus laikų - Mstislavą Dobužinskį. Europinio masto grafikas ir scenografas atvyko iš Vakarų Europos meno centrų, kaip pats rašė draugams, „į tolimą, nežinomą provincijos miestuką". Kas jį čia traukė, kas laikė? M. Dobužinskis, be „materialinio klimato pagerinimo", sprendė „aplinkos keitimo" klausimą. Ieškojo nepatirtų kontaktų, „neapkarpytų medžių", kurių apsuptyje ir tyloje, ištrūkus iš didmiesčių gausmo, galima susikaupti; tikėjosi kūrybinio atsinaujinimo ir iš tiesų jį patyrė.

„Šis kraštas, - rašė M. Dobužinskis bičiuliams, - reikia pasakyti, kažkoks Europos stebuklas (...). Gyvename arti gamtos - pro langą gėriuosi nuostabiais saulėlydžiais, aplinkinėmis kalvomis ir Nemunu, nes mūsų horizonto neužgožia kaminai, dangoraižiai, ir mes regim, kaip miškai (...) pavasarį pradeda žaliuoti, kaip ant kalnų tirpsta sniegas ir t. t." Toliau skaitome: „[Čia] aš reikalingas ir nesu, kaip Paryžiuje, menininkas qualite negligeable* - tai moralinis atpildas..."¹

V. Eidukevičius gi nei materialinio, nei moralinio atpildo nesulauks. Jis nežinomas ir niekam nereikalingas. M. Dobužinskį iš užsienio kvietėsi Kauno teatras. Už scenografiją dailininkui moka tūkstančius litų; užsakymai veja užsakymus - tik suspėk... V. Eidukevičius atvyko niekieno nekviestas. Kreipėsi į Meno mokyklą, tikėdamasis gauti dėstytojo vietą - atsakė. Darbai, kuriuos jis rodo, išėmęs iš kuprinės, daugeliui atrodo nieko nevertos teplionės. Niekas nesiryžta jų ir pirkti, užsisakyti. Be to, iš kažin kur atklydęs dailininkas atrodo pernelyg keistas, įtartinas.
________________________________________________________________________________________________
* Nežymus, nepastebimas (pranc).
¹ M. Dobužinskio laiškai draugams. RB rankraščių skyrius, f. 30, ap. 1. Iš rusų k. vertė autorius.


Jo atvykimo laiku lietuvių dailėje bręsta naujos plastinės idėjos. Jaunoji karta, pasidairiusi po pasaulį, pabuvojusi Paryžiuje, panūdo tarti savo žodį. 1932 metų spalio 30-ąją aštuonių dailininkų grupė, pasivadinusi „Ars" vardu, Žaliajame kalne, dviejose M. K. Čiurlionio galerijos salėse, surengė grupinę parodą. „Kad Tamstos nešiojat angliškos mados skrybėlę, o ne lietuvišką kepurę, - rašė arsininkas A. Gudaitis, polemizuodamas su vyresniosios dailininkų kartos pažiūra į meno nacionalumą, - rodos, niekas nedrįs sakyti, kad Tamstos esat nelietuviai. Lietuviškumas yra po skrybėle! Meno tautiškumo reikėtų ieškoti toje dvasioje, kuri yra anapus paveiksle vaizduojamo siužeto ir jo vaizdavimo taisyklių (...). Aš ir mano idėjos draugai norime surasti tautos meno būdo savitumą. Individualioj kūryboj iš liaudies, manau, reikia imti ne „išorinę formą", bet viduję esmę(...). „Ars" norėtų, kad pas mus menas nebūtų vien tiktai tuščiai sienos skylei užkišti, bet būtų iškeltas iki kultūrinės vertybės, vaizduojančios epochos dvasią plastinėmis formomis (...). Arsininkai stengsis savo kūryboj reikšti daugiau vidujinį savo pasaulį ir jame atsispindinčią aplinką, bet nevaizduoti tik daiktų išorę."¹

Vyksta dailininkų pažiūrų fermentacija, skaidymasis, jėgų persigrupavimas, konfrontacija. V. Eidukevičius ateina į parodą Žaliajame kalne. Vaikšto, žiūri. Susitinka, susipažįsta, lankosi pas dailininkus. Stebi, kaip dirba, klauso, bet nė su vienu nesuartėja, neprisijungia prie jokios grupuotės. Jam nerūpi naujos kryptys, senos platformos, manifestai, kivirčai, vaidai. Į ,,Konradą" dvyliktą valandą renkasi literatai, teatralai, dailininkai, bet jo čia nėra. Jis - ne grupės žmogus. Jei kas jį aplanko, paklausia ar susidomi jo paveikslu, nieko geriau nesugalvoja, kaip pasakyti:

- Einam kartu tapyti!

Jis, anot V. Vizgirdos, „kaip tapytojas spalvininkas yra tarytum tarpininkas tarp senosios ir jaunosios lietuvių dailininkų kartų, originalus spalvomis ir nuotaika". V. Eidukevičius nė prie vienų nepritampa: vienur lyg išsiveržęs iš senų rūbų, o kitur - lyg konservatyvokas... Sunku jam surasti kokios nors srovės vardu nužymėtą vietą. Ir, kaip parodė laikas, kuo tolyn, tuo sunkyn. Gal tai didžio dailininko skiriamasis bruožas? Asmenybė neina paskui kitus; ji pradeda nauja. Paskui ją eina kiti arba stovi, nesupranta, laukia, kol ateis jiems patiems metas judėti. Tiesa, V. Eidukevičiaus paveiksluose matome didžiųjų praeities dailininkų kūrybos atšvaitus. Iš ilgų kelionių jis atsivežė gamtos tapybos pamokas. Tik nesustoja ir neapsiriboja jomis - eina toliau, iš kur neateina joks balsas.

... Sekmadienis. Rugpjūčio 28 dieną Universiteto rūmuose A. Mickevičiaus gatvėje atidaroma Vlado Eidukevičiaus tapybos personalinė paroda. (Įsidėmėkime — tai pirmoji dailininko paroda Lietuvoje.) Eksponuota šešiasdešimt darbų. Apie tą dieną kaip ir M. Dobužinskis, anksčiau atidaręs savo parodą, dailininkas galėjo pasakyti: „Žmonės, žinoma, griūte negriuvo, tačiau aš jokiu būdu negaliu skųstis, - lankytojai, nors ir negausūs, ir neperka paveikslų, tačiau labai atidžiai ir rimtai žiūri."² Paroda susilaukė atgarsio.

„Vladas Eidukevičius nebe naujokas dailėje, bet mūsų visuomenei visai dar nežinomas (...). Jo kūrybinis procesas eina greit ir lengvai. Vos kelias savaites pagyvenęs Kaune, jau jis pripiešė Kauno vaizdų daugiau už kitus mūsų dailininkus."³
________________________________________________________________________________________________
¹ Gudaitis A. Ko siekia ARS.— Literatūros naujienos, 1934, Nr. 2.
² RB rankraščių skyrius, f. 30, ap. 1.
³ V. B[ičiūnas]. Rudens sezono parodos.—Židinys, 1932, Nr. 8—9, p. 168—169.


„Vladas Eidukevičius yra nuotaikos dailininkas: jis į galvą atėjusią mintį tuojau fiksuoja drobėje."¹

J. Veisbartas jo tapybą pavadino apsto menu. „Eidukevičius, - rašė kritikas, - savo teptuko brūkšniais yra tiesiog paprastas ir šiurkštus (išryškinta recenzento.- T. S.)"; jis „aiškiai mato tikrojo gyvenimo nelygumus (...), tiesiog kiek nenuobliuotas ir pastiręs. Ir vis dėlto šis tapytojas su savo visais nelygumais ir šiurkštumais veikia perdėm simpatiškai. Jaučiama plataus masto jėga. Didžiulis tapybinis, piešybinis formų apstas knibžda visoj eilėj paveikslų plokštumų. Tapytojas mėgsta tapybinių išraiškos priemonių stiprų rinkinį. Dėl to jis labai dažnai pasirenka motyvu žvilgsnį į visą miesto vaizdą, kur jam, rodos, yra progos kaip reikiant išgyventi, šitam stogų ir kaminų, gatvelių ir langų, kiemų ir atskirų medžių mišiny. Jaučiama, kad čia sultingai ir galingai apsireiškia stipri tapytojo prigimtis (...)"; V. Eidukevičius — „kiek smurtingas", „šiek tiek laukinės prigimties talentas" ².

Recenzijos autorius, pažymėjęs, kad „nėra jokio abejojimo, kad šis tapytojas jau yra šiek tiek meno pasaulyje apsidairęs", kad „tam tikra mokykla pastebima", atkreipė dėmesį į labai svarbią Vlado Eidukevičiaus kūrybos ypatybę: jo žodžiais, pirmiausia patraukia šio tapytojo „noras tapyti, jaučiamas kiekviename jo teptuko brūkšnyje, vis tiek, ar pavykusiame, ar nepavykusiame (...). Eidukevičius yra daugiau savamintė ir savavalė tapytojo natūra, kuri savo tapybiniuose siekimuose išsilieja visiškai savo noru ir be jokių sąvaržų."

Kritikas tyliose paveikslų erdvėse atrado gyvybę. Pamatė esmę. Ant „šiurkštaus", „nenuobliuoto", „grubaus", „smurtingo" paviršiaus aptiko tapytojo džiaugsmą. Knibždančiame formų sukibime, sudėtingose faktūrose, kiekviename spalvos prisodrintame drobės plotelyje, pigmentų sluoksniuose, kiekviename sustingusiame potėpyje jis aptiko dailininko „norą tapyti", kūrybinę ekstazę. Plastikos „apstas" byloja apie nevaržomą, niekuo nesaistomą jėgą. Suplėšyk drobę į skutelius ir išbarstyk, - kas nors, atradęs ir pasidėjęs ant delno lopinėlį, atpažins dailininką, jo valią. Jame liks išgyventas džiaugsmas.

Čia prasideda jo tapyba. Jos gyvybė - tos pulsuojančios ląstelės, iš kurių sudėtas visas plastinis organizmas.
________________________________________________________________________________________________
¹ Valeška A. Eidukevičiaus paveikslų paroda.— Naujoji romuva, 1932, Nr. 38, p. 797.
² Weisbarth J. Dvi paveikslų parodos. Apsto menas.—Vairas, 1932, Nr. 10, p. 68—71.


Susidūręs su pasauliu, dailininkas nustemba. Jis pajunta, kaip įgyja netikėto patyrimo; atsiskleidžia kažkas nauja, ko nežinojo, ko net nenumanė esant. Nuostabos galia jį sukrečia ir pažadina klausimą. ,,Dirbam! - šaukia jis. - Nustok kalbėjęs, skundęsis, dejavęs, pavydėjęs!" Tapydamas jis tartum šoka ant daiktų paviršių. Jis džiaugiasi ir užsimiršta. Dirbdamas nugali kančią. Pasijunta laisvas, nepriklausomas. Tas išgyvenimas, o drauge noras tapyti - nesunaikinamas. Tada jis pasijunta esąs kalno viršūnėje; apačioj, slėniuose - baigti darbai, rietenos, vaidai, šurmuliavimas, neapykantos šūksniai... Jis gali sutikti su šypsena nepripažinimą, neįvertinimą, buities dramas. Jis apsaugotas nuo smulkių laimėjimų: kuriantysis žino, kas yra blogis ir kas yra gėris.

Ir toji būsena kažkokiu būdu išlieka išdžiūvusiuose pigmentuose. Ją pamato priėjęs prie paveikslo nepažįstamas žmogus.

„Meno mokyklos salėje, - rašo B. Motuza, - mudu kartu gyvenome mėnesį, o gal daugiau. V. Eidukevičius susirado pažįstamų. O gal turėjo ir giminių? Niekad nieko apie savo gimines nepasakojo."

Pasirodo, viena giminaitė, dailininko pusseserė Bronė Urbakavičiūtė, gyveno visai greta. „Kai Eidukevičius, atvykęs į Kauną, apsistojo Meno mokykloje, - prisimena ji, - mes susitikdavom. Aš tuo metu lankiau mašininkių kursus ir su drauge, kuri sargavo pradžios mokykloje, gyvenau visai netoli dailininko, už tvoros. Dažnai jis prašydavo papozuoti. Vaisių gatvėje gyveno siuvėja - jis ir ją piešė."

Artėja mokslo metų pradžia. Tuoj pradės rinktis mokiniai, reikės apleisti auditoriją, o dailininkas dar vis nesusiradęs savo kampo. „V. Eidukevičius, - mena J. Keliuotis, - kurį laiką gyveno ir nakvojo po M. K. Čiurlionio galerijos laiptais (tuo metu ji buvo Žaliam kalne, tam pačiam kieme, kur ir Meno mokykla); prausdavosi priešais Meno mokyklą stovinčioje lietaus vandens statinėje (...). Rytais išeina į kiemą, išsirengia ir prausiasi toje statinėje. Tai labai nepatiko sargienei, - gadina jos lietaus vandenį, o be to, vaizdas labai nepadorus. Ji kartą nebeiškentusi išėjo ir ėmė baisiai plūstis. Tada Eidukevičius pirmą kartą „išėjęs iš odos". Pradėjo vytis grūmodamas. Ši vos suspėjo pabėgti ir pasislėpti mokyklos palėpėje. „Jos laimė, - pasakė prie užtrenktų durų stovėdamas dailininkas. - Jei būčiau pavijęs, būčiau galą padaręs."¹

Vis dažniau jis susiduria su aplinkuma, kuri veda iš pusiausvyros, atveria tokius jausmus, kuriuos buvo sunku įtarti esant tame įsigalvojusiame žmoguje.
________________________________________________________________________________________________
¹ Keliuotis J. Susitikimai su Vladu Eidukevičiumi. - Kultūros barai, 1S68, Nr. 7, p. 39.


Parodos aikštėje jis piešė paveikslą. „Apspito vaikai ir pradėjo juoktis, kalbėti, kad tas „kepaliušininkas" nemokąs tapyti, - nevedąs linijos su teptuku, o tik taškuojąs, taškuojąs lopinėliais. Jis atsigręžęs pasakė, kad jam tos kalbos nelabai patinka, ir paprašė dešimt metrų nuo jo atsitraukti. Vaikai atitolę ėmė į jį mėtyti akmenukus. „Oda nebeišlaikė". Sugavęs berniūkštį ir nuleidęs kelnaites, ėmė perti. Pakilęs didžiausias triukšmas. Atbėgęs net policininkas žiūrėti, kas sukėlęs miestą." (J. Keliuotis).

Šalyse, kuriose jis buvojo, į piešiantį žmogų niekas nekreipia dėmesio, juo labiau - nemoko, nerodo, ką reikia daryti. Nesišaipo apstoję. Čia žmogus, piešiantis gatvėje, -naujiena. O dar taip išsiskiria iš kitų šis keistuolis: juokingai užsidėjęs skrybėlę, iš aukšto žiūrįs į paveikslą, į aplinkinius, kažką su savim kalba... Kaip nemestelsi akmenuko?! Vienintele jo paguoda - kad ir į Sezaną vaikai svaidė akmenis.

Tą rudenį jis daug vaikšto po Kauno apylinkes - po Kleboniškių mišką, A. Mickevičiaus slėnį, panemunes. Po pirmųjų šalnų atsiradusios spalvos jį stulbina. Jis skuba, lekia, bijodamas nesuspėti. Spalvos jį veikia kaip amžina gamtos muzika. Dailininkas, rankose laikydamas teptukus, šoka didįjį rudens šokį. Nenustygsta, vis sugrįžta į spalvų slėnius po kelis, po keliasdešimt kartų. Grįžta vėlai, paraudusiomis nuo ilgo žiūrėjimo į spalvų ugnį akimis. Apie tą siautulį iki šiol byloja išlikę keturi rudens peizažai.

Artėja žiema - sunkiausias dailininkui laikas. Jis mažai tapo žiemą. Liguistai bijo speigo. Velkasi visa, ką turi - vaikšto apsirengęs dviem liemenėmis, dviem lietpalčiais, apsisukęs kaklą dviem rankšluosčiais. Bunda šiltų kraštų vizijos, svajonės apie vynuogynus, Italiją. Sėdėdamas batsiuvio dirbtuvėlėje, jis pasakoja, pasakoja. Iš dailininko neima pinigų už pakaltus batus, kad galėtų pasiklausyti kalbos apie gilų žydrą Adrijos dangų, šiltus miestus, kur dabar „gėlės auga, apelsinai noksta". Jis, rodos, mato tas vietas, iš kurių sugrįžo. Deklamuoja V. Gėtės „Minjoną":

Kennst du das Land,
Wo die Zitronen blūhen?*

Spalio mėnesį M. K. Čiurlionio galerija nuperka jo „Žiemą". Gavęs pinigų - 250 litų, - gali juos atiduoti tiems, kas jų neturi, ar apsistoti naujoje vietoje.

Užėjus šalčiams, susideda kuprinę, susikrauna lagaminą ir vyksta prie jūros - į Klaipėdą.
____________________________________________________________________________________________________
* Ar tu žinai tą šalį, kur citrinos žydi? (Vok.)

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.