AUTORIAUS ŽODIS

 

Pirmą kartą dailininko Vlado Eidukevičiaus paveikslą pamačiau vaikystėje savo muzikos mokytojo Igno Prielgausko namuose. Virš pianino kabojo didelis portretas, kuriame buvo atvaizduotas pats profesorius su žmona. Apsirengę nekasdieniais drabužiais, jie atrodė labai susikaupę ir šventiški. Rodėsi, kad jis skambina F. Šopeną, kurį labai mėgo, o ji - klausosi.

Būdamas tuose namuose, tarytum jutau esant du profesorių: vieną, kuris sėdėjo šalia ir kalbėjo, aiškino, rodė, o kitą - esantį priešais, kursai kažin kur žiūrėjo ir tylėjo. Vieną girdėjau, kitą mačiau. (Portreto apačioje lyg vaikiškomis raidėmis buvo parašyta „Vladas".) Tomis valandomis mes daugiau kalbėdavome, negu skambindavome. Profesorius rūpinosi, kaip sužadinti, prikelti, išugdyti mokinio kūrybingumą. Jam rodėsi, kad visas pasaulis dalijasi į kūrybinguosius ir nekūrybinguosius. „Tik kodėl pirmųjų tiek maža?" - klausdavo savęs. Jis norėjo, kad vaikas skambintų ne tiktai pirštais (jei skambindavo tik pirštais, mušdavo per juos), - kad gyventų muzika - ir pamokos metu, ir žaisdamas, ir visados. Klaviatūra jam buvo šventa vieta, fortepijonas - kaip altorius. „Ar pasirengęs eiti prie jo?"- klausdavo mokinuką, atbėgusį iš gatvės, kur šis vaikė kamuolį.

Paskui su profesoriumi išsiskyrėme. Ir keistas dalykas: kai prisimindavau savo mokytoją, tai iš praėjusio laiko išnirdavo vaizdas ne to, kuris mokė, kalbėjo naujus žodžius, o to, kuris buvo priešais, kursai tylėjo. Praėjo dvidešimt metų. Tuomet antrą kartą „atradau" dailininką V. Eidukevičių, kuris, pasak profesoriaus, buvo iš tų kūrybingųjų, galėjo gyventi menu nuolatos. Tai buvo tas pats Vladas, kurio tapytas portretas kabojo Prielgauskų namuose.

Norėjau kuo daugiau sužinoti apie tą žmogų, nes, kaip moko M. Heidegeris, „norint suvokti meno kūrinio prigimtį, reikia gilintis į menininko veiklą". Prisiminiau profesorių. Bet, atvykęs į senus namus, teradau žmoną. Mokytojo jau nebebuvo. Tik jo atvaizdas, taip perai pažįstamas iš vaikystės, vis dar tebekabojo. Moteris prisiminė 1933 metus, Klaipėdą, kur jie tada gyveno, ir dailininką Vladą, keistą, kaip ir jos vyras, „ne šios žemės žmogų". Emė pasakoti...

Tokia buvo šios knygos pradžia.

Paties dailininko žodžių beveik neliko, tik vienas kitas jo rašytas trumpas laiškas ar koks atsitiktinis dokumentas. Liko paveikslai ir amžininkų atmintis.

Nuo V. Eidukevičiaus mirties praėjo daugiau kaip keturiasdešimt metų. Žmonės, jį sutikę, su juo kalbėjęsi, jau eina septyniasdešimtuosius, aštuoniasdešimtuosius, devyniasdešimtuosius metus... Išeina karta, sauganti liudijimą iš pirmų lūpų. Po jos nebebus į ką kreiptis. Liks tik legenda - deformuojanti, iškreipianti, naikinanti žmogaus individualumą.

Negalėjau delsti: laikas bematant užpusto atminties piramides.

Iš nugyventų penkiasdešimties metų dailininkas tik devynerius (ir tai nuolat išvykdamas svetur) gyveno Lietuvoje. Liudytojai liko tik iš to laiko. Anksčiau praėjusieji keturiasdešimt vieneri metai - praplaukusio laivo pėdsakas vandenyje. Paskutinieji devyneri - toji nedidelė gyvenimo dalis - lyg matomoji aisbergo viršūnė. Tai brandos metas, kūrybos kalnas, kurį dailininkas supylė iš lėto, per ilgą laiką.

Amžininkų akių lydimas dailininkas nueina devynerių metų kelią, prasidedantį sugrįžimu į vaikystės miestą ir pasibaigiantį mirtimi, tyla. Ši knyga - lyg pasija pagal daugelio liudytojų atsiminimus (1939-uosius metus V. Eidukevičius beveik ištisai praleido užsienyje; dėl to aštuntasis knygos skyrius sudėtas vien iš dokumentų: laiškų, siųstų raštų, spaudos fragmentų).

Šaltiniai nubrėžė knygos formą: pasakojimas tarytum trūkinėja - jis „sumontuotas" iš įvairialypių kadrų, kur kaitaliojasi praeities ir dabarties vaizdai, priartėjimai ir nutolimai; vis pastebimas naujas žmogaus bruožas, judesys, susidūrimas su aplinka, atrandamas naujas, dar neapmąstytas paveikslas.

Vertingiausių žinių apie dailininką išsaugojo žmonės, kurie ilgesnį laiką su juo bendravo, kuriems jis atsiverdavo, kurių draugijoje prakalbėdavo. Tai visų pirma dailininko pusseserė B. Urbakavičiūtė-Gavelienė, muzikologė J. Čiurlionytė, meno istorikė V. Čiurlionytė-Karužienė, mokytoja M. Kuzmickaitė-Banaitienė, dailininkas B. Motuza, buvusi dailininko mecenatė S. Aleksienė.

Tapytojas A. Gudaitis, kaip išmintingas ir jautrus Vergilijus, vedė V. Eidukevičiaus kūrybos ratais — sustabdydamas žingsnį, mokydamas pamatyti.

Dailininko genealogiją, jo motinos gyvenimą gimtajame Kaimelyje padėjo atkurti pusbrolis L. Urbakavičius, o taip pat pusseserės A. Bacevičienė ir E. Neprackienė.

Iki šiol nedaug kas tebuvo žinoma apie dailininko lankymąsi Klaipėdoje. Šią spragą gerokai užpildė mokytojų D. Prielgauskienės, O. Palšienės ir ypač A. Balsevičiūtės-Tuzikienės pasakojimai. L. Šmerauskienė mielai sutiko atsiųsti savo vyro S. Šemerio-Šmerausko rašytus prisiminimus.

Apie V. Eidukevičiaus atvykimą į Šiaulius svarbių detalių sužinojau iš muziko J. Fledžinsko ir dailininko S. Vaitkaus.
Daug reikalingų žinių suteikė dailininkai M. Bulaka, V. K. Jonynas, L. Truikys, meno istorikas P. Galaunė, kultūros žinovas, žurnalistas J. Keliuotis. Tapytojas V. Vizgirda ir scenografas V. Dobužinskis liudijimus atsiuntė iš JAV. Muzikas E. Gedgaudas iš JAV atvežė įrašytus į magnetofono juostą svarbius dailininko V. Petravičiaus prisiminimus.

Brangius žmogaus gyvenimo mozaikos akmenėlius, be kurių vaizdas būtų nepilnas ir daug skurdesnis, išsaugojo dailininkai J. Aleknavičius, M. Cvirkienė, A. Fledžinskaitė-Košubienė (gyvena JAV), V. Jurkūnas, L. Kazokas, V. Kosciuška, V. Mackevičius, L. Strolis, K. Šimonis, B. Uogintas, B. Vitkus, I. Trečiokaitė-Zebenkienė, restauratorė E. Šmigelskaitė, menotyrininkė H. Kairiūkštytė-Jacinienė, mokytojai J. Petkevičienė ir K. Vasylius, poetė D. Žakienė, režisierius J. Miltinis, istorikas J. Jurginis.

Kiti dailininką sutiko tik prasilenkdami, bet įsiminė bruožų, papildančių jo portretą: tai baleto artistė J. Jovaišaitė-Olekienė, architektas V. Oleka, mokytoja M. Narūnienė, bibliotekininkė J. Narbutaitė, gydytojas R. Pocius, be to, pedagogas T. Brakas, J. Remerienė, S. Spurgaitė, buvęs diplomatas J. Urbšys, E. Ziedinia.

Didelės vertės turi Linksmadvario, kur dailininkas buvo susiradęs būstą, gyventojų prisiminimai. Juos pateikė J. Benasevičius, A. Grumbinaitė-Kuzmickienė ir M. Mockaitienė. Unikalūs etnografės E. Glemžaitės-Dulaitienės užrašai. Režisierius A. Zauka dailininką matė paskutinysis, girdėjo paskutiniuosius jo žodžius.

Mokytoja J. Banaitienė ir dailininkas Z. Varnauskas mielai leido pasinaudoti jų asmeniniuose archyvuose saugomais V. Eidukevičiaus laiškais, ikonografiniais dokumentais.

Taip reikalingų žinių, kurios labai pravertė ieškant liudytojų, suteikė dailininkai D. Tarabildienė, A. Martinaitis, A. Savickas, J. Mackonis, V. Mačiuika, R. Kalpokas, M. Vrubliauskas, mokslo darbuotoja A. Karosienė, literatūros istorikas J. Būtėnas, muzikai A. Grudzinskas ir Ch. Potašinskas, menotyrininkas J. Umbrasas, mokytoja K. Romerytė, vertėjas A. Sukovskis.

Labai pravertė gydytojų K. Nastopkos ir R. Zubavičiaus konsultacijos.

Darbą palengvino V. Žemaitytės surinkta V. Eidukevičiaus bibliografija, V. Martinkėno sudaryta M. Remerio dienoraščio vardų rodyklė.

Visiems jiems su didžiausiu dėkingumu lenkiu galvą. Taip pat dėkoju archyvų, rankraštynų (LTSR centrinio valstybinio, LTSR centrinio valstybinio literatūros ir meno, Latvijos TSR centrinio valstybinio istorijos, LTSR dailės muziejaus ir Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvų bei LTSR Mokslų Akademijos bibliotekos, Vilniaus V. Kapsuko universiteto bibliotekos, LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos rankraščių skyrių) darbuotojams, padėjusiems ieškoti žmogaus paliktų pėdsakų.

Senovės lietuviai, kreipdamiesi į didesnę už save jėgą, apie myrį sakydavo: „Duok mirti, o ne pražūti!" Visiškas prapuolimas, išnykimas vadinosi pražūva.

Be tų žmonių pagalbos, be jų atminties - tuščios rankos. Jie padeda nuo pražuvos saugoti Vlado Eidukevičiaus individualybę.

Dėliodamas išsibarsčiusius atminties akmenėlius, siekiau atkurti to reto žmogaus, pasmerkto menui, gyvenimą, neturėdamas tikslo ko nors spręsti, įrodinėti, teisti ar teisinti, o tik įsiklausyti, perteikti savo nuostabą, einant paskui jį. Bandyti žodžiu jį prikelti - kad atgytų, sujudėtų, pažvelgtų. Ir - svarbiausia - suprasti: kas buvo tas žmogus?

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.