Tapytojas Vladas Eidukevičius – amžinas keliauninkas. Jis išsaugojo senąjį tikėjimą kūryba, jos galia pakeisti žmones, išgelbėti nuo nebūties; išsaugojo žinojimą, kad tik kurdamas gali išlikti laisvas, nepriklausomas nuo daiktų.

Priartėjęs prie tokio požiūrio į kūrybą, geriau imi suvokti meno tvarinių prigimtį, jų esmę.

Dailininkas mokėjo išgirsti savo paties balsą, kuris bylojo: „Pakilk“. Ir tada žinojo, ką daryti: ėjo prie drobės, nes atėjo laikas pradėti paveikslą. Darbas buvo jo išsigelbėjimas, džiaugsmas. Dėl to jis galėjo pasitraukti į vienatvę, pasislėpti nuo didžiųjų žmonių garso ir mažųjų – apkalbų. Galėjo nurimti, susikaupti, įsigilinti. Nesirūpinti atpildu, garbe, pripažinimu. Išvyti iš savęs pavydą. Galėjo nepaisyti skurdo, nes kūrė savas pasaulio formas – ir stebėjosi jomis, džiūgavo. Mylėjo jas. Be jų nieko daugiau neturėjo.

Tapė ne teptuku, o savo siela. O baigęs darbą, mokėjo jį užmiršti, palikti pakeliui ir nueiti. Nes eiti buvo svarbiausia. Tas kelias – begalinis, nes neveda į jokius namus. Tai nustebimų kelias.

Ar taip galėjo būti? – klausi savęs, nubraukdamas metų apnašą nuo dailininko paliktų buvimo ženklų. Ar įmanoma pasauly būti tokiu, koks esi, ar tai – tik klajojanti legenda?


Recenzavo filologijos mokslų kandidatė IRENA KOSTKEVICIUTĖ
menotyros mokslų kandidatė NIJOLE TUMĖNIENĖ

Tomas Sakalauskas. „ESU TOKS, KOKS ESU: Paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai“.
© Leidykla „VAGA“, Vilnius, 1987.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.