ARCHETIPŲ, SIMBOLIŲ IR ŽENKLŲ SEMANTIKA

 

Algirdas Julius Greimas

 

Taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūryboje, išlaikant tradicines formas ir jų simboliką, kartais pravartu pažinti mitologijos, tautosakos, apeigų ir papročių archetipus. Dailininkus labiau domina regimoji išraiška. Tai įvairios kosmogramos, simboliai ir ženklai, paplitę visų pasaulio tautų kultūrose. Marijos Gimbutienės nuomone, jie, kaip savarankūs abstraktūs ženklai, atsirado vėlyvajame paleolite.Rimutė Rimantienė, daug tyrinėjusi Lietuvos paleolitą ir mezolitą, taip pat neabejoja, kad gyvūnų ir kitokių atvaizdų turėjo būti ne tik mezolito, bet ir paleolito laikais. Tačiau daugiausia jų įrėžta ant akmens, kaulo ir molio dirbinių neolito laikotarpiu. Europoje VI–IV tūkstantmetyje pr. Kr. jų aptinkama visuose regionuose. Baltų archetipų užuomazgos – taip pat akmens amžiuje. Neabejojama dėl jų indoeuropietiškos pasaulėžiūros kilmės. Tačiau panašios reikšmės ženklų ir simbolių galima aptikti ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir Kinijoje, Japonijoje bei kitose šalyse. Visa tai atsirado senovės žemdirbių ir gyvulių augintojų aplinkoje. Manoma, kad baltai jau akmens amžiuje garbino dangaus šviesulius, taip pat ir elnius, žirgus, žalčius, kai kuriuos paukščius ir medžius. Jų piktogramas vaizdavo ant akmenų, darbo įrankių ir rakandų. Kai kurie ženklai ir simboliai mūsų protėviams atstojo raštą ir kalendorių. Iširus pirmykštei bendruomenei, daugelis ženklų tapo nuosavybės ženklais bei ornamentais.

Šiandien istorikai, paleastronomai, astrologai, menotyrininkai ir dailininkai bando atspėti ir jau gali paaiškinti daugelio senovės ženklų ir simbolių semantiką. Ne vienas toks simbolis naudojamas meninėje praktikoje, komponuojant emblemas, herbus, vėliavas, juostas, prizus ir kt. Jie, kaip dekoratyvūs elementai, kartu teikia ir tam tikrą informaciją bei nacionalinių bruožų.

Šalia pirmykščių archetipų egzistuoja sakraliniai simboliai (kryžiai, monogramos, votai, nimbai ir kt.) ir valstybinė atributika su atitinkamais ženklais bei simboliais. Daugumos simbolių ir ženklų abstraktūs vaizdai sudaryti iš geometrinių formų. Jų sandarą lemia atlikimo technika ir medžiagos. Tai įvairūs įkirčiai, įrėžiai ant akmens, kaulo, gintaro, molio, medžio bei pynimai audiniuose arba dygsniai siuviniuose.

Pagal prasmę ženklus ir simbolius santykinai galima suskirstyti į stilizuotus kosmoso, gamtos, žmonių ir abstrakčios minties vaizdus. Kai kurie iš jų turi keletą ezoterinių reikšmių arba skirtinguose regionuose savaip aiškinami.

Toliau pateikiami labiausiai paplitę grafiniai vaizdai, išreiškiantys vieną arba kelias sąvokas. Taip pat aptariama geometrinių formų, skaičių ir spalvų simbolika, remiantis baltų kultūros tyrinėjimų medžiaga, numeralogijos veikalais ir simbolių žinynais.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.