Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
STILIAUS IR MADOS ĮTAKA KOMPOZICIJAI ARCHETIPŲ, SIMBOLIŲ IR ŽENKLŲ SEMANTIKA


MENO IR MOKSLO SĄSAJOS


Mokslinėje ir meninėje kūryboje yra ne tik skirtumų, bet ir fundamentalaus panašumo.

Andre Lucas
 

Menas ir mokslas seniai tapo svarbiausiomis pasaulio, visuomenės ir žmogaus pažinimo ir pakeitimo formomis.

Atanas Stoikov
 


Nuo seno egzistuoja glaudus mokslo ir meno ryšys, turintis teorinę ir praktinę reikšmę. Tai aktualu ir taikomosios dailės kompozicijai, ypač dabar, postindustrinėje visuomenėje, kai „techniškosios civilizacijos“ laikotarpiu formuojasi palankūs ir prieštaraujantys estetiniai bei filosofiniai santykiai. Mokslas skatina civilizacijos ir meno raidą, o menininkai savo kūryba priešinasi perdėtai technizacijai. Tai menininko pozicijos ir kompozicijos idėjos problema. Pastaroji, nors ir susijusi su mokslu, yra grynai praktinė, padedanti įgyvendinti kūrybinį sumanymą.

Mokslo ir technikos atradimai keičia, atnaujina ir tobulina „meno technologiją“. Atsirado naujos meninės išraiškos formos ir nauji menai: fotografija, kinas, televizija, heliografija, vaizdo įrašai ir kt. Išradus betoną, aliuminį, lakštinį stiklą, plastiką, dirbtinę odą, pakito architektūros ir taikomosios dailės meninės formos. Patobulėjus mechanikai, elektrotechnikai, medžiagų technologijai, atsirado vadinamieji sintetiniai menai (kinematografas, teleteatras, šviesos reklama, kinetinis menas ir kt.), dažnai turintys dinamiškumo elementų. Pagaliau meniniame projektavime sunkiai įsivaizduojamas galimybes atveria kompiuterių panaudojimas (atsirado net kompiuterių menas), tačiau pati mašina, nors ir „protinga“, nekuria be žmogaus programuotojo, išmanančio dailės pagrindus. Bet ar reikia aklai pasikliauti šiuolaikine skaičiavimo technika?

Dar 1933 m. amerikiečių matematikas George’as Davidas Birkhoffas matematiškai nustatė geometrinės formos grožio etaloną. Remiantis jo išvada, kvadratas tarp kitų plokščių daugiakampių turi didžiausią „estetiškumo žymę“. Vėliau šį teiginį patvirtino ir elektroninės skaičiavimo mašinos. Iš devyniasdešimt įvairiausių plokščių geometrinių figūrų aukščiausią estetinį įvertinimą gavo kvadratas. Žymus šveicarų psichologas ir psichiatras Carlas Gustavas Jungas taip pat kvadratą laikė „tobula figūra“.

Tačiau, kaip rodo ilgalaikė praktika, dailininkai ir architektai kvadratinę formą taiko mažai. Retai matome kvadratinį paveikslą, knygą arba langą. Kai kas kvadratą laiko negyva, buka ir neišraiškinga geometrine forma.

Žymus vokiečių psichofizikos kūrėjas Gustavas Theodoras Fechneris eksperimentais nustatė, kad dauguma žmonių mieliau priima į kvadratą panašų stačiakampį, kurio kraštinės 29 : 3052 . Rusų architektas Ivanas Žoltovskis, vadovaudamasis geometrine proporcija, nustatė kvadrato kraštinių santykį 0,472: 0,528 ir pavadino „gyvuoju kvadratu“53. Nuo pat seniausių piramidžių ir klasikinės architektūros laikų geometrija padėjo menui. „Nė vienas tapytojas negali tapyti, nemokėdamas geometrijos, – teigė Albertis, žymus italų ankstyvojo renesanso architektas ir meno teoretikas.“54 Beje, Renesanso epocha amatų, mokslo ir meno susiliejimo pradžia.

Mokslinė-techninė revoliucija žavi ne tik mokslininkus, bet ir menininkus. Juk žinome menininkų ir rašytojų, kurie domėjosi mokslu, savo kūryboje sinkretiškai panaudojo mokslo ir meno metodus. Žymiausi iš jų – Leonardo da Vinci, Leonas Battista Alberti, Albrechtas Diureris, Aleksandras Puškinas, Levas Tolstojus, Johannas Wolfgangas Goethe, Le Corbusier, Bertholdas Brechtas, Mauritsas Cornelis Escheris ir kt. Įdomu, kad Leonardo da Vinci netgi tapybą laikė mokslu. Galima neabejoti, kad M. K. Čiurlionis gerai išmanė astronomiją ir muzikos teoriją. Dauguma mokslininkų nebuvo abejingi ir menui (Avicena, Michailas Lomonosovas, Mikalojus Kopernikas, Fritjof Nansen, Samjuel Morse, Jan Anri Fabre, Walter Scott, Robert Wiljams Wood ir kt.). Anot A. Einsteino, „moksliniame mąstyme visuomet esti poezijos elementas“55, taigi jis pripažino ir kūrybos vienovę, loginį ir intuityvų mąstymą. Daugelis mąstytojų teigia, kad ir mokslinėje, ir meninėje kūryboje vyksta sunkiai nusakomi pasąmonės procesai, kurie tam tikrais momentais gali būti loginiu mąstymu. Intuicijos ir logikos, meno ir mokslo derinimas būdingas daugeliui taikomosios dailės kūrėjų. Rudolfas Arnheimas teigia, kad be psichologijos mokslo negalima sėkmingai sukurti estetinės formos. Ypač svarbūs socialinės psichologijos tyrimai nustatant madų kryptį. Dirbantiems taikomosios dailės (dizaino) srityje aktuali taikomoji psichologija, higiena, antropologija, teorinė ekonomika, pedagogika, estetika ir kiti mokslai. Pastaruoju metu nepaprastai svarbūs gamtos apsaugos klausimai, kurių sprendimui būtina ir dailininkų pagalba. Todėl visai suprantama, kodėl taikomosios dailės specialybių studentams dėstomi tokie dalykai, kaip plastinė anatomija, ergonomika, braižyba, spalvotyra, technologija ir kt. Mokslo žinios palengvina kūrybinę veiklą. Jų ypač reikia projektuojant funkcionalius gaminius, ieškant tobulos sąveikos su architektūra, dalyvaujant kolektyvinėje kūryboje su kitais specialistais.

Mokslui didelę reikšmę turi tyrimo (atrankos) metodas, kuris taip pat tinka gilinantis į taikomosios dailės technologijos ir menines problemas. Tai įvairūs technologiniai bandymai, eskizai, modeliai ir maketai, kurie padeda rasti geriausią idėjos variantą.

Taikomosios dailės specialistai – antrosios gamtos kūrėjai, daugiausia susiję su morfologija (morfogeneze), t.y. mokslu apie formos sandarą, jos struktūros ir funkcijos santykį. Meniniam konstravimui daug padeda bionika. Todėl reikia studijuoti natūrą, ją piešiant, tapant, lipdant bei modeliuojant.

Daugelis keramikų, tekstilininkų, juvelyrų domisi archeologija, etnografija ir semiotika, t.y. mokslu, tiriančiu ženklus ir jų sistemas įvairių senovės dirbinių puošyboje. Studentai su šia medžiaga susipažįsta muziejų ekspozicijose ir fonduose, taip pat dalyvaudami mokslinėse archeologų ir etnografų ekspedicijose. Visa tai leidžia pastebėti, kad tam tikro Europos regiono savitumu pasižymi baltų kultūra ir lietuvių menas, kuris, anot M. K. Čiurlionio, yra nacionalinio meno pagrindas.

Nacionaliniam savitumui atskleisti reikšminga yra pažintis su lietuvių kultūros istorija, ypač su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimu. Nors jame yra jaučiama Vakarų Europos įtaka, bet taip pat turi ir daug vietinių bruožų. Tai rodo išlikusi gausi to laikotarpio koklių kolekcija, baldai, tekstilė, stiklo, metalo ir odos dirbiniai, papuošalai, ženklai, heraldika ir ikonografinė medžiaga.

Kad geriau suprastume senosios kultūros nacionalinį skirtumą, turime plačiau susipažinti ir su kitų šalių kultūra. Tai ne tik Europos, bet ir kinų, japonų, actekų, majų, polineziečių, maurų, afrikiečių, eskimų ir kitų tautų savitas menas. Ypač šių kraštų meno gausu britų, prancūzų ir amerikiečių muziejuose. Daug senovės Europos kultūrai nusipelnė JAV gyvenusi archeologė Marija Gimbutienė. Ji taip pat tyrinėjo ir senovės baltų simbolius.

Bet pirmiausia kiekvienam taikomosios dailės specialistui reikia žinoti savo profesionaliosios mokyklos istoriją. Lietuvoje seniausios taikomosios dailės specialybės yra dvi – keramikos ir tekstilės, abi įkurtos Kauno meno mokykloje ir 1951 m. perkeltos į Vilnių. (Šiuo metu tekstilės, keramikos, stiklo ir metalo specialistai rengiami ir VDA fakultetuose Vilniuje, Kaune ir Telšiuose.) Kas joms būdinga? Tai geras medžiagos ir amato išmanymas, liaudies meno tradicijų puoselėjimas, kompozicijos įvairumas, individualybės pasireiškimas. Tačiau dėl gausios informacijos vis labiau įsigali pasaulinės taikomosios dailės meninės tendencijos: postmodernizmas su jam būdinga istorine formos stilistika, fenomenologinė estetika, tirianti sąmonės raidą ir psichologinius fenomenus, konceptualizmas, kuriam būdingas idėjų ir pasąmonės vaizdų iškėlimas, daiktiškumo neigimas. Dauguma kūrinių tampa trumpalaikiais surežisuotų parodų eksponatais, dar vadinamais atrakcijomis. Tokie kūriniai labiau krypsta į vaizduojamąją dailę, todėl jų kūrybai taikomosios dailės pagrindų lyg ir nereikia. Tačiau taip tik atrodo. Kad būtų išvengta diletantizmo, taikomosios dailės pagrindų reikia mokytis kiekvienam dailininkui ir su meniniu jausmu juos panaudoti.

52  Искусство и точные науки. Москва, 1976, с.91-92.
53  Кубанейшвили T.Л. О пропорции. Тбилиси, 1984, с.12.
54  Cit. iš: Левитин К. Е. Геометрическая рапсодия. Москва, 1987., c.12.
55  Cit. iš: Šepetys L. Daiktų grožis. Vilnius, 1965, p.183.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dydis kompozicijos vientisumas kontrastas šešėlis asimetrija geležis ornamentas rašmenys atvaizdai proporcijos kraklė optinės iliuzijos dėmė dekoras koloritas tekstilininke tapatybė ažūras dissimetrija bronza stiklas varis sidabras kartotė faktūra aliuminis vaizdo stilizacija formos tektonika šviesa niuansas tekstūra spalva tekstilė audimas metalas simetrija statika medis ritmas dinamika