Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
ARCHITEKTŪROS IR DAILĖS SĄVEIKA MENO IR MOKSLO SĄSAJOS


STILIAUS IR MADOS ĮTAKA KOMPOZICIJAI 

 

Stilius – tai ilgaamžis medis, o mada – lapai – keičiasi taip dažnai, kaip metų laikas.

Nikolaj Žukov


 
Mada – gražaus gyvenimo variklis, daugiabriaunis mechanizmas. Stilius – tai išliekantys dalykai.

Juozas Statkevičius


Stilius ir mada taikomojoje dekoratyvinėje dailėje atlieka didelį vaidmenį. Stiliaus ir mados klausimai yra sudėtingi, labiausiai polemiški. Tai meno raidos reiškiniai, kurių neįmanoma aptarti kategoriškais formulavimais. Sprendžiant stiliaus ir mados problemas reikia išlavinto skonio, žinių ir talento. Jų sąveikoje glūdi dailės ir apskritai meno politika bei auklėjamoji reikšmė.

Stilius (lot. stilus) – istoriškai, idėjiškai ir meniškai susiklosčiusi būdingų bruožų vienovė, sistema ir metodas, būdingas socialinės-istorinės grupės, mokyklos arba individo kūrybai. Kalbėdami apie architektūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilių, turime galvoje jų išorinių bruožų ir formų darnumą, jų panašumą. Stiliaus sąvoka suformuluota tik prieš du šimtmečius.

Meninių stilių susiklostymas priklauso nuo visuomenės formacijos tempų, pavyzdžiui, lėtas ir užsitęsęs senovės Egipto visuomenės vystymasis kanonizavo ir stabilizavo meno stilių ir per du su puse tūkstantmečio jis mažai pasikeitė. Iki XX a. pradžios Europoje, vis trumpiau gyvavę, pasikeitė apie 14 ryškesnių stilių, būdingų atitinkamo laikotarpio istorinėms aplinkybėms ir meninei nuostatai. Žinomiausi iš jų: antikos – herojinis, viduramžių – griežtos reglamentacijos, renesanso – humanizmas, absoliutizmo – dvaro kultūros, klasicizmo – idealios normos stilius. Dabar stilių kaita greitesnė negu per visą iki šiol buvusį istorinį etapą. Kai kuriems stiliams ir srovėms kurtis pagrindą davė žinomi dailininkai (Claude Monet, Wiliam Morris, Edvard Munch, Piet Mondrian, Vasilij Kandinskij, Salvador Dali, Henry Moore, Tapio Wirkkala ir kt.), architektai (Walter Gropius, Le Corbusier, Frank Lloyd Wright, Elielis Saarinen, Kenzo Tange ir kt.), filosofai ir rašytojai, psichologai (John Ruskin, Filip Tomaz Marinetti, Sigmund Freud) arba mokyklos (Bauhauzas, Ulmo mokykla, dizaino centrai Anglijoje, JAV ir kt.). Visas XX a. (iki septintojo dešimtmečio) meno sroves galima apibrėžti bendru modernizmo terminu. Jis susiformavo kaip priešprieša pozityvizmo, pragmatizmo idėjoms ir stilių eklektikai. Vėliau modernizmas, perėmęs abstrakcionizmo ir avangardizmo tendencijas, sukūrė daugybę meno srovių, kurių įvairumas daugiausia pasireiškia formaliomis subjektyvistinėmis koncepcijomis (kūryba „dėl savęs“, „elitui“ ir „kolekcininkams“). Moderniškasis subjektyvizmas remiasi žinoma prancūzų mokslininko Georges’o Louis de Buffono formule: „Stilius – tai pats žmogus“, kurią reikia suprasti, kad stilius – tai individualybė. O jeigu taip, tai kiekviena individuali stiliaus išraiška savo estetine reikšme priklauso tai epochai ir visuomenei, kurioje pats individas gyvena. Dažniausiai jis atstovauja kuriai nors bendraminčių grupei arba pats turi sekėjų.

Kaip meno kryptis modernizmas siejamas su estetizmu ir formalizmu, tačiau toli gražu ne viskas jame yra neigiama. Kai kurios šios krypties atmainos (impresionizmas, simbolizmas, konstruktyvizmas, ekspresionizmas ir jų srovės: postimpresionizmas, fovizmas, kubizmas, abstrakcionizmas, opartas, popartas, architektūroje – funkcionalizmas, brutalizmas, metabolizmas ir kt.) yra pasiekusios labai aukšto meistriškumo ir vaizdo išraiškingumo. Iš pradžių moderniškos formos atliko pažangų vaidmenį. Modernizmas padarė perversmą tradiciniame taikomosios dailės traktavime. Į taikomąją dekoratyvinę dailę imta žiūrėti kaip į lygiavertį „grynosios“ dailės partnerį. Išnyko ribos tarp įvairių dailės šakų. Žymiausi XX a. dailininkai F. Leger, J. Miro, P. Picasso, J. Lurcat, Raoul Dufy, V. Vasarely ir kiti savo eksperimentais plėtojo keramiką ir tekstilę. Atsiradus naujai technologijai ir naujoms medžiagoms, pasireiškė neįprasti meniniai sprendimai. Naujas plastines baldų, buities daiktų formas lėmė funkcija, medžiaga ir konstrukcija. Dekoras organiškai suartėjo su daikto tektonika, forma ir medžiaga. Spalvos tapo ryškios, kontrastingos, lakoniškos.

Buvo laikai, kai naujas stilius plito labai lėtai. Dabar platus informacijos srautas stiliaus bruožus greitai paskleidžia po visą pasaulį. Ankstesni stiliai įgavo daug vietinių bruožų, o modernizmas yra internacionalinio pobūdžio. Supanašėjus gyvenimo sąlygoms, atsirado bendrų interesų ir idealų, mažiau pasikliaujama vietinėmis tradicijomis, kūryboje įsigali intelektualumas bei iracionalumas.

Tačiau yra išimčių: savitu braižu pasižymi čekų stiklas, japonų keramika, anglų, italų, skandinavų dizainas, Vidurio Europos ir Baltijos šalių taikomoji dailė.

Stilius – ne tik epochos meninė išraiška, bet ir socialinė kategorija. Visi ankstesnieji istoriniai stiliai formavosi pagal išrinktųjų estetinį skonį. Daug reikšmės turėjo bažnyčia. Tačiau kartu plėtojosi liaudies kūryba, įtvirtindama ilgalaikes nacionalines tradicijas. Kiekvienas naujas stilius rėmėsi nacionaline kultūra, geografine aplinka, vietinėmis medžiagomis ir papročiais. Ilgą laiką kiekvieno stiliaus ašis buvo architektūra (lot. architectura < gr. architektonike – statybos menas). Jos meniškoje aplinkoje formavosi taikomoji dekoratyvinė dailė, kuri drauge su architektūra neabejotinai veikė materialinį ir dvasinį žmonių gyvenimą. Tiek architektūrą, tiek visų daiktų formą vienija paskirtis, funkcija, medžiaga, technika, meninis bendrumas, pavyzdžiui, greitis nulėmė panašias aptakias automobilių, lėktuvų, laivų formas. Daug netradicinių stiliaus pradų padiktavo nauja technologija, naujos medžiagos ir nauji gamybos būdai (pvz., „Tonet“, „Braun“, „Philips“, „Olivetti“, „Fiat“ ir kt. firminiai stiliai). Ryškiausi naujos formos pavyzdžiai yra plastikiniai dirbiniai. Revoliuciją statyboje XIX a. pabaigoje padarė gelžbetonio išradimas, suteikęs neribotas galimybes architektų fantazijai. Iš pradžių gelžbetonio architektūra mėgdžiojo praeityje sukurtas formas. O dabar kai kurie stiliaus novatoriai yra paneigę senąsias konvencionalias formas, nesidomi praeitimi. Aišku, negalima nekūrybiškai kopijuoti praeities formų. Ir vis dėlto, anot prancūzų architekto Andre Lurcat, kai visiškai paneigiama praeitis, tai pasineriama į modernųjį barbariškumą. Sakant „šiuolaikinis stilius“, turima galvoje, kad architektūros ir dailės turinys ir forma atitinka laiko dvasią, gyvenimo pulsą. Dažnai tariamas stilių įvairumas tėra madų pasireiškimas.

Mada (pranc. mode < lot. modus – saikas, būdas, maniera) – tai trumpalaikis stiliaus variantų pasireiškimas. Mada, kaip konkretus dalykas, padeda suformuoti stilių. Ji, kaip sudėtingas socialinis ir psichologinis reiškinys, jautriai reaguoja į visuomeninius įvykius, krizines situacijas. Mada jungia žmones, veikia jų nuotaiką ir charakterį, teikia daug teigiamų emocijų. Daugiausia ji siejama su žmonių apranga. Madingai apsirengęs žmogus jaučiasi tvirčiau, pilnavertiškiau. Žmogus robinzoniška apranga kelia aplinkinių nepasitikėjimą. Kažkas drabužius pavadino antrąja mūsų oda.

Dar sakoma, kad drabužis – moters sielos dalis. Bet mada jau nebesitenkina asmeniniu žmogaus tualetu. Ji skverbiasi į visas meno sferas. Mada labiausiai veikia vizualiuosius menus: architektūrą, taikomąją dailę, ypač drabužius ir baldus.

Mada jau buvo pažįstama graikams ir romėnams, viduramžių žmogui, tačiau tik Renesanso laikais ji įgijo mados prasmę šių dienų supratimu. Nuo XVIa. mada buvo ypatinga feodalinių viršūnių privilegija. Nuo XVII a. Prancūzija tapo mados diktatore. Tuo laiku Liudviko XIV „karaliaus saulės“ dvaras akino savo blizgesiu, kostiumų išradingumu ir puošnumu. Į jį lygiavosi visa tuometinė Europos aristokratija. Vėliau Liudviko XV moralinis palaidumas diktavo tualetų lengvabūdiškumą. Ypač tokiu „estetiniu nevalyvumu“ pasižymėjo karaliaus favoritė markizė Pompadur. XIX a. viduryje moterų madas diktavo Prancūzijos karalienė Eugenija. XX a. pasauliniu mados centru tapo Paryžius. Čia įsikūrė garsūs drabužių modeliavimo salonai: „Christian Dior“, „Chanel“, „Pierre Cardin“, „Couresges“, „Nina Ricci“, „Yves Saint-Laurent“, „Patou“ ir kt. Juose dirba gabūs modeliuotojai, kurių modeliavimo menas ir metodika žinoma visame pasaulyje kaip aukštos klasės mokykla. Todėl, nurodant aukštosios mados lygį, dažnai sakoma „ne blogiau kaip Paryžiuje“. Prancūziška mada turėjo ir turi konkurentų. Savas madas kuria italai (paminėtini „Armani“, „Versace“, „Valentino“ ir kt. salonai), vokiečiai, lenkai, rusai, amerikiečiai, japonai, taip pat ir lietuviai. Jau nuo XVIII a. vyrų madomis pasižymėjo anglai. Iš anglų kalbos kilo ir pavadinimai anglų kostiumas, bleizeris, golfas, smokingas ir kt. Tam įtakos turėjo iš kolonijų gaunami dideli vilnų ištekliai. 1672 m. Prancūzijoje išėjo pirmasis madų žurnalas „Mercure Galante“, 1770 m. Anglijoje „The Lady’s Magazine“, vėliau Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, Austrijoje, JAV ir kt.50 Jie ne tik teikė ir teikia pačią naujausią madų informaciją, bet taip pat lavina skonį, propaguoja drabužių ir namų apyvokos daiktų kultūrą.

Dažnai madą diktuoja žymūs dailininkai modeliuotojai. XIX a. populiariausias buvo anglas Sharlis Frederikas Wortas, kuris įvykdė prancūzų mados perversmą, 1860 m. Prancūzijoje įkūrė pirmuosius madų namus ir karaliavo beveik 40 metų Vakarų Europoje ir Amerikoje. Jis sukūrė „aukštąją madą“ (haute couture), įsteigė madų salonų sistemą. Pirmasis madoms demonstruoti panaudojo manekenus, o pirmoji manekenė buvo jo žmona. Jis pradėjo ir madų tiražavimą industriniu būdu. Pirmasis prancūzų mados kūrėjas buvo Andre Courreges’as, o XXa. pradžioje garsiausias Polis Poiret. Kita įžymybė – Pierre Cardinas. Jam talkina 450 žmonių, priklauso trys fabrikai Prancūzijoje ir daug įmonių 93 pasaulio šalyse, dirba 140 000 žmonių. Vien tiktai Prancūzijoje jis turi 5000 parduotuvių – modelių namų filialų, kuriuose priimami ir individualūs užsakymai. 1986 m. Luvre atidarytas Nacionalinis mados meno muziejus.

Jau XVII–XVIII a. mada atkreipė kai kurių mąstytojų – Jeano de La Bruyere’o, Charles’io Luis de Montesquieu, Voltaire – dėmesį. Tačiau tik XIX a. pradėjo kurtis mokslinė madų teorija. Jos problemomis domėjosi rašytojai ir filosofai (Honore de Balzac, Georg Hegel), mokslininkai (Herbert Spenser, Verner Sombart, Georg Simmel, Herbert Blumer). XX a. pradžioje pasirodo Rene Bizet, Paulis Rebou ir kitų knygos apie „žaidimų profesiją“. Mada užima ypatingą vietą gyvenime, daug žmonių patenka jos nelaisvėn. Jau 1925 m. R. Bizet pastebėjo, kad šiuolaikinėje madoje yra tam tikra laisvės tironija.

Prieš du šimtus metų mados keitėsi 4–5 kartus per šimtmetį, dar neseniai – kas 7–10 metų, o dabar keičiasi kasmet ar net kiekvieną metų sezoną. Žmonės, kurie mano, kad yra madingi, dažnai nuo mados atsilieka. Ypač greitai keičiasi drabužiai, avalynė ir kiti individualūs daiktai, taip pat automobiliai. Naujų madų perspektyva numatoma prieš 1,5–3 metus.

Pats būdingiausias mados bruožas – pamėgdžioti. Mėgdžiojama iš pagarbos, pataikavimo, siekiant susilyginti arba dėl konkurencijos. Atvykus į Angliją Anthoniui van Dyckui, čia ilgam tapo madinga jo apranga. Kai Velso princas, lietui lyjant, atsiraitojo kelnes, o paskui jį ir visa palyda, tuomet įsitvirtinusi ši mada išliko iki mūsų dienų. XIX a. pradžioje jauni žmonės šukavosi a la Titus, taip pamėgdžiodami gražuolį Rembrandto sūnų. Vėliau, trečiojo dešimtmečio pradžioje, tapo populiari generolo Simono Bolivaro plačiakraštė skrybėlė (bolivar). Aštuntajame dešimtmetyje pasidarė madinga striukė a la Garibaldi. Petras I, pabuvojęs Vakarų Europoje, bandė primesti vakarietiškas madas ir bajorams nuskusti barzdas. Tik kazokai nepasidavė, ir kai jie Napoleonui pralaimėjus įžengė į Paryžių, paryžiečiams jų barzdos padarė įspūdį ir tapo mada a la russe. Po Kubos revoliucijos atsirado daugiau barzdotų vyrų, prisiekusių nesiskusti iki visiškos pergalės. Daug sekėjų turi kino žvaigždės, grožio karalienės. Mėgdžiojamos jų šukuosenos, apranga ir net elgesio maniera. Žymi kino aktorė Brigitte Bardot su siaubu prisimena, kad spauda, kinas, televizija ją padarė mados auka. Negalint pamėgdžioti lygiavertiškai, ima rastis įvairios imitacijos. Kažkada madingiausia spalva buvo caca Douphin – Prancūzijos karaliaus įpėdinio garbei.

Ne visuomet mada atsiranda iš estetinių paskatų. Kartais dangstoma kokia nors kūno yda. Pavyzdžiui, karalius nešiojo aukštą apykaklę dėl to, kad jo kaklas buvo apžėlęs, o dvariškiai, nieko neįtardami, ėmė tai pamėgdžioti dėl grožio. Populiarus reglano kirpimas buvo specialiai sukurtas baronui Raglanui, kuris prie Vaterlo neteko dešinės rankos.

Ir atvirkščiai, dėl pernelyg didelio dėmesio estetinei išvaizdai XX a. šeštajame dešimtmetyje pasireiškė supermada, o su ja ir pašiepiamas žodis „stileiva“. Kartais madas lemia ir seksualumo pasireiškimai. Septintajame dešimtmetyje įsigalėjusi mini mada, nepaisant visų protestų, be naujos estetinės tendencijos, buvo patogi ir praktiška, tačiau ji tiko tik geros figūros moterims. Pirmoji mini madų manekenė buvo anglė Twiggy. Tai liesa, su lėlės akimis, trumpai kirptais plaukais paauglė, kurios mielas veidelis per trumpą laiką tapo „dešimtmečio veidu“. Gerokai mados tradiciją sujaukė hipių judėjimas – atsirado kaubojiška džinsų mada. Hipius pakeitė pankai. Plačiai paplitusi jų pretenzinga mada, susijusi su žinomu anglų estradiniu ansambliu „Sex pistols“.

Su hipių iššūkiu oficialiajai madai susiformavo antimada, kuri dėl savo šiurkštaus, vulgaraus, nekontroliuojamo skonio buvo vadinama laukine. Sulopyti džinsai jaunimą atpratino nuo tvarkingumo, individualumo, nes jie tapo uniforma, amžiaus drabužiu. Džinsus pradėjo dėvėti ir vyresnio amžiaus žmonės, kaip patogius darbe, kelionėje. Dėl jų paklausos labai sekėsi „Levis“, „Wrangler“, „Lee“ ir kitų firmų biznis.

Pastaraisiais metais kai kurios mados kyla dėl praktiškumo, patogumo ir sveikatingumo. Tuo pasižymi šiuolaikiniai drabužiai (išeiginiai, darbiniai, sportiniai, turistiniai ir kt.) ir baldai (sofa-lova, fotelis-lova, spinta-lova, patalynės dėžė). Būna ir atvirkščiai, kai estetiniai dalykai nepasiteisina praktiškai (ilgi sijonai, pūstos rankovės, aukštakulniai batai, aštrūs papuošalai, tamsios užuolaidos, šiurkšti faktūra ir pan.).

Drabužių madas lemia lytis, amžius ir net individo moralinis elgesys bei pareigos. Pagal emocinį pobūdį drabužis gali būti griežtas, puritoniškas, dalykiškas, svarbus, iškilmingas, solidus, agresyvus, pretenzingas, lengvabūdiškas, puošnus, subtilus ir t.t. Estetiškai tobuliausias – kai jis išryškina geriausias žmogaus savybes ir yra šiuolaikiškas. Sportinis stilius yra mėgstamiausias visų amžiaus grupių.

Pastebimas vyrų ir moterų aprangos supanašėjimas prasidėjo XVII a., kai moterys pasirišo vyrišką kaklaraištį. O jau XIX a. septintajame dešimtmetyje moterys pradėjo vilkėti vyrišką kostiumą, smokingą, liemenę ir marškinius. Vyriška mada jos ypač susižavėjo XX a. antrajame dešimtmetyje. Vyrai moteriškai ėmė atrodyti pradėję auginti ilgus plaukus, prisitaikę rauktinukus, ryškių spalvų gėlėtus kaklaraiščius, marškinius, labai ilgus švarkus, aukštakulnius batus.

Mada glaudžiai siejasi su ekonomika. Vienos mados perėjimas į kitą sukelia lėtus arba staigius ekonominius sunkumus, sudaro daug rūpesčių pramonei. Mados keitimasis brangiai kainuoja, nes daiktai susidėvi moraliai, išmetamos negrįžtamos lėšos. Norint įdiegti naujus madingus gaminius, reikia vėl naujų lėšų ir laiko. Mada, kaip ekonominis rodiklis, pasaulinėje rinkoje tarnauja bizniui.

Buvo atvejų, kai madą paveikė netikėti mokslo atradimai, suartėjimas su kitų tautų kultūra. XVIIa. pabaigoje Vakarų Europoje, nusižiūrėjus į kinų meną, paplito kiniški motyvai architektūroje, balduose, porceliane, fajanse ir kt. XVIII a. atkasus Pompėją, jos stiliaus motyvai išplito dekoratyvinėje dailėje. O Napoleonui užkariavus Egiptą, egiptietiški motyvai perėjo į ampyro stilių. XIX a. pabaigoje pažintis su japonų graviūromis turėjo įtakos secesijos atsiradimui. XX a. pradžioje Paryžiuje buvo eksponuota Rytų keramika, ir tai lėmė rytietiškų keramikos formų paplitimą visoje Europoje. Šiuo metu tarptautinės taikomosios dailės parodos, konkursai ir šou skatina postmodernių formų plitimą visame pasaulyje.

Manoma, kad mada gali atsirasti stichiškai. Tačiau šį procesą reguliuoja specialūs modeliavimo centrai, modelių namai. Juose dirbantys dailininkai modeliuotojai, inžinieriai, gydytojai, komersantai ir kiti specialistai siūlo naujas linijas, formas, spalvas. Šalia daugelio pramoninės gamybos klausimų, dailininkas modeliuotojas privalo pajusti mados kryptį savo pastebėjimais, skoniu, sugebėti gerai piešti, projektuoti, konstruoti. Mada teikia dideles eksperimentų galimybes. Madų kūrėjas, be savo subjektyvaus skonio, privalo atsižvelgti į nuolat besikeičiančius žmonių skonius ir poreikius.

Priimant naują madą, reikia teisingai ją suprasti. Pasak H. de Balzaco, „kvailas tas, kuris madoje mato tiktai madą“. Kultūringas žmogus mados aklai nepasigauna vien dėl to, kad ją „visi išpažįsta“. Beskoniškumas pasireiškia tada, kai pasikliaujama „taip įprasta“, „madinga“, kai į madą žiūrima abstrakčiai. Be originalaus žvilgsnio pasyvus mados kopijavimas varžo ir skurdina žmogaus fantaziją, individualybę. Paviršutiniškas sekimas mada veda prie šablono. Anot garsaus Maskvos modeliuotojo Viačeslavo Zaicevo, „geriau vienu žingsniu atsilikti nuo mados, negu pralenkti ją, neišmanant jos taisyklių“51.

Dažnai mada eina kurio nors stiliaus vaga, bet būna ir šalia jos. Dabar kaip tik yra tokia situacija, kai sunku susigaudyti, kas madinga ir gražu, koks vyrauja stilius. Taikomosios dailės kūriniai, sukurti sekant radikaliausia mada, labai greitai pasensta. Kartais netgi sakoma: „Kai ateina mada, numiršta menas.“ Tačiau mada ne tik negatyvi, bet ir pozityvi. Ji ne tik reakcinga, bet ir progresyvi, revoliucinga, pagyvina stilių, skatina buities kultūrą, padeda estetiškai auklėti žmones. Mada nepripažįsta konservatyvumo – ji dabar labai demokratiška, iš apsirengimo sunku skirti žmonių profesiją ir luomą. Šiandien ji tampa ne šimtų, bet milijonų mada, peržengia nacionalinio uždarumo ribas.

Mada priešinga tradicijai, kuriai būdingos pastovios formos. Madingi daiktai, palyginti su tradiciniais, yra progresyvesni, pavyzdžiui, madingas kostiumas labiau išryškina individualias žmogaus ypatybes negu tradicinis. Tačiau tai nereiškia, kad mada negali būti suderinta su nacionaliniais ir tradiciniais interesais. Prisiminkime, kaip prancūzai, sekdami rusiškas ir kaukazietiškas tradicijas, sukūrė „rusišką madą“, „kaukazietišką madą“. Mada plėtojasi cikliškai, spiraliniu būdu, naujai pakartodama save. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio susidomėta antrojo–šeštojo dešimtmečio madomis, o devintojo dešimtmečio pradžioje – karo metų madomis. Tiesą sakant, romantizuotas „retro stilius“ nebuvo masiškas – juo labiau domėjosi jaunimas. Šioks toks senamadiškumas suteikė merginoms žavumo, moteriškumo.

Mūsų amžiaus žmogus ieško naujovių, atsinaujinimo, ir čia ypač jaunimas įdeda savo sielą, laiką ir kūrybinę iniciatyvą. Laimi tas, kas iš mados ima viską, ką ji gali duoti. Mes dar kartais laikomės seno, galvodami, kad domėtis madomis yra nerimta ir net žalinga. Tuo tarpu prie jos priartėti reikia iš vaikystės, natūraliai „įaugti“, kaip kad mažieji paryžiečiai „elegantiški nuo vystyklų“.

Mada veikia kaip diktatorius, reikalauja paklusti be ypatingo svarstymo. Jos negalima reguliuoti jokiomis direktyvomis, dogmomis, išankstiniais nusistatymais. Mada tokia stipri, kad vienas žmogus nepajėgus jai priešintis. Todėl reikia kovoti ne prieš madą, bet už madą. Nepaisant visų mados prieštaravimų, negalima nematyti jos teigiamo ir progresyvaus vaidmens taikomosios ir dekoratyvinės dailės raidai. Ji atspindi giluminius visuomenės estetinės sampratos procesus. Todėl stiliaus ir mados evoliucija kiekvieną kartą iškelia vienos ar kitos meninės priemonės vyravimą taikomosios ir dekoratyvinės dailės kompozicijoje.
 

50  Lietuvoje Vilniaus modelių namai 1963m. pradėjo leisti madų žurnalą "Banga".
51 Cit. iš: Kondakova T. Žavios mados pinklės // Tiesa, 1983, birželio 29.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dekoras dydis aliuminis kraklė metalas spalva formos tektonika tapatybė medis atvaizdai geležis tekstūra šviesa ažūras koloritas varis proporcijos kontrastas rašmenys sidabras vaizdo stilizacija audimas šešėlis tekstilininke kompozicijos vientisumas statika tekstilė dissimetrija stiklas ornamentas ritmas kartotė dinamika optinės iliuzijos faktūra niuansas asimetrija dėmė bronza simetrija