Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
KOMPOZICIJOS VIENTISUMAS STILIAUS IR MADOS ĮTAKA KOMPOZICIJAI


ARCHITEKTŪROS IR DAILĖS SĄVEIKA 

 

Žmogus, pasirinkęs architektūrą, turi būti nepriekaištingas plastikas ir giliausias meno žinovas. Dabar leisti dirbti šioje srityje galima tik tiems, kas absoliučiai gerai supranta erdvę.

Le Corbusier


Dažnai įvairūs dailės kūriniai tampa sudėtine architektūros dalimi. Toks dailės kūrinio santykis su architektūrinėmis formomis ir erdve vadinasi sinteze (gr. synthesis – sujungimas, sudarymas, derinimas), arba sąveika. Ji yra dvejopa: 1) kai monumentalioji dekoratyvinė dailė organiškai jungiasi su architektūra ir 2) kai monumentalioji dekoratyvinė dailė lieka savarankiška. Be to, taikomoji dekoratyvinė dailė plačiai funkcionuoja architektūroje, yra sudedamoji interjero dalis.

Šiuolaikinė architektūra, kaip erdvės formų menas, labai panaši į skulptūrą ir jai visai nereikia papildomų priemonių. Gana dažnai jos tektonika, konstrukciniai elementai, įvairios statybinės medžiagos atlieka ir dekoratyvinį vaidmenį. „Aš ne prieš sienų dekoravimą, – sako žymus Brazilijos architektas Oscaras Niemeyeris, – deja, architektūra dažnai reikalauja paprastos sienos ir griežtos medžiagos, ir šiais atvejais skulptūra arba tapyba... tiktai gadina ją.“46 Tačiau visais laikais architektūra buvo „menų motina“. Atsisakant lengvo architektūros „dekoravimo“, monumentaliosios dekoratyvinės dailės vaidmuo šiuolaikinėje architektūroje yra reikšmingas tiek savo plastiniu išraiškingumu, tiek idėjos atskleidimu. Walteris Gropius, rašydamas Bauhauzo programą, išreiškė viltį, kad ateities pastatuose susilies architektūra, skulptūra ir tapyba47. Tai galima pasiekti tik glaudžiai bendradarbiaujant architektui ir dailininkui, gerai suprantantiems architektūros ir dailės sąveiką. Žinomi atvejai, kai tas pats kūrėjas būdavo architektas ir dailininkas (Michelangelo, Le Corbusier, Charles Rennie Mackintosh, Alvar Aalto, Gio Ponti ir kt.) .

Šiuolaikinė architektūra priskiriama „moksliniam menui“, nes sudaro mokslo, technikos ir meno sintezę. Jau graikų architektas Dioksiadis buvo tos nuomonės, kad kuriant architektūrą turi dalyvauti ne tik architektas, bet taip pat ir inžinierius, gydytojas, ekonomistas, filosofas, dailininkas.

Dėl utilitarinės paskirties architektūra iš visų menų išsiskiria socialine reikšme ir kontaktu su žmogumi. Savo materialia baze ji atspindi atitinkamos epochos materialinę ir dvasinę kultūrą. Tad visai pagrįstai architektūra vadinama „akmeniniais istorijos lapais“. Architektūra kaip menas atsirado anksčiausios vergovinės santvarkos laikotarpiu, IV–I tūkstantmetyje pr. Kr., Nilo slėnyje Egipte. Jau tuomet pastebėta neatskiriama architektūros, skulptūros ir tapybos sąveika. Griežtai geometrizuota šventovių kompozicija pagrįsta simetrinėmis schemomis. Sienų skulptūriniai reljefai ir vadinamosios ozyriškosios kolonos organiškai susiliejo su milžiniškų statinių tektonika. Figūrų kontūrai išryškina būdingiausius projekcijos bruožus. Žmogaus galva ir kojos pavaizduoti profiliu, o pečiai ir akys – iš priekio. Buvo kuriamos skulptūrėlės iš dramblio kaulo, terakotos, fajanso (vad. Egipto pasta), akmens, stiklo indai, polichromuoti ir inkrustuoti baldai, sarkofagai, ranka tapyti lininiai ir vilnoniai audiniai bei apdarai. Aptakios dirbinių formos ir dekoras primena lotoso žiedą.

Architektūros menas savo apogėjų pasiekė senovės Graikijoje VII–I a. pr. Kr. Čia buvo sukurta tobula architektūrinio orderio ir ansamblio sistema. Jų pagrindą sudarė bendras modulis, tūrių ir erdvių pusiausvyra. Ypač darnios menų sintezės pavyzdys yra Akropolio šventovių ansamblis. Svarbiausias graikų architektūros bruožas yra geras jos ir žmogaus santykis. Graikai sukūrė tobulo grožio bronzinių, marmurinių ir terakotinių skulptūrų, keramikos vazų, urnų, ginklų, aukso dirbinių, akmeninių baldų, vilnos ir lino audinių. Dekore dažniausiai aptinkamas bangų, palmetės ir meandro motyvas.

Romėnai, perėmę etruskų ir graikų architektūros tradicijas, sukūrė arkines ir kupolines konstrukcijas, statė milžiniškus respublikos (vėliau imperijos) galią ir didybę atspindinčius pastatus: forumus, teatrus, amfiteatrus, bazilikas, akvedukus, tiltus. Sienas ir skliautus puošė marmuru, auksu, bronza, mozaika. Romos forumuose skulptūra užėmė centrinę vietą, dažnai sujungdama visus kitus ansamblio komponentus. Tobuliausią monumentaliosios dailės sąveiką romėnai pasiekė statydami triumfo arkas ir kolonadas. Romėnų freskos ir mozaikos ne tik vaizduoja mitologines ir batalines scenas, bet taip pat sukuria interjero erdvės praplėtimo iliuziją (pieštos ir tapytos arkos, kolonos su medžiagų spalvos imitacija). Tuo tarpu romėnų dailieji dirbiniai tebuvo graikų vėlyvojo helenistinio meno pamėgdžiojimas su gausia puošyba.

Romėnų erdvės koncepcija buvo tęsiama ir plėtojama Bizantijos architektūroje, taip pat ir monumentaliojoje tapyboje, daugiausia smaltinėje mozaikoje. Jos subtilios rožinės, žydros bei ryškios raudonos, mėlynos, žalios spalvos švytėjo auksiniame fone. Pati spalva turėjo mistinę prasmę. Tapyba užpildė beveik visus kupolų, skliautų, sienų ir piliorių paviršius. Dailieji dirbiniai – antikinių formų, arabiško ornamento ir krikščioniškų ženklų bei simbolių samplaika. Blizgantys brokatiniai apdarai, puošnūs kilimai, liturginiai aukso indai ir foliantai spindėjo tariamai dangiška prabanga.

Vakarų Europoje IX–XI a. susiformavo romaninio stiliaus architektūra. Dominavo tvirtovės tipo bazilikos ir pilys su masyviais bokštais ir šaudymo angomis, būdinga pusapskritė arka, perimta iš senosios romėnų architektūros. Iš to kilęs ir stiliaus pavadinimas. Romaninė architektūra yra sunki ir masyvi, su prieblanda viduje. Dailė labai santūri, figūros kanonizuotos, neatsiejamos nuo sienos. Puošybai naudojami visi antikos ornamentai. Freskos natūralių žemės spalvų. Pirmą kartą langams panaudota stiklo mozaika.

Vakarų Europoje, ypač germanų kraštuose, XIII a. paplito gotika. Iki tol architektūroje vyravusias masyvias formas pakeitė lengvos konstrukcijos, vertikali erdvė. Kiti būdingi bruožai – smailūs bokštai, aukštos smailios arkos ir langai, puošnios langų rozetės, akroterijai. Dominavo vitražas, skulptūra, medžio drožiniai. Uždaruose sienų plotuose buvo tapomos išraiškingos freskos, o flamandų kraštų bažnyčių altoriuose atsirado aliejinės tapybos paveikslų. Šiuo laikotarpiu per architektūros ir dailės sąveiką buvo siekiama išreikšti viduramžių žmogaus troškimą žemiškame prade atskleisti dangiškąjį, o žmogiškame – dieviškąjį.

XV a. pradžioje Vakarų Europoje (pirmiausia Italijoje) prasidėjo Renesansas (antikos atgimimas). Viduramžių misticizmą pakeitė humanizmas. Architektūroje pabrėžiama horizontali linija. Tęsiamos antikos aukso pjūvio proporcijų, orderių sistemos ir puošybos tradicijos. Greta ornamentų įkomponuojamos vaikų galvutės – kupidonai, hermiai, žvėrys, kaukės, fantastiniai padarai ir kiti motyvai. Statytoją amatininką pakeitė architektas, pradėtas vartoti architektūros terminas. Beveik visi didieji menininkai kartu buvo ir tapytojai, skulptoriai, architektai, poetai, muzikai, mokslininkai, strategai bei diplomatai.

Renesanso epochos menų sąveikoje svarbiausią vietą užėmė tapyba. Atradus perspektyvos dėsnius, sienų tapyba praplėtė erdvę (Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“, Rafaelio „Atėnų mokykla“ ir kt.). Tapybos vaidmuo formuojant erdvę buvo labai didelis, skulptūra dar pakluso architektūrai, tačiau ramiame jos fone išsiskyrė dinamiškumu.

XVI a. pabaigoje–XVII a. dėl absoliutizmo valdžios įtakos susiformavo barokas. Tai sudėtingos kompozicijos, prašmatnių formų kulto pastatų ir rūmų su parkais ansambliai, milžiniškos erdvės (pvz., Šv. Petro bazilika Romoje, Versalis). Prasideda sąmoningas miestų planavimas, aikščių centruose statomi paminklai, sodai aptveriami geležiniais pinučiais, karpomi medžiai ir krūmai. Atsiranda mansardos, gatvės žibintai, įvijos kolonos, vargonai, lovos su baldakimais, raudonmedžio komodos, rašomieji stalai ir kiti baldai. Mėgstamiausia forma – ovalas, elipsinė spiralė, kylančios bangos linija. Dažniausi ornamentų motyvai – saulėgrąžos, tulpės, rožės, kriauklės, plunksnos, karo trofėjai ir kt.

Architektūros ir dailės sąveika baroko laikotarpiu buvo labai ryški: architektūra, tapyba ir skulptūra plėtojosi visai lygiagrečiai, neretai atlikdamos viena kitos misiją iki visiško realios ir iliuzinės erdvės susiliejimo. Barokas mus žavi glaudžiu architektų, tapytojų ir skulptorių bendradarbiavimu. Jų nuopelnas – labai darni, kiek dekoratyvi, teatralizuota baroko menų sąveika. Prie banguotų architektūrinių formų gražiai dera putlių figūrų kompozicijos. Plafonų perspektyva, figūrų rakursai sumanyti kaip realios architektūros tęsinys. Apvali skulptūra, paprastai dekoratyvinė, tapo svarbiausiu fontanų ir parkų elementu. Kompozicines aikščių ašis fiksavo obeliskai.

XVIII a. viduryje Europoje šalia vėlyvojo baroko susiformavo rokokas, kurio pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio rocaille – kriauklė. Šiam stiliui būdingas rafinuotumas, intymumas, patogumas, asimetrija, gausi ornamentika. Daugiausia dėmesio skiriama interjerui, jaukiems kabinetams ir buduarams su baltai dažytais baldais ir puošniais sekreterais, laikrodžiais, veidrodžiais, servantais ir daug gėlių. Mėgstami mechaniniai žaislai, vėduoklės, porcelianas, smuikai, piemenų dūdelės, skambaliukai. Visa tai sentimentalu, hedonistiška. Su šūkiu „atgal į gamtą“, japonų pavyzdžiu, kuriami laisvo plano parkai su šaltiniais, versmėmis, dirbtiniais tvenkiniais, tiltukais, raitytais takais.

Rokoke prarandama architektūros ir monumentaliosios dailės sąveika. Erdvės ir kompoziciniai elementai susmulkėja. Išradus verpimo mašinas ir audimo stakles, manufaktūriniais audiniais klijuojamos sienos. Dominuoja asimetriški raidžių C ir S pavidalo dekoratyviniai motyvai.

XIX a. architektūrai ir menui būdinga daugelis stilių. Įsigalėjus absoliutizmui, plečiantis pramonei ir prekybai, augant miestams, pirmiausia Prancūzijos architektūroje atsirado klasicizmas. Mėgdžiojant renesanso koncepciją kopijuojamos antikos formos, statomi didžiuliai pastatai, planuojamos taisyklingos aikštės, sodai ir parkai. Orderinė sistema sudarė vientisą simetrišką kompoziciją. Su ja organiškai siejosi skulptūra ir tapyba. Gipso liejiniai kartojo antikos ornamento motyvus.

Vėlyvojo klasicizmo (XIX a. pirmosios pusės) „imperatoriškasis stilius“ – ampyras. Tai daugiausia taikomosios dailės stilius. Jam atsirasti įtakos turėjo antikos (Pompėjos radiniai) ir etruskų, egiptiečių architektūra ir dailė. Masyvių baldų puošyboje dominuoja erelių, liūtų, sparnuotų sfinksų, laurų vainikų motyvai. Luvro, Versalio ir kituose interjeruose yra egiptiečių reljefų, etruskų vazų, antikos ornamentų motyvų. Tuo laikotarpiu pastatyta triumfo arkųsu skulptūromis (Žvaigždės aikštė Paryžiuje, Narvos vartai Peterburge ir kt.). Rusijos carai labai vertino ampyrą, nes jis atitiko didžiavalstybingumo idėją.

1815–1848 m. Vokietijoje ir Austrijoje iš ampyro susiformavo neorokoko elementų turintis bydermejerio stilius. Tai miesčioniškos prabangos ir intymumo derinys, antikos mėgdžiojimas, kai, anot Rudolfo Brobi’o Johanseno, „kolonos virsta etažerių stovais, o antikos monumentai – laikrodžių korpusais su stikliniais gaubtais“49. Ovalūs stalai su viena koja, svetainės baldai buvo gaminami iš beržo, uosio, raudonmedžio, dekoruojami intarsija, sienos puošiamos popieriniais apmušalais su marmuro, ąžuolo medienos imitacija, smulkiomis gėlytėmis; jos apkabinėtos nedideliais saloniniais paveikslais, reprodukcijomis. Turtuolių namai panašėjo į privačius muziejus, antikvariatus.

XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje įsivyravo eklektika, laisvai, kartais alogiškai jungianti praeities stilius. Daugiausia pasireiškė sakraliniuose, administraciniuose ir gyvenamuosiuose namuose. Nemažai jų yra Vilniuje, žymiausi – Filharmonijos rūmai (1902), Kaune – Banko rūmai (1929). Interjeruose – batalinio ir istorinio žanro tapyba. Istorinių stilių pakartojimo yra vėlyvosios gotikos, manierizmo, aka-demizmo ir postmodernizmo dailėje.

Klasicizmą keitė neogotika, neobarokas ir eklektikos priešprieša – modernas. Šiam būdinga asimetriška kompozicija, lenktų linijų ritmas, karkasinės konstrukcijos, gausus ornamentinis (dažniausiai augalinių motyvų) dekoras. Buvo siekiama stilistinio architektūros ir taikomosios dailės (daugiausia metalo, stiklo, keramikos) bendrumo.

Po Pirmojo pasaulinio karo pasireiškusi dekoratyvinės dailės kryptis art deco ypač plėtojosi XXa. trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje. Pradžioje tai buvo unikalių prabangos daiktų stilius, bet greitai išplito įvairiose dailės šakose ir architektūroje. Rėmėsi moderno stilistika grįsta ekspresionizmo, fovizmo, futurizmo ir kubizmo raiška. Būdinga dinamiška kompozicija, konstruktyvios formos, lokalusis dekoras ir spalvos.

XX a. pirmojoje pusėje įsigalėjus konstruktyvizmui ir funkcionalizmui, architektūros ryšiai su daile susilpnėjo. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo jie vėl sustiprėjo, įvairiose pasaulio šalyse atsirado ryškių architektūros ir dailės sąveikos pavyzdžių. Tai Oslo rotušė (1950), Meksiko universiteto kompleksas (1951–1955), Karakaso universiteto miestelis (1953), F. Leger muziejus Biote (1960), Brazilijos miesto visuomeniniai pastatai (1943–1964) ir daugelis kitų. Vienas pirmųjų pavyzdžių Lietuvoje – „Neringos“ kavinė ir viešbutis Vilniuje (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1959–1960). Lietuvos architektūroje pasireiškė dailininkai Bronius Bružas, Algirdas Dovydėnas, Rimtautas Vincentas Gibavičius, Danutė Gobytė-Daunorienė, Gediminas Jokūbonis, Gediminas Karalius, Regimantas Kavaliauskas, Antanas Kmieliauskas, Stanislovas Kuzma, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Marija Mačiulienė, Daliutė Matulaitė, Kazys Morkūnas, Petras Repšys, Algimantas Stoškus, Aldona Šaltenienė, Konstantinas Šatūnas, Marija Švažienė, Vitolis Trušys, Teodoras Kazimieras Valaitis, Sigutė Valiuvienė, Sofija Veiverytė, Nijolė Vilutytė, Birutė Žilytė ir kt.

***

Nuo ko priklauso architektūros ir dailės sintezės kokybė? Pagrindinės sąlygos yra šios:

1) architektūros kokybė,

2) glaudus architekto ir dailininko bendradarbiavimas nuo projektavimo pradžios,

3) autorių žinios ir talentas.

Šiame bendrame darbe vadovaujantis vaidmuo priklauso architektui.

Sprendžiant menų sintezės problemą reikia atsakyti į keturis svarbiausius klausimus:

1. Ar reikia ir ar yra sąlygos panaudoti vieną ar kitą dailės kūrinį? Jeigu taip, tai kokį?

Visų pirma išsiaiškinama pastato paskirtis, jo socialinis reikšmingumas ir funkcija. Dailės kūriniais paprastai puošiami įvairūs pastatai: valstybinės ir visuomeninės įstaigos, teatrai, stadionai, transporto stotys, restoranai, mokyklos, vaikų darželiai ir kt. Atsižvelgiant į pastato paskirtį ir svarbą nustatomas kūrinių kiekis ir pobūdis. Svarbiausia – išlaikyti saiką.

2. Kaip parinkti vietą ir nustatyti kūrinio dydį?

Dailės kūrinių vietą lemia architektūros funkcija, orientacija, kompozicija. Esant daugiau kūrinių, jie grupuojami. Parenkant vietą, labai svarbus kūrinio emocinis suvokimas. Vienais atvejais jis gali būti lėtas, kitais – staigus. Kūrinio dydis priklauso nuo architektūros erdvės ir plokštumos dydžio, nuo vaizduojamų objektų ir elementų technologinio mastelio, pagaliau nuo santykio su žmogumi. Nustatyta, kad horizontalus žmogaus matymo laukas apima 140° kampą, bet ryškiai matoma zona sudaro 38° kampą. Vertikalus matomumas apima 110° kampą su ryškiai matomu 30° kampu, iš jo 13° tenka virš horizonto ir 17° – žemiau jo. Jeigu kūrinys yra stačiakampio formos, tai jo nuotolis iki žiūrovo turi būti ne arčiau kaip per vieną įstrižainę, nuo apskritos formos – ne arčiau kaip per 1,5 diametro. Kūrinio vieta ant sienos priklauso ne tik nuo jos proporcijų, bet ir nuo žiūrovo akių lygio. Stovinčio žmogaus akių lygiu įprasta laikyti 1,7 m, o sėdinčio – 1,2 m.

3. Koks turi būti kūrinio pobūdis ir medžiagos?

Atsižvelgiant į architektūros pobūdį, parenkamas figūrinis ar ornamentinis sprendimas, grafinis, tapybinis ar plastinis traktavimas. Tai priklauso nuo architektūrinių formų tektonikos, šviesos krypties ir apšvietimo stiprumo, žiūrėjimo nuotolio ir emocinio veiksmingumo. Kartais dailės kūrinys tampa konstrukciniu architektūros elementu: siena, pertvara, stulpu, langu. Atsižvelgiant į interjero ar eksterjero sąlygas (spalvą, faktūrą, amortizacijos ir higienos reikalavimus bei kt.), parenkamos atitinkamos medžiagos. Jų spalvų ir faktūrų įvairumas teikia dideles galimybes. Derinti galima kontrasto ir niuanso principu, kai sienos ir dailės kūrinio spalva bei faktūra yra vienoda ir kai skirtinga.

4. Kaip pasirinkti temą arba motyvą?

Dailės kūrinio temą paprastai padiktuoja pastato paskirtis ir funkcija. Tačiau ne visada, pavyzdžiui, ligoninėje netinka vaizduoti ligonius, nes čia reikia optimizmo. Temą dažniausiai padiktuoja įstaigos (viešbučio, kavinės ar fabriko) įprasmintas pavadinimas, čia dailė yra ne vien dekoras, bet ir vaizdinė informacija, reklama, didaktika ir pan. Reikšminguose pastatuose svarbus visuomeninis, nacionalinis ir patriotinis temos skambėjimas.

„Mažoji sintezė“ dažniausiai apsiriboja tik interjeru. Tai baldai, kilimai, užuolaidos, portjeros, šviestuvai, vazos, gėlės, paveikslai ir kt. Didelę dalį sudaro funkcinės paskirties daiktai: radijo, televizijos, kompiuterių aparatūra, muzikos, sporto instrumentai ir kt. Visų daiktų derinys formuoja visuomeninius ir gyvenamuosius interjerus. Čia „tarp keturių sienų“ viskas derinama ne tiek su architektūra, kiek vieni daiktai su kitais. Interjero daiktų ansambliškumas sukuriamas medžiagos, stiliaus, spalvos ir faktūrų derinimu, daiktų ir žmogaus ergonominiu santykiu. Šiuolaikinio tipizuoto buto įrengimas paprastai remiasi ne tik estetiniu, bet ir psichologiniu, biologiniu ir funkciniu aspektu. Dažnai tas pats kambarys yra skirtas ir darbui, ir poilsiui. Čia panaudojamos ir senos lietuvių trobos tradicijos – zoninis suskirstymas.

Buto tipizacija ir standartizacija darosi nuobodi. Kiekvienas turintis išlavintą skonį ieško būdų savo butui paįvairinti. Unikaliausias būdas – prie sienų ir baldų priderinti įvairius dailės kūrinius. Individualizuoti butai rodo jų šeimininko išsilavinimą ir profesiją. Architektūros ir dailės sintezė neturi išankstinės schemos, viskas priklauso nuo nepakartojamos situacijos, laiko ir skonio. Sintezės labui negalima pamiršti abipusės jos kūrėjų tolerancijos. Reikia siekti, kad architektas savo darbe iškeltų dailę, o dailininkas pabrėžtų architektūrą. Tai pats tiesiausias kelias į šių menų sąveiką.

Tačiau tradicinis architektūros ir dailės sintezės supratimas keičiasi. Dėl radikalaus avangardizmo įtakos vis labiau pabrėžiamas „antisintezės“ terminas. 1978 m. Toronte buvo svarstoma „skulptūros prieš architektūrą“ tema su šūkiu: „Atsiriboti nuo architektūros – vienas iš visuomeninių dailės uždavinių!“ Kai kurie atsargesni menotyrininkai sintezės supratimą apibūdina kaip „menų sąveiką“, kur nėra vienų menų pirmumo prieš kitus. Šiuo atveju sintezė išlieka, bet ji reiškiasi autonomiškiau (dviejų logiškai pagrįstų reiškinių prieštaravimu). Estetinių antipodų sugretinimas sudaro ypatingos rūšies meninę sintezę – kontrastą. Architektūrinėje aplinkoje dailės kūrinys, būdamas „svetimu priedu“, sukuria netikėtą emocinę interjero (eksterjero) atmosferą, pavyzdžiui, labai racionaliame interjere archajinių keramikos vazų ansamblis arba paprasčiausi medžio kelmai. Pastaruoju metu vis daugiau sukuriama kaimišką aplinką imituojančių interjerų ir eksterjerų. Tai prasto verslininkiško skonio vadinamieji „Čilės kaimai“. Beje, prastai inovuoti Rytų ir kitų kraštų kavinių ir restoranų interjerai nedera prie mūsų miestų aplinkos. Tačiau tokios maitinimo įstaigos plinta visame pasaulyje. Bėda ta, kad ir mūsų verslininkai neieško savito įstaigų veido, o taiko svetur nusižiūrėtus pavyzdžius. Vis dažniau „muziejine“ ekspozicija interjere arba parke tampa tapybos, skulptūros ir taikomosios dailės kūriniai. Tokia aplinkos estetizacija virsta nauja menų sąveikos forma. Šio reiškinio daugiaprasmiškumui apibūdinti sudarytas specialus terminas – plastinių menų sąveika su aplinka.
 

46  Cit. iš: Митрофанов K.M. Современная монументально-декоративная керамика. Москва, 1967, с.53.
47  Гропиус В. Границы архитектуры. Москва, 1971. с. 224-225.
48  Lietuvoje ir architektūros, ir dailės darbų yra sukūrę Tadas Baginskas, Linas Katinas, Arvedas Kybrancas, Albinas Purys, Vladas Vizgirda ir kt.
49 Johanesas R.B. Menas ir mes. Vilnius, 1975, p.165.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.


 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
ažūras ritmas dėmė tekstūra rašmenys optinės iliuzijos medis tekstilininke sidabras dekoras niuansas geležis audimas aliuminis simetrija dissimetrija vaizdo stilizacija dydis faktūra stiklas statika koloritas spalva šviesa šešėlis proporcijos metalas varis formos tektonika kraklė kontrastas tapatybė ornamentas kartotė atvaizdai tekstilė dinamika bronza kompozicijos vientisumas asimetrija