Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
VAIZDO STILIZACIJA IR KARTOTĖ ARCHITEKTŪROS IR DAILĖS SĄVEIKA


KOMPOZICIJOS VIENTISUMAS


 

Akis labiausiai pasiilgsta tobulumo.

Johann Wolfgang Goethe


 

Harmonijos ieškojimas man yra kilniausia iš visų žmonijos aistrų.

Le Corbusier

 

 


 

Visų meninių priemonių darna – svarbiausias kompozicijos uždavinys, kad kūrinys taptų tikrai meniška realybe. Vientisumas – tai kompozicijos įstatymas, kurio būtina laikytis tiek architektūroje, tiek vaizduojamajame mene, muzikoje, literatūroje ir kituose kūrybos žanruose. Dažniausiai kritikos susilaukia tie meno kūriniai, kurie yra nelygūs, palaidi, netobuli.

Nuo seno pastebėta, kad žmogaus psichiką ypač veikia įvairi kompozicinė sandara. Visi kompozicijos elementai, plokšti ar erdviniai, savo kokybe ir kombinacijomis daro emocionalų poveikį žiūrovui. Kiekvieno meno kūrinio kompozicinė tvarka yra elementų darna. Kuo daugiau įvairių elementų, tuo sunkiau pasiekiama jų darnos, bet tokia kompozicija yra įvairesnė ir įdomesnė. Anot Vladimiro Favorskio, kūrinio darnoje slypi grožis, ypač tada, kai ji dar yra paremta priešybių sinteze. Vadinasi, meno kūrinio jėga yra jo sudėtingoje darnoje. Kuo didesnis talentas, tuo lengviau ir giliau tame sudėtingume pasiekia kūrinio vientisumo ir harmonijos. Kad ir labai sudėtingas kūrinys yra paprastas, jeigu jis pagrįstas harmonija. Sudėtinga ir kartu labai paprasta yra visatos, žmogaus kūno sandara, lapo ar kristalo struktūra. Čia harmonija suprantama ne tik kaip elementų tvarka, bet ir kaip grožio kategorija.

Kompozicijos vientisumo sąvoka yra plati. Visų pirma, primityvi medžiagos pajauta, pavyzdžiui, molis, kurį galima minkyti, lipdyti ir jausti jo plastiškumą. Kai iš medžiagos modeliuojamas objektas arba jo atskiros dalys, atsiranda proporcijos, dydžių santykiai ir kt.

Visos medžiagos turi tik joms būdingų ypatybių, kurių vykęs panaudojimas daug prisideda prie kūrinio sandaros. Lengviausiai medžiagos ir formos darnumo pasiekiama dirbant su vienos rūšies medžiaga, kai forma atitinka medžiagos plastines ypatybes. Įsijausti į medžiagą yra kūrėjo tikslas. Tačiau šiandien dėl konceptualizmo įtakos medžiaga nuvertinama arba specialiai siekiama antimedžiagiškumo, pavyzdžiui, keramikoje kuriamos antikeraminės formos arba „svetimų“ medžiagų imitacija.

Kompozicijos vientisumą lemia meninių priemonių analizė ir sintezė, aiškus jų vidinis ryšys ir eiliškumas bei grupavimas. Kai kurie dailės žanrai turi savo specifines išraiškos priemones, kaip antai grafika – liniją, dėmę, tapyba – spalvą, skulptūra – formą, šviesą ir šešėlį. Tačiau visiems dailės žanrams būdingos tos pačios meninės harmonizavimo priemonės: dydis, proporcijos, simetrija, asimetrija, statika ir dinamika, kontrastas ir niuansas, ritmas ir kt. Meninės kompozicijos priemonės pasirinkimas ir akcentavimas priklauso nuo meno kūrinio idėjos ir nuo autoriaus individualaus sugebėjimo bei noro.

Kompozicijos vientisumui didelę reikšmę turi tobulas mastelio ir proporcijų nustatymas. Gerai parinktas objektų dydis ir proporcijos išreiškia harmoniją ir grožį. Šitai gerai suvokia labiau ar mažiau išlavinto skonio žmogus. Toks proporcijų tobulumas ir realus žmogiškas mastelis sukuria lietuvių liaudies architektūros, skulptūros ir kitų dirbinių grožį. Tai lemia ilgalaikė statybos ir gamybos tradicija.

Lengviausiai darni kompozicija sudaroma pasitelkus statiką, simetriją, ritmus ir niuansus. Darnūs kūriniai pasižymi ornamentiškumu ir dekoratyvumu bei aiškumu. Sunkiau darnumo pasiekti dinamika, asimetrija ir kontrastais. Šiuo atveju kompozicijos vientisumą lemia pusiausvyros jausmas. Kai įvairioms meninėms kokybėms ir kontrastams trūksta pusiausvyros, jaučiame, kad kompozicija „griūva“, kad ji blogai sukomponuota. Pusiausvyrai išlaikyti parenkami elementų dydžiai, jų grupės ir kompozicinės ašys. Tačiau dinaminėse, asimetriškose ir kontrastingose kompozicijose kartais specialiai atsisakoma pusiausvyros. Toks disonansas, atsiradęs dėl meninių kokybių pusiausvyros trūkumo, sustiprina kompozicijos dramatizmą, labiau atkreipia žiūrovo dėmesį. Išdėstant kompoziciją pagal pusiausvyros principą, reikia atsižvelgti ir į tuščius plokštumos plotus bei aplinkos erdvę, kuri taip pat yra kompozicijos dalis.

Kompozicija gali būti sudaryta tiek iš lygiaverčių, tiek ir iš nelygiaverčių elementų arba pagrindinių ir šalutinių dalių. Žinome, kad ir žodis, ir sakinys turi pagrindines ir šalutines dalis, kurios priklauso viena nuo kitos, pavyzdžiui, prie žodžio kamieno pridėdami priešdėlį, priesagą ar galūnę gauname skirtingus žodžius, keisdami sakinio dalis – skirtingas reikšmes. Vaizdingai meno kūrinio vientisumą ir jo atskirų dalių priklausomybę nusakė rašytojas Balys Sruoga: menininkas „turi kurią nors organizuojamą mintį, kuri pagrindžia paskirų dalių sandarą. Šia mintimi ir atsiremia kūrinio kompozicija <...>. Meno kūriny pakeitus vieną kurią paveikslo dalį – keičiasi ir visos kitos. Keičiasi linijos, spalvos, šviesos ir šešėliai – visa, kas sudaro menišką vienetą“42. Toliau, kompoziciją lygindamas su orkestru, jis teigia, kad „kompozicija, kūrinio dalių orkestringumas ir padaro tai, kad tos dalys yra ne sumariškai, ne mechaniškai sudėtos, bet organiškai suaugusios ir išaugusios. Be kompozicinio darnumo, be organiško dalių išaugimo nėra meno...“43 Tai atitinka Platono teiginį, kad visuma – tai nėra elementų suma.

Pagrindinės ir šalutinės kompozicijos dalys utilitarinės paskirties objektuose nustatomos remiantis ergonomika ir atsižvelgiant į funkciją. To pavyzdys gali būti ąsotis ir jo dalys (liemuo, kaklelis, ąsa, snapelis). Dar vienas būdingas pavyzdys iš architektūros – teatro pastatas (vestibiulis, fojė, žiūrovų salė, scena, artistų kambariai, rekvizito sandėliai). Čia erdvinė pastato struktūra išauga iš funkcionalaus pasiskirstymo į atskiras dalis. Panašiai pagal technologinį procesą susiformuoja pramonės statinio grandys (pvz., keramikos gamykla).

Dažnai visą kompoziciją mobilizuoja jos centras. Klasikinis pavyzdys – Leonardo da Vinci freska „Paskutinė vakarienė“. Čia ne tik siužetas, bet ir perspektyva, kaip meninė priemonė, išryškina centrinę figūrą. Kitais atvejais kompozicijos centras išryškinamas simetrija, dydžiu, spalva, elementų kryptimi. Centras ypač būdingas ansambliui, pavyzdžiui, baldų garnitūro, indų servizo, daiktų komplekto ar rinkinio pagrindinis elementas, o skulptūrinio, architektūrinio ansamblio – svarbiausia figūra ar statinys.

Į ansamblį daiktai jungiami pagal panašius išorinius požymius: panaši forma, artimos proporcijos, vienodi spalviniai deriniai ir ornamentika. Tai stilistinio darnumo pagrindas, kuris lemia ir pavienio kūrinio kompozicijos darną. Istorijos būvyje meniškiausią vertę išlaikė stilistiškai vientisi kūriniai.

Kompozicijos vientisumas skirtingai suvokiamas uždarosiose ir atvirosiose kompozicijose. Pirmosios būna sutelktesnės, turi aiškesnį centrą, o antrosios remiasi pusiausvyra. Statika ir simetrija būdingesnė uždarumui, o dinamika ir asimetrija – atvirumui. Vienokių ar kitokių kompozicijų pobūdį dažnai lemia medžiaga ir funkcija. Trapesnei medžiagai tinkamesnė ne tik uždara forma, bet ir uždara kompozicija. Objekto paskirtis ir funkcija reikalauja uždaros arba atviros formos bei kompozicijos.

Profesionalus kompozicijos vientisumo suvokimas lemia sėkmingą minties ir idėjos įgyvendinimą. Kaip teigia prancūzų filosofas Hippolyte’as Taine’as, „meno kūrinys nėra kažkas atskira, o yra ieškojimas visumos, nuo kurios jis priklauso ir kuri jį paaiškina“44. Deja, šis teiginys iš dalies jau paseno.

Šiandien postmodernizmo mene pastebimai dominuoja atviros ir erdvinės kompozicijos. Tai atitinka visuomenės pastangas matyti ir suprasti reiškinius, įsiskverbti į jų vidų, „dalyvauti“ kūrybos procese, o tai įmanoma laisvoje kompozicijoje. Todėl vis daugiau kuriama formų ansamblių, plastinių grupių, kurių elementai veikia vienas kitą, nesiekiant griežto kompozicinio vientisumo, kas būdinga tradiciniam menui.
Nyksta požiūris į formą ir kompoziciją kaip į uždarus, sukauptus postulatus. Į pirmą vietą keliamas kūrinio turinys, jausmas, koncepcija, ignoruojamas formos tobulumas. Ultraavangardistinėje kūryboje nebelieka net meno kūrinio apibrėžimo, nes jis ištirpsta laike ir erdvėje. Vietoj jo atsiranda tik kūrybinė akcija tarp menininko ir žiūrovo45. Tokios tendencijos mene kompoziciją daro labai problematišką, ginčytiną, ypač tai būdinga konceptualiems ir postmodernistiniams darbams. Vadinasi, taikomoji dailė atlieka vaizduojamosios dailės priedermę. Vis rečiau vartojamas ir pats pavadinimas „taikomoji dailė“. Konceptualūs kūriniai vadinami tiesiog keramika, taikomoji dailė.


42  Sruoga B. Apie estetinę ir anestetinę tikrovę // Kultūros barai, 1967, Nr.4, p.47.
43  Ten pat.
44  Taine H. Meno filosofija. Kaunas, 1938, t.1, p.3.
45  J.Grinius nurodo dvejopus žiūrovų ir kūrėjų intelektualinius tipus. Vieni pasaulį suvokia kaip vienybę, siekia aiškumo ir tvarkos, neatsisakydami rasti prasmę. Antrieji siekia absoliutaus grožio, turi gyvą vaizduotę, žmonių veiksmuose ir vaizduose mato simbolius, kurie atskleidžia gilesnę prasmę (plačiau žr.: Grinius J. Grožis ir menas. Vilnius, 2002, p.303).

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.


 


Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dinamika dėmė spalva kompozicijos vientisumas sidabras šešėlis atvaizdai ažūras kontrastas dydis formos tektonika proporcijos tekstilininke metalas koloritas rašmenys geležis statika tapatybė kartotė dissimetrija simetrija tekstūra audimas asimetrija niuansas vaizdo stilizacija šviesa optinės iliuzijos dekoras ritmas medis varis bronza ornamentas aliuminis kraklė tekstilė stiklas faktūra