Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
FORMA IR JOS TEKTONIKA KOMPOZICIJOS VIENTISUMAS


VAIZDO STILIZACIJA IR KARTOTĖ 

 

Gebėjimas matyti vaizduojamus objektus apibendrintai – viena iš svarbiausių dekoratyvaus vaizdavimo savybių.

Virginija Tamulienė


Domėtis vaizdo stilizacija, kai konceptualūs ir vizualieji menai įsigali šiuolaikinėje dailėje, tarytum būtų neaktualu. Tačiau dvejonė išnyksta atkreipus dėmesį į gausius pavyzdžius, kurie sukurti žmogaus civilizacijos raidoje. Atrodo, kad tik žvelgdami iš XXIa. žmogaus proto aukštumų galime pamatyti tolimiausius šios raidos horizontus, kai vėlyvajame paleolite (iki 12 000 m. pr. Kr.) homo sapiens sukūrė pirmąsias grublėtas akmens statulėles, ant uolų išraižė savo bendruomenės gyvenimo scenas. Žinoma, tie atvaizdai „nebuvo laikomi meniniais: meno samprata nedalyvavo nei juos kuriant, nei suvokiant, nei apmąstant. Jie buvo naudojami arba maginiais tikslais, kaip medžiojamų gyvūnų atvaizdai ant olų sienų, arba kultiniais, garbinami kaip šventenybės, bet jais nebuvo žavimasi estetiškai“41. Ir tik dabar mes žavimės tais pačiais ankstyviausiais ir vėlesniais primityvaus meno kūriniais. Panašiai mus žavi nuoširdūs vaikų piešiniai bei lipdiniai. Gaila, kad ne iš visų mažųjų „dailininkų“ išauga dideli menininkai.

Stilizacija yra stiliaus samprata mene tiek ir teigiama, tiek ir neigiama prasme. Teigiama – sąmoningas, tikslingas pasirinkto objekto formos ir spalvų apibendrinimas arba kokio nors istorinio stiliaus, krypties imitavimas. Dažniausiai imituojami neindividualūs stiliai, o laiko ir erdvės atžvilgiu nutolusios įvairių kultūrų stilistinės sistemos arba pavieniai kūriniai. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje po Napoleono žygio į Egiptą susiformavo ampyras, XIX a. antrojoje pusėje užsimezgus ryšiams su Japonija – japonizmas, XX a. pradžioje susipažinus su Okeanijos ir Afrikos primityviąja daile – kubizmas ir koliažo bei ansambliažo technikų raiška. Nusižiūrėtai stilizacijai pasiduoda įvairios mados, grupiniai judėjimai.

Neigiama prasme stilizacija yra siejama su epigonizmu, t. y. nekritišku, paviršutinišku pripažintų menininkų kūrinių kopijavimu, pasenusių stilistinių formų kartojimu, pseudonacionalinių elementų taikymu taikomojoje ir dekoratyvinėje dailėje bei architektūroje. Neigiamų stilizacijos ypatybių turi stailingas ir kičas.

Stilizacijos apraiškų būta įvairių epochų mene. Itin paplito romantizmo laikais. Ypač ji būdinga XIXa. antrosios pusės ir XX a. pirmosios pusės dailei ir architektūrai. Su stilizacija sietini neostilių formos kūrimo principai. Programiškai taikytos praeityje buvusių stilių raiškos priemonės. Istorinių prototipų pavyzdžiu atsirado neoromantizmas, neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas. Jų stilizacijai būdingas eklektinis istorinių elementų pamėgdžiojimas. Su stilizacija sietinas tradicionalizmas, neoprimityvizmas ir ypač neoplasticizmas – modernistinių dailės ir architektūros krypčių kūriniai.

Vaizduojamo objekto stilizacija labai būdinga dekoratyvinės dailės kūriniams, kuriuose supaprastintas ir apibendrintas pasirinktas objektas, personažas ar vaizdas. Sąlygiškas vaizdas sukuriamas taikant apibendrintą siluetą, kontūrą, išryškintas proporcijas, mases, kontrastą, ritmą, atsisakant perspektyvos. Stilizacija dažniausiai pasižymi geometrine struktūra. Iš stilizuotų vaizdų susiformavo ir rašmenys. Stilizacijos pobūdis ir laipsnis priklauso nuo objekto formos, medžiagos, atlikimo technikos bei dailininko manieros. Iš stilizacijos galima nuspėti kūrinio kilmės vietą, laiką ir autorių. Ypač savita stilizacija pasižymi liaudies kūryba. Ji turėjo įtakos ne vienam žymiam dailininkui (pvz., Pablo Picasso – Okeanijos ir Afrikos tautų menas, Juozui Mikėnui – lietuvių liaudies medžio skulptūra, Petrui Rimšai – medžio raižiniai, Juozui Balčikoniui – audinių raštai ir ritmika, daugeliui Lietuvos grafikų – liaudies ikonografija ir kt.).

Stilizuoti kūriniai gražiai dera su architektūra, gerai ma¬tomi iš tolo. Kartais jie išryškina svarbią idėją ar mintį. Tuo pasižymi ir plakatas. Stilizuoti vaizdai plačiai naudojami vizualioje informacijoje, reklamoje, taikomojoje grafikoje, heraldikoje, įvairių apeigų ir šventinių renginių atributikoje, vaikų žaislų gamyboje ir kt. Stilizacija ypač būdinga ornamentui. Kai kurie ornamentai (pvz., art nouveau, art deco) įgavo stiliaus pavadinimą.

Dailininkai ir net architektai stilizacijos mokosi iš gamtos arba liaudies meno. Kiti bando savaip pakartoti tai, kas buvo sukurta. Ypač gražių kartotės kūrinių XIX ir XX a. sandūroje sukūrė modernistai tapytojai ir skulptoriai (Pablo Picasso, Amadeo Modigliani, Paul Klee, Emil Nolde, Constantin Brancusi, Jacgues Lipchitz, Ossip Zadkine, Henry Moore ir kt). Tokių bandymų „nusižiūrėti“ yra ir postmodernistinėje erdvėje.
 

41 Sverdiolas A. LDK dailė: keli metodologiniai klausimai  // Pirmavaizdis ir kartotė / Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė 35. Vilnius, 2004, p.10.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.


 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
šešėlis aliuminis faktūra asimetrija spalva dėmė bronza geležis kompozicijos vientisumas metalas šviesa dekoras tekstilė dinamika ritmas statika formos tektonika tekstūra stiklas vaizdo stilizacija dydis atvaizdai tekstilininke kraklė audimas ažūras tapatybė kontrastas medis koloritas niuansas dissimetrija rašmenys sidabras proporcijos simetrija varis ornamentas kartotė optinės iliuzijos