Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
RAŠMENYS IR ATVAIZDAI VAIZDO STILIZACIJA IR KARTOTĖ


FORMA IR JOS TEKTONIKA


Mene, kaip ir gyvenime, nėra pastovių, nekintamų meno formų.

Vytautas Kairiūkštis

 
Forma yra vidinio turinio išraiška.
Vasilij Kandinskij




Forma (lot. išvaizda, pavidalas) iškalbingiausia kompozicijos dalis. Visais laikais įvairūs menininkai ir filosofai jos genezei ir tektonikai skyrė daugiausia dėmesio. Vieni ją siejo su turiniu, kiti jai teikė savarankišką estetinę vertę. Ypač tuo požiūriu nesutarė materialistinės ir idealistinės nuostatos atstovai. Platonas ir Aristotelis formą siejo su daikto esme, suvokiama protu. Jie formą laikė tobula vertybe, priskirdami jai filosofinę būties ir dieviškąją procesų jėgą. Immanuelis Kantas, priešingai, formai priskyrė gnoseologinę reikšmę, neatskleisdamas daiktų esmės. Šiaip ar taip forma atspindi menininko individualybę, sugebėjimą jausti ir mąstyti, savo kūryboje pakilti į naują kokybės lygį. Šiandien kiekvienam individui didelę įtaką daro gausus informacijos srautas, komunikacijos. Meno išlaisvinimo tendencijos atmeta bet kokias dogmas, todėl formos aiškinimas gali atsiduoti konservatyvizmu. Tačiau formos fenomenas, kuris apima daug taikomosios dailės kūrinių, reikalauja aptarti bent svarbiausius formos sudarymo principus.

Formos sudarymas, arba tektonika (gr. tektonike – statybos menas), kitaip dar vadinama architektonika, – tai erdvinio meno (architektūros ir dailės) kūrinio struktūros, konstrukcinės ir meninės sandaros darna. Ji grindžiama ne tik jausmais, bet ir logika, ne tik menu, bet ir mokslu.

Akivaizdžiausius formos sandaros tipus mums teikia gamta. Visi jos kūriniai yra vienokios ar kitokios struktūros, kuri galbūt ne visada pastebima. Medžio „konstrukcija“ su jo kamienu ir šakomis yra atvira ir aiški, o žmogaus skeletą galima tik įsivaizduoti. Norint suvokti kūną, reikia išmokti į objektus žiūrėti „kiaurai“. Žmogus, nesuvokiantis formos sandaros dėsningumo, objektą priima dalimis, nesusietais „vaizdais“. Tik emocionaliai suvokiami gamtos dėsningumai tampa estetiniais reiškiniais.

Tiek garsus, tiek ir formą žmogus suvokia fiziologiškai, regėdamas jos kontūrus ar siluetą. Labai dažnai tik pagal siluetą net iš labai toli suvokiame esančius objektus, skiriame jų rūšis (pvz., medžius: eglė, pušis, ąžuolas), paskirtį (pvz., pastatus: troba, rūmai, bažnyčia) bei jų stilių (gotika, barokas, modernas). Taigi kontūras arba siluetas įprasmina objekto formą. Tačiau jos emocinis poveikis pasireiškia tik per projekcijas, atskirų dalių ir visumos santykį, organišką objekto struktūrą.

Žmogus, kurdamas „antrąją gamtą“, nuo seno remiasi taisyklingų geometrinių formų dėsningumais. Ryškiausiai jie pasireiškia formos matmenimis, nusakančiais aukštį, plotį, ilgį ir gylį. Kuo šie santykiai artimesni, tuo labiau jaučiamas formos uždarumas, statiškumas ir ramybė. Tai kubas ir rutulys arba kvadratas ir skritulys. Tik ryškiau pakeitus nors vieną santykį, forma tampa kontrastinga, dinamiška. Ypač ją veikia pabrėžtas vertikalumas.

Formos tektonikos studijos remiasi šiais šaltiniais: gamta, liaudies dirbiniais, architektūra bei profesionaliąja daile.

Dauguma tektoninių formos sprendimų architektūroje ir dailėje paimta iš gamtos. Joje mes matome didelę formų ir jų kombinacijų įvairovę. Vienos iš jų – aiškiai suvokiamos, kitos keistos, tačiau jos yra dėsningos. Pro mikroskopą žmogus gali grožėtis fantastiniu mikropasauliu. Aišku, visos gamtos formos tėra tik „žaliava“, kuriai estetinę vertę suteikia dailininkas. Stilizuotų gamtos formų randame nuo seniausių laikų iki dabar. 1960 m. JAV susikūrė nauja mokslo šaka bionika, tirianti organizmų struktūrą, jų gyvybinės veiklos principus, tinkamus panaudoti technikoje ir statyboje. Šią idėją jau buvo iškėlęs Leonardo da Vinci. Gamtos formomis ir struktūromis domisi organinės krypties architektai ir dailininkai.

Kitas svarbus formų pažinimo šaltinis yra buities daiktai, darbo įrankiai, liaudies kūryba. Daug ko galima pasimokyti iš liaudies amatų ir meno. Liaudies dirbiniai pasižymi geru medžiagos panaudojimu, aiškia tektonika, antropometriniais požymiais ir funkcija. Tai būdinga ir šiuolaikinei taikomajai dailei, jeigu ji remiasi dizaino pagrindais. Kiek kitu aspektu domina architektūra. Čia tektonika labiau pasireiškia konstrukcija, kuri naudojama meniniam tikslui pasiekti. Svarbiausi konstrukciniai elementai (sienos, angos, stulpai, kolonos, perdangos) sudaro materialų pastato pavidalą, kuris priklausomai nuo pastato paskirties, vietos ir kompozicinio sumanymo turi vienokį ar kitokį tektonikos pobūdį. Derinant praktinę ir meninę architektūros kompoziciją, konstrukciniai elementai įgyja atitinkamą reikšmę: būna laikantieji, remiantieji, kabantieji, o pagal įspūdį – sunkūs, lengvi arba statiški, dinamiški. Jie rodo atitinkamas medžiagas, gamybos būdą ir statybos procesą.

Architektūrinė tektonika pasižymi vientisa elementų sistema ir bendru moduliu. Tai geriausiai matyti antikos, gotikos ir renesanso architektūroje. Graikai sukūrė labai tobulą tektoninę sistemą, kuri architektūrai būdinga iki mūsų dienų. Architektūra iki XX a. pradžios daugiausia reiškėsi geometrinėmis formomis ir tik išradus gelžbetonį tapo plastiška. Naujos medžiagos ir jų konstrukcijos daro didelę įtaką architektūrinės formos tektonikai. Ritmiškai išsidėstę konstrukciniai elementai (fachverkas, karkasas, kolonos, rizalitai, rustika) teikia dekoratyvumo. Architektūros formų raida visada turėjo įtakos taikomajai dekoratyvinei dailei. Pastaraisiais dešimtmečiais į pirmą planą iškilo struktūra. Tačiau kartais neįmanoma suvokti nei formos, nei struktūros. Dėl integracijos menai labai veikia vienas kitą. Todėl dauguma meninių formų tampa bendromis. Visi kūriniai, turintys skulptūrinę išraišką, kuriami pagal tris tektonikos tipus35 :

1) modeliavimas (realių formų kopijavimas, pavyzdžiui, Michelangelo, Lietuvoje – Juozo Mikėno ir kitų skulptorių kūriniai),

2) skobimas, penetracija (įsiskverbimas į realybės vidų, pavyzdžiui, kai kurie Henry Moore kūriniai, Gedimino Karaliaus „Vaisius“),

3) konstravimas, kombinatorika (atskirų dalių sujungimas, panaudojant modulį, pavyzdžiui, Constantino Brancusi (Brinkusi), Teodoro Kazimiero Valaičio kūriniai). Pastarasis tipas bene labiausiai paplitęs, universalus, bet mažiausiai individualus. Tam tikslui kartais naudojamos pramoniniu būdu pagamintos detalės. Kartais kuriama multiplikacijos (dauginimo) būdu.

Dviejų matmenų abstrakčios formos tektonika pasireiškia dvejopai36:

1) geometriniu abstrakcionizmu, arba vadinamąja Mondriano-Doesburgo linija (Paulio Klee, Františeko Kupkos, Viktoro Vasarely, Lietuvoje – Kazio Varnelio, Vinco Kisarausko ir kitų kūriniai),

2) abstrakčiuoju ekspresionizmu, arba vadinamąja Kandinskio-Hartungo linija (Franzo Kline, Joano Miro, Jacksono Pollocko, Lietuvoje – Dalios Kasčiūnaitės, Juzefos Čeičytės; daugiausia – išeivijos lietuvių Adomo Galdiko, Telesforo Valiaus, Prano Lapės ir kai kurie kitų dailininkų kūriniai). Šie principai daugiausia būdingi XX a. abstrakčiosios dailės kūriniams.

Mūsų aplinkoje ir dailėje esti dvi formų kategorijos: konkrečioji (daiktinė, tradicinė) ir abstrakčioji (geometrinė, amorfinė, neįprasta). Konkrečiosios formos mūsų sąmonę veikia įprastiniais vaizdiniais (medis, namas, ąsotis, paukštis, šuo ir kt.). Abstrakčiosios formos yra tokios, kurios neteikia realių daiktų atvaizdo. Jos, kaip rodo praktika, įgyja prasmę tik santykyje su kitais daiktais, sąveikoje su plastika, ritmu, proporcijomis. Abstrakčiosioms formoms būdinga simetrija ir statika arba asimetrija ir dinamiškumas. Jos gerai dera šiuolaikinėje architektūroje. Abstrakčioji forma turi didesnę kūrybinę laisvę, yra artima muzikos garsams. Abstrakcionistai labai papildė dekoratyvinės dailės menines priemones.

Kompozicijos praktikoje susiduriame tiek su uždarąja, tiek ir su atvirąja forma arba jų bendru variantu. Plokštumoje tokias formas sudaro kontūrais apriboti plotai, dėmės, o erdvėje – masės, jų siluetai. Uždaroji forma turi aiškų, geometrizuotą ir statišką pobūdį. Ji būdinga klasicistinės kompozicijos ir stiliaus kūriniams. Taikomojoje dailėje uždara lapidarinė forma37 būdinga įvairios paskirties indams, dizaine – transporto priemonėms, staklėms ir kitiems daiktams. Atviroji forma pasižymi asimetrija, dinamiškumu, laisvumu, turi ekspresijos ir dramatizmo įtampą. Ja grindžiama pasaulio reiškinių nepastovumo koncepcija. Ypač kontrastingas yra atvirosios ir uždarosios formos derinys. O kaip kompozicijoje suderinti kelias formas? Štai keletas reikšmingesnių formos sąveikos būdų:

1. Formų sąveika pagal dydį (aukštį, plotį, ilgį).

Šią sąveiką lemia proporcijos, pagrįstos aritmetiniais ir moduliniais dydžiais. Paprastieji santykiai išreiškia¬mi sveikais skaičiais1: 1 (kvadratas, kubas), 1 : 2, 1 : 3, 3 : 4, 5 : 6 ir t.t. Iracionalieji santykiai remiasi geometri¬niais santykiais. Tai kvadrato kraštinės ir jo įstrižainės santykis, lygiakraščio trikampio aukštinės santykis su puse jo pagrindo, aukso pjūvio santykis ir kiti pa¬vyzdžiai.

2.Formų sąveika pagal masyvumą.

Šis principas pasižymi lengvų ir sunkių, plonų ir storų, pilnavidurių ir ažūrinių formų sugretinimu. Tokios kompozicijos labai kontrastingos.

3. Formų sąveika pagal padėtį erdvėje.

Visos formos erdvėje užima vertikalią arba horizontalią padėtį, kartais įstrižą; turi po kelias plokštumas: rutulys – vieną, kūgis – dvi, cilindras – tris, prizmė ir keturkampė piramidė – penkias, kubas ir stačiakampis – šešias, penkiasienis – septynias ir t. t. Priklausomai nuo žiūrėjimo taško iš karto matome vieną, dvi arba tris plokštumas, išimties atvejais – daugiau. Matomų plokštumų santykis dar svarbesnis erdvėje esant kelioms skirtingoms formoms.

4. Formų sąveika pagal plokštumą.

Šio santykiavimo pagrindą sudaro tiesių ir lenktų, kampuotų ir apvalių, griežtų ir laisvų formų žaismas, paremtas ritmu, dinamika, kontrastu, niuansu, asimetrija.

5. Formų sąveika pagal šviesą, spalvą ir faktūrą.

Tokia sąveika gana efektinga. Todėl labai svarbu derinti šviesą ir šešėlius, spalvos toną, sodrumą ir ryškumą, lygius, grublėtus, žvilgančius ir matinius paviršius.

6. Formų sąveika pagal elementų skaičių.

Šis santykis gali būti labai įvairus, pavyzdžiui, viena masyvi forma gali atsverti keletą smulkių, kelios vertikalios – atitinkamą skaičių horizontalių formų ir pan. Šis metodas taikomas griežtose ir laisvose kompozicijose. Dažniausiai visi šie būdai sąveikauja drauge. Taip sukuriami formų ansambliai (įvairių daiktų, indų rinkiniai, servizai).

7. Formų sąveika pagal naudojamas medžiagas, technologiją, atlikimo techniką ir funkciją.

Formos tektonika paprastai nusako, iš kokios medžiagos (minkštos, kietos, lengvos, sunkios, trapios ir plastiškos), kokiu būdu (klijuojant, lipdant, žiedžiant ar pinant) ir kokiomis priemonėmis (peiliu, kirviu, žirklėmis, tekinimo ar žiedimo staklėmis) ji sukurta, kokia jos paskirtis.

Visos medžiagos turi tik joms būdingas ypatybes, kurias racionaliai panaudojus, galima sukurti atitinkamas formas. Pradinė plastinių formų medžiaga yra molis (plastelinas, gipsas).

Paprastai kiekvienai medžiagai pažinti reikia ne tik žinių, bet ir ilgos praktikos. Žymi keramikė ir pedagogė Marguerite Wildelhain teigia, kad studentams, neturintiems technologinių žinių ir darbo su medžiaga įgūdžių, nepatartina iš karto kurti dirbinius. Jos nuomone, tik gerai mokantis savo amatą keramikas sukurs vertingus kūrinius, etalonus. Be to, jam reikia turėti tam tikrą technologijos žinių kiekį, gerai išmanyti visus gamybos procesus38. Žinomas suomių dizaineris Timo Sarpaneva, vokiečių Rozenthalio porceliano įmonės Bavarijoje pakviestas sukurti servizą, metus laiko studijavo gamybą ir tik po to ėmėsi darbo. Medžiaga ir technika kaip tik labiausiai apibūdina formos tektonikos supratimą. Kartais skulptoriai ir keramikai sąmoningai palieka neretušuotas litavimo arba suklijavimo siūles, tekstilininkai – audinių lopų tvirtinimo dygsnius. Tai labai pagyvina formos tektoniką. Funkcija būdinga utilitarioms formoms. Tačiau ji nesvetima ir grynai dekoratyviems kūriniams. Jų forma privalo atitikti paskirtį, būti patogi vartoti ir patvari. Toks gaminys laikomas kokybišku ir gražiu.

Dar I a. pr. Kr. Vitruvijaus traktate randame geros formos triadą – firmitas, utilitas, venustas, t. y. tvirtumas, nauda, grožis. Formos tikslingumui daug dėmesio skyrė Bauhauzo funkcionalizmo principų atstovai. Taip pat žinomas L. H. Sullivano postulates – „forma seka funkciją“. Le Corbusier siūlė mašiną kaip griežtos funkcijos formos prototipą. Geru formos funkcionalumu pasižymi liaudies dirbiniai. Čia dažniausiai matome išryškintas funkcines dalis, pritaikytas žmogaus rankai, kojai ar stuomeniui. Tai daugiausia įvairūs darbo įrankiai, pagrįsti antropometrija – žmogaus kūno matmenimis.

Projektuojant gaminius masinei gamybai reikia paisyti formos ekonomikos, t. y. kad būtų mažai sunaudota medžiagos, nesudėtingas atlikimas, talpus įpakavimas ir saugus transportavimas. Žymus amerikiečių projektuotojas Walteris Dorwinas Teague’as dar XX a. pradžioje pramonės gaminiams kėlė šiuos reikalavimus: 1) kad būtų patogus vartoti, 2) atitiktų medžiagą, iš kurios gaminamas, 3) būtų ekonomiškas gaminti, 4) nebūtų puošnus vien dėl puošnumo, 5) keltų emocionalų vartotojo pasitenkinimą39. Buitinių daiktų ir prietaisų forma kuriama meninio konstravimo metodu. Vienu atveju kuriami nauji gaminiai, kitu – tik patobulinami seni. Tačiau vien išorinis perdirbimas, visai nesigilinant į esminį patobulinimą, tolygus kosmetinei operacijai, vadinamas stailingu (angl. styling), nebūdingas dailės stilizacijai. Prastos eklektinės formos stilizacijos yra savamokslių darbuose. Čia nepaisoma funkcijos, formą dažniausiai nustelbia iškalbingas siužetas, gausios meninės priemonės. Toks banalus ir neskoningas kūrinys vadinamas kiču40. Tai labai gajus subkultūros produktas, kurį kartais gamina ir dailininkai profesionalai.

Suvokdami laiko dvasią dailininkai vis dažniau naudoja formos dinamiką, asimetriją, kontrastus, metaforas, de¬strukciją, alogiškus sprendimus, atmeta funkcinį formos supratimą, o kartais ir pačią formą, dėmesį sutelk¬dami į fenomenologinę koncepciją bei turinį. Iš to, kas čia buvo išdėstyta, matyti, kad daikto ar kūri¬nio forma yra biologinis, fizinis, socialinis, kultūrinis ir estetinis fenomenas. Ji, kaip semantinis epochos ženklas, teiks informaciją būsimoms žmonių kartoms.
 

35   Plg.: Chiti J.F. La ceramica artistica actual. Buenos Aires, 1983, p.27-28.
36   Раппопорт C. X. Неизобразительные формы в декоративном искусстве. Москва, 1968, c.145.
37   Raiški aptaki forma. 
38   Wildelhain M. Pottery: form and expression. New York, 1966, p. 57-81.
39   Cit. iš: Раппопорт C. X. Неизобразительные формы в декоративном искусстве. Москва, 1968, c.253.
40  Kičui artimi įvairūs dailės niekučiai ("gedžitas"). Tai dažniausiai estetiškai patrauklūs, dizainiški gaminiai (pvz., elektrinis dantų šepetukas, vaisių pjaustyklė, dekoratyvinė žvakidė su žvakės galiuku it t.t.). Dėl savo sudėtingumo jie nepateisina tikslo: būdami pseudofunkcionalūs, didina buityje mažai naudingų daiktų skaičių.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
atvaizdai audimas spalva simetrija tekstilininke koloritas geležis tekstilė stiklas niuansas kraklė tekstūra aliuminis dinamika kartotė šešėlis proporcijos rašmenys tapatybė faktūra medis metalas ritmas dekoras asimetrija dėmė kompozicijos vientisumas dissimetrija ornamentas šviesa kontrastas formos tektonika varis bronza ažūras vaizdo stilizacija statika dydis sidabras optinės iliuzijos