Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
OPTINĖS ILIUZIJOSRAŠMENYS IR ATVAIZDAI


RITMAS, ORNAMENTAS IR DEKORAS


Žmogus nuo praamžių lopšio jaučia savyje ritmo pradą. To paties ritmo, kuris harmoningai valdo pasaulius, pasireiškia kiekviename gamtos reiškinyje.
Paulius Galaunė


Ritmas (gr. rhytmos – darnumas, proporcingumas) architektūroje ir dailėje naudojamas ir suprantamas labai plačiai. Tai jau išvardytų meninių priemonių ir jų elementų (linijų, dėmių, spalvų, faktūrų, šešėlių, dydžių, tūrių, niuansų, kontrastų) tolygus pasikartojimas, kaitaliojimas, gretinimas. Visa tai kūriniams teikia harmoningumo, emocingumo, dinamiškumo.

Ritmo kaita būdinga visatai, gamtai, žmogaus gyvenimui. Kaimo ir miesto žmonių ritmai skiriasi savo aplinka ir darbu. Pirmiausia viskas keičiasi laike: diena ir naktis, metų laikai, augimo ciklai. Ritmiškai plaka mūsų širdis, ritmiškai kvėpuojame. Einame, dirbame ir kuriame pagal ritmą. Nuo senų senovės žmogus savo daiktus ir aplinką puošė vadovaudamasis ritmo pojūčiu. Ir dabar daug kas meno grožį pirmiausia suvokia per ritmą. Labiausiai ritmas susijęs su šokiais, muzika ir poezija. Tokie kūriniai žadina nuotaiką, jaudina arba ramina. Kitaip ritmas suprantamas architektūroje, monumentaliojoje ir dekoratyvinėje dailėje. Čia jis padeda susieti erdvę, formą, spalvą ir dekorą. Ritmas rodo kūrinių stilių, formų tektoniką, medžiagų ypatybes ir funkcijos kartojimąsi.

Architektūroje ir vaizduojamajame mene ritmas ima reikštis esant ne mažiau kaip trims elementams. Paprasčiausias ritmas, kuris pasižymi lygiaverčių elementų išdėstymu vienodais intervalais, vadinamas metru (gr. metron – matas). Muzikoje metras prilyginamas taktui.

Remiantis metru sudaryti geometriniai ornamentai, išdėstyti langai, tarpulangiai, arkos, nišos, kolonos, piliastrai, balkonai ir kitos architektūros dalys. Šių dienų pastatuose naudojama ypač daug vienodų statybinių elementų, kurie gaminami industriniu būdu. Tokia tipizacija pateisinama tik ekonomiškai, nes statiniai tampa vienodi ir monotoniški.

Metras savo struktūra yra simetriškas ir statiškas. Jį sudarantys geometriniai elementai (kvadratas, skritulys, rutulys, ritinys, kubas, tiesė ar apskritimas) taip pat statiški. Tačiau metras kompozicijoje gali būti taikomas kūrybiškai panaudojant akcentus, pauzes, grupuojant eiles ir jų elementus pagal dydį, masę, formą, dėmes, faktūrą, spalvą, periodus ir intervalus.

Vienodų elementų eilė sudaro paprastą metrinę eilę (ne mažiau kaip keturių elementų), o elementai su skirtingais požymiais – sudėtingą eilę. Metrinė eilė, sudaryta iš dviejų ir daugiau paprastųjų eilių, vadinama sudėtine eile. Grupė elementų su vienodomis ypatybėmis sudaro periodą.

Metrinę eilę paįvairina sinkopės (gr. synkope – sutrumpinimas, išmetimas), t. y. ją sudarantis elementas praleidžiamas arba pakeičiamas kitu. Sinkopės panaudojimas metrą priartina prie ritmo. Ritmo kitimas daug laisvesnis, iracionalesnis, todėl jam netaikomos jokios griežtos taisyklės. Jis gali būti paprastas ir sudėtingas, harmonizuotas nuosekliai arba pagreitintai didėjančia arba mažėjančia eile. Toks būdas vadinamas sinereze (gr. synairesis – susispaudimas, sumažėjimas). Jai artimas aukso pjūvio santykių kitimas. Toks ritmas, kai keli elementai slenka viena kryptimi, sustiprindami vienas kitą, vadinamas sinergetiniu (gr. synergetikos – bendrai veikiantis). Visai laisvas ritmas, kuris tik vizualiai jaučiamas, vadinamas sinesteziniu (gr. synaisthesis – vienalaikis pojūtis, jungtinis jutimas)30. Jis, aptinkamas dar urvinio žmogaus piešiniuose, plačiai paplitęs ir modernistinėje dailėje. Šis ritmas turi netikėtų, atsitiktinių elementų, sinkopių.

Ritmas labiau siejamas su asimetrija ir yra dinamiškesnis. Jam būdingi laisvesni elementai (elipsė, parabolė, spiralė, sinusoidė). Ritmas įgalina pasiekti kompozicijos vientisumą, sukurti darnius ansamblius, geriau išreikšti objektų funkciją. Ritmo nepaisymas socialiniame gyvenime teikia daug netvarkos, bėdų ir nepatogumų, neatitinka bendros žmonijos tendencijos siekti tvarkos, laimės ir grožio.

Ornamentas (lot. ornamentum – papuošalas) – puošybinė dailės ir architektūros priemonė, sudaryta iš ritmiškai pasikartojančių geometrinių ir vaizdinių elementų. Tai pati seniausia meninė harmonizavimo priemonė. Anot P. Galaunės, ornamentas yra vienas iš pirmiausių elementų, kuriais žmogus išreiškė savo grožio pajautimą. Manoma, kad pirminis daiktų papuošimas turėjo magišką reikšmę. Iš ornamentų, kuriuos P. Galaunė vadino „primityviškiausiais raštais – pirmomis proto prošvaistėmis“, mes pažįstame istoriją nuo seniausių laikų31. Iš ornamento motyvo ir jo stilizacijos galima spręsti, kuriam kraštui ir kuriai epochai jis priklauso. Tačiau dėl tautų migracijos ir informacijos plitimo pastebima ornamento difuzija (lot. diffusio – sklidimas, išsiliejimas). Labiausiai yra išplitę antikos ornamentai, Pirėnų pusiasalyje – maurų azulechos, Vidurio Europoje – indiškoji palmetė, Europoje ir Amerikoje – art deco stilizacija.

Geometrinio ornamento pradmenys aptinkami mezolite. Iš ornamento evoliucijos matyti, kad jis atspindi atitinkamo laikotarpio ekonomines, socialines sąlygas, ideologiją, religiją ir žmonių papročius. Seniausi archeologiniai radiniai pasižymi mitologinės semantikos ženklais. Asirijos, Egipto ir antikos ornamentams būdingi stilizuotų augalų ir geometriniai motyvai. Jais daugiausia buvo puošiama architektūra, baldai, namų apyvokos daiktai. Bizantiniai ornamentai sudaryti iš antikos ir orientalistinių motyvų. Gotikiniams ornamentams būdingi stilizuotų gėlių, fantastinių gyvūnų ir žmogaus galvų bei figūrų motyvai. Viduramžiais ornamentas tapo svarbiausia kulto pastatų ir apeiginių atributų puošmena. Ypač puošnus monarchinio absoliutizmo laikų (XVII– XVIII a.) ornamentas. Baroko ir rokoko ornamentai pasižymi dinamiškumu, sudėtingumu, asimetriškumu. Renesansiniams ir kla¬sicistiniams ornamentams būdinga antikinių motyvų įtaka. XX a. pradžioje susiformavo judrus, liepsnojantis moderno stiliaus ornamentas.

Kiek vėliau dėl Bauhauzo poveikio paplito art deco stilizacija. Terminas kilo iš 1925 m. Paryžiuje įvykusios tarptautinės parodos Exposition internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes pavadinimo. Visiems ornamentams būdingi stilizuoti motyvai. Ornamentų gausumu, savita stilizacija pasižymi senosios Rytų tautų, Amerikos indėnų kultūros. Musulmonų kraštuose paplitusios arabeskos (maureskos), nes ten buvo draudžiama vaizduoti žmogų. Tik XIX a. pabaigoje atsirado natūralistinis augalų traktavimas, ypač marginant audinius.

Lietuvoje geometrinio ornamento pradmenys žinomi iš III–II tūkstantmečio pr. Kr. Tai moliniai puodai, dubenėliai, puošti įspaustomis duobutėmis, virvelėmis, eglutėmis. Ypač gražūs žalvario ir sidabro papuošalai, skirti moterims, vyrams ir žirgams. Nuo XVI a. buvo gaminami puošnūs kokliai su geometriniais ir augaliniais motyvais, heraldika ir portretais. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje susiformavo mūsų liaudies menas. Kaimo trobesiai ir įvairūs dirbiniai (koplytstulpiai, kryžiai, verpstės, kraičio skrynios, audiniai, juostos, margučiai) puošiami saulutėmis, mėnuliukais, eglutėmis, lelijomis, kriputėmis, paukščiukais, žirgeliais, žalčiukais ir kitais motyvais. Ornamentams būdinga simetrija, ritmas, savitas natūralių dažų koloritas. Jiems atlikti reikia jautrumo, gerų medžiagų ir įrankių.

Gana organiškas mūsų liaudies ornamento ryšys su forma. Čia ornamentas ne tik puošmena, bet ir gyvas tautos materialinės bei dvasinės kultūros atspindys. Gausus ornamentikos palikimas gali būti kūrybiškai pritaikytas puošiant buitį, iliustruojant knygas, kuriant dekoracijas, keramiką, tekstilę, papuošalus ir kt. Tautiškumas – bene svarbiausias ornamento dailėje bruožas.

Visi geometriniai ir abstraktūs ornamentai savo pavidalą turi gamtoje. Tai kristalai, snaigės, radioliarijos, aktinijos, koralai, moliuskai, ropliai, žuvys, vabzdžiai, drugiai, paukščiai, kerpės, grybai, augalų žiedai ir lapai, kurie savo ornamentine struktūra ir raštais traukia akį. Jų stilizacija pasireiškia liaudies meno ir profesionaliosios dailės kūriniuose.

Pagal motyvų pobūdį ornamentai skirstomi į abstrakčiuosius ir geometrinius (taškai, linijos, apskritimai, daugiakampiai, kryželiai, kriputės, zigzagai, spiralės, meandros), floristinius, arba augalinius (stilizuoti lapai, gėlės, girliandos, palmetės, akantai, fleronai), ornitomorfinius ir zoomorfinius, arba gyvūninius (stilizuoti paukščiai, sfinksai, drakonai, chimeros, feniksai), ir antropomorfinius (stilizuotos žmonių galvos ir figūros, maskaronai, sirenos, kariatidės, amūrai). Zoomorfiniai ornamentai, vaizduojantys žvėris pabaisas, dar vadinami teratologiniai (gr. teras (kilm. teratos) – pabaisa). Jie būdingi pirmykštės bendruomenės ir klajoklinių tautų menui, viduramžių dailei ir architektūrai. Tolimuosiuose Rytuose išplėtoti astraliniai (lot. astralis – žvaigždinis, žvaigždžių) ornamentai. Artimųjų Rytų šalyse paplitę epigrafiniai (rašto) ornamentai. Istorinių stilių ornamentuose galima pamatyti gausybės ragų, muzikos instrumentų, ginklų, herbų, ordinų, cechų ženklų ir kt.

Pagal komponavimo būdą ornamentai skirstomi į juostinius (frizai, lambrekenai), centriškuosius (rozetės), tinklinius , arba ištisinius, kai elementai (arabeskos, azulechos, raportai) užpildo visą paviršių, simetriškuosius (akroterijos, antebos, palmetės, kryžiai) ir asimetriškuosius (monogramos, rokailės), paprastuosius ir sudėtinguosius, vienplanius ir daugiaplanius bei mišriuosius.

Pagal atlikimą ornamentai skirstomi į plokščiuosius, reljefinius ir ažūrinius. Jie gali būti piešti, tapyti, lipdyti, raižyti, lieti, štampuoti, lankstyti, sulydyti, inkrustuoti, pinti, austi, megzti, siuvinėti ar kitaip padaryti. Ornamentų atlikimui naudojami trafaretai, šablonai ir formos. Jie dauginami spausdinimo ir šilkografijos būdu. Dideles galimybes teikia kompiuterinis ornamentų projektavimas, tačiau taip sukurtiems ornamentams trūksta dvasingumo.

Ornamentas – neatskiriamas taikomosios ir dekoratyvinės dailės bruožas. Jis taikomas tekstilėje, keramikoje, juvelyriniuose dirbiniuose, vitražuose, knygų apipavidalinime, pastatų apdailoje ir kt. Reljefinis arba ažūrinis ornamentas kartu yra ir akustinė priemonė (pvz., Lietuvos operos ir baleto teatro sienų reljefinė apdaila).

Kiekvienu atveju ornamento pobūdis priklauso nuo to, kokia (plastiška ar neplastiška) medžiaga, kokie jos apdirbimo būdai ir nuo objekto paskirties. Dažnai pati medžiagos ornamentinė struktūra sudaroma naudojant audimą, pynimą, klijavimą, kalybą, litavimą, konstrukcines siūles, detalių dalijimą. Vadinasi, komponuojant ornamentą organiškai sukuriamas objektas. Kitu atveju ornamentas naudojamas kaip jo puošmena. Tai gana sudėtinga problema, nes objekto autoriui iškyla keli klausimai: 1) ar reikalingas ornamentas, 2) koks jis turi būti, 3) kokia jo vieta ir santykis su forma. Reikia prisiminti, kad nesaikingas puošnumas sužlugdė ne vieną stilių. Pasitaiko, kad ornamentas užgožia natūralų medžiagos grožį, slepia formą, jos konstrukciją ir funkciją, veda į eklektiką, rafinuotumą, gamybos pabrangimą. Taip puošti daiktai sunkiai dera ansamblyje. L. H. Sullivanas dar 1890 m. teigė: „Ornamentas – puošyba, bet ne būtinybė...“32. Iškeldami formos pirmumą, kiek kitaip turėtume žiūrėti ir į ornamentą. Kai kurie architektai, griežtai pasisakydami prieš ornamentą, atmeta jį tik kaip „pridedamą“ architektūros dalį. Ypač moderno (Vienos secesija) dekoratyvizmui pasipriešino austrų architektas Adolfas Loosas. Jo 1908m. parašytas straipsnis „Ornamentas ir nusikaltimas“ įgavo didelį rezonansą. Savo straipsniais ir pamfletais ornamentą neigė Le Corbusier ir W. Gropius. O antrojo dešimtmečio pradžioje vokiečių architektai Štutgarte suorganizavo specialią parodą „Forma be ornamento“. „Besąlygiškas ornamento neigimas buvo antrojo ir trečiojo dešimtmečio vakarietiško funkcionalizmo estetinio credo         dalis.“33 Žinomiausias XX a. amerikiečių architektas F. L. Wrightas 1960 m. jau rašė su išlyga: „Būdamas integralus architektūros elementas, ornamentas architektūroje reiškia tą patį, ką medžio ar kito augalo žydėjimas reiškia jo sandarai. Iš daikto, o ne ant jo. Ornamentas, jeigu jo sumanymas geras, pagal savo prigimtį pasireikš ne tik kaip meniškas, poetiškas, bet ir kaip atskleidžiantis ir pabrėžiantis architektūros struktūrinį pobūdį. Jeigu ornamento sumanymas blogas, tai jis architektūrą sumenkina.“34  Tą patį galima pasakyti ir apie kiekvieną taikomosios dailės ornamento pritaikymą, jo tikslingumą. F. L. Wrighto išsakyta mintis atsako ir į antrą, ir į trečią klausimą.

Reikia sugebėti pasirinkti ornamentą (tradicinį ar individualų). Ornamento pobūdį paprastai lemia objekto paskirtis. Mechaniškas nacionalinio ornamento perkėlimas į naują formą veda prie eklektikos, pseudonacionališkumo. Tokių pavyzdžių gausu serijinėje dailės dirbinių gamyboje. Tik gerai išmanant tradicijas galima sukurti tobulą ornamentą. Sunkiausias uždavinys – kaip surasti geriausią ornamento santykį su forma. Tai gali būti viso arba dalies objekto paviršiaus dekoravimas. Aktyvus dekoras formą nustelbia, ją skaldo, keičia jos proporcijas. Stambaus raporto arba kupono dekoras turi įtakos objekto dydžiui. Ypač formą keičia vertikalus arba horizontalus dekoras, aktyvi ornamento spalva.

Ritmiškas ornamentas sukuria pakilią nuotaiką, pabrėžia objekto grožį. Tačiau ornamentas nėra dogma, o individuali skonio ir sugebėjimo išraiška.
 

30  Sinestezijos pojūtį gali sužadinti sinopsija (gr. syn - kartu + opsis - regėjimas). Tai klausos ir regos pojūčių ryšys, kuris daugiau ar mažiau būdingas visiems žmonėms, pavyzdžiui, kai garsai (ypač muzikiniai) sukelia spalvų pojūtį, o spalvos - garsų. Tokias garso ir vaizdo sąsajas intuityviai jaučiame M.K. Čiurlionio paveiksluose. Garso, spalvos ir šviesos sąsajų turi kai kurie diskotekų, kino ir kinetinio meno vaizdiniai.
31  Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. Kaunas, 1930, p.22.
32  Sullivan L. Kindergarten Chots. New York, 1947, p.187.
33  Иконников А. Орнамент в современной архитектуре // ДИ СССР. 1963, N 11, с.28.
34 Райт Ф.Л. Будущее архитектуры. Москва, 1968, с.145.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.



 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
proporcijos tekstilininke statika vaizdo stilizacija tapatybė ornamentas kompozicijos vientisumas niuansas medis faktūra ritmas tekstūra formos tektonika varis ažūras dinamika dėmė šviesa simetrija tekstilė optinės iliuzijos atvaizdai šešėlis spalva geležis dydis bronza asimetrija aliuminis kraklė dekoras stiklas rašmenys koloritas kontrastas kartotė audimas dissimetrija metalas sidabras