OPTINĖS ILIUZIJOS

Optinės iliuzijos, arba regėjimo apgaulė (gr. optike – regėjimo, lot. illusio – apgaulė), reiškia iškreiptą realių daiktų arba reiškinių suvokimą. Optinės iliuzijos – tai pažinimo psichologijos tyrinėjimų objektas, tačiau į jas atsižvelgiama dailėje ir architektūroje. Jomis susidomėta jau antikos mene. Apie tai rašė senovės Romos filosofas Lukrecijus. Trimatės erdvės iliuzijų matome vėlyvojo renesanso, baroko dailėje (figūrų rakursai ant lubų, plafonų ir kupolų), vėliau modernistinėje architektūroje ir dailėje (optiniame, kinetiniame ir siurrealistiniame mene). Moksliškai optines iliuzijas 1854 m. apibūdino S. Oppelis. Dideles optines galimybes teikia 1948 m. anglo Denniso Gaboro išrasta holografija (objekto erdvinio atvaizdo įrašymo ir atgaminimo metodas, panaudojant lazerio spindulius). Optinės iliuzijos laužo plokštumas, formas, sudaro erdvės įspūdį, treniruoja akį, pritraukia dėmesį. Pasak Alberto Einsteino, laimė matyti ir suprasti yra pati geriausia gamtos dovana. Suvokti virtualias optines iliuzijas galima „lyginant“ linijų atkarpas, plokštumas, erdvinius kūnus, spalvas. Optinių iliuzijų keistumas aiškinamas žmogaus psichofiziologinėmis ypatybėmis: rega ir vaizdo signalais smegenyse. Nesigilindami į labai sudėtingą vaizdo priėmimo mechanizmą, nepamirškime, kad dėl akies obuolio judėjimo į šalis mes lengviau fiksuojame horizontalius objektus, o vertikaliai akis juda sunkiau, todėl ir vertikalius objektus pamatome ne taip greitai. Optinėms iliuzijoms susidaryti yra ir kitų priežasčių. Viena iš jų – tai anksčiau susiformavęs objekto įvaizdis bei „akloji dėmė“ akių tinklainėje, kuri keistai veikia regėjimą. Keistus vaizdus plokštumoje provokuoja aksonometrinė ir atvirkštinė perspektyva, optinės struktūros, neįmanomos figūros, linijų iškreiptos formos, spalvų kontrastai.

Praktiniame darbe optiniai „netikslumai“ yra koreguojami. Su tuo nuolatos susiduria šrifto specialistai (taip pat architektai ir dizaineriai).

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.