Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
STATIKA IR DINAMIKAOPTINĖS ILIUZIJOS


KONTRASTAS, NIUANSAS IR TAPATYBĖ

Kas vienoda, tas monotoniška ir nuobodu.
Zsuzsa Kornyeine Gere
Terez Reegnne Kuntler


Kontrastas (pranc. contraste – ryški priešingybė, skirtumas) pats savaime neegzistuoja. Tai skirtingų kokybių sugretinimas, turintis daug reikšmės ir gyvenime, ir mene. Kontrastas suvokiamas lyginant įvairius fizinius, dvasinius ir socialinius reiškinius: šiltą ir šaltą, švelnų ir šiurkštų, gyvybę ir mirtį, meilę ir neapykantą, gėrį ir blogį ir t. t. Tai abstrakčios sąvokos. Vaizduojamojoje dailėje kontrastai yra regimi: šviesi ir tamsi dėmė, šilta ir šalta spalva, didelė ir maža forma, lygus ir nelygus paviršius, vertikalė ir horizontalė, tiesi ir kreiva linija ir pan. Kontrastu galima pabrėžti svarbiausią objekto dalį, kompozicijos centrą, paryškinti kai kuriuos elementus. Kontrastui daugiausia įtakos turi elemento dydis ir spalva bei jų santykis su fonu. Kuo didesnis ir ryškesnis elementas, tuo jis labiau veikia foną. Ypač spalva fiziologiškai veikia achromatinius fonus. Net ir nedidelis spalvos lopinėlis baltame, juodame, pilkame fone keičia jo kokybę. Malonus akiai yra kontrastingas pilkos kaimo trobos langų ir langinių dažymas. Spalvų ir įvairių formų kontrastai puošia šventes, maskaradus ir muges. Kontrastai plačiai taikomi reklamoje, plakatuose, optinėje dailėje. Trumpalaikiai kontrastai jaudina, kelia šventinę nuotaiką, o per ilgesnį laiką jie nusibosta, netgi vargina. Ypač spalvų kontrastus mėgsta vaikai bei neišlavinto skonio žmonės. Kitas reikalas – profesionalūs menininkai, kurie kontrastus naudoja pagrįstai ir emocionaliai, kartais išprovokuodami meninių priemonių disharmoniją, kompozicijos akcentų paryškinimą. Tam reikia ne tik drąsos, bet ir takto. Ne paslaptis, kad moterys daug dėmesio skiria makiažui, norėdamos tinkamai paryškinti kai kuriuos veido bruožus.

Kompoziciją harmonizuoti kontrastais yra sunku, nes reikia didelio takto, meistriškumo. Tačiau tokios kompozicijos būna efektingos ir netikėtos. Anot F. Leger, dieviškasis kontrastų įstatymas persmelkia visą jo kūrybą29 .

Niuansas (pranc. nuanse), priešingai kontrastui, – nedidelis, vos pastebimas vienos ypatybės skirtumas nuo kitos. Kompozicijoje subtiliai derinami panašių ypatybių elementai pagal jų dydį, plotį, aukštį, ilgį, toną, spalvą, ritmą bei medžiagas. Labai silpni niuansai kompozicijai didelės įtakos neturi, bet suteikia individualumo bruožų. Dažniausiai niuansai siejasi su spalva ir šviesa, jų tonais ir pustoniais. Gamtoje kontrastų ir niuansų deriniai traukia akį kiekvienu metų ir paros laiku. Vienaip juos regime kaime, kitaip – mieste, vienaip atrodo ryte, kitaip – vakare. Akis labiausiai patraukia dangaus skliautas ir spalvoti debesys, vandenų atspindžiai, žydinčios lankos ir miško sąmanų paklotai bei juos pridengiantys rūkai. Tokį kontrastų ir niuansų grožį regime ne tik gamtoje, bet ir dailės kūriniuose.

Niuansai būdingi dirbiniams iš natūralių, nedažytų medžiagų: stiklo, medžio, molio, lino, vilnos, šiaudų ir kt. Tuo pasižymi redukuoto stiklo ir keramikos dirbiniai.

Tapatybė (lygybė) žinoma kaip matematikos, logikos ir filosofijos terminas, t.y. skaičių, minčių ir reiškinių lygybė pačiam sau arba kitam objektui. Pavyzdžiui, dėsnis X = X logikoje reiškia, kad kiekviena mintis tapati sau. Šiuo dėsniu vadovaudamiesi kūryboje, visus kompozicijos elementus turėtume naudoti vienareikšmiškai. Todėl architektūroje ir taikomojoje dailėje tapatybė suprantama kaip vienodo dydžio dalių ar elementų santykis, kitų vienodų meninių priemonių suderinimas. Tokios kompozicijos išlaiko rimtį, susikaupimą, pusiausvyrą ir tobulumą, dažniausiai jos būna simetriškos. Kai kurie objektai tapatūs esminiais požymiais, kiti požymiai gali skirtis. Manoma, kad gamtoje absoliučios tapatybės nėra. Kontrastas, niuansas ir tapatybė įvairiose kompozicijose gali sudaryti tarpusavio derinius.

Tapatybės komponavimo būdu kuriamos vadinamosios antitezinės (priešpriešos) kompozicijos. Jos yra žinomos senovės Rytų, viduramžių, renesanso, klasicizmo ornamentikoje, heraldikoje, dabar dar pasitaiko plakato mene, reklamoje ir kt.
 

29   Cit.iš: Жадова Л. Фернан Леже. Москва, 1970, c.24.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
koloritas spalva dėmė šviesa geležis kraklė formos tektonika medis bronza statika šešėlis audimas faktūra metalas ažūras dissimetrija tapatybė dydis ornamentas vaizdo stilizacija tekstilė aliuminis dekoras varis simetrija rašmenys stiklas kompozicijos vientisumas dinamika sidabras tekstilininke tekstūra atvaizdai optinės iliuzijos kartotė proporcijos niuansas ritmas asimetrija kontrastas