Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
SPALVA IR KOLORITASSIMETRIJA, ASIMETRIJA IR DISSIMETRIJA


DYDIS, PROPORCIJOS IR ORIENTACIJA 

 

Didelis ir mažas, šiaip ar taip, yra reliatyvūs dydžiai.
David A. Laner
Stephen Pentak


Dydis (apimtis, tūris). Pradedant ką nors komponuoti, pirmiausia iškyla objekto dydžio klausimas. Galbūt tik tapytojas laisviausiai pasirenka paveikslo matmenis, o visi kiti dailininkai ir architektai dydį supranta kaip daiktų ir pastatų santykį su žmogumi ir aplinka. Anot graikų mokslininko Protagoro, gyvenusio 570–500 m. pr. Kr., žmogus yra visų daiktų matas. Jau savo gamybinės veiklos pradžioje homo sapiens rinkosi lazdas, ietis, lankus, kurie atitiko jo kūno matmenis ir fizinę jėgą. Mes greitai reaguojame, kai pastatas ar daiktas per didelis arba per mažas. Kiek nepatogumų sudaro siauros parduotuvės durys, žemas stalas, aukšta spinta, neproporcingas koks nors daiktas ar įrankis. Daug kūrinių dėl savo netinkamo dydžio praranda įtaigumą (įsivaizduokim, kaip atrodytų Vilniaus katedra, ją kiek padidinus arba sumažinus).

Objekto dydį lemia socialinė jo paskirtis. Tai geriausiai rodo architektūros pavyzdžiai: kaimo troba, dvaro rūmai, bažnyčia, įvairūs visuomeniniai pastatai. Čia skiriasi ne tik pastatų, bet ir jų elementų, pavyzdžiui, paradinių durų ir langų, dydis. Anfilada pabrėždavo rūmų paradiškumą ir savininko didybę. Kartais nepavykę dydžiai yra koreguojami, antai, architektas Giovanni Lorenzo Bernini, suprojektavęs ovalo formos aikštę su kolonada, pakoregavo Carlo Madernos sukurto fasado įspūdį ir pabrėžė Romos Šv. Petro bazilikos didingumą. Skulptoriaus Karolio Jelskio sukurtos skulptūros virš Vilniaus katedros „pritupdė“ jos didingumą22. Katedra paaukštėjo 1938–1941m., pažeminus jos aikštę. Ir atvirkščiai, kadaise didingos Vilniaus bažnyčios dabar šalia daugiaaukščių pastatų atrodo sumažėjusios. Daug diskusijų sukėlė neapdairiai iškilę aukštybiniai pastatai Vilniuje, kurio senamiestis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldą. Vadinasi, kūrinio dydis ne visada atitinka jo meninę kokybę. Labai svarbu tai, kokioje erdvėje ir prie kokių objektų stovės kūrinys (pvz., iš interjero į lauką išnešta vaza atrodo daug mažesnė). Dažniausiai viena ar kita kūrinio detalė suteikia monumentalumo arba kameriškumo. Skirtingai dydį veikia vertikalus ir horizontalus dalijimas. Kartais objekto dydį lemia medžiaga, atlikimo technika ir konstrukcija. Tai ypač būdinga keramikos dirbiniams: jų dydis parenkamas pagal molio ypatybes (plastiškas arba šamotinis molis), degimo krosnies dydį, montuojamų dalių skaičių. Nustatyti objektų dydžius palengvina normų ir gabaritų lentelės. Kartais tam daromi maketai. Tačiau dydžio parinkimas dar priklauso ir nuo objekto dalių santykio – mastelio. Pagrindiniai taikomi linijiniai masteliai yra: 1 : 1, 1 : 2, 1 : 5, 1 : 10, 1 : 20, 1 : 25, 1 : 50, 1 : 75, 1 : 100.

Proporcijos (lot. proportio – santykiavimas) – labai svarbi kompozicijos harmonizavimo priemonė, turinti didelę meninę ir praktinę reikšmę. Proporcijos suprantamos kaip ilgių, pločių, aukščių ir tūrių darna, kaip atskirų elementų santykis su visuma. Joms nustatyti reikia ne mažiau kaip dviejų parametrų, kad būtų galima palyginti. Vykusiai parinktos proporcijos lemia objekto meninę vertę, pabrėžia kompozicijos harmoningumą.

Tobulas proporcijų supratimas susiformavo ilgoje žmogaus gamybinėje veikloje. Daugelio daiktų proporcijos susijusios su antropometrija – žmogaus kūno matmenimis, pavyzdžiui, kirvio koto ilgis atitinka 4–5 plaštakų plotį. Ilgą laiką buvo matuojama sprindžiais, rankų pločiu, pėdomis, žingsniais. Jų nevienodumas priklausė nuo žmogaus ūgio. Dar iki šiol kai kur naudojami senieji matai (pvz., pėda, jardas – anglosaksų kraštuose, sieksnis, žingsnis – Rusijoje). Metrinė matų sistema atsirado tik po Prancūzijos didžiosios revoliucijos XVIII a. pabaigoje. Seniausios žinios apie žmogaus kūno proporcijas rastos piramidėje netoli Memfio (apie III tūkstantmetis pr. Kr.). Santykių ir proporcijų teorija prasideda nuo antikos laikų (žinomi I a. pr. Kr. Vitruvijaus traktatai). Apie geometrinių elementų panašumo lyginimą rašė Euklidas. Platonas tai vadino analogija, o Ciceronas – proporcija. Proporcijas matematiškai analizavo Leonas Battista Alberti, Luca Pacioli, Leonardo da Vinci, Albrechtas Düreris, Ernestas Moesselis, Walteris Gropius, Ivanas Žoltovskis, Le Corbusier ir kt. Architektas Le Corbusier, remdamasis aukso pjūvio santykiu, sukūrė savo proporcijų sistemą ir pavadino ją moduloru. Jos pagrindu paimtas žmogaus ūgis, lygus 1,829 m, o su iškelta ranka – 2,260 m. Taip architektas siekė nustatyti bendramatiškumą tarp statinių matmenų ir žmogaus figūros dydžio.

Nustatyta, kad egzistuoja paprastieji ir iracionalieji proporcijų santykiai. Praktikoje taikomi du būdai. Aritmetinis, arba modulinis, būdas, kai yra vienas pastovus dydis (modulis), kuriuo matuojamos objekto dalys. Modulių sistema – architektūrinių orderių pagrindas. Renesanso architektūros teoretikas Giacomo da Vignola moduliu laikė apatinį kolonos skerspjūvio spindulį. Vadinasi, toskaniškosios kolonos aukštis – 14, dorėniškosios – 16, jonėniškosios – 18, korintiškosios – 20 spindulių. Kiekvienas modulis buvo dalijamas į 12 arba 18 lygių dalių, vadinamų partomis, kurios atitiko smulkesnį kolonų dalijimą. Nuo seniausių laikų architektūroje naudojamų blokų santykis 3 : 4 (kvarta), 2 : 3 (kvinta), 1 : 2 (oktava) ir kt. Paprasta statybinė plyta taip pat yra modulis (65 x 120 x 250 mm). Tokie pasikartojantys elementai tampa mato vienetu.

Šiuolaikinėje industrinėje statyboje naudojamas statybinis modulis, pagal kurį tipizuojami ir unifikuojami pastatai. Tai padeda greitai juos montuoti iš gatavų detalių. Komponuojant vazą ar kitos paskirties daiktą reikia pasirinkti vieną dydį, pavyzdžiui, vazos dugno diametrą, ir pagal jį galima nustatyti aukštį, plotį ir kitas vazos dalis. Panašus modulis gali padėti sukomponuoti visą ansamblį (vazų komplektą, servizą). Įvairūs moduliai padeda sudaryti geometrinio ornamento kompozicijas (meandrus, arabeskas, optinės dailės pavyzdžius).

Geometrinis, arba iracionalusis, būdas pagrįstas geometrinėmis struktūromis ir nematuojamų dydžių santykiais. Šis būdas turi daug skirtingų sistemų ir teorijų. Juo remiantis pastatytos Egipto piramidės, antikos, renesanso ir kiti klasikiniai pastatai. Tai aktualu ir moderniajai architektūrai. Nesuabsoliutindami šių teorijų reikšmės, jomis gali naudotis skulptoriai, keramikai, dizaineriai, grafikai ir kt.

Populiariausias iracionalaus proporcijų nustatymo būdas yra vadinamasis aukso pjūvis („dieviškoji proporcija“), pirmą kartą minimas Euklido „Pradmenyse“ IV a. pr. Kr. Graikai jį taikė Akropolio pastatuose. Manoma, kad šį santykį, kuris tapo svarbiu proporcijų harmonizavimo principu renesanso architektūroje ir dailėje, auksiniu (sectio aurea) pavadino Leonardo de Vinci. Paskui du šimtmečius aukso pjūvis buvo primirštas ir tik 1850 m. meno teoretikas Adolfas Zeisingas vėl jį „atrado“. „Dėl to, kad visuma, padalyta į dvi dalis, būtų graži, turi būti išlaikytas santykis tarp mažesnės ir didesnės dalies su visuma.“23 Jis tai vadina proporcijų įstatymu ir jį mato ne tik antikiniuose pastatuose, bet ir žmogaus kūno, visų gyvių bei augalų formų proporcijose, taip pat muzikoje (akordų intervalų santykiai 3–5–8–13). Anot A. Zeisingo, paukščių kiaušiniai pasižymi didžiosios ir mažosios ašies santykiu, artimu aukso pjūvio proporcijai. Tokių pavyzdžių gamtoje labai daug. Žmogaus akies sandara paremta santykiu 3 : 5. Tokiu pat santykiu sudaryta elipsė geriausiai atitinka binokulinį regėjimą. Matyt, todėl aukso pjūvio proporcija, kaip labiausiai atitinkanti žmogaus regėjimo nuostatą, plačiausiai taikoma architektūroje ir dizaine. Šia magiškąja proporcija pasižymi daugelis istorinių pastatų, skulptūrų ir tapybos kompozicijų.

Matematiškai aukso pjūvio santykis išreiškia dviejų dydžių santykinę priklausomybę: a : b = 1 : 1,618. Aukso pjūvio seka yra tokia: ... 0,056, 0,090, 0,146, 0,236, 0,618, 1,0, 1,618, 2,618 ir t. t. Jai artima italų matematiko Leonardo Piziečio (vadinamo Fibonačiu) 1202 m. nustatyta sveikų skaičių seka: 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89, 144 ir t. t. Čia kiekvienas paskesnis narys lygus dviejų pirmesniųjų sumai, o jų didėjimas vis labiau artėja prie „auksinio skaičiaus“ 0,618 (3 : 5 = 0,6; 5 : 8 = 0,625; 8 : 13 = 0,615; ir 13 : 21 = 0,619; 21 : 34 = 0,617 ir t. t.). Praktinės naudos turi ir kiti iracionalūs santykiai, sudaryti geometriniu metodu:

1. Iracionalių proporcijų stačiakampiai.
2. Dinamiškų stačiakampių proporcijų kitimas.
3. Dinamiškų kvadratų kitimas.
4. Lygiakraščio trikampio aukštinės ir pusės pagrindo santykis.
5. Kvadrato kraštinės ir jo įstrižainės santykis.
6. Proporcingi kvadratų ir trikampių santykiai.

Proporcijų nustatymo metodai yra pagalbiniai. Lemiamą reikšmę turi konkreti kompozicijos užduotis, dailininko laisvai interpretuojama, atsižvelgiant į jos praktiškumą ir estetiškumą. Prityrusi akis iš karto pastebi nors ir mažiausią proporcijų disharmoniją. Tinkamas jų pasirinkimas daro kūrinį patrauklų, estetišką, menišką. Proporcijos būdingos įvairioms tradicijoms, stiliams ir estetiniams skoniams. Kartais reliatyvūs matmenys iš akies daug ką pasako apie objekto proporcijų harmoniją. Todėl gražių proporcijų sudarymo būdus reikia ne tik žinoti, bet ir jausti.

Orientacija (pranc. orientation / lot. oriens (kilm. orientis) – rytai) – objekto padėties nustatymas. Kai kurie objektai turi vieną, kiti – du ir daugiau žiūrėjimo taškų. Paveikslas kabinamas ant sienos ir orientuojamas į žiūrovą, drabužis apžiūrimas iš priekio ir iš nugaros, o apvali skulptūra, dekoratyvinė vaza dažniausiai matoma iš visų pusių. Bet objekto apžiūrėjimas priklauso ir nuo padėties tam tikroje aplinkoje, pavyzdžiui, skulptūra arba vaza gali stovėti patalpos viduryje, prie sienos arba kampe. Visais atvejais orientuojama į kompozicijos centrą, ypač simetriškuose objektuose: bažnyčioje – į altorių, teatre – į sceną, fasaduose – į portalus, frontonus ir kt. Klasikiniuose paveiksluose dėmesys sutelkiamas į pagrindinį veikėją. Kartais žmogaus dėmesį patraukia neįprasti objektų dydžiai, formos ir spalvos.

Orientacija gali turėti keletą krypčių: į gylį (kai gatvės perspektyvoje matomas bokštas arba paminklas), į plotį (kai apžiūrimas horizontalus namo fasadas arba ilgas reljefas), aukštyn, žemyn (kai lubų plafonas matomas iš apačios, o fontanas arba grindų kilimas – iš viršaus). Parko alėja arba kolonada prieš rūmus ne tik nukreipia, bet ir teikia paradiškumo. Kai kada reikia atsižvelgti į objekto padėtį pasaulio šalių atžvilgiu bei sukaupti dėmesį į meninę arba funkcinę detalę: į figūros veidą, rankas, durų rankeną, indo ąsą ir kt. Pasitaiko, kad objektas orientuojamas ne tik pagal pasaulio šalis, reljefą, bet ir pagal žmonių judėjimo kryptį. Taip pat parenkama vieta jo dekorui, pavyzdžiui, vaza gali būti dekoruota iš vienos, dviejų, trijų, keturių pusių arba aplink, iš išorės ir iš vidaus. Tam turi reikšmės ąsų skaičius ir jų padėtis bei indo pastatymo vieta (žemai, aukštai, akių lygyje).

Kryptį gatvėse ir visuomeniniuose pastatuose rodo simboliniai ženklai ir rodyklės.
 

22  Palaima J. Mastelis architektūroje. Vilnius, 2002, p.26.
23  Очерки теории архитектурной композиции. Москва, 1960, с. 167.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.


 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dėmė dekoras rašmenys atvaizdai vaizdo stilizacija medis tekstūra tekstilininke simetrija bronza tapatybė stiklas spalva ritmas statika dissimetrija kompozicijos vientisumas varis niuansas kraklė audimas dinamika ažūras kartotė aliuminis metalas šviesa faktūra šešėlis formos tektonika optinės iliuzijos ornamentas koloritas asimetrija geležis sidabras proporcijos tekstilė kontrastas dydis