Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
FAKTŪRA, TEKSTŪRA, KRAKLĖ IR AŽŪRAS DYDIS, PROPORCIJOS IR ORIENTACIJA


SPALVA IR KOLORITAS

 

Kaip ugnis sukuria šviesą, taip šviesa sukuria spalvą. Spalva – tai šviesos kūrinys, o šviesa – jos kūrėja.

Johannes Itten

Spalva – tai vienas svarbiausių komponentų, formuojančių estetinę aplinką.

Jonas Valentukonis



Spalva – labai aktyvi, plati ir beveik neišvengiama kompozicijos priemonė. Neapdairus jos panaudojimas gali smarkiai pakenkti kompozicijai. Beveik visais atvejais, galbūt tik išskyrus tapybą, geriausia spalvinti darbo pabaigoje, kai būna išspręstos kitos problemos. Per anksti panaudota spalva užgožia visas kitas ne mažiau svarbias menines priemones. Reikia žinoti, kad spalva daro poveikį objekto dydžiui, jo proporcijoms, optiniam kontrastui, ritmui bei fiziologiniam, psichologiniam, estetiniam suvokimui ir funkcionaliam pritaikymui. Todėl ji tapo biologų, fizikų, chemikų, filosofų, dizainerių ir dailininkų diskusijų objektu. Spalva reikšminga ne tik tapytojui, bet ir kiekvienam žmogui: vairuotojui, kulinarui, gydytojui, inžinieriui ir kt. Jau nuo antikos laikų sukurta daug spalvos teorijų. Be neginčijamų mokslinių tiesų, spalvų aiškinimuose yra ir daug subjektyvumo. Nesigilindami į labai platų spalvininkystės mokslą, pažvelkime į spalvą kaip į sudėtinę kompozicijos dalį.

Visos spalvos skirstomos į dvi grupes: achromatines ir chromatines. Achromatinės spalvos – tai balta, juoda ir pilka su visais atspalviais. Jos apibūdinamos tik atspindimos šviesos kiekiu. Chromatinės – tai spektro (raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė) ir kitos spalvos bei jų atspalviai. Išlavinta žmogaus akis pagal spalvinį toną, sodrumą ir ryškumą skiria iki 13 000 chromatinių spalvų ir atspalvių. Tarp labai baltos ir labai juodos spalvos patyrusi akis sugeba pamatyti iki 300 achromatinių niuansų. Visą spalvų ir atspalvių gausumą galima gauti maišant tris pagrindines spalvas – raudoną, geltoną ir mėlyną. Papildomosios spalvos, dar vadinamos komplementinėmis, yra oranžinė, žalia ir violetinė.

Praktiškai papildomosios spalvos gaunamos trimis būdais: 1) maišant chromatinių spalvų dažus, 2) pridedant baltų dažų (balinimas), 3) pridedant juodų dažų (tamsinimas). Tai subtraktyvusis (skirtuminis) spalvų maišymas. Dar yra adityvusis (sudėtinis) spalvų gavimas, kai viena spalva dengia kitą (būdinga spaudai, spalvotai fotografijai, šviesos efektams).

Pagal šilumos ir šalčio įspūdį spalvos grupuojamos į šiltas ir šaltas. Raudonos, geltonos ir arčiau jų esančios spalvos, primenančios ugnį, vadinamos šiltomis, o žydros, žalios ir mėlynos, primenančios ledą, kosminę erdvę, vadinamos šaltomis. Žalia spalva gali būti šilta ir šalta. Pilkos spalvos taip pat gali būti ir šiltos, ir šaltos. Šių spalvų šiltumas ar šaltumas priklauso nuo geltono ar mėlyno atspalvio. Šaltos spalvos šalia šiltų atrodo šiltesnės, o šiltos šalia šaltų – šaltesnės.

Spalvas veikia ir optinė apgaulė, kai ta pati spalva skirtingame fone įgyja jo atspalvį. Toks reiškinys vadinamas chromatiniu kontrastu. Kai spalvos lopinėlis baltame fone atrodo tamsesnis, o juodame – šviesesnis, toks reiškinys vadinamas šviesumo kontrastu. Abiejų kontrastų stiprumas dar priklauso ir nuo to lopinėlio ir fono santykio: kuo fonas didesnis, tuo poveikis lopinėliui „nusidažyti“ didesnis. Šis poveikis beveik išnyks, jeigu spalvos lopinėlį apvesime baltu kontūru.

Vadinasi, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvieną dailės kūrinį veikia jo fonas. Taip pat pravartu žinoti, kad yra vadinamosios artėjančios ir tolstančios spalvos. Pastebėta, kad šiltos bei šviesios spalvos tarsi artėja, o šaltos bei tamsios – tolsta. Šitos ypatybės padeda optiškai transformuoti patalpą: ją trumpinti, aukštinti arba žeminti. Fernand’o Leger nuomone, „sienų transformacija naudojant spalvą taps vienu iš nuostabiausių šiandieninės ir būsimos architektūros uždavinių“18.

Spalvos turi ir savo svorį. Jos skirstomos į sunkias ir lengvas. Tamsios spalvos yra sunkesnės, o šviesios – lengvesnės. Jų svoris gali būti išlygintas, tamsios spalvos plotą mažinant, o šviesios – didinant. Derinant lengvas ir sunkias, šviesias ir tamsias spalvas galima sukurti statiškumo arba dinamiškumo iliuziją.


Spalva ir forma - bene opiausia ir įdomiausia kompozicijos problema. Spalva pabrėžia formą arba ją niveliuoja. Pastebėta, kad šviesus daiktas atrodo didesnis ir kartu lengvesnis, tamsus – mažesnis ir sunkesnis. Šviesi spalva padeda išryškinti plastinę formą, o tamsi pabrėžia jos siluetą. Ryški spalva nustelbia formą, ji labiau tinka mažiems, nutolusiems ir mažai apšviestiems objektams, o iš objektų grupės išskiria svarbiausią. Kartais spalvomis paryškinamos atskiros detalės arba dekoras. Funkcionalūs objektai dažniausiai esti lokaliųjų spalvų.

Spalva ir erdvė - aktuali interjero ir eksterjero problema. Tai grindų, sienų, lubų, langų, durų, baldų, kilimų, užuolaidų, šviestuvų, augalų ir kitų daiktų spalvinis derinimas. Kiekvienai būsto patalpai keliami tam tikri reikalavimai. Ypač atsakingai turi būti projektuojami visuomeniniai interjerai bei eksterjerai: miestų ir gyvenviečių erdvės, gatvės, aikštės, pastatai, mažoji architektūra, želdiniai, transportas ir kt. Beje, visi taikomosios dailės kūriniai savo spalva ir dydžiais privalo sudaryti darnų erdvės ansamblį.

Visas spalvas veikia šviesa: dienos šviesoje jos yra natūralios, o dirbtinėje – pakitusios. Nuo kaitinamųjų elektros lempų spalvos šiltėja arba pilkėja, beveik nekinta tik raudona ir oranžinė. Geriausiai matoma yra geltona ir balta spalva.

Taip pat reikia nepamiršti, kad šešėlyje spalva tamsėja, kartais praranda švarumą, todėl tokias plokštumas rei¬kia dažyti ryškiau bei šviesiau.

Subjektyviai vertinant, kiekviena spalva gali būti graži ir negraži. Tačiau spalvų grožis atsiskleidžia tik esant spalvų harmonijai, jų deriniams. Čia galima įžiūrėti analogiją su muzika, jos kontrapunktų derinimu. Paprastai spalvos dėsnių samprata siejama su istorinio laikotarpio tradicijomis, filosofija, ideologija ir mada. Skirtingi spalvų deriniai buvo mėgstami antikoje, viduramžiais, Renesanso, baroko, klasicizmo ir romantizmo laikais. Vyraujančių spalvų derinys vadinamas koloritu. Dailininkų kūryba taip pat pasižymi individualiu koloritu. Jis gali būti monochrominis, polichrominis, lokalusis, toninis, šviesus, tamsus, šiltas, šaltas, saldus ir t.t. Kartais kūrinio koloritas priklauso nuo pasirinktos idėjos, paskirties ir aplinkos.

Johannas Wolfgangas Goethe, reikšmingo spalvotyros veikalo „Spalvų mokslas“ (Farbenlehre, 1810) autorius, harmoningomis spalvomis laiko pagrindinių ir papildomų spalvų poras (raudona – žalia, geltona – violetinė, oranžinė – mėlyna). Tuo tarpu Bauhauzo dėstytojas Johanessas Ittenas vadinamuosius komplementinių spalvų derinius laiko labai kontrastuojančiais, sunkiai suderinamais. Klasikinis derinys – tai trys pagrindinės ir trys išvestinės spalvos, esančios spalviniame skritulyje lygiu nuotoliu. Kokybiškas spalvų derinio požymis yra jo „skambumas“. Taip pat gali būti suderinta šilta ir šalta spalvų gama. Gerai tarpusavyje dera achromatinės spalvos. Lengviau suderinti neaktyvias, pastelines spalvas, tačiau kontrastingi deriniai yra efektingesni. Vykę deriniai rodo didelį kūrėjo meistriškumą ir skonį.

Atskiros spalvos ir jų deriniai siejami su spalvų tradicija. Kiekviena tauta arba jos dalis turi savo mėgstamų spalvų derinius, nusistovėjusius per ilgą laiką. Saulėtų pietų tautos mėgsta ryškias (margas) spalvas, o šiauriečiams mielesnis santūrus koloritas. Lietuva – nedidelis kraštas, bet turi kelis etnografinius regionus su jiems būdingais spalviniais deriniais: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Savitu koloritu išsiskiria lietuvių tautiniai drabužiai, tautinės juostos, lovatiesės, kraičio skrynios, baldai, pastatai, liaudies skulptūra, margučiai ir Vilniaus verbos. Lietuvių liaudies menu ir jo spalvine darna plačiau susidomėta XX a. pradžioje. Daugiausia spalvotų pavyzdžių paskelbta „Sodžiaus meno“ sąsiuviniuose (1931–1936), „Lietuvių liaudies meno“ albumuose (1958–1974). Plačiau spalva aptariama Alfonso Keturkos knygoje „Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje“ (1987), Juozo Kudirkos sudarytame straipsnių rinkinyje „Spalva lietuvių liaudies mene“ (1988) ir Giedrės Gudavičienės metodiniame leidinyje „Spalvotyros pagrindai“ (1988).

Pagal tradicijas kai kurios spalvos turi simbolinę prasmę. Jų magiška reikšmė susiformavo pačiais seniausiais laikais. Ypač spalva susimbolinta Rytų šalyse, kur ji yra siejama ne tik su žmogaus būsena, bet ir su metų laikais, medžiais, gėlėmis, brangakmeniais, dangaus kūnais, gyvūnais ir kt. Magišką ir simbolinę prasmę turi balta, raudona, mėlyna, juoda, žalia, ruda, geltona, auksinė ir sidabrinė spalva. Tačiau spalvų prasmė ne visur vienoda. Viduramžiais krikščionių religija sukūrė „dieviškų“, liturginių spalvų kanonus, kurių bažnyčia laikosi iki šiol. Spalvų simbolika plačiai paplito ir heraldikoje, kur daugiausia naudojamos grynos (raudona, mėlyna, žalia, juoda, purpurinė, oranžinė) ir metalų spalvos (auksinė ir sidabrinė). Jos teikia išskirtinumo herbams, vėliavoms ir kitiems valstybiniams atributams, regalijoms, išskirtinei, proginei aprangai. Sutartiniai spalvų kodai naudojami informacijoje, reklamoje, pavojingoms vietoms žymėti. Balta, žalia, žydra ir kitos šviesios spalvos naudojamos ir higienos tikslais: ligoninėse, laboratorijose, maitinimo įstaigose ir kt.

Konjunktūrinį poveikį spalvoms bei jų deriniams daro mada. Ji diktuoja moterų, vaikų, vyrų drabužių spalvinę gamą. Taip pat pagal spalvą pasirenkami automobiliai, baldai ir kiti daiktai. Yra žmonių, kurie visai subjektyviai, dėl labai riboto spalvų kultūros supratimo vienas spalvas priima, kitas – atmeta. Beje, apie 3–4% vyrų yra daltonikai, moterų mažiau (iš gyvūnų spalvų visai neskiria katės)19.

Kiekvienam žmogui svarbios spalvų psichofiziologinės ypatybės. Jos veikia nuotaiką, sveikatą, regėjimą, mokymąsi ir darbo našumą. Spalva ne tik džiugina, bet ir vargina. Tai pasakytina tiek apie ryškius kontrastus, tiek ir apie monotoniškus derinius. Kai kurios spalvos, pavyzdžiui, raudona, net sukelia alergiją. Kartais spalvos taikomos paliegusių ir psichikos ligonių gydymui. Patirta, kad racionaliai išdažyta darbo patalpa ir priemonės kelia darbo našumą, mažina nelaimingų atsitikimų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad šiltos ar šaltos spalvos „reguliuoja“ cechų temperatūrą, o ryškios ar blankios – jų triukšmą. Taip pat šviesios spalvos lyginamos su aukštais muzikiniais tonais, o tamsios su žemais. Apie tai plačiau rašoma Xavero Auerio ir Heinricho Frielingo knygoje „Žmogus–spalva–erdvė“20. Pastebėta, kad pirmaklasiai moksleiviai labiau mėgsta gelsvas spalvas, vyresni – žalsvas, o vėliau – žydras. Vadinasi, su žmogaus amžiumi kinta ir požiūris į spalvą.

Dailininkai, intuityviai vadovaudamiesi šviesos ir spalvos sąveikos dėsniais, gerokai pralenkė spalvotyros mokslą. Eugene Delacroix pastebėjo, kad „spalvos turi dar daug paslapčių“21.
 

18  Cit. iš: Fernand Leger. Paris, 1977, p.120.
19  Kralikauskas J. Psichologijos įvadas. Kaunas, 1993, p. 118-119.
20  Frieling H., Auer X. Mensch-Farbe-Raum. Miunchen, 1961.
21 Cit. iš: Раппопорт C. X. Неизобразительные формы в декоративном искусстве. Москва, 1968, c.161.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
ornamentas medis bronza rašmenys dekoras koloritas ažūras ritmas spalva kraklė optinės iliuzijos šviesa tekstilininke kartotė statika faktūra tapatybė proporcijos asimetrija formos tektonika dydis tekstilė niuansas dėmė stiklas šešėlis metalas vaizdo stilizacija sidabras dinamika audimas aliuminis atvaizdai tekstūra kompozicijos vientisumas geležis kontrastas simetrija dissimetrija varis