Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
DĖMĖ, ŠVIESA IR ŠEŠĖLISSPALVA IR KOLORITAS


FAKTŪRA, TEKSTŪRA, KRAKLĖ IR AŽŪRAS 

 

Faktūra yra paviršiaus kokybė, ji paklūsta kūno lytėjimo pojūčiams.

David A. Laner
Stephen Pentak

 
Apsidairykite aplink save: pasaulio atvaizdas – tai tekstūrų mozaika.

Viačeslav Demidov


Faktūra (lot. factura – apdirbimas) – tai įvairių medžiagų paviršiaus ypatybė. Be natūralios, būdingos vienai ar kitai medžiagai faktūros, dar gali būti ir dirbtinai sukuriama. Tačiau medžiagai nebūdingos faktūros imitacija daro netikrumo įspūdį. Daug gyvumo daikto paviršiui teikia pirminis apdorojimas. Dirbant su medžiaga labai svarbu išlaikyti tam tikrą faktūros grubumą, atsižvelgiant į objekto dydį, apšvietimą ir nuotolį nuo žiūrovo. Grubaus paviršiaus siena vizualiai gerokai priartėja, o lygiame paviršiuje tokios faktūros plotas atrodo iškilęs. Todėl kompozicijoje faktūra yra naudojama kaip kontrasto priemonė. Tačiau nereikia ja piktnaudžiauti. Ji netinka funkcionaliems daiktams, dulkėtoms patalpoms. Kartais šiurkščia faktūra bandoma paslėpti darbo kokybės trūkumus. Kitas reikalas, kai ji panaudojama dėl didesnės trinties. Tuomet faktūra turi ne tik estetinį, bet ir techninį privalumą. Architektūroje ir taikomojoje dailėje faktūra labai paplitusi kaip dekoratyvinė priemonė. Taip pat didesnį emocinį krūvį turi paryškinta faktūra skulptūroje, tapyboje arba reljefinėje grafikoje. Koliažiniams kūriniams kartais naudojamas smėlis, granitas, stiklas, pjuvenos ir kitos netradicinės medžiagos.

Tekstūra (lot. textura) – medžiagos sandaros ypatybės, atsiradusios veikiant fiziologiniams, cheminiams ir fiziniams procesams. Daugelio medžiagų tekstūrą kūrybiniams tikslams naudoja architektai ir dailininkai. Ypač žavi įvairių rūšių mediena, granitas, marmuras, brangakmeniai, oda, gintaras ir kitos natūralios medžiagos. Tačiau vis daugiau sukuriama savitos tekstūros dirbtinių medžiagų arba natūralių medžiagų imitacijų (dekoratyvinio betono, plastiko, dirbtinės odos). Kai kurios tekstūros savo pobūdžiu diktuoja baldų, suvenyrų, papuošalų, žaislų plastinius sprendimus. Kartais tekstūra panaudojama intarsiniam dekorui, t.y. inkrustuojant baldų ir kitų dirbinių paviršių bei grindų parketlenčių klojinio raštams.

Kraklė (pranc. craquele – įskilęs) daugiausia paplitusi keramikoje. Tai glazūros įskilimai, atsiradę dėl nevienodo jos ir dirbinio šukės plėtimosi. Suskilinėjimo tinklas gali būti smulkus ir stambus. Dekoratyviniais tikslais siūlės specialiai padažomos. Kraklė geriausiai išryškėja ant šviesaus pagrindo. Toks dekoravimas labiau tinka nesudėtingoms formoms ir ne maistui skirtiems indams. Kraklė ypač būdinga kinų keramikai, Venecijos, Ispanijos stiklo dirbiniams, taip pat Indonezijos ir Javos salos batikai ir kt.

Ažūras (pranc. ajoure – kiaurinis, permatomas) – dekoratyvinis kiauraraštis, plonas audinys, nėrinys ar mezginys su įvairių formų prošvaistėmis, kiauriniai elementai iš įvairių medžiagų, taikomi architektūroje (ypač gotikos bei islamo šalių) ir dailėje. Kiaurymės susidaro dėl konstrukcijos elementų jungimo arba daromos specialiai dekoratyviniais tikslais. Ažūro forma ir dydis priklauso nuo medžiagos tvirtumo ir kūrybinio sumanymo. Prasišviečiantis ažūras objekto masę lengvina, o tamsus gali ir sunkinti. Ažūras kompozicijoje sudaro kontrastus arba ritmą.

Pro kiaurymes skleidžiama priešinė šviesa sudaro kontražūrą. Keramikoje kontražūrą įprasmina ir transliusidinė (pranc. translucide – persišviečiantis) technika. Tai nedidelės apvalios arba pailgos skylutės, užpildytos persišviečiančia glazūra, primenančios ryžio grūdus. Ši technika atsirado Vidurinėje Azijoje XII a., bet būdingiausia XVIII a. kinų porcelianui. Transliusidinė technika, vadinama litofanija (skaidrus akmuo), taip pat įprasta kaulo porcelianui, kai nevienodas sienelių storis, žiūrint prieš šviesą, išryškina monochrominį reljefo vaizdą. Transliusidas būdingas ir kitoms medžiagoms: stiklui, gintarui, šilkui, popieriui. Ažūras ir transliusidas naudojamas dekoratyviniams ir funkcionaliems tikslams.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
statika kartotė atvaizdai tekstūra aliuminis geležis sidabras stiklas dėmė spalva faktūra vaizdo stilizacija metalas proporcijos dissimetrija ornamentas šviesa tekstilininke šešėlis koloritas ažūras formos tektonika asimetrija tapatybė niuansas optinės iliuzijos bronza tekstilė dekoras ritmas kontrastas rašmenys kompozicijos vientisumas simetrija kraklė varis dydis audimas medis dinamika