Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
KOMPOZICIJOS MENINĖS RAIŠKOS IR HARMONIZAVIMO PRIEMONĖSDĖMĖ, ŠVIESA IR ŠEŠĖLIS


TAŠKAS IR LINIJA

Taškas – tai pati glausčiausia forma.
Linija – taško slinkties pėdsakas, jo kūryba.
Vasilij Kandinskij



Taškas turi daug reikšmių. Viena iš jų, mums rūpimų, – paties mažiausio pavidalo ženklas plokštumoje. Jis savo dydžiu, forma, tonu ar spalva gali būti įvairus. Skirtingais taškų dydžiais, tonais, šiltų ir šaltų spalvų deriniais galima sukurti erdvės įspūdį, optines iliuzijas plokštumoje. Taškas arba taško kompozicija gali būti tik apibrėžtoje plokštumoje. Mus vienaip ar kitaip veikia taško padėtis joje: centre – ramiai, krašte – intriguojančiai (atrodo lyg judantis), plokštumos viršuje – lengvai, apačioje – stabiliai, kairėje atrodo lengvesnis, dešinėje – sunkesnis. Dviejų ar daugiau taškų išdėstymas rodo jų tarpusavio ryšį. Jis esti glaudesnis, kai taškų „biolaukai“ pradeda veikti vienas kitą. Net elementari taškų kompozicija padeda sukurti ritmą, kontrastą, statiką, dinamiką, simetriją ir asimetriją. Taškas yra visų kompozicijų pradžia. „Aš pradedu ten, kur prasideda formos vaizdas: nuo taško judesio“, – rašė Paulis Klee16. Grafikoje, tapyboje ir dekoratyvinėje dailėje pasitaiko vien taškais atliktų darbų. Tačiau gali būti ir „nematomų“ taškų, kurie akcentuoja kompozicijos centrą arba perspektyvą, vaizdo gilumą, objektų padėtį plokštumoje ir erdvėje.

Linija. Taškas, judėdamas plokštuma, nubrėžia liniją. Linijomis galima apriboti plokštumą, taip pat ją dalyti, brūkšniuoti ir pavaizduoti trimačio objekto formą. Linija – tai pats svarbiausias piešinio konstrukcinis elementas, turintis statinių, dinaminių ir ritminių raiškos galimybių. Pagal atlikimo pobūdį jos gali būti stiprios ir silpnos, plonos ir storos, ilgos ir trumpos, tiesios ir lenktos, vingrios ir laužytos, vertikalios ir horizontalios, įstrižos, sinusoidinės, cirkuliacinės ir spiralinės, nepertraukiamos ir punktyrinės, taip pat šviesios ir tamsios, spalvotos ir nespalvotos. „Vienos linijos fiksuoja žvilgsnį, kitos jį veda. Pirmosios sukaupia mūsų dėmesį į vieną tašką ir neleidžia nuo jo nukrypti, antrosios niekur nesustabdo mūsų žvilgsnio, bet traukia jį nubrėžtomis kryptimis, vingiais, posūkiais. Linija gali banguoti ramiai, vienodai, lygiai, griežtai arba neramiai, nelygiai, nervingai, t. y. ritmiškai ir neritmiškai. Banguota linija atrodo daug švelnesnė ir plastiškesnė, kai ji supriešinama su aštriais kampais lūžtančia linija.“17 Be to, linijos vieta ir kryptis plokštumoje turi vienokią ar kitokią meninę bei filosofinę prasmę: reiškia optimizmą arba pesimizmą, ramybę ir dramatizmą, gyvybingumą ir suglebimą, švelnumą ir šiurkštumą, konstruktyvumą ir iracionalumą ir t.t. Taip pat linijos pobūdį lemia panaudota priemonė (pieštukas, teptukas, rėžtukas ir kt.).

Linija ir jos kompozicija būdingiausia grafikos kūriniams, tačiau ji naudojama visose dailės šakose ir architektūroje. Ja galima nubrėžti objekto kontūrą, siluetą, pavaizduoti formą ir perspektyvą bei horizonto liniją. Kartais modernišką kūrinį sudaro vienos ar kelių linijų kombinacijos. Skulptūroje ir taikomojoje dailėje linija pabrėžia formos dekoratyvumą, konstruktyvumą, gracingumą, dinamiškumą bei statiškumą. Architektūroje vyrauja vertikalios ir horizontalios linijos. Čia jos pabrėžia ne tik formą, bet ir erdvę. Iš linijos raidos meno istorijos panoramoje matyti, kad jos pobūdis keitėsi su kiekviena epocha (plg. viduramžių vitražą ir moderno ornamentą). Nevienodai liniją traktuoja ir skirtingos tautos (plg. japonų graviūras ir lietuvių liaudies raižinius). Iš linijos pobūdžio galima atpažinti žinomus dailininkus (pvz., Vasilijų Kandinskį, Pietą Mondrianą, Paulį Klee, Pablo Picasso arba Stasį Krasauską, Rimtautą Vincentą Gibavičių, Algirdą Steponavičių ir kt.). Kai kurioms dailės rūšims, pavyzdžiui, vitražui arba sienų apdailos keramikai, būdingos konstrukcinės siūlės, sudarančios linijų kompoziciją.
 

16  Cit. iš: Ruder E. Tipografika. Ziurich, 1977, S.118.
17  Stoškus K. Linijų ir spalvų ABC // Kalba Vilnius, 1968, Nr.27

 Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
audimas spalva medis tekstilė dekoras optinės iliuzijos geležis formos tektonika simetrija statika sidabras faktūra niuansas ritmas dydis dėmė bronza kartotė šviesa dinamika varis stiklas ornamentas asimetrija tekstilininke metalas ažūras kraklė aliuminis tapatybė tekstūra rašmenys kompozicijos vientisumas šešėlis proporcijos kontrastas dissimetrija koloritas atvaizdai vaizdo stilizacija