Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
KOMPOZICIJOS TEORIJOS RAIDA TAŠKAS IR LINIJA


KOMPOZICIJOS MENINĖS RAIŠKOS IR HARMONIZAVIMO PRIEMONĖS


... menų srityje – yra taisyklės, kurias mes stud ijuojame ir kurių mus moko mūsų mokytojai. Tačiau, be apgalvoto, išankstinio, mūsų paveldėto „mokėjimo“, dar turi būti ir kažkoks impulsas, už kurio pasireiškimą, taip sakant, negalime būti atsakingi. Jis susijęs su mūsų pasąmone, kurios mes ir patys nesuvokiame.
Arthur Honegger


Kiekvieno dailės kūrinio pagrindu laikomas jo sukomponavimas, be kurio jis negali gyvuoti: netampa meno kūriniu. Komponavimas – tai įvairių elementų išdėstymas plokštumoje arba erdvėje atitinkama meniška tvarka. (Kartais ir „meniška netvarka“, suvokiama intuityviai, yra kompozicija.) Kompozicinį sprendimą galime lyginti su matematikos uždavinio sprendimu. Ne kiekvienas lengvai išsprendžia lygtį, ne kiekvienas menininkas susidoroja ir su užsibrėžta kompozicija. Komponuoti nėra lengva. Lygtis turi vieną konkretų atsakymą, o kiekvienas kompozicijos variantas nėra galutinis ir geriausias. Be to, meno kūrinio kompozicija – santykinis dalykas. Tai rodo visa meno istorija. Būtų naivu tikėtis, kad kada nors bus išspręstos visos kompozicijos problemos, nes tada sustotų meno plėtotė. Čia kaip moto studijuojantiems kompozicijos taisykles pateikta žinomo šveicarų kompozitoriaus, teoretiko ir pedagogo Arthuro Honeggero mintis iš knygos „Aš – kompozitorius“ (Vilnius, 1964) apima platų ir reliatyvų kompozicijos suvokimą. Beje, muzikos kompozicijos pagrindai nuo seno dėstomi visose muzikos mokyklose, leidžiami tam skirti vadovėliai.

Kompozicija (lot. compositio) reiškia sudėstymą, sudarymą arba elementų sujungimą į visumą. Šio žodžio sinonimai yra sandara, struktūra, konstrukcija, tektonika, architektonika. To moko kompozicijos disciplina. Kompozicijomis taip pat vadinami teminiai arba abstraktūs dailės kūriniai, erdvinių formų objektai.

Kompozicijos darna būdinga visai visatai nuo atomo iki kosmoso. Mene ji turi du tikslus: ką pavaizduoti ir kaip pavaizduoti. Menininkas, įkūnydamas savo idėją, imasi tokių meninių priemonių, kurios ją geriausiai išreikštų. Sumanymo įgyvendinimas priklauso nuo medžiagos (ta pati tema vienaip pateikiama tapyboje, kitaip – skulptūroje), nuo individualių kūrėjo ypatybių (iš tos pačios medžiagos kiekvienas atliks skirtingai). Architektas ir dizaineris dar turi atsižvelgti į daiktų patvarumą, funkcionalumą, technologiją ir gamybos būdą. Kultūros istorija rodo, kaip, priklausomai nuo skirtingų žmonių gyvenimo sąlygų ir visuomenės mąstymo įvairiose epochose, buvo kuriami pastatai, baldai ir kiti daiktai. Praeities vienokio ar kitokio stiliaus meninėje praktikoje kompozicija pasižymėjo pastovumu, griežtu kompozicinių priemonių apribojimu. Bet jokia dogma ar koncepcija nėra amžina. Keičiantis pasauliui, keitėsi ir menas. Jis pasidarė neaprėpiamas, tapo avangardiniu. Keičiami ir šimtmečiais vyravę aiškūs akademiniai kompoziciniai sprendimai. Kompozicija – tai kūrybinis aktas, ir jai šiuo metu neegzistuoja jokie įstatymai, šablonai bei trafaretai. Kompozicija nėra pati sau tikslas: jos paskirtis atskleisti menininko idėją. Kartais sukuriamos visai netikėtos, logikai prieštaraujančios kompozicijos.

Taikomosios dailės kūriniuose sąlyginis temos traktavimas reikalauja labai išraiškingos, drąsios kompozicijos, pavyzdžiui, dauguma keramikos darbų kuriami architektūriniu, plastiniu, tapybiniu, grafiniu ir technologiniu aspektu. Todėl keramikams ir kitiems dailininkams būtinos dailės istorijos, estetikos, anatomijos, skulptūros, tapybos, projektavimo, technologijos, ekonomikos ir kitų sričių žinios. Jas apibendrina kompozicijos pagrindai.

Kompozicijos sukūrimas – pats svarbiausias kūrybos momentas, kai autoriaus idėja pradeda reikštis konkrečiu pavidalu. Tai matyti iš eskizų, maketų, technologinių bandymų.

Taikomosios dailės kompozicijos kokybę lem ia sėkmingas medžiagos arba medžiagų derinio ir priemonių joms apdirbti pasirinkimas. Įgūdžiai susidaro nuolat dirbant, gerai mokant amatą, ir tik po to galima sėkmingai imtis kompozicinių užduočių. Daugelio taikomosios dailės kūrinių kompozicijos sprendimus diktuoja vieta ir aplinka. (Ši nelengva problema aptariama atskirai.) Šalia estetinio pasigėrėjimo dažnai iškyla funkcionalumo privalumai. Todėl klausimai kas, kaip, dėl ko, kur beveik neišvengiami kiekviename darbe
.
Gali būti komponuojama plokštumoje (ant popieriaus, drobės, molio ir kitų medžiagų). Tokia kompozicija vadinama plokštumine (dvimate).

Dailės kūriniai, kurie turi ilgį, plotį, aukštį arba storį, vadinami tūriniais, o kai jie yra tam tikroje erdvėje, pasižymi erdvine (trimate) kompozicija. Kalbėdami apie spalvų derinius tapyboje, patalpų, drabužių ir kitų daiktų dažymą, aptariame spalvos (kolorito) kompoziciją.

Kompoziciją uždaroje plokštumoje vadiname monokompozicija, o keliose plokštumose – polikompozicija.

Plokštumoje arba erdvėje skiriamos dvi pagrindinės kompozicijos rūšys – uždaroji ir atviroji. Uždaroji yra statiškesnė, stabilesnė, su tiesia kompozicine ašimi, orientuota į vidų arba centrą, o atviroji – ekspresyvesnė, dinamiškesnė, turinti laisvas arba vingiuotas ašis ir orientuota į išorę. Kompozicijų pobūdį atspindi ir jų pavadinimai: vertikalioji, frontalioji, centriškoji, simetriškoji, asimetriškoji, įstrižoji, fragmentinė, piramidinė, spiralinė, kontinuacinė ir kt.

Laisvoje kompozicijoje ir projektavime naudojamos įvairios raiškos ir harmonizavimo priemonės: taškas, linija, dėmė, šviesa, šešėlis, spalva, faktūra, mastas, proporcija, orientacija, simetrija, asimetrija, dissimetrija, kontrastas, niuansas, tapatybė, ritmas, ornamentas, formų tektonika. Vienos iš jų labiau padeda kompozicijos išraiškai, kitos skirtos jai harmonizuoti. Gali būti dar ir specifinės priemonės, kaip ažūras, kraklė, transliusidas ir kt. Yra kūrinių, kuriuose naudojama viena ar dvi meninės priemonės, bet dažniausiai būna daugiau. Labai svarbu nustatyti jų vaidmenį, eiliškumą ir jas glaudžiai susieti. XX a. dailininkai suprematistai, konstruktyvistai, abstrakcionistai sukūrė daug kūrinių, kuriuose panaudota tik viena kita meninė kompozicijos priemonė.

Siekiant geriau atskleisti kompozicijos meninių priemonių esmę ir vaidmenį, jos aptariamos atskirai, metodine seka: nuo paprastesnių pereinant prie sudėtingesnių, nuo raiškos – prie harmonizavimo.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.


 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dekoras audimas stiklas ornamentas kompozicijos vientisumas statika spalva varis aliuminis kraklė ritmas formos tektonika kartotė proporcijos faktūra simetrija vaizdo stilizacija rašmenys šešėlis atvaizdai asimetrija metalas dydis optinės iliuzijos niuansas dinamika šviesa tekstilė dissimetrija ažūras tapatybė geležis dėmė medis koloritas kontrastas sidabras bronza tekstūra tekstilininke