Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
TAIKOMOSIOS DAILĖS IŠKILIMAS KOMPOZICIJOS MENINĖS RAIŠKOS IR HARMONIZAVIMO PRIEMONĖS


KOMPOZICIJOS TEORIJOS RAIDA


Kiekvienai istorinei epochai būdinga sava dailės sistema. 

Zsuzsa Környeine Gere
Terez Reegnne Kuntler


Meno istorija byloja, kad per kompoziciją su visomis jos meninėmis harmonizavimo priemonėmis (vadinamaisiais sandais) buvo reiškiamos ištisų epochų, atskirų menininkų grupių ir pavienių kūrėjų idėjos. Įvairių kartų menininkai sukūrė daug būdingų kompozicijų, kurias lėmė to laikotarpio visuomenės socialinės, vertybinės koncepcijos ir pasaulėjauta. Pavyzdžiui, architektūroje išlaki, veržli kompozicija būdinga gotikai, stabili, uždara – renesansui, o įmantri, dinamiška – barokui. Aišku, kad kiekvienas stilius ir jam būdinga kompozicija siejasi su tradicijomis, papročiais, religija, filosofija, klimatu, medžiagomis ir technikos lygiu. Senovėje kūrybą bene daugiausia reglamentavo atitinkamas kultas. Senovės Egipto, Artimųjų Rytų kompozicijose pastebime griežtą ornamentinę tvarką. Antikoje atsirado nauji kompozicijos sandaros būdai, susiję su žmogaus proto ir kūno garbinimu. Graikų šventyklų frontonams būdingas siužetinis centras. Viduramžiais kompozicija pasireiškė simetrija, vertikaliu ritmu, daugybe detalių, o žmonių figūros buvo komponuojamos pagal sakralinių reikšmių hierarchiją. Renesanso meistrai didelę reikšmę teikė plastinei anatomijai, perspektyvai, geometrijai, erdvės iliuzijai, sudėtingiems rakursams. Pompastiškomis, judriomis formomis pasižymėjo barokas ir rokokas. Pakilias herojines kompozicijas griežtai reglamentavo akademizmas. Ir priešingai, impresionizmas nors kompoziciją ir papildė plastinėmis priemonėmis, tačiau, davęs laisvę teptukui, susilpnino kompozicinius ryšius. XX a. visų sričių menininkai vos ne svarbiausiu uždaviniu laikė kompozicijos ir formos originalumą. Visa tai rodo jų individualybę, profesionalumą, kitų – didelį keistumą, prisimenant beformę dailę (art informel), XX a. šeštajame dešimtmetyje vertinusią intuityvią, spontanišką raišką be aiškios kompozicijos tvarkos.

Fiziologai, psichologai, menotyrininkai eksperimentais ir lyginimais įrodė, kad kompoziciniai sprendimai Rytų ir Vakarų dailėje – du principiniai komponavimo metodai. Todėl aklas šių kraštų meno mėgdžiojimas yra bevaisis, nors tokių pastangų būta. Kaip labai retas ir savitas meno reiškinys – dailės ir muzikos sąveika. Tuo įdomus yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris savo kūryboje susiejo tapybos ir muzikos harmonijos dėsnius, plastinėmis priemonėmis atvėrė beribes erdves.

Kompozicija, būdama kartu ir mokslas, ir menas, remiasi visomis pažangiomis praeities meno tradicijomis. Žinoma, kad senovės Graikijoje I a. pr. Kr. buvo sukurti teoriniai kompozicijos pagrindai, iki mūsų dienų išlikę tik kūriniuose. Graikų orderių sistemą dar labiau išplėtojo romėnai. O jau Renesanso didieji meistrai, parodę puikų kompozicijos mokėjimą, paliko ir teorinį palikimą. Analizuojant kompozicijos raidą galima pastebėti, kad jai visada turėjo įtakos didžiųjų meistrų atradimai. Teigiama, kad dailės istorija – tai ir kompozicijos istorija.

Šiandien kompozicijos teorija yra meninio mąstymo sistema, kuri nuo kitų mokslų skiriasi tuo, kad ji negali būti apribota griežtomis taisyklėmis bei kanonais, nes bodimės bet kokiu reglamentavimu ne tik mene, bet ir gyvenime. Kompozicija nėra savitikslė priemonė, o tik per kūrėjo individualybę padedanti atskleisti kūrinio idėją. Kompozicijos įvaldymas – tai svarbiausia profesionalumo problema dailėje ir architektūroje. Mokėjimas naudotis meninėmis priemonėmis padeda augti kūrėjo meistriškumui, atveria kelią novatoriškiems ir originaliems atradimams. Kompozicija – kūrybinis procesas nuo sumanymo pradžios iki jo įgyvendinimo. Čia negali būti išankstinio nusistatymo, nes kuriant jis dažnai keičiasi.

Kompozicija mokymo objektu tapo gerokai vėliau negu piešimas, tapyba bei lipdyba, nes buvo laikoma kūrėjo talento reikalu, per daug sudėtingu asmeniniu kūrybos procesu.

Tik XVII a. Prancūzijoje pradėjo formuotis, o XIXa. antrojoje pusėje jau visose jos dailės mokyklose buvo kompozicijos mokymo kursas. Vienu iš pirmųjų metodologinių šios srities darbų laikomas amerikiečių dailininko ir pedagogo Arthuro Dow vadovėlis „Kompozicija“ (Composition, 1899). Autorius teigė, kad „kompozicijos studijavimas padeda meniškai išauklėti visą tautą; kiekvienas gali išsiugdyti grožio jausmą ir sugebėjimą paprastai išsireikšti“9.

Tuo tarpu taikomosios dailės kompozicijos mokymas buvo grindžiamas vaizduojamosios dailės principais. Dominavo istorinių stilių formos ir dekoras. Kompozicijos daugiausia mokė tapytojai ir skulptoriai, kurie prastai išmanė amatų specifiką. Jie nelabai noriai priėmė vokiečių architekto Gottfriedo Semperio taikomosios dailės organizavimo ir mokymo programą, kurią jis sukūrė Anglijos princo Alberto prašymu. G. Semperis savo programoje pasiūlė vaizduojamąją dailę susieti su amatais, svarbiausią vaidmenį skiriant architektūrai. Ši programa susilaukė atgarsio ne tik Anglijoje, bet ir visoje Europoje. Pagaliau tapytojai ir skulptoriai, negalėdami realizuoti savo paveikslų ir skulptūrų, susidomėjo „naudingų daiktų“ kūryba. Čia paminėtini žymūs prancūzų dailininkai Pierre’as Bonnard’as, Maurice’as Denis, Andre Derainas, Paulis Gauguinas, Aristide’as Maillolis, Georges Rouault, Paulis Signacas, Maurice’as de Vlaminckas, kūrę ir dekoravę fajanso dirbinius.

Kuriant šiuolaikinę avangardinę architektūros ir dailės kompoziciją bei formą, rengiant įvairių specialybių meistrus, didžiulį vaidmenį atliko Bauhauzas – architektūros ir taikomosios dailės mokykla, veikusi Vokietijoje 1919–1933 m. Joje kompoziciją dėstė ne tik žymūs architektai, bet ir dailininkai Paulis Klee, Vasilijus Kandinskis, Lyonelis Feiningeris, Pietas Mondrianas, dizaineriai Johannesas Ittenas, Laszla Moholy-Nagy ir kt. Visi jie stojo prieš pasenusias, sustabarėjusias akademistines doktrinas, siekė palankiausios architektūros ir visų menų sąveikos, ugdė kūrybinę vaizduotę. Kaip pabrėždavo mokyklos įkūrėjas architektas Walteris Gropius, daug svarbiau išmokyti mąstyti, negu kartoti sausas taisykles. Šioje mokykloje buvo praktikuojamos abstrakčios kompozicijos užduotys, atliekama jų analizė, nustatomi ritmo, proporcijų ir kiti dėsningumai, ypač atskleidžiant medžiagų ypatybes. Tuo tikslu buvo skatinami drąsūs eksperimentai. „Laisvas, neapsunkinantis „žaidimas“ su medžiaga žadina drąsą, iniciatyvą ir domėjimąsi“, – aiškino kompozicijos kurso dėstytojas Josefas Albersas10.

Dėstant kompoziciją daug dėmesio buvo skiriama eskizams, projektams ir modeliams. Taip tikrintas gaminių funkcionalumas, gamybos paprastumas, medžiagų taupumas ir vartojimo paklausa. Kai kurie gaminiai buvo gana universalūs. Bauhauzo dėstymo metodai sustiprino funkcionalizmo apraiškas ne tik architektūroje, bet ir plataus vartojimo taikomojoje dailėje. Maždaug tuo pačiu metu Maskvoje veikė Aukštosios meno ir technikos dirbtuvės (VCHUTEMAS, 1920–1926; VCHUTEIN, 1927–1930), kur taip pat buvo taikomosios dailės specialybės ir įdiegti nauji meninio konstravimo principai: tikslingumas, tvirtumas, grožis. Juos propagavo dabar plačiai žinomi dailininkai konstruktoriai Aleksandras Rodčenko, Vladimiras Tatlinas, Nikolajus Sujetinas ir kt. Čia kompozicijos kursą dėstė Vladimiras Favorskis. VCHUTEIN’o dėstytojas Aleksandras Deineka neigė vien tik intuityvųjį kompozicijos suvokimą, manydamas, kad kompozicijos taisyklių mokėjimas nė kiek nesilpnina menininko talento, o priešingai – padeda profesionaliau kurti. Vokietijos ir Rusijos mokyklų funkcionalizmo principai iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos paplito beveik visame pasaulyje.

Iki Antrojo pasaulinio karo funkcionalizmas šiek tiek pasireiškė Lietuvos architektūroje (kitas etapas – nuo 1955 m., pradėjus industrinę statybą) ir gana menkai – taikomojoje dailėje. Tai lėmė ekonominiai ir ideologiniai suvaržymai. Įmonės dirbo be konkurencijos, daugiausia tenkinosi neišprususiais dailininkais konstruktoriais. Situacija ėmė keistis 1961 m. Dailės institute Vilniuje įsteigus Pramoninės dailės katedrą. Ją organizavo ir daug metų vadovavo prof. Feliksas Daukantas. Jis parengė meninio konstravimo pagrindų ir propedeutikos kursą. Šioje katedroje rengiami plataus profilio specialistai. Studentai mokomi logiškai analizuoti, ruošti gaminių projektus.

Tačiau dizainas nėra vienintelis būdas techninei civilizacijai humanizuoti. Tam tikslui svarbūs ir kiti menai – taikomieji ir vaizduojamieji. Jie labiau individualizuoja aplinką, suteikia emocijų. Kai kurie minimalistiniai interjerai be dailės kūrinių tampa nuobodūs ir šalti.

Mes, lietuviai, nuo seno turėjome natūralų grožio supratimą, kuris labai ryškus liaudies architektūroje ir daiktų proporcijose, formose ir ornamentikoje. Ypač savo kompozicija ir forma nepakartojama yra liaudies skulptūra, o ornamentu ir spalva – audiniai. Su lietuvių liaudies kūrybos pagrindais supažindina Pauliaus Galaunės, Kazio Šešelgio, Klemenso Čerbulėno ir kitų teoriniai veikalai. Šios tradicijos kūrybiškai plėtojamos dailininkų ir architektų darbuose. Mums nesvetimas ir pasaulinės kultūros patyrimas. Jau Lietuvos Vyriausiojoje mokykloje nuo XVIII a. buvo kalbama apie „blogą ir gerą skonį“, architektūros ir dailės kūrinių vertinimą pagal proporcijų tobulumą, kūrinio taurumą ir įtaigumą. Dėstytojas Pilypas Nerijus Golianskis aiškino bendrus gamtos ir meno kūrinių dėsningumus. Propaguodamas klasicizmo principus, savo vadovėlyje jis rėmėsi antikos pavyzdžiais11. Jais vadovavosi ir Laurynas Stuoka-Gucevičius, dėstydamas architektūrą. Be to, jis nūdieniškai teigė, kad „išdėstys įvairių, tiek privačių, tiek ir visuomeninių pastatų pradmenis, pagal gyventojų bendro patogumo ir gynimosi poreikius, taikydamas paprasčiausius statybos dėsnius taip, kad kiekvienas statinys būtų patogus, tvirtas ir gražus. <...> Įrodys, kad pastato grožis, darnumas ir didingumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose bei papuošimuose, bet statinio dalių santykiavime tarpusavyje ir su visuma, o nuo to priklauso ir jo stiprumas”12. Graikų ir romėnų architektūros darna mokymo programoje rėmėsi ir kitas Lietuvos klasicizmo atstovas Mykolas Šulcas13. O Pranciškus Smuglevičius, pakviestas į Vyriausiąją mokyklą dėstyti tapybos, mokymo programoje rašė: „Kas, ateidamas į tapybos mokyklą, atsineš daugiau žinių ir išsilavinimo iš kitų mokslų, tas daugiau pažengs ir tapyboje. Kas nedaug mokėsi ir mažai moka, nedidelis bus iš jo tapytojas arba ir visai menkas. Visi mokslai siejasi ir vieni kitiems pagelbsti. Tos pagalbos ir mes iš jų reikalaujame, ir mūsų darbuose turi būti tiksliai pavaizduota istorija ir žmonių papročiai, ir juose turi būti pritaikytos matematinės proporcijos, spalvų, šviesos ir šešėlių fizinių savybių pažinimas.“14 

Nepriklausomos Lietuvos Kauno universitete architektams dėstė Peterburgo dailės akademijos auklėtinis, klasikinės kompozicijos pagrindų žinovas architektas Mykolas Songaila, o Kauno meno mokykloje novatoriškai kompozicijos mokė architektas ir dailininkas Vladimiras Dubeneckis. Kauno taikomosios dailės institute ir vėliau Vilniaus dailės institute kompozicijos teoriją dėstė Vytautas Kairiūkštis. Labai daug kompozicijos praktikai davė Stasio Ušinsko pedagoginė veikla. Jo mokiniai, daugiausia vitražistai, ja remiasi ir dabar. Savo mokyklas sukūrė ir kiti šio periodo dailininkai: Justinas Vienožinskis, Vytautas Kazimieras Jonynas, Juozas Mikėnas, Antanas Gudaitis, Liudas Truikys, Liudvikas Strolis, Vytautas Palaima. Petras Rimša sekėjų neturėjo, bet jo juvelyriškai sukomponuoti medaliai – savitos stilizacijos pavyzdys. Išliko Stasio Krasausko ne tik darniai sukomponuoti grafikos darbai, bet ir memuarai, kuriuose jis labai principingai pasisako apie meninių priemonių svarbą idėjai reikšti. Jam „grafikos esmę sudaro konfliktas, dviejų spalvų kova“15, padedanti išreikšti dramatizmą, gėrį ir blogį. Vilniaus dailės akademijoje kompoziciją kvalifikuotai dėsto daug profesorių, docentų ir dėstytojų. Nors ją skirtingai supranta molbertinės, monumentaliosios, dekoratyvinės ir taikomosios dailės specialistai, bet visus jungia amžiais nusistovėję kompozicijos meno pagrindai.

Praktiniam komponavimui labai svarbios yra meno istorijos, filosofijos, perspektyvos, tipologijos, spalvininkystės, šrifto ir kitos disciplinos. Visos įgytos žinios daugiau ar mažiau lemia kūrybos sėkmę. Kompozicijos dėstymas Dailės akademijoje dažnai aptariamas studentų darbų peržiūrose, metodinėse komisijose ir konferencijose. Įsivyrauja nuomonė, kad šalia praktinių kompozicijos užduočių reikalingas ir teorinis kompozicijos kursas. Empirinis mokymas negali patenkinti aukštojo mokslo lygmens. Beje, dar trūksta metodinės dailės literatūros. Dėl to atsilieka estetinis mūsų visuomenės švietimas, kuris turi neabejotinos reikšmės dorovei, sveikatai ir nusiteikimui.

Kompozicijos meninės priemonės ir simboliai aptarti Jono Griniaus knygoje „Grožis ir menas: Estetikos pagrindai“, kurią 1938 m. išleido Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas. Ilgą laiką tai buvo vienintelis tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje (pakartotinai išleistas 2002 m.). Su kompozicija susijusios problemos taip pat aptariamos Vosyliaus Sezemano knygoje „Estetika“ (1970). Dizaino problemas kelia menotyrininkas Lionginas Šepetys knygose „Daiktų grožis“ (1965) ir „Žmogus. Menas. Aplinka“ (1978). Žmogaus, gamtos ir meno kūrinio ontologijai skirta Arvydo Šliogerio knyga „Daiktas ir menas“ (1988). Estetikos ir meno filosofijos idėjų istoriją plačiai nušviečia Antanas Andrijauskas knygoje „Grožis ir menas“ (1995). Tie, kas domisi šiuolaikinio dizaino problemomis, sulaukė vertingų vadovėlių. Tai Juozo Burneikos „Forma, kompozicija, dizainas“ (2002) ir Giedriaus Šiukščiaus „Dizainas: menas, mokslas, technika“ (2005). Istoriškai įdomus ir vertingas Juozo Galkaus „Senasis Lietuvos plakatas. 1862–1944“ (1997). Išleistas labai ilgai lauktas Alberto Gursko vadovėlis šriftui puoselėti „Kaligrafijos ir šrifto pagrindai“ (2005). Architektūros stiliams, kompozicijai ir menų sąveikai vadovėlį „Architektūra“ (1997) parašė Algimantas Mačiulis. Visus šiuos vadovėlius išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. Dar reikia paminėti mokslinių straipsnių rinkinį „Architektūros kompozicijos tyrimai“ (2003), kurį parengė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetas ir Vilniaus m. savivaldybės plėtros departamentas. Visuose leidiniuose vienaip arba kitaip aptariamas kompozicijos meninis harmonizavimas ir kitos su tuo susijusios kūrybinės problemos.

Kitose šalyse dailės dėstymo metodikos ir kompozicijos klausimais yra išleista daug įvairios literatūros. Vieni autoriai kompoziciją nagrinėja istorinės dailės kūrinių kontekste, kiti – filosofiniu-psichologiniu aspektu arba apsiriboja tik formos, kolorito, šviesos, erdvės bei kitų meninių priemonių analize. Užsienyje leidžiami gausiai iliustruoti populiarūs leidiniai moksleiviams ir visuomenei šviesti. Kai kurie jų išversti į lietuvių kalbą.

Rengiant šios knygos antrąjį leidimą pasirodė keletas naujų verstinių ir autentiškų metodinių leidinių ir vadovėlių, skirtų vaikams, moksleiviams ir studentams.
 

   Cit. iš: Chilvers I. Dictionary of 20th Century Art. New York: Oxford, 1999, p.181.
10  Cit. iš: Kasputis V., Ziberkas L. Architektūrinės kompozicijos pagrindai. Vilnius, 1982, p.8. 
11  Vilniaus universiteto istorija. 1579-1803. Vilnius, 1976, p. 282-283.
12  Ten pat, p. 286.
13  Ten pat, p. 287.
14  Ten pat, p. 284. 
15 Stasys Krasauskas. Vilnius, 1980, p.52.

Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.



 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
aliuminis ritmas optinės iliuzijos šešėlis spalva asimetrija rašmenys medis dydis šviesa formos tektonika sidabras tapatybė kompozicijos vientisumas proporcijos geležis tekstūra kraklė bronza ažūras varis atvaizdai tekstilininke vaizdo stilizacija dinamika tekstilė ornamentas statika kontrastas stiklas metalas koloritas faktūra niuansas dissimetrija simetrija dėmė audimas kartotė dekoras