Ankstesnis skyrius: Nuo taško iki sintezės Kitas skyrius:
PRATARMĖKOMPOZICIJOS TEORIJOS RAIDA


TAIKOMOSIOS DAILĖS IŠKILIMAS 

 

Taikomoji dekoratyvinė dailė tenkina materialinius ir estetinius žmogaus poreikius, atspindi epochos ir tautos materialinę kultūrą, buities sanklodą. Susijusi su architektūra, jos stiliumi – puošia žmogaus aplinką.
Dailės žodynas, 1999


Žmogaus rankų darbas kuriant materialines vertybes glaudžiai siejasi su jo dvasine veikla, pasireiškiančia įvairiose meno srityse. Šiandien meniškumo sąvoka taikoma labai plačiai. Dažnai girdime sakant: „meniškai atlikta operacija“, „meniškai papuoštas vaišių stalas“, „meniškas kirpimas“ ir t. t. Čia meniškumas siejamas su gerai atliktu darbu ir grožiu. Bet tai dar ne menas. Jo prasmė ir visuomeninė svarba yra kur kas reikšmingesnė.

Menas – tai žmogaus sąmonės ir pasąmonės specifinė veikla, kurios tikslas savitai atspindėti tikrovę, formuoti visuomenės siekių idealą, ugdyti estetinius jausmus, tobulinti žmogų ir aplinką. Menas žmogaus jausmus veikia per klausą ir regėjimą. Taip suvokiami poezijos, muzikos ir dailės meniniai vaizdiniai.

Atskirą meno sritį sudaro dailė, kuriai būdingi erdviniai ir plokštuminiai vaizdai. Yra skiriama vaizduojamoji – molbertinė ir monumentalioji – dailė (tapyba, skulptūra, grafika, vitražas, mozaika, freska, scenografija) ir taikomoji dekoratyvinė dailė. Ši smulkiau skirstoma pagal medžiagas: keramika (majolika, akmens masė, fajansas ir porcelianas), tekstilė, metalas, stiklas, medis, oda, gintaras, lakas, plastmasė; pagal paskirtį: baldai, indai, papuošalai; pagal atlikimo techniką: gobelenas, batika, inkrustacija, filigranas, emalis ir t. t. Pastaruoju metu ribos tarp atskirų dailės šakų išnyko, todėl tradicinis jų skirstymas pasidarė labai keblus. Daug kur praktikuojama mišri technika ir technologija. Be to, taikomoji dekoratyvinė dailė, veikiama konceptualizmo, susijungė su vaizduojamąja daile. XX amžiuje iškilo dizainas, kinetinis menas, kitos dailės naujovės (koliažas, asambliažas, instaliacija, performansas, kūno menas, žemės menas, videomenas, multimedija ir kt.). Visa tai, nors ir netiesiogiai, padėjo taikomosios dailės žanrams integruotis į kitus menus.

Taikomoji dailė yra viena iš seniausių meno rūšių. Ji atsirado žmonijos civilizacijos pradžioje ir daugelį amžių buvo plėtojama kaip amatai, verslai ir liaudies menas. Kai kurie dirbiniai yra labai meniški ir, tarytum nerašytiniai paminklai, puikiausiai atspindi epochą, jos kultūrą, papročius, istoriją. Tačiau taikomoji dailė savarankiška kūrybos šaka imta pripažinti tik XIX a. pabaigoje, apie 1870 metus, anglų dailėtyrininko Johno Ruskino estetikos ir dailininko Williamo Morriso praktinės veiklos dėka. Tuo metu sparčiai auganti pramonė paveikė ir paspartino taikomosios dailės raidą: išplėtota masinė dailės dirbinių gamyba, rengiamos įvairios dekoratyvinės dailės parodos. Steigiami salonai, muziejai (žymiausi iš jų – Viktorijos ir Alberto muziejus Londone, įsteigtas 1852; Dekoratyvinės dailės muziejus Paryžiuje (Luvro muziejaus filialas), 1863; Meno ir amatų muziejus Hamburge, 1877 ir kt.). Pagerėjo įvairių specialistų rengimas. Seniausia mokykla Paryžiuje (įsteigta 1766) 1877m. gavo Nacionalinės dekoratyvinės dailės mokyklos vardą, o 1927-aisiais – ir aukštosios mokyklos statusą. 1883m. įsteigta Aukštoji nacionalinio meno ir pramoninės tekstilės mokykla Rubė (Roubaix), 1893 m. – Aukštoji nacionalinė pramoninės keramikos mokykla Sevre, taip pat dailės mokyklos Limože, Lilyje ir kt. Be to, aukštosios dekoratyvinės dailės mokyklos įsikūrė Birmingene (1821), Maskvoje (1825), Notingeme (1843), Braitone (1865), Vienoje (1867), Lon¬done ir Budapešte (1896), o kitur aukštosios dailės mo¬kyklos pasipildė taikomosios dailės katedromis ir studijomis.

Tačiau naujos visuomenės formacijos sąlygomis XIX a. pabaigoje taikomoji dailė išgyveno krizę: į buitį pradėjo skverbtis menkos meninės vertės masinės gamybos dirbiniai, daugiausia aklai nukopijuoti iš praeitų stilių. Todėl W. Morrisas, daugelio gamybinių dirbtuvių (baldų, apmušalų, audinių, keramikos, vitražo, metalo ir stiklo) iniciatorius bei organizatorius, kaip tik pasipriešino šiai pramoninės gamybos tendencijai ir, studijuodamas senąsias amatų tradicijas bei liaudies meną, ėmė propaguoti unikalius, paprastus, medžiagos prigimtį atitinkančių formų dirbinius. Jam ir vėliau kitiems „naujojo meno“ atstovams pavyko reformuoti dekoratyvinę dailę, iškelti jos reikšmę, sukurti gyvą ir jaukų interjerą.

Ilgą laiką taikomoji dailė buvo siejama su dekoru (ornamentu) ir traktuojama kaip dekoratyvinė. Tuo ypač pasižymėjo naujasis menas – art nouveau (modernas, secesija) ir art deco. Tik XX a. pirmojoje pusėje susiformavusi kūrybinė de Stijl grupuotė (Olandijoje), Verkbundo, Bauhauzo (Vokietijoje), VCHUTEMAS (Rusijoje) mokyklos sutelkė dėmesį į formą, funkciją, medžiagą bei metodiką ir davė pradžią šiuolaikiniam dizainui (angl. design – projektuoti, konstruoti, piešti). Tai daugiausia plataus asortimento pramonės gaminių bei mašinų meninis konstravimas1, taip pat daiktų aplinkos projektavimas, reklama ir vizualioji informacija. Visa tai galima laikyti kolektyvine kūryba, nes be dailininko konstruktoriaus dalyvauja inžinierius ir kiti specialistai. Čia daug ką diktuoja ir technikos lygis bei rinka. Dailininko dizainerio reikšmė padidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Taikomosios dailės ir dizaino keliai išsiskyrė2. Tačiau dėl postmodernizmo įtakos atsirado išskirtinė dizaino šaka – meninis dizainas (art design), kuriam nekeliami funkcionalumo reikalavimai. „Originali idėja, nematyta forma ar netradicinis medžiagų panaudojimas – itin reikšmingi šiandien – paverčia jį [t. y. dizaino objektą] meno kūriniu“3 .

Vakarų šalių taikomojoje dailėje XX a. būta daug pastangų suderinti keramikos, tekstilės, stiklo, metalo ir baldų funkcionalumą su emocionalumu. Kartu atsirado ir vis stiprėjo individualios saviraiškos laisvė. Tokios tendencijos vyravo trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje Paryžiuje. Čia dailę studijavo mūsų dailininkai Stasys Ušinskas, Liudvikas Strolis, Juozas Mikėnas, Antanas Gudaitis, Viktoras Vizgirda, Vytautas Kazimieras Jonynas, Robertas Antinis (vyresnysis), Bronius Pundzius, Jonas Prapuolenis ir kt. Sugrįžę į Lietuvą jie daug prisidėjo prie dekoratyvinės ir monumentaliosios dailės plėtotės Kauno meno mokykloje. Buvo bandymų sukurti ir tautinį interjerų stilių.

Lietuvoje jau nuo XVII a. buvo rengiami dailiųjų amatų specialistai. Jie įvairiais laikotarpiais buvo mokomi amatininkų dirbtuvėse, mokyklose, privačiuose ir valstybiniuose kursuose. 1922 m. įsteigus Kauno aukštesniąją meno mokyklą, gyvenimo poreikiams tenkinti joje buvo įkurtos šešios dekoratyvinės ir taikomosios dailės studijos. 1939–1940 m. ji turėjo aukštosios mokyklos statusą, 1940 m. perorganizuota į Kauno taikomosios dailės mokyklą, o 1941m.– į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kuris 1951 m. buvo sujungtas su Vilniaus dailės institutu (dab. Vilniaus dailės akademija). Be to, dailininkus atlikėjus nuo 1940m. rengė Kauno aukštesnioji meno mokykla (vadinta Stepo Žuko dailės mokykla, vėliau – technikumu), taip pat Kauno valstybinė amatų mokykla, atidaryta 1936m.

Lietuvos taikomosios dailės dailininkai pelnė tarptautinį pripažinimą, sėkmingai dalyvauja įvairiose parodose, konkursuose ir simpoziumuose. Jų darbai įvertinti aukso medaliais, diplomais ir premijomis.

Po Antrojo pasaulinio karo pastebimai sustiprėjo dėmesys ir pagarba taikomajai dailei. Ypač septintajame–aštuntajame dešimtmetyje labai išpopuliarėjo keramika, stiklas, juvelyrika, tekstilė ir kitos taikomosios dailės šakos ir žanrai. Jų kūrėjai dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų ir simpoziumų, varžėsi konkursuose, susilaukė parodų lankytojų dėmesio. Tačiau taikomoji dailė tapo beveik tik parodų objektu, atitolo nuo kasdieninės buities. Kokios šio reiškinio priežastys?

Masinė pramoninė produkcija, pasižyminti geru dizainu, nustelbė amatus, pateikdama daug puikių ir pigių daiktų. Įprastines medžiagas pakeitė naujos, dauguma tradicinių daiktų neteko savo vertės. Sovietų okupuotoje Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse taikomąją dekoratyvinę dailę iš kasdieninio gyvenimo į parodas, muziejus išstūmė taip pat ir silpna gamybinė bazė bei nelygiavertė sąveika su naująja architektūra. Deja, praktika rodo, kad tik kartu su architektūra ir jos aplinkoje taikomosios dailės kūriniai įgyja tikrąją paskirtį: „Taikomosios dailės daiktai, išstatyti muziejuje, primena žvėris, išplėštus iš jų natūralių egzistavimo sąlygų ir uždarytus į zoologijos sodo narvus: žiūrėti į juos čia, aišku, galima, bet jų realią būtį pagal šią ekspoziciją galima tik įsivaizduoti...“4

Taip pat reikia turėti omenyje, kad taikomąją dailę labai veikia ryškios socialinės, ekonominės ir moralinės permainos pasaulyje. Menas visuomet atspindi būdingą to meto orientaciją erdvėje ir laike. Praeities menas buvo skirtas žiūrėti, apmąstyti, o taikomosios dailės daiktai – ir vartoti. Šiuolaikinis menas kviečia dalyvauti jį kuriant, sąveikauti jį kilnojant, liečiant, net sunaikinant. XX a. pirmosios pusės modernizmą (fovizmą, ekspresionizmą, kubizmą, futurizmą, abstrakcionizmą, dadaizmą, siurrealizmą, art deco) antrojoje amžiaus pusėje pakeitė neoavangardizmas (popartas, opartas, minimalizmas, konceptualizmas, hiperrealizmas, performansas, instaliacijos ir kt.) ir postmodernizmas. Pastarasis, nuo septintojo dešimtmečio daugiausia plitęs JAV, o paskui ir Europos architektūroje bei dailėje, klostėsi kaip priešprieša modernizmui, ieškodamas glaudesnio santykio su gamta, kultūrų istorija, įvairesnių prasmių, sudėtingesnės semantikos. „Meninių krypčių kaita – dar vienas naujas šiandieninės dailės ir apskritai meno bruožas.“5

XX a. pabaigos dailėje nebeliko griežtų ribų tarp vaizduojamosios ir dekoratyvinės dailės, tarp kūrybos ir žaidimo, tarp skulptūros, tapybos ir, tarkime, spektaklio (performansas, instaliacija). Įsivyrauja vadinamieji „totaliniai menai“, aprėpiantys tiek natūralios gamtos, tiek žmogaus sukuriamas erdves, taip pat videoinformaciją, judesį bei garsą. Plačiai taikomi įvairūs formos, technologijos ir technikos eksperimentai. Taigi ir taikomojoje dailėje nebeliko tradicinio apibrėžtumo. Galbūt ji užima tarpinę poziciją tarp vaizduojamosios, monumentaliosios dailės ir dizaino bei architektūros?

Pakito įprastas požiūris į gražius daiktus. Ir grožio samprata, ir santykis su juo tapo nevienareikšmiai, prieštaringi. Kai kada siekiama kompozicijos absurdo, sukeliama ironiška arba neigiama žiūrovo reakcija į daiktą. Dažnai į pirmą vietą keliamas turinys, koncepcija. „Menas-idėja“ vis plačiau užvaldo dailininkų kūrybą. Taip pat nyksta požiūris į tradicinę formą kaip į pastovų reiškinį.

XX a. mene, ypač antrojoje amžiaus pusėje, medžiaga tapo tik priemone meninei idėjai išreikšti. Taip ją suvokė jau modernizmo patriarchai tapytojai ir skulptoriai (Georges Braque, Henri Matisse, Pablo Picasso, Fernand Leger, Joan Miro, Marc Chagall, Jean Lurcat), sukūrę ne tik tapybos, skulptūros šedevrų, bet ir daug savitų vitražų, mozaikos, keramikos ir tekstilės kūrinių. Šios nuostatos laikosi daugelis šiuolaikinių keramikų, tekstilininkų. Tiesa, postmodernizmo laikais pagausėjo ir priešingos pažiūros šalininkų, visokeriopai remiančių tradicinę amato kultūrą ir technikos unikalumą mene. Ir vienu, ir kitu atveju dailininkui praverčia geras kompozicijos pagrindų mokėjimas, padedantis įrodyti savo profesionalumą ir pasiekti norimą kūrybinį tikslą.

Kaip teigia žymus menotyrininkas, daugelio knygų autorius, poetas, Buenos Airių universiteto filosofijos profesorius Jose Ferdinandas Chiti, be gilių istorijos, estetikos, technikos ir filosofijos žinių, šiandieninei taikomajai dailei svarbūs keturi dalykai:

1. Medžiaga: naudota žaliava, jos paruošimas, faktūros bei technologijos originalumas, idėjos bei medžiagos atitikimas.
2. Forma: jos tobulinimas, koncepcijos originalumas ar jos trūkumas, stiliaus įvairovė, monotonija, įtampa, dinamika, ritmas, pusiausvyra ir t.t.
3. Technika, rodanti profesionalumą. Svarbu, ar ji yra tobulinama individualizuojant, ar pakartojami tik žinomi būdai. Koks improvizacijos laipsnis?
4. Galutinis tikslas: turinys, jausmas, koncepcija, ekspresija. Kiek visa tai yra progresyvu ar originalu?6

Svarbiausiu iš jų J. F. Chiti laiko originalumą. Jo manymu, „pagrindinį vaidmenį vaidina ne tiek atlikimo būdas ar maniera, o menininko ryšys su kūriniu, su menu apskritai, kas ir nulemia <...> kūrinio meniškumą“7. Tačiau pripažįsta, kad „joks menininkas nebus menininku, jeigu, pirmiausia, jis nebus geras amatininkas“8. Ko jau ko, o amatų įdirbio taikomosios dailės menininkams reikia daug. Galbūt dėl to taikomoji dailė ilgą laiką laikyta žemesniuoju menu, dailiaisiais amatais. Tačiau dabar kai kurie dailės dirbiniai, neturintys nei praktinės, nei puošybinės paskirties, atlikti dailininkų profesionalų rankomis, prilygsta vaizduojamosios dailės kūriniams.

Mūsų vartojamo termino taikomoji dekoratyvinė dailė atitikmenys kitose kalbose labiau išreiškia rankų darbo ir meno sąsają. Taikomajai dekoratyvinei dailei priskiriama: liaudies dailė (amatai), pramoninė dailė (dizainas), taikomoji dekoratyvinė dailė, skirta architektūrai ir namų aplinkai, ir unikalūs konceptualūs kūriniai (dažnai – skirti parodoms). Taikomoji dailė užima atitinkamą vietą gyvenime, atlieka utilitarinę ir meninę funkciją, priklauso erdvinio meno sričiai, o tai ją suartina su architektūra bei vaizduojamąja daile. Tiek vienur, tiek kitur kuriama pagal tuos pačius grožio dėsnius. Jų bendrumas susieja ne tik visus dailės žanrus, bet ir kitus menus. Taikomoji dailė bei architektūra savo kompozicijos principais ir abstrakčiomis formomis ypač artima muzikai: muzikalumas ir poetiškumas pasireiškia linijomis, formomis, spalvomis, ritmu ir kitomis meninėmis harmonizavimo priemonėmis. Todėl nagrinėjant kompoziciją verta susipažinti su būdingais architektūros, dailės, muzikos pavyzdžiais.
 

1  Lietuvoje meninio konstravimo idėją paskelbė Karolis Podčašinskis 1821m. traktate "Apie pramoninės (amato) gaminių grožį". (O pieknosci w rabotach przemyslu).
2  Dizainerius nuo 1961m. rengia Vilniaus dailės akademijos (VDA) Architektūros fakultetas, Kauno ir Telšių fakultetai, Kauno technologijos universitetas, Šiaulių pedagoginis universitetas ir VilniausbeiKauno kolegijos.
3  Šiukščius G. Dizainas: menas, mokslas, technika. Vilnius, 2005, p.16.
4  Каган М. О прикладном искусстве. Москва, 1961, c.14.
5  De Morant H. Histoire des arts de'coratifs des origines a nos jours. Paris, 1970, p.439.
6  Chiti J. F. La ceramica artistica actual. Buenos Aires, 1983, p.24.
7  Ten pat, p. 26.
8  Ten pat, p. 15.


 Juozas Adomonis. NUO TAŠKO IKI SINTEZĖS. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai.
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.
© Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2008. © Juozas Adomonis, 2008.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
rašmenys audimas spalva faktūra kraklė stiklas metalas tekstilė atvaizdai dinamika šešėlis optinės iliuzijos asimetrija dekoras bronza dėmė tekstūra koloritas simetrija geležis aliuminis tekstilininke sidabras tapatybė ažūras dydis vaizdo stilizacija kartotė proporcijos kompozicijos vientisumas dissimetrija formos tektonika niuansas ornamentas statika ritmas medis kontrastas varis šviesa