Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas.
XX AMŽIAUS ARCHITEKTŪRA


ŽODYNĖLIS

abakas - keturkampė plokštė, dengianti antikinės kolonos kapitelį.
aditonas - už pagrindinės graikų šventyklos patalpos - celės - esąs būstas, skirtas tik kulto tarnams.
admiralitetas - aukščiausias karinių jūros pajėgų valdymo organas, atitinkantis jūrų ministeriją.
akantas - Viduržemio jūros baseino šalyse paplitęs augalas; stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo dekoratyvinis architektūros elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus, gembes.
akanto juosta - kampuotas arba lankstytas, dažnai susipynęs juostinis raštas su nusvirusiais akanto žiedais.
akropolis - ant kalno esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimais. Siauresne prasme - šventyklų kompleksas.
akvarelė - tapyba vandeniniais dažais popieriuje. Spalvos persišviečia viena per kitą, dažnai iki grunto; vandeniniais dažais nutapytas paveikslas.
akvedukas - antikoje: vandentiekio kanalo trasa, pakelta ant arkų; arkinis tiltas su vandens lataku.
alebarda - ilgakotis, plačios, lapo pavidalo dviašmenės geležtės ginklas.
alebastras - vaiskus gipsas, naudojamas įvairiems poreikiams.
altorius - aukuras; senovėje - paaukštinta aukojimų vieta; krikščionių bažnyčioje - tam tikras stalas, prie kurio dvasininkas laiko pamaldas.
amfiteatras - Senovės Graikijoje - apskritos arba elipsinės žiūrovų suolų eilės, laiptiškai kylančios aplink areną; romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kautynėms; kėdžių eilės, esančios už parterio teatre, cirke, koncertų salėje.
amfora - pailgas molinis arba metalinis senovės graikų ir romėnų indas su dviem vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.
amūriukai - alegoriniai meilės dievaičiai, vaizduojami kaip sparnuoti iš lankų šaudantys berniukai.
ansamblis - vientisos architektūrinės kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių kompleksas.
antablementas - tarpatramio sijinis perdenginys arba sienos užbaigimas, sudarytas iš architravo, frizo ir karnizo.
antika - graikų ir romėnų senovė, istorinė vergovinė epocha.
antikos paletė - ankstyvosios antikos tapybos spalvų skalė: balta, juoda, raudona, geltona.
aplikcija - taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įvairios medžiagos iškarpų, prisiūtų ir priklijuotų ant kitos medžiagos; aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūrinys.
apsida - pusapvalė, kartais daugiakampė, išsikišanti pastato dalis, turinti savą perdenginį.
apvalioji plastika - iš visų pusių apdirta skulptūra. archjinis - senovinis.
architravas (gr. archi + lot. trabs "sija") - pagrindinė laikančioji sija, kurios apatinė dalis remiasi į kolonų kapitelius.
arka - statinio lanko pavidalo konstrukcija, galais atremta į stulpus, kolonas ar kitas atramas.
arkada (pranc. arcade) - vienodų arkų, paremtų kolonomis arba stulpais, eilė.
arkbutanas (pranc.) - išorinė atraminė arka (dažniausiai gotikos architektūroje), perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius, kontraforsų sistemą.
asimetrija (gr.) - nesimetrinis, nesimetriškumas (viena pusė neatitinka kitos).
ašinis (aksialinis) - turintis ašį, ašies kryptį.
atraminė sija - lubų sija arba mūrines sienas remiančios išilginės sijos.
atrijus (lot.) - 1) ankstyvojo periodo romėnų gyvenamojo namo židiniui skirtas kiemelis, vėliau virtęs svarbiausiuoju romėniškojo namo peristiliniu kiemu su baseinu; 2) ankstyvųjų krikščionių lotyniškųjų bazilikų kiemas.
aula, aulė (lot. < gr.) - 1) graikų gyvenamojo namo vidinis kiemas, atitinka romėnų atrijų; 2) nuo XVI a. - universiteto ar mokyklos aktų salė.
baptisterijus - pastatas arba priestatas prie bažnyčios krikšto apeigoms, apskritas arba aštuoniakampis.
baldakimas (lot.) - 1) akmeninis stogelis ant gotikinių statulų galvų; 2) prabangus stogas virš sosto, altoriaus, sakyklos, lovos. Yra ir nešamų baldakimų.
barokas (it.) - XVII ir XVIII šimtmečio Europos meno stilius.
bazė (pranc. < gr.) - kolonos papėdė.
bazilika (gr.) - trinavis pastatas, kurio vidurinioji nava aukštesnė už šonines. Todėl erdvė apšviečiama per langus, esančius aukščiau šoninių navų stogų. Teismo rūmai ir prekybos halės antikos laikais, vėliau bažnyčios.
bienalė (it.) - meno paroda ar festivalis, rengiamas kas dveji metai.
biustas (pranc.) - žmogaus skulptūra iki juosmens, be rankų.
boliaus gruntas - raudonas XVI ir XVII amžiaus italų tapybos paveikslo gruntas.
Brandusis Renesansas - 1780-1530 m. italų Renesansas.
briauna (nerviūra) - skliauto plokštumų susikertančiose vietose tarp atskirų strėlinių skliautų išsikišanti arkinė juosta.
buduaras - turtingos moters nedidelis kambarys artimiems pažįstamiems priimti.
burleskinis - labai komiškas, juokingas.
cechas - tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų susivienijimas, saugojęs narių ekonomines ir politines teises nuo feodalų ir pirklių.
celė (lot.) - vidinė antikinės šventyklos dalis, kur būdavo dievybės statula. Statinys viduramžių vienuolyne - vieno asmens gyvenamasis kambarys.
centriškas statinys - apskrito daugiakampio arba kryžmiško pagrindo pastatas; dauguma bizantiškųjų ir Senosios Rusios cerkvių buvo centriškos.
choras - bažnyčios dalis prieš didįjį altorių, bažnyčios galerija (džn. virš įėjimo) vargonams ir giedotojams.
choro apėjimas - pusapvalis praėjimas tarp choro ir koplyčių vainiko.
cilindrai - nemonolitinių kolonų liemens sudėtinės cilindriškos dalys - blokai.
cilindrinis skliautas - pusskritulio arba tik vieno skritulio segmento skersinio pjūvio skliautas.
cizeliavimas - ornamentų raižymas metale, šiurkštaus metalo liejinio lyginimas.
cokolis (it.) - apatinė, kiek išsikišusi mūro arba pastato dalis, atitinkanti pamato aukštį, dažniausiai nuo kitos dalies atribota atbraila. Skulptūros paminklo papėdė.
damastas - įvairiomis figūromis išmarginti baldų apmušalai.
dantiraštis - įspaustas molyje ar iškirstas akmenyje Mesopotamijos raštas.
dantytasis frizas - replių pavidalo stilizuotas ornamentas, paplitęs senovės germanų puošyboje.
dantytasis profilis (atbrailos padala) - eilė keturkampių išsikišimų su atitinkamais tarpais.
dekoracinis stilius - anglų brandžiosios gotikos stiliaus atmaina.
dekoratyvus - puošnus.
dekorvimas glazūromis - stikle įlydomi gėlių ornamentai iš spalvotos stiklo vielos ir mažų spalvotų stikliukų.
dėminė tapyba - tapyba dėmėmis.
diptikas - du paveikslai, jungiami vieno sumanymo, papildantys vienas kitą.
dolmenas - neolito ir ankstyvojo žalvario amžiaus laidojimo statinys - vertikaliai sustatyti stambūs akmenys arba akmens plokštės, uždengtos viena arba keliomis horizontaliomis plokštėmis. Virš jų būdavo supilamas pilkapis.
dorėninė kolona - kolonos liemuo stovi tiesiai ant stilobato ir turi 20 aštriabriaunių kaneliūrų. Kolonos kapitelis (galvutė) yra echiniškai sustorintas ir turi kvadratinę dengiamąją plokštę abaką.
dorėninis orderis - seniausias ir griežčiausias senovės graikų architektūros stilius, 600 m. pr. Kr. atsiradęs dorėnų gentyse.
dormitorijus (lot.) - miegamasis.
draperija - dekoracinė medžiaga.
drolerija (pranc.) - juokingas, burleskinis vaizdavimas vėlyvųjų viduramžių dailėje.
dubliktas (lot.) - paties menininko sukurtas meno kūrinio antrininkas, kopija.
egėjų kultūra - Egėjo jūros šalių kultūros epocha prieš įsiviešpataujant graikams.
eklektika - formalus, mechaniškas įvairių stilių junginys.
elektrinė spalva - melsvai žalsva.
elipsė (gr.) - geom. kūgio pjūvis, uždara kreivė, kurios susumuoti visų taškų atstumai nuo dviejų žinomų taškų yra pastovus dydis.
emalis (pranc.) - išlydyto stiklo sluoksnis.
emporai (gr.) - arkadinės galerijos virš šoninių navų romaninio stiliaus bažnyčiose; galerija virš pagrindinio įėjimo.
enkaustika (gr.) - vaško tapyba - antikos tapyba vaškiniais dažais. Tapoma karštais metaliniais įrankiais.
epigonas (gr. epigonos - vėliau gimęs) - nesavarankiškas mėgdžiotojas.
epitafija (gr.) - 1) paminklo įrašas, 2) paminklinė lenta su įrašu bažnyčios sienoje (iš vidaus ar lauko), grindyse arba ant piliastro.
erkeris (vok.) - išsikišusi pusapvalė ar kampuota pastato sienos dalis su langais; kai kada būna per kelis aukštus.
ermitažas (pranc.) - 1) atsiskyrėlio trobelė; vienišas nuošalus namas; 2) Sankt Peterburgo Ermitažas - vienas reikšmingiausių ir daugiausia meno kūrinių turinčių pasaulio muziejų.
euritmija (gr. eurythmia - darnumas, taktas, garsų darna) - dalių ir visumos darna (muzikos, šokių ir kalbos ritmingumas).
fajansas (pranc.) - balta, smulkiai akyta keramika, ppr, glazūruota skaidria bespalve glazūra.
faksimilė (lot. fac simile - daryk pana- šų) - originalą atitinkanti rašto arba piešinio reprodukcija spaudoje.
fasadas (pranc.) - priekinė (paradinė) pastato dalis.
fiala (gr.) - keturkampis į viršų smailėjantis bokštelis, užbaigiantis bokštą, frontoną, kontraforsą, vimpergą; būdingas gotikos architektūrai.
filigraninis stiklas - įvairiaspalviai, skaidrioje stiklo masėje įlydyti stikliniai siūlai.
flambojantas (pranc.) - liepsninis stilius. Prancūzų vėlyvosios gotikos stiliaus atmaina.
fotograviūra, heliograviūra - giliaspaudis metodas - plokštės įdubime esanti iliustracija fotografiniu būdu perkeliama į šviesai jautrų sluoksnį. Garsėja kaip tauriausias fotochemiografijos metodas.
freska (it.) - 1) sienų tapybos technika: tapoma ant drėgno tinko dažais, praskiestais kalkiniu vandeniu; 2) sienų tapybos kūrinys.
frizas - 1) antablemento juosta, antikos šventykloje einanti aukščiau architravo, puošta figūromis arba ornamentu; 2) puošybinis plokštumos (sienos, grindų, lubų) apvadas, pagražintas ištisiniu ornamentu.
frygiška kepurė - raudona, aukštu siauru, užlinkusiu į priekį viršum. Tokias kepures dėvėjo jakobinai per Prancūzijos didžiąją revoliuciją; pavadinta pagal M. Azijos sen. šalies Frygijos pavadinimą.
frontonas (pranc.) - trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada lango, durų) dalis.
galerija - kolonų salė, pasažas, dailės parodų patalpa.
gėlinis barokas - rožės ir tulpės moty- vai - XVII ir XVIII amžiaus puošybos forma.
giliaspaudė - spaudos būdas, kai spausdinamoji dalis yra žemiau (giliau) už plokštelės (klišės) paviršių.
glazūra - plonas, degimu sutvirtintas skaidraus matinio arba spalvoto stiklo sluoksnis, dengiantis keraminius dirbinius.
glazūravimas - paveikslo dalies pertepimas žydrais (skystais) dažais, kad persišviestų apatinis dažų sluoksnis.
grafika (gr.) - bendra sąvoka, apimanti piešinį ir piešinio menu paremtus spausdintus meninius vaizdus (vario graviūra, litografija, medžio graviūra ir kt.).
grafikos lakštas - popieriuje atspaustas grafikos kūrinys.
graikiškasis kryžius - lygiagalis kryžius.
graviūra (pranc.) - lygiame paviršiuje išpjaustytas ir atspaustas piešinys; priklausomai nuo to, ant ko piešinys išpjaustytas, skiriamos medžio, vario ir kitos graviūros.
grifas (gr.) - pasakų gyvūnas liūto kūnu, erelio galva ir sparnais.
grizailė (pranc.) - tapyba įvairiais pilkumo atspalviais.
groteskas - fantastiškų gyvūnų, augalų ir architektūros formų ornamentas, rastas senovės romėnų pastatų griuvėsiuose. Vardas kilęs iš "grotų - senovės Romos griuvėsių liaudiško pavadinimo.
groteskinis, groteskiškas - perdėtas, fantastiškas, juokingas.
grotesko šriftas - vienodo storio linijų šriftas.
gruntinės spalvos - raudona, mėlyna, geltona.
harmonija - darna.
helenizmas (gr.) - sen. Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorinis laikotarpis, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio laikų (IV a. pr. Kr.) iki I a. po Kr.; to laikotarpio kultūra.
heraldika - herbų mokslas, herbų menas.
herojinis kraštovaizdis - jo aksesuarai - šventovės, griuvėsiai, antikos mitologijos būtybės.
hierarchinė perspektyva - viduramžių tapyboje vartota perspektyva, kurioje vaizduojamo asmens ar daikto dydį lemia ne optinis santykis, bet jų reikšmė.
hieroglifai (gr.) - figūriniai ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba skiemenis ir garsus (egiptiečių, kinų, japonų, nedantiraštiniai hetitų rašto ženklai).
horeljefas (pranc.) - reljefas, kurio figūros daugiau kaip per pusę savo tūrio iškilusios iš paviršiaus.
idealus peižažas - tapytas ne iš natūros, o iš vaizduotės, atsirado XVII a., ypač paplitęs klasicizmo epochoje.
ikona (rus.) - religinės tematikos (stačiatikių) molbertinės tapybos kūrinys (dažniausiai Dievo arba šventojo paveikslas).
ikonografija (gr.) - 1) sistemingas kurio nors siužeto ar asmens vaizdavimo, atvaizdų tyrinėjimas ir aprašymas, jų prasmės simbolikos atributų aiškinimas; 2) griežtai nustatytos tam tikro siužeto arba asmens vaizdavimo taisyklės. Viduramžių religinės tematikos mene dailininkas turėjo griežtai sekti ikonografiniais pavyzdžiais.
ikonostasas (gr.) - paveikslais puošta siena priešais Rytų krikščionių bažnyčios altorių.
impliuvijus (lot.) - keturkampis romėnų namo atrijaus grindų įdubimas, į kurį sutekėdavo nuo stogo lietaus vanduo.
improvizacija (pranc., lot.) - meno kūrinių kūrimas iš anksto nepasirengus.
inicialai (lot.) - 1) asmenvardžio (vardo ir pavardės) pirmosios raidės; 2) puošnios, dažnai kito šrifto ir spalvos rankraštinio arba spausdinto teksto ar jo dalies pirmosios raidės.
inkvizicija (lot.) - katalikų bažnyčios teisinis politinis institutas kovai su bažnyčios priešais ir eretikais.
intarsija (it.) - inkrustacija, kitos spalvos medžio intarpai mediniuose paviršiuose.
interjeras (pranc.) - vidaus sutvarkymas; jo vaizdavimas tapyboje.
ispaniškasis stilius - baroko stiliaus pavadinimas Amerikoje.
jonėninė kolona - kolona, turinti pagalvišką bazę ir grakštesnį negu dorėninis liemenį. Kaneliūros viena nuo kitos atskirtos 24 takeliais. Kapitelis (galvutė) papuoštas perlišku vėriniu, jonikais ir voliutomis.
jonikas (gr.) - gaubta puošybinė juosta iš pakaitomis einančių statmenų, kiaušiniškų ir strėliškų darinių. Apačioje, dažnai ir viršuje, juosta baigiama perlų vėriniu.
jonėninis, jonėniškas - Mažosios Azijos architektūros stilius, V amžiuje pr. Kr. Graikijoje išstūmęs dorėninį stilių.
kaneliūra (pranc.) - ant kolonų liemens arba piliastrų plokštumų statmenos pusskritulio pjūvio vagutės, kurios susiliečia aštriomis briaunomis kaip dorėninėje kolonoje arba yra atskirtos takeliais (jonėninėje).
kanonas (gr.) - mastelis, norma, taisyklė. Special.: santykio dėsningumo mokymas, kaip dalis meno kūrinio, visų pirma žmogaus kūno, turi būti pavaizduota, kad atitiktų tam tikrus estetikos reikalavimus.
kapitelis (lot.) - konstruktyvinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; viršutinė (dažnai gausiai dekoruota) kolonos, piliastro arba pilioriaus dalis tarp abako ir astragalo (piešinyje iš kairės į dešinę: dorėninis, jonėninis ir romaninis kapitelis).
kariatidė (gr.) - siją laikanti moters pavidalo kolona, būdinga antikinei ir XVII-XIX a. Europos architektūrai.
karnizas - S formos architektūrinė detalė: išraita ir astragalas, dažnas atbrailos komponentas.
katakombos (it., lot.) - požeminiai kapų tuneliai, salės ir labirintai, labiausiai paplitę I-III a. Romoje, Neapolyje, Aleksandrijoje ir kitur.
kenotafas - pastatytas simbolinis paminklas mirusiajam, palaidotam ne tame kape. kentauras - pasakiška graikų mitologijos būtybė - arklys su žmogaus galva ir liemeniu iki juosmens.
keramika - visų iš molio lipdytų ir žiestų, o paskui išdegtų daiktų bendra sąvoka. 
kesonas - paprastai kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimas lubose arba vidiniame arkos, skliauto paviršiuje.
kluatras (pranc.) - uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno kiemas.
kolonada (pranc.) - kolonų eilė.
koliažas (pranc.) 1) tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdomi popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma; 2) koliažo technika sukurtas kūrinys.
kolosas (gr.) - 1) didžiulė statula; 2) milžinas, gigantas.
komiksas (angl.) - iš eilės, vienas paskui kitą sudėti paveiksliukai, pasakojantys patrauklią ir intriguojančią istoriją; spausdinami žurnaluose ar laikraščiuose.
kompozicija (lot.) - meno kūrinio arba pastato formų sandara; dėsningas įvairių elementų derinys.
konstrukcija (lot.) - ko nors sudėtinė dalis; statinio kolona, santvara arba sudėtinių dalių grupė, kuriai būdinga tam tikra apibrėžta paskirtis.
kontraforsas (pranc.) - vertikali išsikišusi mūrinės sienos dalis, sutvirtinanti sieną tuo, kad savo svoriu priešinasi statinį perdengiančių skliautų skėtimo jėgai. Gotikos architektūroje k. paprastai atskirtas nuo sienos.
kontraforsų sistema - gotikinė architektūros konstrukcinė sistema iš kontraforsų ir arkbutanų. Išorinių sienų kontraforsai perima skliauto skėtimosi apkrovas. Ark-butanais skėtimasis nukreipiamas iš vidurinės navos į šoninių navų išorines sienas.
kontrastas (pranc.) - ryški priešybė; tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas.
kopija (lot.) - dailės kūrinio (originalo) atgaminys, sukurtas ne originalo autoriaus, o kito dailininko.
korintinė kolona - kolona, kiek panaši į jonėninę; jos liemenį vainikuoja kapitelis, papuoštas stilizuotu akanto lapų motyvu ir jonėninio kapitelio voliutomis.
kraigas - stogo keteros išilginė linija.
kryžiaus kupolinė bažnyčia - pagal graikiškojo kryžiaus pamato planą pastatyta bažnyčia, kurios sankryžoje paprastai būna kupolas.
kryžminis skliautas - skliautas, sudarytas iš dviejų statmenai susikertančių cilindrinių skliautų.
kromlechas (breton.) - priešistoriniai megalitiniai keltų statiniai, dažniausiai su akmenų vainiku aplink centrinį akmenį arba jų grupę.
ksilografija (gr.) - medžio raižybos menas, medžio raižyba.
kupolas (it.) - pusrutulio formos pastato dengimo konstrukcija. Dažnai kupolas atremtas į tarpinį cilindrinės formos pagrindą - tambūrą, o jo viršaus apšvietimo anga užbaigiama žibintu.
kupolo sąspyna - viršutinė kupolo dalis; kupolo gaubtas.
labirintas (gr.) - klystkelis, klaidynė, tunelinių takų susipynimas.
laiptinė piramidė - seniausių laikų Egipto piramidė laiptiškomis sienomis, kilusi iš mastabų.
laviravimas - tirštai užteptų dažų išsklaidymas drėgnu teptuku arba kintančių dėmių tapymas. Tai papildomas meninis piešinio (ypač pieštuko) tobulinimas.
linijinė (braižomoji) perspektyva - kūnų pavaizdavimas erdvėje linijinio mažėjimo metodu. Palyginkime spalvų perspektyvą.
lizena (vok.) - vertikalus, plokščias, juostos pavidalo sienos kyšulys; mentė; būdinga romaninei, Renesanso ir Senovės Rusios architektūrai.
lotyniškasis kryžius - kryžius, kurio vertikalioji dalis ilgesnė.
majolika (it.) - spalvotoji dekoracinė ir siužetinė keramika, atsiradusi XVI-XVII amžiuje.
majuskulai (lot.) - didžiosios raidės.
mansarda (pranc.) - laužyto skerspjūvio stogas ir pastogės patalpa, viršuje smarkiai pasvirusi, apačioje - beveik statmena plokštumai. Pavadinimas - nuo prancūzų architekto Fransua Mansaro (Mansard) pavardės.
mastaba (ar.) - turtingesnių Egipto visuomenės sluoksnų kapas su antžeminiu plokščiu stogu.
mauzoliejus (gr.) - monumentalus antkapinis pastatas: pavadintas pagal IV a. pr. Kr. pastatytą valdovo Mauzolo kapavietę.
meandra, meandrinis - graikų ornamentas stačiais kampais, lenktų arba spiralinių linijų. Būdingas senovės graikų klasikinei dailei. Pavadinimas kilęs iš vingiuotos Meandro upės Mažojoje Azijoje.
menhyras (kelt.) - megalitinis statinys - vienas statmenas akmuo - obeliskas, dažnai žuvies pavidalo (megalitinių paminklų grupė).
minaretas (ar.) - musulmonų šventovės (mečetės) bokštas su atvira galerija viršuje maldininkams šaukti.
miniatiūra (it., lot.) - viduramžių knygų iliustracija, mažo formato tapybos paveikslėlis. minuskulai (lot.) - mažosios raidės.
molbertas (vok.) - pastovas, ant kurio tapytojas pastato ir pritvirtina tapomą paveikslą. molbertinis paveikslas - kilnojamas paveikslas (drobinis arba medinis), priešingybė sienų (freskinei) tapybai.
mozaika (it.) - taikomosios dekoratyvinės dailės technika; iš mažų spalvotų akmenukų, stikliukų arba medžio gabaliukų sudaryta paveikslo arba ornamento kompozicija.
mutulai (lot.) - dorėninio orderio puošybinė plokštė po baigiamuoju profiliu (laštaku) su trimis eilėmis cilindrinių "ašarynų“.
natiurmortas (pranc.) - negyvų daiktų derinio - vazų, muzikos instrumentų, medžioklės laimikio, gėlių, vaisių ir kitų daiktų - vaizdavimas.
nava (gr.) - iš pradžių - graikų šventyklos vidus, vėliau - krikščionių bazilikoje išilgine kolonų eile atskirta dalis.
nekropolis (gr.) - antikinės graikų ir romėnų kapinės.
nerviūra (pranc.) - konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; išsikišusi profiliuota skliauto briauna, būdinga gotikai.
nerviūrinis (briaunotasis) skliautas - briaunomis sustiprintas skliautas.
nimfa - moters pavidalo gamtos dievybė graikų mitologijoje.
niša (pranc.) - įdubimas sienoje.
niu - nuogo kūno vaizdas dailės kūrinyje.
orderis (pranc.) - viena iš architektūrinės kompozicijos rūšių, susidedanti iš atramų (kolonų, stulpų arba piliastrų) ir antablemento; klasikinėje architektūroje skiriami šie orderiai: toskoninis, dorėninis, jonėninis, korintinis ir kompozicinis (sudėtinis).
paletė (pranc.) - 1) ovali arba stačiakampė lentutė, naudojama dažų paruošimui ir maišymui; 2) dailininko spalvų įvairovė.
panelis (vok.) - sienos apatinė dalis, apkalta medinėmis lystelėmis, nudažyta ir kitaip apdailinta.
panorama (gr.) - vaizdas į visas puses. Apskritas paveikslas. Panoraminiai apmušalai - gamtovaizdžiais ir figūromis išmarginti.
pastelė - 1) sausi lazdelių pavidalo dažai iš pigmentų, kreidos, gipso ir rišamosios medžiagos; 2) pastelės technika sukurtas dailės kūrinys.
pastoralė - idiliškas piemenų gyvenimo vaizdas.
patosas - dvasinis pakilimas, susižavėjimas, išreikštas iškilmingais, skambančiais tonais. 
paviljonas (pranc., lot.) - 1) reprezentacinių rūmų dalis (šoninis priestatas) su atskiru stogu, įėjimu; ypač paplitęs baroko epochoje; 2) atskiras sodo namelis.
pergamentas (gr.) - išdirbta gyvulių oda. Senų rankraščių rašomoji ir knygų įrišimo medžiaga.
peristilis - antikinėje architektūroje - kolona aplink gyvenamojo namo kiemą. 
perspektyva (pranc.) - tolumoje esančių daiktų vaizdas. Tam tikras trimačių daiktų vaizdavimas plokštumoje, kad rastųsi erdvės įspūdis.
piliastras (pranc., it.) - konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; kolonos arba stulpo pavidalo vertikalus sienos kyšulys.
pilonas (gr.) - Egipto šventyklos vartai - dvi simetriškos, nežymiai į apačią platėjančios sienos, tarp kurių yra įėjimas. Sienos užbaigtos puošybinėmis atbrailomis ir parapetais. 
piramidė (gr.) - monumentalus keturkampio plano į viršų smailėjantis statinys - senovės faraonų antkapinis paminklas (piešinyje pavaizduotas pjūvis).
plastika (gr.) - 1) skulptūra; skulptūros menas; 2) kūno judesių menas.
portalas (lot.) - fasade architektūriškai išskirtas įėjimas į pastatą.
portikas (lot.) - kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija.
postamentas (lot.) - kolonos, piliastro arba statulos papėdė.
požeminis apšvietimas - baroko epochoje atsiradusi tapybos maniera: pusiau tamsus paveikslas, apšviestas iš nežinia kur sklindančios šviesos srauto.
profilis (pranc.) - 1) veido arba daikto vaizdas iš šono (priešingai priekiui); 2) statmenas architektūrinio kontūro pjūvis.
puskolonė - tik per pusę arba trimis ketvirčiais iš sienos plokštumos išsikišusi kolona. putis (it.) - nuogas sparnuotas arba nesparnuotas berniukas.
raudonfigūris stilius - graikų vazų tapyba. Čia figūros kontrastuoja su juodu fonu. 530 m. pr. Kr.
reljefas (pranc., it.) - skulptūros forma - plokštumoje iškilusi figūra arba ornamentas. reversas - monetos atvirkštinė pusė.
rokailis (pranc.) - ausies grybelio formos rokoko ornamento motyvas.
rotonda - mažas apskritas pastatas arba apskritas kambarys.

rozetė (pranc.) - stilizuoto gėlės žiedo pavidalo ornamento motyvas; architektūros elementas - didelis apskritas gėlės žiedo pavidalo langas, būdingas gotikos architektūrai. 
sfinksas (gr.) - iš žmogaus ir gyvulio formų sudaryta mitologinė pasakų būtybė. Egipte tai liūtas su vyro, Graikijoje - liūtė su moters galva.
signatūra (lot.) - paties dailininko kūrinyje pažymėtos savo vardo ir pavardės pirmosios raidės arba visa pavardė.
signetė (pranc.) - mažas bokštelis ant stogo kraigo ties transepto sankryža.
statula - skulptūra, vaizduojanti stovintį žmogų.
svogūniškasis kupolas - platėjantis kupolas, savo forma primenantis svogūną, labiausiai paplitęs Senovės Rusios architektūroje.
šablonas (vok.) - iškirptas pavyzdys (iškarpa) perkelti šrifto piešiniams, raštui, ornamentui.
šviesokaita (pranc.) - toks šviesos ir šešėlių sugrupavimas paveiksle, kada sutamsinti šešėliai nušviečiami iš priešingos pusės.
tambūras (pranc.) - cilindrinis kupolo pagrindas.
tempera (it.) - dažai iš pigmento ir emulsinės rišamosios medžiagos, skiedžiami vandeniu, terpentinu arba specialiu skiedikliu; tais dažais nutapytas paveikslas ir apskritai tapybos technika.
terakota - poringa žemos degimo temperatūros molio spalvos keramika.
termos (gr.) - romėnų pirtys.
torsas (it.) - žmogaus statula - liemuo (be rankų ir kojų, paprastai ir be galvos). Žmogaus liemens vaizdavimas dailėje.
transeptas (angl.) - kryžmiškos bažnyčios ir bazilikos skersinė nava, esanti tarp choro ir išilginės navos.
triumfo arka - atskirai stovintys vartai, pažymintys kokį nors svarbų įvykį.
trofėjai (gr.) - dekoracinė įvairių ginklų grupė. Antikos pergalės ženklus imituojančios puošmenos, kuriomis nuo Renesanso laikų puošiami viešieji pastatai.
urna (lot.) - molinis indas plačiu kaklu.
vainikuojamasis frizas - viršutinis puošybinis freskos frizas.
vario graviūra - vario plokštėje įrėžto piešinio antspaudas. Sąvoka apima ir graviravimo metodą.
veduta (it.) - kaimo arba miesto tematikos paveikslas (piešinys, graviūra), kur tiksliai perteiktas tam tikros vietovės ar miesto vaizdas.
viadukas - tiltas per slėnį, tarpeklį, kelią ir kt.
vikingų menas - 800-1100 m.
vimperga (vok.) - dekoratyvinis gotikinis architektūros elementas: trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo.
vitražas - dekoratyvinės dailės rūšis, dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langą, duris arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje. Plačiai paplitęs romaninėje ar gotikinėje architektūroje.
voliuta (lot.) - spiralinis ornamentas, svarbi jonėninio kapitelio dalis.
ziguratas - laiptiškas Mesopotamijos šventovės bokštas.
žanrinis paveikslas - kasdieninio gyvenimo scena.
žvaigždiškas skliautas - skliautas, kurio briaunos horizontalioje plokštumoje primena žvaigždės piešinį. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.



Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
vaizdo stilizacija kontrastas tapatybė kompozicijos vientisumas rašmenys metalas niuansas tekstūra atvaizdai statika ritmas dissimetrija proporcijos optinės iliuzijos dydis audimas stiklas geležis dinamika bronza tekstilė varis tekstilininke spalva koloritas faktūra asimetrija ažūras medis ornamentas formos tektonika dekoras kraklė aliuminis sidabras kartotė dėmė šešėlis simetrija šviesa