Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
XX AMŽIAUS SKULPTŪRA ŽODYNĖLIS


XX AMŽIAUS ARCHITEKTŪRA

XX a. architektūroje taikomi visai nauji statybos principai, naudojamos naujos statybos medžiagos. Šiuolaikinės architektūros pirmtakų galime rasti jau XIX a., tačiau jų kūriniai - inžineriniai statiniai ir įrenginiai, kurie tuo metu apskritai nebuvo laikomi menu. Tai geležinkelio stotys, parodų paviljonai, gamybiniai pastatai, plieniniai tiltai ir pan. Iš atskirų detalių surinktos grotuotos metalinės konstrukcijos kaip griaučiai laikė šiuos statinius. Tai įgalino kurti daug įvairesnius ir didesnius statinius su erdviomis vidinėmis patalpomis. Pavyzdžiui, 1851 m. Pasaulinei Londono parodai beveik vien iš geležies ir stiklo pastatyti "Krištolo rūmai“. Juose tilpo net didžiuliai medžiai, augę toje vietoje, kur turėjo statyti paviljoną. Netikėtumų pateikė ir 1889 m. Pasaulinė paroda Paryžiuje. Tai trijų šimtų metrų aukščio Eifelio bokštas, pavadintas jo kūrėjo vardu, ir Mašinų paviljonas. Pastarasis 420 metrų ilgio statinys buvo iš stiklo ir plieninių arkų, jo forma priminė apverstą gigantišką valtį. Atstumai tarp arkų atramų - 115 metrų. Ką nors panašaus pastatyti iš senų medžiagų, pavyzdžiui, naudojant akmeninius skliautus, buvo neįmanoma. 

Europą aplenkė Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia XIX a. pabaigoje iškilo pirmieji dangoraižiai. Juos laikė plieniniai griaučiai, pastatai buvo paprastų ir tikslingų formų. Be to, dangoraižiai leido išspręsti dar vieną problemą: didžiulius pastatus sutalpinti minimaliame plote - juk centrinėje didelio miesto dalyje žemė labai brangi.

Naujosios architektūros technines sąlygas lėmė plieninių ir betoninių konstrukcijų naudojimas. Vienu iš pagrindinių projektavimo principų tapo pastato paskirties užtikrinimas, t. y. funkcijų atitikimas. Pastato išorė turėjo apibūdinti jo paskirtį, turinį, net svarbiausių vidinių patalpų išdėstymą. Funkcionalios architektūros pastatai dažnai atrodo kaip paprastų, niekuo neišpuoštų kubų ir stačiakampių junginiai. Pagrindinę  funkcionalizmo  idėją galėtume trumpai apibūdinti taip: kas tikslinga, tas ir gražu. 

XX a. pradžioje funkcionalistinių pastatų sukurta palyginti nedaug, nes dar pernelyg stipri buvo eklektikos ir moderno įtaka. Po Pirmojo pasaulinio karo kaip šalutinė šaka architektūroje atsirado ekspresionizmo  kryptis. Jo šalininkai į pastatą žiūrėjo beveik kaip į skulptūrą. Išraiškingumą jie vertino labiau negu tikslingumą. Vokietijoje ėmė rastis keistų, niūrių, lyg atsitiktinės formos pastatų. Jų banguotos linijos atrodo lyg vėjų nuzulintos. Pavyzdžiui, Potsdamo observatorija (vadinamasis Einšteino bokštas) primena karinio laivo denio antstatus. 

1919 m. Vokietijoje įkurta "Bauhauzo“ meno mokykla tapo tikru funkcionalizmo centru. Nors mokykla buvo įkurta kaip statybos ir meninio pramonės gaminių apipavidalinimo mokymo centras, ilgainiui ji tapo svarbiu meno centru. Čia išnyko ribos tarp atskirų meno šakų. Mokyklą įkūrė žymus architektas Valteris Gropijus (Walter Gropius, 1883-1969). Jis suprojektavo ir patį "Bauhauzo“ pastatą, kuris tapo vienu ryškiausių funkcionalizmo pavyzdžių. Čia dėstė jums jau žinomi dailininkai V. Kandinskis ir P. Klė. 1933 m. "Bauhauzą“ likvidavo fašistai. Didelė dalis dėstytojų, buvusių pažangių meno ir visuomenės judėjimų šalininkų, turėjo išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten jie įnešė svarų indėlį į architektūros plėtotę.

Pasaulinį pripažinimą išsikovojo šveicarų kilmės prancūzų architektas ir teoretikas, žinomas slapyvardžiu Le Korbiuzjė (Le Corbusier, 1887-1965). Pagal jo projektus statytų pastatų yra ir Maskvoje. Le Korbiuzjė laikėsi funkcionalizmo principų, bet kartu siekė pabrėžti ir šiuolaikinių konstrukcijų efektingumą, geometrinių formų patrauklumą. Dažnai vietoje langų jis naudojo ištisas stiklo eiles, besitęsiančias per visą fasadą, arba atvirus praėjimus tarp plonų apnuogintų gelžbetoninių stulpų, ant kurių laikėsi visas pastatas. 

Be funkcionalizmo, XX a. žinomi ir kiti nauji architektūros stiliai. Vienas iš nefunkcionalistinės  architektūros kūrėjų buvo amerikietis Frenkas Loidas Raitas (Frank Lloyd Wright, 1869-1959), savo kūrybinę veiklą pradėjęs dar XIX a. pabaigoje. Jis statė daug individualių gyvenamųjų namų. Jie nestandartiniai, patogiai išplanuoti - kad visi kambariai gautų pakankamai šviesos ir oro. Šie pastatai puikiai susilieja su gamta (vienas namas pastatytas tiesiai virš krioklio). Statinį Raitas lygino su gyva būtybe, kurios gimimas priklauso nuo aplinkos sąlygų, klimato, vietovės reljefo ir t. t. Savičiausias iš vėlyvesnių Raito kūrinių - Gugenheimo muziejus Niujorke su spirale kylančiomis parodų salėmis. 

Pastarųjų metų statybai būdingas darbų mechanizavimas, plačiai naudojamos gatavos detalės, šiuolaikinės apdailos medžiagos (aliuminis, plastmasė, tik iš vidaus permatomos stiklinės sienos). Vis didėja šviesos reikšmė. Naujausios inžinerijos žinios įgalina daryti tokius drąsius sprendimus, kaip kabinti perdengimus ant plieninių trosų arba betoninių grotų. Tapo įmanomi betoniniai kupolai virš didžiulių parodų ir sporto salių, stadionų. Pavyzdžiu galėtų būti statiniai pramoninėje Šiaurės Italijoje, kur dirbo žymus betoninių konstrukcijų specialistas inžinierius Pjeras Luidžis Nervis (Pier Luigi Nervi, 1891-1979). Jis suprojektavo gigantišką vos 2,5 cm storio betono kupolą Romos olimpiniams sporto rūmams. Nepaprastai šiuolaikiška Brazilijos naujosios sostinės, įkurtos dykumos viduryje, architektūra. Statant šį miestą svarbus vaidmuo teko žymiam architektui Oskarui Nimejeriui (Oscar Niemeyer, g. 1907). Didžiai vertinami Skandinavijos šalių architektų, ypač suomio Alvaro Alto (Alvar Aalto, 1898-1976) nuopelnai. Jis gebėjo sumaniai derinti seniai žinomas statybines medžiagas - medį, plytas, stiklą, varį ir kt.

Išvardyti pavyzdžiai yra puikūs ir sumanymu, ir techniniu pritaikymu pastatai.

XX a. buvo atnaujinti ir miestų planavimo principai. Šioje srityje daug naujovių.

Patogiau išdėstomi gyvenamieji namai, išsaugojama natūrali gamta, mikrorajonuose yra visko, kas būtina kasdieniniam gyvenimui. Prekybos centruose projektuojamos pėsčiųjų gatvės, greitkeliai atskiriami nuo įprastinio gatvių judėjimo trasų, pramonės rajonai statomi toli nuo gyvenamųjų namų ir t. t.

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
faktūra metalas vaizdo stilizacija niuansas medis kontrastas dydis bronza ritmas geležis ornamentas kartotė stiklas tekstilė aliuminis audimas šviesa spalva formos tektonika varis sidabras ažūras rašmenys optinės iliuzijos kraklė dinamika šešėlis statika tekstūra proporcijos dissimetrija tapatybė asimetrija tekstilininke kompozicijos vientisumas atvaizdai dekoras simetrija koloritas dėmė