Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
NAIVUSIS MENAS XX AMŽIAUS ARCHITEKTŪRA


XX AMŽIAUS SKULPTŪRA

Visais laikais skulptūrai būdinga vaizduoti gyvas būtybes, ypač žmogų. Tai sąlygoja medžiagos savitumas: labai sunku iš akmens, medžio arba metalo sukurti ką nors tokio, ko būtų negalima paliesti. Nepaisant to, XX a. bandoma praturtinti skulptūrą naudojant nieko nevaizduojančias formas, kurios vis dėlto veikia žmogų harmoningomis linijomis ar kažkokia neapčiuopiama išraiškos jėga. XX a. skulptūros menui didelę reikšmę turėjo aplinkos ir gyvenimo būdo pasikeitimas. Pavyzdžiui, paprastiems tiesių linijų šiuolaikinių formų pastatams reikėjo ir atitinkamų apibendrintų formų skulptūrų. Neskubantis praeivis arba sėdintysis ekipaže turėjo pakankamai laiko įdėmiai apžiūrėti pastatą puošiančias skulptūras ar monumento detales. Šiuolaikiniai paminklai dažniausiai esti didelių apimčių ir paprastų, apibendrintų formų. Jie pastebimi ir suprantami net ir automobiliu pro juos važiuojančiam žmogui. 

XX a. skulptūros meno raida ima tolti nuo dailės, todėl sunku išskirti konkrečias kryptis. Didelis vaidmuo tenka atskiriems ryškiems meistrams, kurių dauguma gyveno ir dirbo Paryžiuje. Šioje įvairialypėje ir margoje šeimoje vieną polių sudarė meistrai, išsaugoję ištikimybę gamtai. Prancūzas Aristidas Majolis (Aristide Maillol, 1861-1944) vaizdavo valstietiškai stiprias apnuogintas moterų figūras. Jo tėvynainio Emilio Antuano Burdelio (Emile Antoine Bourdelle, 1861-1929) geriausi kūriniai - kruopščiai pastatyti dramatizmo kupini monumentai. Kitą polių sudaro smarkiai apibendrintų, grynai abstrakcionistinių kūrinių autoriai. 

Meistrams, išsaugojusiems artimas gamtai formas, priklauso su vokiečių ekspresionizmu susijęs Ernstas Barlachas (Ernst Barlach, 1876- 1938). Siekdamas išraiškingumo, jis šiek tiek deformuodavo figūras. Jo sukurti jaudinantys, itin tragiški personažai - aistringas protestas prieš karą. 

Žmogaus kūno formos įkvėpdavo ir meistrą, kuris laikomas žymiausiu XX amžiaus skulptoriumi. Tai anglas Henris Muras (Henry Moore, 1898-1986). Šios formos, beje, labai supaprastintos. Būdingas Muro darbų bruožas - persišviečiančios apvalainos kiaurymės. Skulptorius dažnai vaizdavo gulinčias ant šono ir pasirėmusias alkūnėmis moteris. Viena iš tokių iškirstų iš akmens figūrų, galinga ir sunkiasvorė, stovi Paryžiuje prieš JTO švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) pastatą. 

Jau po Antrojo pasaulinio karo išraiškingas ir grakščias žmonių figūras kūrė italai Marinas Marinis (Marino Marini, 1901-1980) ir Džakomas Mancu (Giacomo Manzu, g. 1908). Pamėgta Marinio tema - žirgas ir raitelis, mėgstamiausia medžiaga - metalas originaliai apdorotu paviršiumi. Nuostabus praėjusių laikų aromatas jaučiamas harmoningai pastatytuose Mancu kūriniuose, vaizduojančiuose šokėjas ir kardinolus. Panašiai kaip Renesanso meistrai, jis kūrė reljefais puoštas bronzines bažnyčių duris. Vienos iš jų puošia Šv. Petro katedrą Romoje.
 
Albertas Džakometis (Alberto Giacometti, 1901-1966) - iš Šveicarijos kilęs italas. Jis dirbo Paryžiuje, mėgo vaizduoti žmones. Jo žmonės - stebėtinai trapios, apibendrintai vienišos ir sugniuždytos būtybės.

Ką tik minėtų skulptorių kūrybą galime laikyti daugiau ar mažiau susijusia su gamta. Kiti meistrai sąmoningai šalinosi gamtos. Tai pastebima ir Paryžiuje kūrusio Konstantino Brankuzio (Constantin Brancusi, 1876- 1957) kūriniuose. Jo šykščių, bet tikslių formų skulptūrose galime įžvelgti žmogaus figūros bruožų, skrendančių paukščių ir žuvų siluetus. Ypatingą dėmesį skulptorius skyrė medžiagos ypatybėms išryškinti ir tiksliai bei kruopščiai apdoroti. 

Brankuzio stilius būdingas vokiečių kilmės skulptoriaus Hanso Arpo (Hans Arp, 1887-1966) kūrybai - tekančioms, suapvalintoms ir paprastesnėms formoms. 

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais atsirado grupė skulptorių kubistų, kurie kūrė kubo, cilindro, rutulio ir kitokių geometrinių formų skulptūras. Jie pirmieji pabandė daryti skulptūras ne iš vientisos metalo arba akmens masės. Pavyzdžiui, metalinėmis juostomis jie apvesdavo tik išorinius figūros kontūrus, viduje palikdami tuštumą. Tai buvo tarsi piešimas ore. Žiūrovas šį kontūru apvestą orą vertina kaip sudėtinę skulptūros dalį. Žymiausi skulptoriai kubistai buvo Anri Loranas (Henri Laurens, 1885-1954) ir Lietuvoje gimęs Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz, 1891 -1973). Svarbiausias tikslas žinomam futuristui Umbertui Bočoniui (Umberto Boccioni, 1882-1916) - teikti judesį. Jis atsisakė tiksliai vaizduoti žmogaus kūną, judėjimo kryptį pabrėždavo banguotomis formomis ir veržliomis linijomis, tarsi plėšiančiomis figūrą iš vietos. 1910 m. pačius netikėčiausius bandymus Maskvoje darė broliai Naumas Gabo (Naum Gabo, 1890-1977) ir Antonas Pevzneris (Anton Pevsner, 1886-1962). Iš metalo ir įvairiausių permatomų medžiagų jie konstravo neįprastus įrenginius, kurie kartais primena mašinas, bet neatlieka jokios funkcijos. Net ir reljefinius "portretus“ jie darė iš permatomų lentelių (strypų). Gabo ir Pevznerio kūryba vėliau susilaukė pasekėjų. 

Amžiaus pradžioje buvo eksperimentuojama su skulptūrų medžiagomis. Ypač išpopuliarėjo skulptūrų suvirinimas iš metalo gabalų. Vėliau skulptūrai paįvairinti palikdavo suvirinimo siūles ir nelygumus. Šia maniera dirbo išeivis iš Rusijos Osipas Cadkinas (Ossip Zadkine, 1890-1967). Ypač plačiai žinomas jo paminklas Roterdame "Sugriautasis miestas“. Ši iškeltomis į dangų peršautomis rankomis ir išplėšta širdimi figūra turėjo priminti miesto išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metais. 

Šimtamečio pradžioje buvo bandoma kurti ir judančias skulptūras. Jos judėjo padedant rankoms arba motorui, dažniausiai buvo ganėtinai gremėzdiškos. Visiškai naujai šiuos vadinamuosius "mobilius“ (mobile romanų kalbose reiškia judėjimą) pradėjo kurti amerikietis Aleksandras Kolderis (Alexander Colder, 1898- 1976). Viename taške pakabintos kompozicijos iš vielos ir plonų metalo plokštelių pradeda judėti kilus net ir mažiausiam vėjeliui. Pirmas žinomas Kolderio "mobilis“ buvo "Gyvsidabrio šaltinis“ - fontanas su judančia skulptūra, be to, vietoj vandens iš fontano tryško gyvsidabris. Jis buvo rodomas 1937 m. Pasaulinėje Paryžiaus parodoje, kur reklamavo gyvsidabrį. Vėliau "mobiliai“ pasidarė dar įvairesni. Kai kurie iš jų patys save laužo į gabalus, skleidžia garsus, o kiti apšviečiami įvairiaspalvių spindulių pluoštu. Jeigu prieš tokią kompoziciją padėtume matinio stiklo ekraną, jame vienas kitą keistų spalvoti abstraktūs paveiksliukai. Tai įvairių meno rūšių susipynimo, susimaišymo pavyzdys.

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
asimetrija metalas koloritas formos tektonika ažūras kartotė tekstūra tapatybė šviesa ritmas simetrija sidabras faktūra dinamika rašmenys optinės iliuzijos geležis šešėlis dydis bronza medis tekstilininke niuansas ornamentas dekoras vaizdo stilizacija proporcijos kraklė audimas spalva aliuminis dissimetrija varis stiklas atvaizdai kompozicijos vientisumas kontrastas tekstilė dėmė statika