Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
EKSPRESIONIZMASFUTURIZMAS


 KUBIZMAS

XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje gimė kubizmas - viena savičiausių modernizmo srovių. Jam būdinga deformacija, ribotas motyvų ratas, atotrūkis nuo gyvenimo. Kubizmo įtaka kitoms kryptims jaučiama iki septintojo dešimtmečio. Šios krypties pradininkai - ispanų kilmės dailininkas Pablas Pikasas (Pablo Picasso, 1881-1973) ir prancūzas Žoržas Brakas (Georges Braque, 1882-1963). Sektinu pavyzdžiu jiems tapo tuo metu į Europą atvežta negrų skulptūra. Svarbią reikšmę turėjo ir postimpresionisto Polio Sezano kūryba. Kubistai perėmė jo idėją supaprastinti daiktus iki geometrinių formų - apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Todėl jų kūryba juokais vadinama "kubiukų menu“. Jų kuriamas pasaulis briaunuotas, neramiai kampuotas. 

Pagrindinis Pikaso ir Brako principas - ne mėgdžioti matomą realybę, o pačiam kurti naują jos atvaizdą, kuris paklūsta ne gyvenimo, o ypatingoms meno taisyklėms. Dailininkai tarsi suskaidydavo realius daiktus ir būtybes į dalis pagal jų vidaus struktūrą, po to šias dalis dėliodavo kita tvarka. Jie mėgino tą patį daiktą vaizduoti tuo pačiu metu iš įvairių pusių. Pavyzdžiui, žmogaus portretas galėjo būti vaizduojamas iš karto ir iš priekio, ir profiliu. 

Kubistai mėgo blankias rudas ir pilkas spalvas, prie jų kai kur derino žalsvai ir blankiai mėlynas. Ypač daug dėmesio spalvų skambesiui skyrė Paryžiuje dirbęs ispanas Chuanas Grisas (Juan Gris, 1887-1927). Pagrindinės kubistų išraiškos priemonės buvo linijos ir plokštumos (pastarosios dažnai trikampės). Vaizduojamų daiktų ratas visai siauras - portretai, pastatai, natiurmortai. Pasitelkus fantaziją, linijų lūžiuose galima įžiūrėti stalus, vazas, muzikos instrumentus (dažniausiai smuikus ir gitaras) bei kitus aiškių geometrinių formų daiktus. Juos galima atpažinti ir kubistiškai perdirbtus. Perspektyva - jeigu ji apskritai yra - sąmoningai išdarkyta, tarsi iškreipta. 

Ieškodami naujų išraiškos priemonių, kubistai ant savo paveikslų lipdydavo laikraščių iškarpas, tapetų, medžiagų skiautes ir pan. Tokio tipo kūriniai vadinami koliažais (prancūziškai collage - klijavimas). 

Kubizmas buvo gana nepastovi meninė srovė. Jo pozicijoms pritarė ir tokie dailininkai, kurių darbuose iš pirmo žvilgsnio sunku rasti kubizmo bruožų. Prancūzas Roberas Delonė (Robert Delaunay, 1885-1941) grįžo prie ryškių spalvų. Jam kilo savotiška idėja - garsus paversti matomais. Savo paveiksluose dailininkas juos vaizdavo vaivorykštiniais ratais ir lankais, kurie sklinda iš garso šaltinio vietos. Daug kartų jis tapė Paryžiaus Eifelio bokštą. Miesto vaizduose tikras daiktų šėlsmas, nieko nėra savo vietoje, viskas supasi ir lūžta. Taip galėjo atrodyti miestas smarkaus žemės drebėjimo metu - akimirką iki galutinio sugriovimo. 

Kubisto dailininko Fernano Ležė (Fernand Leger, 1881-1955) principas pats paprasčiausias - viską suvesti į geometrines formas. Jis dažnai vaizdavo mašinas, o tam geometrinės formos labai tiko. Jo paveiksluose nuolat kartojasi cilindrai ir išlenkti vamzdžiai. Net žmonės, ir tie – rutulio formos galvomis, į vamzdžius panašiomis galūnėmis – atrodo kaip nerangios lėlės. Ležė paveikslus nesunku atpažinti iš švarių vienalyčių spalvų plokštumų ir tikslių juodų kontūrų.

Visuomenine prasme kubizmas gali atrodyti bereikšmis, tuščias. Bet kubistams priklausė pačių pažangiausių pažiūrų dailininkai - Pablas Pikasas ir Fernanas Ležė. Kubizmo metodu P. Pikasas sukūrė gilaus turinio paveikslų, tokių kaip "Karas“, "Taika“, ir didžiulę drobę "Gernika“, kur vaizduoja šį miestą bombardavimo metu. Deformuota realybė čia padeda sustiprinti siaubą vaizduojant sužeistuosius, žuvusiuosius. Sukurti šį paveikslą įkvėpė Ispanijos pilietinio karo epizodas: 1937 m. vokiečių kariuomenė bombarduodama su žeme sulygino Gernikos miestelį. 

Pablas Pikasas buvo ne vien tik kubistas. Jis darbavosi daugiau kaip septynis dešimtmečius. Dailininko kūryboje atsispindi daugelis XX amžiaus meno permainų ir pasikeitimų. Be to, jo kūriniuose jaučiama stipri kūrėjo individualybė, juos visuomet galima pažinti - kad ir kokiu stiliumi būtų nutapyti. Pikasas dirbo daugelyje meno sričių - tapyboje, grafikoje, skulptūroje, taikomojoje dailėje, knygų grafikoje, scenografijoje. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dydis metalas audimas vaizdo stilizacija dinamika šviesa dissimetrija ornamentas koloritas rašmenys spalva tekstūra dekoras stiklas tekstilininke ažūras kontrastas simetrija niuansas aliuminis asimetrija šešėlis kompozicijos vientisumas statika ritmas faktūra kraklė atvaizdai formos tektonika varis kartotė dėmė sidabras tapatybė proporcijos optinės iliuzijos geležis tekstilė medis bronza