Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
MODERNO STILIUS MODERNIZMAS


SIMBOLIZMAS

Dailininkai savo kūriniuose gali vaizduoti dviejų tipų siužetus: realiai egzistuojančius, paprasta akimi matomus daiktus, peizažus, žmones ir įvairiausias neįprastas, išgalvotas būtybes, daiktus bei pozas. Antrojo tipo siužetų dailininkai randa literatūroje, pasakose, mituose, istorijoje, bet daugiausia jų gimsta fantazijoje. Kaip tik paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais ir amžių sandūroje toks "fantazija mintantis“ menas rado labai daug šalininkų. Tam įtakos turėjo sudėtingos visuomeninės priežastys: daugelis išsilavinusių žmonių išgyveno nusivylimo to meto tikrove jausmą. Jie nežinojo, kaip įveikti visuomeninius prieštaravimus ir stengėsi apsiriboti savo vaizduotės pasauliu. Tokie žmonės išeities ieškojo įvairiuose fantastiniuose mokymuose, domėjosi tikėjimais ir tolimų šalių menu, išnykusiomis senosiomis kultūromis. Ten jie rasdavo artimų savo nuotaikai paslaptingų, neįprastų, mistinių išraiškų. Savo kūryboje dailininkai vaizdavo sukurtus regėjimus. Šiuose kūriniuose daug neapibrėžtumo, nepagaunamumo, vos vos nuspėjamų minties šuolių. Juose gausu neaiškių užuominų, alegorijų ir simbolių. Pastarieji ir davė pavadinimą visai krypčiai. 

Vieni simbolistai kūrė liūdnus, ilgesingus arba poetiškus paveikslus, primenančius sapnus. Kiti mėgo tapyti niūrias ir šiurpias scenas. Simbolistai nukreipė dėmesį į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Jų kūryboje sutinkami personažai keistomis raiškiomis pozomis, iškreiptos kaukės, sustingę juodų akių žvilgsniai mirtinai išblyškusiuose veiduose, lemtingų nuojautų ženklai, šlykščios fantastinės būtybės, skeletai, kaukolės ir panašūs motyvai. Išraiškos priemones simbolistai daugiausia perėmė iš akademinio meno (fotografinis tikslumas, sausa ir nuobodi tapyba) ir iš moderno (ištįsusios figūros, išskidę kontūrai, vienalyčių spalvų plokštumos ir bendras dekoratyvumo siekis). 

Prancūzų dailininkai simbolizmu per daug nesižavėjo. Kur kas labiau ši kryptis buvo paplitusi tarp vokiečių dailininkų. Įdomiausi prancūzų simbolistai - fantastinių paveikslų-miražų autorius Odilonas Redonas (Odilon Redon, 1840-1916) ir sieninės tapybos kūrėjas Pjeras Pjuvi de Šavanas (Pierre Puvis de Chavannes, 1824-1898). Šių dviejų meistrų paveikslai patrauklūs grynai tapyba. Pavyzdžiui, Pjuvi de Šavanas mėgo santūrius mėlynai pilkus tonus ir paprastas, aiškias formas. Labai garsus jo paveikslas, vaizduojantis Paryžiaus gynėją šv. Ženevjevą, mėnulio užlietą naktį saugančią miestą. Senovės legenda pasakoja, kad V a. hunai, vadovaujami Atilos, grasino sunaikinti Paryžių. Jaunoji Ženevjeva įkvėpė kovai išsigandusius miesto gynėjus. Priešai buvo atblokšti, o mergina - paskelbta šventąja Paryžiaus gynėja. 

Simbolizmas buvo paplitęs ir Belgijoje, kur Džeimsas Ensoras (James Ensor, 1860-1949) ryškiomis spalvinėmis gamomis vaizdavo šiurpius veidus-kaukes, ir Olandijoje, kur Janas Toropas (Jan Toorop, 1858-1928) kūrė skausmingų ir liguistų nuotaikų paveikslus. Žmogiškesnis ir suprantamesnis norvego Edvardo Munko (Edvard Munch, 1863-1944) menas. Pavyzdžiui, jo paveikslas "Gyvenimo šokis“ pasakoja apie tokius suprantamus dalykus, kaip jaunystė ir senatvė, viltys ir nusivylimai. Dailininkas stengėsi perteikti žmogaus gyvenimo tėkmę, tapydamas mėnesienoje, jūros pakrantėje šokančias moteris, vilkinčias sniego baltumo, ugnies raudonio ir juodais drabužiais. 

Gali pasirodyti, kad simbolistai rūpinosi tik savo epochos problemomis. Šis kupinas nevilties menas nepuoselėjo pažangių visuomeninių ir meninių idėjų. Jis negali patenkinti tokio žiūrovo, kuris mene ieško vien to, kas gražu ir džiaugsminga. 

XIX a. pabaigoje meno raida labai įvairi ir sudėtinga. Skirtingos meno kryptys veikė viena kitą ir maišėsi tarpusavyje. Pavyzdžiui, postimpresionistai ir simbolistai galėjo naudoti ir išraiškingas moderno priemones. Antra vertus, kai kurių postimpresionistų paveikslams būdingas simbolistinis paslaptingumas.

Kitoks, kiek patrauklesnis simbolizmas buvo Skandinavijos šalyse, Rusijoje, taip pat Estijoje. Čia jis susiformavo kaip nacionalinė romantinė  kryptis. Ji radosi daug sveikesnėje aplinkoje, remdamasi tėvynės didvyriška praeitimi, stengėsi atgaivinti nuostabų liaudies poezijos pasaulį arba naujai pažvelgti į mylimos tėvynės gamtą. Skandinavijos šalyse peizažinė tapyba pasidarė dekoratyvesnė, gamta paveiksluose vaizduojama sunkiomis oranžinėmis rudens spalvomis. Tarp Skandinavijos dailininkų žymiausias Akselis Galenas-Kalela (Akseli Gallen-Kallela, 1865-1931), sukūręs paveikslus suomių liaudies epo "Kalevala“ motyvais. 

Rusų dailininkas Nikolajus Rerichas (1874-1947) tapė senuosius Rusijos miestus, tolimų protėvių gyvenimo scenas ir ypač dažnai - variagų laivus įvairiaspalvėmis burėmis. Michailas Vrubelis (1856-1910) vaizdavo keistos kančios apimtus personažus, pavyzdžiui, Lermontovo Demoną. Ilgam į atmintį įstringa nuostabūs Vrubelio herojų veidai tamsiomis degančiomis akimis. Gamta aplink juos vaizduojama dulksvomis dėmėmis ir žėrinčiomis mozaikomis. Šaltame mėlyname fone nutapyta balta trapi Karalaitė Gulbė. 

Vienas įdomiausių rusų meninio gyvenimo reiškinių buvo dailininkų draugija "Meno pasaulis“ ("Mir iskusstva“), susibūrusi šalia to paties pavadinimo žurnalo. Ji rengė parodas ir tapo naujų meninių ieškojimų Rusijoje centru. Ši draugija vienijo įvairius dailininkus. Simbolistams juos priskirti galima tik sąlygiškai, nes toli gražu ne visi "Meno pasaulio“ dalyviai buvo su šia kryptimi susiję. Juos vienijo subtilumo ir dekoratyvumo ieškojimai, stilizuotas praeities vaizdavimas. Plačiausiai žinomi "Meno pasaulio“ nariai buvo Aleksandras Benua (1870 -1960), Levas Bakstas (1866-1939), Ivanas Bilibinas (1876-1942), Nikolajus Rerichas, Konstantinas Somovas (1869-1939) ir kiti. Draugijos nariai ne vien tapė. Daug laiko jie skyrė molbertinei ir knygų grafikai, scenografijai. Fantastiškai spalvingos dekoracijos ir kostiumai rusų baleto gastrolių po Vakarų Europą metu tapo savitu sektinu pavyzdžiu. 

Su "Meno pasauliu“ buvo susijęs ir žymus tapytojas grafikas Valentinas Serovas (1865-1911). Jis buvo vienas iš pirmųjų rusų dailininkų, pradėjusių tapyti po atviru dangumi. Serovas tapė šviesos užlietus peizažus ir buitines scenas, sukūrė paveikslų senovės mitų ir istorijos siužetais. Jis - žinomas knygų iliustratorius, puikus portretistas.

Su "Meno pasauliu“ buvo susijęs ir didysis lietuvių tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911). Paskutiniaisiais kūrybos metais dailininkas dirbo Peterburge, kur ypač artimai bendravo su A. Benua ir M. Dobužinskiu. Būdamas ir kompozitorius, ir dailininkas, tapyboje Čiurlionis susikūrė naują meno kalbą (sonatos, simbolinė kompozicija "Rex“, "Auka“, "Angelo preliudas“ ir kiti darbai). Jo paveiksluose - lyriški gamtos vaizdai ir fantastinės vizijos, stiprus gamtos gyvybingumo bei dvasingumo pojūtis. Nors M. K. Čiurlionio kūryba vaizdų sandaros, jų turinio ir stiliaus bruožais artimai siejasi su simbolizmu bei modernu, ji yra ryškus savitas fenomenas XX a. pradžios dailėje. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
simetrija dinamika rašmenys sidabras tapatybė aliuminis šešėlis dėmė atvaizdai vaizdo stilizacija tekstilininke medis kartotė spalva asimetrija proporcijos audimas kompozicijos vientisumas kraklė optinės iliuzijos ažūras formos tektonika ritmas bronza geležis šviesa statika dekoras tekstilė dissimetrija dydis varis tekstūra stiklas ornamentas niuansas koloritas metalas faktūra kontrastas