Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
IMPRESIONIZMASMODERNO STILIUS


POSTIMPRESIONIZMAS

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais dirbo trys žymūs dailininkai, laikomi naujųjų amžių meno pradininkais. Tai Vinsentas Van Gogas, Polis Gogenas ir Polis Sezanas. Nors savo veiklą jie pradėjo kartu su impresionistais, jų keliai greit išsiskyrė. Trys didieji "pranašai“ buvo labai skirtingi dailininkai, tačiau juos kartu su kai kuriais vienminčiais ir amžininkais jungė vienas postimpresionizmo pavadinimas. Tai - tie dailininkai, kurie atėjo po impresionistų (post reiškia po). Postimpresionizmas - grynai prancūziškas reiškinys, tačiau jis vėliau paveikė visos Europos meną. 

Olandas Vinsentas Van Gogas (Vincent van Gogh, 1853-1890), tragiško likimo žmogus, pradėjo tapyti būdamas vidutinio amžiaus. Pagrindinę meninės išraiškos priemonę - šviesias, nepaprastai ryškias spalvas - atrado persikėlęs gyventi į Prancūziją. Būtent ten, nedideliame Pietų Prancūzijos miestelyje Arlyje, jis išgyveno neilgą, vos dvejus metus trukusį aukščiausio kūrybinio pakilimo laikotarpį. Čia jis susirgo psichine liga. Prasidėjo gydymasis ligoninėse, savaitėmis besitęsiantys ligos priepuoliai, bet šviesiomis valandėlėmis, kai liga jį palikdavo, dailininkas kūrė savo geriausias drobes - tapė peizažus, portretus, paveikslus, vaizduojančius paprastus daiktus. 

Van Gogo kūryba rodo, kokia savarankiškai išraiškinga jėga slypi pačiose spalvose, kai dailininkas jas laiko pagrindinėmis priemonėmis savo sumanymui įgyvendinti. Savo jausmus ir nuotaikas dailininkas perteikė raudona, mėlyna ir žalia spalva. Be jų, Van Gogas mėgo geltoną - prinokusių rugių lauko, saulėgrąžų, deginančios Pietų saulės spalvą. Atrodo, kad Van Gogas beprotiškai skubėjo: jis tapė įnirtingais, stipriais potėpiais, o kartais iš tūbelės tik ką išspaustus dažus tiesiog tepdavo ant drobės. Jo paveiksluose viskas juda ir vinguriuoja: vėjas virpina kiparisus, danguje sukasi plevenantis saulės diskas arba mirga didžiulės Pietų žvaigždės, pati žemė tartum pulsuoja. 

Panašiai kaip ir Van Gogas, savamokslis buvo ir prancūzas Polis Gogenas (Paul Gauguin 1843-1903). Jis irgi pradėjo tapyti sulaukęs solidaus amžiaus. Siekdamas kurti gaivų ir novatorišką meną, įspūdžių ieškojo tarp paprastų ir artimų gamtai žmonių - iš pradžių Bretanės pusiasalyje, vėliau Polinezijos salose. Gogenas išsiugdė individualų stilių. Jo paveikslai labai dekoratyvūs, nutapyti grynomis žėrinčiomis spalvomis, kurios sukuria vienalytes, tamsių kontūrų skiriamas plokštumas. Dirbdamas Taičio saloje ir vaizduodamas ten gyvenančius žmones, sugebėjo savo paveiksluose perteikti vietinės kultūros tradicijų įkvėptą gyvenimo reikšmingumą ir paslaptingumą. 

Gogenas ir Van Gogas nesitenkino tiksliu matomo vaizdo perdavimu, norėjo sukurti kažką naujo, ko gamtoje nėra, rasti naujų minčių ir jausmų perteikimo būdų. Šia prasme jie buvo visiška priešingybė impresionistams. Impresionistai dažniausiai tapė aplinkos keliamus įspūdžius, o postimpresionistai tapyboje norėjo išreikšti savo vidinį pasaulį. Jie sąmoningai pasisakė prieš impresionizmą ir tapyboje žengė visiškai nauju keliu. 

Didžiausią poveikį tolesnei tapybos raidai turėjo Polis Sezanas (Paul Cezanne, 1839-1906). Vienišas, niekieno nepripažintas jis dirbo Pietų Prancūzijoje, gimtajame Ekso mieste. Jis tapė peizažus, natiurmortus, portretus. Stengėsi sukurti "teisingesnį“ negu impresionistų meną. Sezanas norėjo atskleisti, kad keičiasi tik daiktų išorė, o jų struktūra - nekintama ir tvirta. Iš gamtos formų jis išskirdavo pagrindines geometrines figūras - apskritimą, cilindrą, kūgį ir t. t. Ir žmogaus galva, ir obuolys primena apskritimą. Kaip didžiulis trikampis iš šalies atrodė ir netoli Ekso esantis nedidelis Šv. Viktorijos kalno skardis, užlietas Pietų saulės spindulių. Nors ir siekdamas kiek įmanoma tiksliau perteikti nesikeičiančią gamtos esmę, Sezanas vis dėlto iškreipė matomas jos formas. Tai buvo viena iš priežasčių, priešiškai nuteikusių to meto kritikus jo meno atžvilgiu. Tik gyvenimo pabaigoje Sezano paveikslai buvo įvertinti, pripažinti, suprasti.

Postimpresionistams priskiriamas ir Anri de Tulūz-Lotrekas (de Toulouse-Lautrec, 1864-1901). Jo kūriniuose vyravo XIX a. pabaigos Paryžiaus gyvenimo bohemos, kavinių, kabaretų, cirko, lenktynių ir kitos scenos. Jo paveikslams būdingos lanksčios, dažnai stilizuotos linijos. Išoriškai drobės pakankamai dekoratyvios, tiesa, jose daugiausia vaizduojami negražūs, net šlykštūs žmonės. Savo siužetais Tulūz-Lotrekas primena Dega. Dailininko kūryboje jaučiamas kažkoks piktumas, aiškintinas kaip tragiško likimo padarinys - nuo vaikystės jis buvo invalidas. Ypatingas Tulūz-Lotreko nuopelnas tas, kad jo teatriniai plakatai yra mūsų dienų reklaminės grafikos pradžia. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 


Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
formos tektonika kraklė tapatybė ornamentas aliuminis tekstilė bronza šviesa vaizdo stilizacija optinės iliuzijos proporcijos ažūras dissimetrija dėmė metalas rašmenys kompozicijos vientisumas spalva faktūra atvaizdai varis simetrija sidabras šešėlis medis tekstūra kartotė dekoras asimetrija stiklas geležis kontrastas ritmas niuansas koloritas audimas dydis tekstilininke dinamika statika