Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
REALIZMASPOSTIMPRESIONIZMAS


IMPRESIONIZMAS

Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a. aštuntojo dešimtmečio prancūzų dailininkai. Ši kryptis pavadinta  impresionizmu (pranc. impression - įspūdis). Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato, - visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomame šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras "pagauti šviesą teptuko galiuku“ privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesios dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje. 

Impresionistai gana naujai pažvelgė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą. 

Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių reikšmingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino. 

Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorę, matomąją pusę. Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t. y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus.

Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus. Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodas surengė jie patys. Kritika ir publika jas sutiko labai priešiškai, negailėjo įžeidimų ir patyčių. Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingas žavesys susilaukė įvertinimo tik po kelių dešimtmečių, kai patys dailininkai jau buvo pasenę. Dabar jų paveikslai ypač vertinami ir priskiriami prie geriausių pasaulio meno kūrinių. 

Pats nuosekliausias impresionistas buvo Klodas Monė (Claude Monet, 1840-1926), sukūręs šviesos užlietus, tarsi vibruojančius peizažus. Daugelyje jo paveikslų serijų kartojasi šieno kupetų, tvenkinyje žydinčių vandens lelijų, topolių alėjų ir kiti motyvai. Jie užfiksuoti įvairiu dienos metu, esant skirtingam orui: tai apsupti gęstančios vakarinės žaros, tai užlieti vidurdienio saulės mirgėjimo. Nutapęs ryto rūke skendintį uostą, dailininkas paveikslą pavadino "Įspūdis. Saulėtekis.“ Iš šio paveikslo pavadinimo atsirado impresionizmo terminas. Visa, kas pasakyta apie impresionistus, visiškai tinka ir Kamilio Pisaro (Camille Pissarro, 1830-1903) kūrybai. Jo nutapytuose miesto vaizduose matome pilnus ekipažų Paryžiaus bulvarus, tamsiomis dėmelėmis perteiktas pėsčiųjų figūrėles. 

Tapyti žmones mėgo ir Ogiustas Renuaras (Auguste Renoir, 1841-1919). Ypač minkštai nutapyti jo paveikslai, vaizduojantys nuostabias moteris švelniais, šiek tiek vaikiškais veidais arba besiilsinčius ar besilinksminančius užmiesčio pokylyje miestiečius. 

Impresionizmui priskiriami ir kelių dailininkų, iš tikrųjų nepriklausiusių šiai dailės krypčiai, darbai. Pavyzdžiui, Eduaras Manė (Edouard Manet, 1832-1883), jo paveikslai "Olimpija“ ir "Pusryčiai ant žolės“ sukėlė daug triukšmo ir dėl tapybos manieros, ir dėl siužetų, kurie veidmainiškai nusiteikusiai kritikai pasirodė esą amoralūs. E. Manė greičiau buvo impresionistų vyresnysis draugas, palaikęs juos kovojant už savo meno gyvavimą. Niekada rimtai nenaudojo impresionistų technikos Edgaras Dega (Edgar Degas, 1832-1917), tačiau su impresionistais jį sieja lyg ir atsitiktinė paveikslo kompozicija, bandymas šviesiais tonais perteikti akimirkos įspūdžius. Jo mėgstamos temos - balerinos ir raiteliai - teikė tam visas galimybes. Dega neieškojo motyvo grožio, dažnai vaizdavo negražius veidus ir pozas, kartais jo darbuose jaučiamas tam tikras pyktis. 

Impresionizmas spalvomis, pustoniais ir atspalviais, polinkiu į visa, kas trumpalaikiška ir keičiasi, labiausiai atitiko tapybos reikalavimus. Bet atsirado meistras, kuris impresionistų idėjas pabandė atspindėti skulptūroje. Tai buvo prancūzas Ogiustas Rodenas (Auguste Rodin, 1840-1917). Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvą pulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus, jo skulptūrų jausmingumas ir patetika impresionizmui visiškai svetimi. Rodenas sukūrė keletą rašytojo O. de Balzako portreto variantų. Vienas iš jų laikomas XIX a. klasika. 

Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas - Žoržas Sera (Georges Seurat, 1859-1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą, ir priklausomai nuo to kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas, dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona-žalia, mėlyna-oranžinė, geltona-šviesiai violetinė). Tapyti paveikslai panašesni į mozaikas, o ne į gamtoje matytus vaizdus. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 


Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
proporcijos dinamika tekstūra ornamentas varis ritmas atvaizdai metalas ažūras niuansas statika spalva kraklė tekstilininke tapatybė rašmenys kontrastas šviesa medis stiklas bronza tekstilė kartotė aliuminis geležis formos tektonika asimetrija koloritas dissimetrija dėmė optinės iliuzijos kompozicijos vientisumas sidabras vaizdo stilizacija audimas šešėlis simetrija dekoras dydis faktūra