Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
ROMANTIZMAS IMPRESIONIZMAS


REALIZMAS

Ir klasicizmas, ir romantizmas buvo atitolę nuo tuometinio gyvenimo, kadangi idealizavo praeitį ir daugiausia naudojo senų laikų siužetus. XIX a. viduryje pasirodę realistai, priešingai, domėjosi to meto gyvenimu, paprastais žmonėmis, kasdiene buitimi. Jie siekė atspindėti realybę, t. y. žmones, gamtą, teisingai, be iškraipymų ir puošmenų. Todėl savaime suprantama, kad realistų kūryboje negalėjo neatsispindėti ir gyvenimo negerovės. Atskleisdami to meto gyvenimo trūkumus ir nedorybes, realistai siekė juos pašalinti ir ištaisyti. Kritiškiau nusiteikę dailininkai buvo praminti kritikais realistais. XIX a. antrojoje pusėje jie klestėjo.

Pirmiausia realizmas pasireiškė peizažinėje tapyboje. Jau anglo Konstablio darbuose jaučiamas realistinis gamtos vaizdavimas. Panašiai vaizduoja gamtą ir Kamilis Koro (Camille Corol, 1796-1875). Romantiškuose peizažuose, kuriuose susilieja sidabrinės gamos, autorius galų gale priartėjo prie realizmo. K. Koro artimas Barbizono mokyklos dailininkams. Šios grupuotės peizažistai gyveno Barbizono kaimelyje netoli Paryžiaus ir savo kūrybą paskyrė prancūzų gamtai vaizduoti. Barbizone dirbo Žanas Fransua Milė (Jean Francois Millet, 1814-1875), išgarsėjęs kaip valstiečių gyvenimo vaizduotojas. Jis tapė ne poilsį ar laisvalaikį, o sunkų darbą. Rusvų nykių laukų fone tamsiais kampuotais siluetais išryškėja valstiečių figūros. Kai kuriuose paveiksluose valstiečiai vaizduojami nuovargio nukamuoti, atsirėmę į kastuvo ar kauptuko kotą, besiilsintys. Kaip tikras himnas valstiečių darbą šlovina jo "Sėjėjas. Pats garsiausias Ž. Milė paveikslas tikriausiai yra "Varpų rinkėjos“. Tai liūdnas kūrinys apie skurdą ir sunkų darbą. Vakaro saulės apšviestoje ražienoje prie žemės palinko trys moterų figūros. Tai varguolės, kurioms po javapjūtės paprastai leidžiama susirinkti javų varpas. O toliau, kur kraunami per dieną surinkti javai, kyla didelės auksinės kupetos. 

Tikras kovotojas už realizmą buvo Giustavas Kurbė (Gustave Courbet, 1819-1877). Jis tvirtino, jog vaizduoti galima ir grožį, ir išsigimimą, bet svarbiausia - tai atlikti talentingai. Iš Kurbė paveikslų ypač reikšminga didžiulė, 6 m ilgio drobė "Laidotuvės organe“, kurioje nutapyta daugiau kaip 40 beveik natūralaus dydžio žmonių figūrų. Viskas čia paprasta, be idealizacijos šešėlio. Apniukusi diena, tamsūs drabužiai, ir tik kur ne kur šviesiom dėmėm išsiskiria moteriški galvų gobtuvai, prie akių pakeltos nosinės bei dvasininkų klostės. Tai tarsi dalelė tikro gyvenimo. Paveikslo tikroviškumą pabrėžia kompozicija: tolumoje balto akmens pakopa ir tuščio dangaus juosta, atrodo, spaudžia prie žemės visą laidotuvių procesiją. Klasicizmo ar net romantizmo dvasia auklėjamai publikai tokie kūriniai buvo nesuprantami ir nepriimtini. Kurbė turėjo ilgai kovoti, kad jo realistiški darbai bū tų pripažinti. Kitas garsus jo paveikslas - "Akmenskaldžiai“.

Prancūzų realistams priklausė ir karikatūristas Onorė Domjė (Donore Daumier, 1808-1879). Išliko tūkstančiai politinio turinio satyrinių piešinių ir karikatūrų, kuriose išjuo- kiamas miesčionių kvailumas ir ribotumas. Domjė karikatūros labai išraiškingos. Jos grindžiamos tamsios ir šviesios spalvos kontrastais, yra drąsiai apibendrintos formos. Ironiškai iškraipydamas gamtą, dailininkas nenutoldavo nuo realios tikrovės. Jo kūriniai žadina tikrumo ir laisvės jausmą. Be to, Domjė buvo skulptorius ir tapytojas. Tamsių tonų paveiksluose jis vaizdavo kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, viename iš jų matome su skalbiniais grįžtančias nuo upės Paryžiaus skalbėjas. 

Rusų kritinis realizmas ėmė reikštis 1843 m., kai jaunas karininkas Pavelas Fedotovas (1815-1852) išėjo į atsargą ir visiškai pasišventė menui. Buitiniuose paveiksluose, akvarelėse ir piešiniuose jis atskleidė nelygybę, amoralumą, sunkią ir žeminančią beturčių dalią. Tai buvo būdinga to meto rusų visuomenei. Kartais dailininkas būdavo ironiškas. Toks jo žymiausias paveikslas "Majoro piršlybos“. Čia vaizduojamas nuskurdęs dvarininkas, kuris, norėdamas pagerinti savo padėtį, veda prastesnės kilmės merginą, bet iš turtingos pirklių šeimos. 

Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. XIX a. antrojoje pusėje čia dirbo pažangūs dailininkai, kurie norėjo, kad jų kūryba aktyviai veiktų to meto visuomenę. 

Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė "Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų. 

Peredvižnikai atmetė akademinį meną. Jie siekė perteikti gyvenimo tikrovę žiūrovui suprantamomis formomis. Savo kūrybą jie grindė kritinio realizmo principais. Peredvižnikai vaizdavo paprastų žmonių buitį, tapė peizažus, portretus, istorines scenas. Draugijos dvasiniu vadovu ilgai buvo Ivanas Kramskojus (1837-1887), daugiausia tapęs valstiečių ir kultūros veikėjų portretus. Žymiausi žanrinio stiliaus tapytojai buvo Vasilijus Perovas, Grigorijus Miasojedovas, Nikolajus Jarošenka, Konstantinas Savickis, Abramas Archipovas, Nikolajus Kasatkinas ir kiti. Lyriška nuotaika pasižymi Aleksejaus Savrasovo, Vasilijaus Polenovo ir ypač Isaako Levitano peizažai. Spygliuočių miškas vasarą ir rugių laukas - mėgstamiausi Ivano Šiškino motyvai. Puikūs portretistai buvo Ivanas Kramskojus, Nikolajus Jarošenka, Nikolajus Gė ir Ilja Repinas. Didelių daugiafigūrių istorinių paveikslų sukūrė Vasilijus Surikovas (1848-1916). Jis pasirinkdavo dramatiškus lūžio momentus iš Rusijos istorijos, vaizdavo stiprias istorines asmenybes ir liaudies masių judėjimą. Dailininkas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, bei vaizdavo ją tikroviškai, siekdamas atskleisti tikrą istorinių įvykių prasmę. Pasakų siužetus tapė Viktoras Vasnecovas (1848-1898), kuris, kaip dailininkas, pradėjo nuo buitinio žanro. Žymiausi jo kūriniai - "Alionuška“, "Karžygiai“ ir kiti. 

Vis dėlto labiausiai peredvižnikus viliojo buitinis žanras. Daugiausia dėmesio jie skyrė siužeto veiksmui. Spalvos jų paveiksluose neretai tamsios ir dulksvos. Kaip ir pats neturtingas, pilkas valstiečių gyvenimas, kurį jie vaizdavo. Kur kas spalvingesni ir gaivesni žymiausio rusų realisto Iljos Repino (1844-1930) paveikslai. Jis tapė buitines, istorines, mitologines scenas ir portretus. Iš istorinių dailininko drobių populiariausia "Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“, o iš to meto siužetų - "Burliokai prie Volgos“. Pastarojoje kompozicijoje apibendrintai vaizduojama rusų liaudis.

Ne taip ryškiai realizmas atsispindėjo skulptūroje, nes skulptoriai labiau negu tapytojai priklausė nuo užsakovų. Nepaisant to, belgas Konstantinas Menjė (Constantin Meunier, 1831-1905) sukūrė įspūdingus fabrikų darbininkų ir šachtininkų tipažus. Jo kūriniai atskleidžia darbo žmogaus jėgą ir dvasinę didybę. Dauguma jo skulptūrų ir šiandien stovi Belgijos aikštėse. Du Menjė reljefai atsirado ir Taline. Šiandien jie puošia pramonės įmonės, esančios Merė bulvare, vartus. 

Po realizmo ženklu gimė ir estų nacionalinė tapyba. Pirmasis žymus estų kilmės tapytojas Johanas Kioleris (Johann Köler, 1826-1899) savo kūriniuose jau siekė tiesos, nors tapė akademiniu stiliumi. Tačiau visiškai realistiški jo tėvo ir motinos portretai. Paveiksluose pavaizduoti paprasti orūs senukai valstiečiai ypač tikroviški ir išraiškingi. Kioleris daugiausia dirbo Peterburge, buvo ir Vakarų Europoje, bet į realizmą atėjo be prancūzų meistrų įtakos. 

Šio laikotarpio Lietuvos tapybos meninė raida nevientisa. Miunchene, Paryžiuje ir Drezdene mokęsi broliai Alfredas ir Edmundas Matas Remeriai buvo Vakarų Europos realizmo atstovai. Būdingas pavyzdys - E. M. Remerio tapytas poeto Antano Strazdo portretas. Romantinė gaida tebeskamba ir dailininko Kazimiero Alchimavičiaus "Sename malūne“, Romano Aleknos-Švoinickio paveiksle "Sukilėlių patrulis pamiškėje“. O dailininką Mykolą Elvyrą Andriolį (1836-1893) iš Lietuvoje išlikusių kūrinių pažįstame kaip vėlyvojo ekspresyviojo romantizmo atstovą (iliustracijos A. Mickevičiaus poemoms "Ponas Tadas“ ir "Konradas Valenrodas“, religiniai paveikslai Kauno Arkikatedroje). 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
šviesa atvaizdai simetrija medis kontrastas faktūra dydis koloritas proporcijos asimetrija ornamentas bronza stiklas dissimetrija tekstūra tekstilininke niuansas geležis ritmas audimas dekoras dėmė formos tektonika vaizdo stilizacija statika sidabras aliuminis kompozicijos vientisumas tapatybė kraklė kartotė dinamika varis spalva rašmenys šešėlis metalas optinės iliuzijos ažūras tekstilė