Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
KLASICIZMASREALIZMAS


ROMANTIZMAS

Dėl griežtų taisyklų ir šaltų išskaičiavimų klasicizmas neišvengiamai turėjo susilaukti pasipriešinimo tų dailininkų, kurie mene visų pirma norėjo išreikšti savo jausmus, išgyvenimus ir nuotaikas, duoti savo vaizduotei laisvę. Priešingai klasicizmui, idealizuojančiam antiką, šie dailininkai savo žvilgsnius nukreipė į viduramžius, tolimas egzotiškas šalis, ypač į Rytus. Dėl romantiškos, poetiškos, svajingos jausmų sanklodos XIX a. antrajame ketvirtyje mene atsirado kryptis, vadinama  romantizmu. Vėl suklestėjo primiršta peizažinė tapyba, audringą pakilimą išgyveno istorinė tapyba. Daugelį dailininkų įkvėpdavo literatūriniai siužetai, iš dalies irgi romantikų kūriniai.

Romantikų pirmtakai buvo vokiečių ir anglų peizažistai. Vokietis Kasparas Davidas Frydrichas (Caspar David Friedrich, 1774-1840) kūrė plačias peizažines panoramas su vaiskiame ore tiksliai nupieštais toliais. Šiuose paveiksluose aštriaspyglės balteglės ir ąžuolų šakos tiesiasi į dangų, liūdnai stūkso gotikiniai griuvėsiai, burlaiviai paslaptingoje tyloje išplaukia iš miglos, vienišos poros iškilmingai besižavėdamos stebi mėnulio šviesos arba vakaro žaros užlietą pasaulį. Džono Konstablio (John Constable, 1776-1837) ir Viljamso Ternerio (William Turner, 1775-1851) paveiksluose atsispindėjo trumpalaikiškumas ir permainingumas. Paprastuose sodriai žaliuose Konstablio peizažuose ir skendėjančiuose rūke Ternerio jūros motyvuose matome tokį šviesos ir spalvų žaismą, kuris dar XIX a. pabaigoje Europos dailininkams tapo mokykla.

Garsiausi romantizmo meistrai dirbo Prancūzijoje. Šioje šalyje labiau nei kur kitur romantizmas buvo susijęs su politiniais įvykiais, jame atsispindėjo dailininkų nusivylimas savo laiku. Pirmas reikšmingas prancūzų romantizmo kūrinys - anksti mirusio dailininko Teodoro Žeriko (Theodore Gericault, 1791-1824) paveikslas "Medūzos plaustas“. Jame pavaizduoti sudužusios fregatos "Medūza“ žmonės, besistengiantys atkreipti tolumoje plaukiančio laivo dėmesį. Šį paveikslą apibūdina neramus, kupinas audringo judesio objektų išdėstymas ir įtemptų jausmų darna. Panašios savybės būdingos XVII a. baroko tapybai. Romantikai jas atkūrė savo kūriniuose. 

Po Žeriko mirties romantikų judėjimui ėmė vadovauti Eženas Delakrua (Eugene Delacroix, 1798-1863). Vienas iš dailininko paveikslų skirtas graikų tautos kovai už savo nepriklausomybę. Tai "Skerdynės Chijo saloje“. Paveikslas paniekinamai vadintas "tapybos skerdynėmis“. Tuo pasireiškė oficialiojo meno atstovų neapykanta tapybos naujovėms. 1830 m., kai Prancūzijoje kilo nauja revoliucijos banga, Delakrua Didžiosios revoliucijos garbei sukūrė paveikslą "Laisvė barikadose“. Šioje drobėje laisvę simbolizavo moteris su trispalve vėliava rankose ir raudona frigiška kepuraite. 

Delakrua paveikslai neramūs, tapybiški. Jie perteikia stiprius jausmus. Besiplaikstančios vėliavos, lekiančių arklių karčiai, greitai plaukiantys dangumi debesys ir dūmų kamuoliai. Savo tikrąjį stilių Delakrua surado apsilankęs Šiaurės Afrikoje. Visa, ką jis ten pamatė - spalvingą gyvenimo būdą, skaisčią saulę, ryškius šviesos ir tamsos kontrastus, neįprastus veidus ir drabužius, pavaizdavo savo paveiksluose. Jis tapė arabų raitelius ant narčių ristūnų, liūtų medžioklę, moteris haremuose. Visuose darbuose dailininkas laisvai dėliojo dažus, dažnai naudojo grynas spalvas, ypač mėgo plevenančius raudonus ir ryškiai žalius sąskambius. Daugeliui XIX a. pabaigos dailininkų Delakrua tapo pavyzdžiu, kaip traktuoti spalvą tapyboje. 

Romantizmo bruožų randame ispano Fransisko Gojos (Francisco Goya, 1746-1848) kūryboje. Šis dailininkas toks savitas ir originalus, kad priskirti kuriai nors krypčiai jį tiesiog neįmanoma. Pradėjo jis nuo portretų ir žanrinių rokoko dvasia scenų. Vėlesniuose darbuose priartėjo prie negailestingos tikrovės ir sukūrė stulbinančių fantastinių vaizdų. Pats būdamas iš neturtingos šeimos, naudodamasis karaliaus globa, jis tapo rūmų dailininku. Goja niekam nepataikavo, leido sau kūriniuose atskleisti karališkosios šeimos narių ir paties karaliaus Karolio IV ribotumą ir išsigimėliškumą.

Grafikos darbų serijoje "Karo baisumai“ Goja niūriai pavaizdavo prancūzų okupaciją Ispanijoje ir liaudies išsivaduojamąją kovą. Dar anksčiau sukurtoje serijoje "Kapričai“ ("Kaprizai“) pavaizduotos šlykščiausios kokios tik galėjo gimti dailininko vaizduotėje pabaisos. Tai susiję su sunkios dailininko vaikystės prisiminimais: religiniai prieštaravimai, inkvizicijos teismai, amoralumas ir tamsumas to meto Ispanijoje.
Puikių skulptūrų romantizmo laikotarpiu sukurta ne tiek jau daug. Čia paminėsime tik prancūzų skulptorių Fransua Riudas (Fracois Rude, 1784-1855). Reljefas su karių figūromis - vienas iš puošiančių Triumfo arką Žvaigždžių aikštėje Paryžiuje. Kaip ir prancūzų revoliucinė daina, jis vadinasi "Marselietė“. 

Romantiškas požiūris į praeitį, ypač domėjimasis viduramžiais, paliko žymę ir to meto architektūroje. Mėgdžioti gotiką pradėta Anglijoje. Ši kryptis architektūroje žinoma kaip  pseudogotika. Ji išsiskyrė subtilumu, bet kartu buvo ir šiek tiek sausa, bedvasė. Mechaniškai kartojami viduramžių tvirtovių bokšteliai ir zigzagu išdėstytos šaudymo angos čia neteko prasmės, o iš cemento išlieti papuošimai negalėjo prilygti viduramžių pjaustyto akmens kūriniams. 

Greitai architektūroje ėmė plisti kitų epochų palikimas, tačiau jį menininkai naudojo be sistemos, skolindamiesi vienus motyvus iš vieno stiliaus, kitus iš kito, nesukdami galvos, ar jie tarpusavyje dera. Lyg mėgdžiodami baroko ar Renesanso rūmus, iškilo gremėzdiški neogotikos pastatai. Net ir pramoninius pastatus puošė viduramžių bažnyčių arba kitų statinių detalės, kurios buvo sukurtos visai kitiems tikslams. Šis įvairių stilių jungimo principas vadinamas eklektišku, o jį atitinkanti architektūra - eklektika. XIX a. sparčiai vystantis pramonei, pradėjo augti miestai. Naujai statomi rajonai buvo pilni tokių eklektiškų statinių, turinčių tam tikro žavesio. 

Lietuvoje romantizmas apima 1820-1860 m. laikotarpį. Romantizmo architektūra daugiausia plito provincijoje. Čia buvo statomi rūmai, dvarų statybos, bažnyčios ir kiti pastatai. Savotiškas šios architektūros fenomenas - lapidiniai pastatai. Tai akmens mūro statiniai iš lauko akmenų, dolomitų, smėlio, kalkių skiedinio ir akmens skaldos mozaikos. Originalus Pakruojo dvaro ansamblis, kuriame vienų pastatų akmens mūro fasadai, suskaidyti baltai tinkuotais apvadais, piliastrais ir antablementais, o kitų trobesių ir konstrukcinės dalys - iš tamsraudonių plytų. 

Dailėje romantizmas pirmiausia išryškėjo tapyboje Jono Rustemo (1762-1835) kūryboje jis dar labiau nuspėjamas, o jo mokinių darbuose - jau ryškus. Tai rodo Kanuto Rusecko (1800-1860) paveikslai "Lietuvaitė su verbomis“, "Pjovėja“, Vincento Dmachausko (1805-1862) istorinė kompozicija "Steponas Batoras įsteigia Vilniaus universitetą“. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 


Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
simetrija spalva metalas aliuminis vaizdo stilizacija formos tektonika kraklė asimetrija kontrastas varis dissimetrija stiklas medis kompozicijos vientisumas bronza kartotė tekstilininke audimas tekstilė optinės iliuzijos sidabras šešėlis koloritas tapatybė dydis dėmė geležis atvaizdai ritmas ažūras niuansas dinamika ornamentas faktūra dekoras rašmenys statika tekstūra proporcijos šviesa