Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
ROKOKO MENAS ROMANTIZMAS


KLASICIZMAS

XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje Prancūzijoje susiformavo naujas stilius, kurio neginčytinos ištakos - antikinis menas. Šis stilius vadinamas klasicizmu

Klasicizmo atsiradimą sąlygojo visuomeninės priežastys. Lengvabūdiškam, pramoginiam aristokratijos rūmų menui buržuazija kaip priešpriešą iškėlė savo - daug griežtesnį ir rimtesnį. Kai 1789 m. prasidėjo Didžioji Prancūzijos buržuazinė revoliucija, nuvertusi karalių Liudviką XVI, klasicizmas tapo revoliuciniu stiliumi. Vėliau, kai generolas Napoleonas Bonapartas 1804 m. pasiskelbė imperatoriumi, klasicizmo menas pradėjo garbinti jo didybę ir karines pergales. 

Klasicizmas sekė antikos pavyzdžiais, nes antikinė epocha atrodė esanti ideali. Kita priežastis, dėl kurios buvo mėgdžiojama antika, - naujos žinios apie antikos kultūrą (pavyzdžiui, Pompėjos miesto Italijoje kasinėjimai). 

Pagrindinis klasicizmo principas - "išaukštintas grožis ir rami didybė“. Menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas. 

Klasicizmo architektūra paplito visoje Europoje ir už jos ribų. Visi, net ir patys paprasčiausi, pastatai buvo simetriški, didelėmis glotniomis sienų plokštumomis. Centrinė fasado dalis priminė senovės graikų šventovės skerspjūvį. Paprastai tai išsišovusi į priekį, trikampiu frontonu besibaigianti kolonada. Tokio tipo pastatai buvo statomi visuose didesniuose miestuose. Klasicizmui būdingas paprastumas, griežtumas, patogumas. Bendrame miesto ansamblyje tai kelia didingą, šiek tiek šaltoką įspūdį. Tuo metu buvo statoma ir daug pastatų, kurie neturėjo jokios praktinės reikšmės. Pavyzdžiui, Triumfo arka Žvaigždžių aikštėje Paryžiuje. Didingai iškyla ji plačioje apvalioje aikštėje, nuo kurios tiesiasi dvylika plačių gatvių. Dar vienas garsus klasicizmo paminklas Paryžiuje - Panteonas. Ši buvusi bažnyčia dabar yra žymių Prancūzijos žmonių laidojimo vieta. 

Milžiniški pastatai tuo metu kilo ir Rusijoje. Ir šiandien Sankt Peterburgo centre gausu klasicizmo statinių. Tai Smolnio institutas, Admiraliteto pastatas su iš toli matoma paauksuota smaile virš trimis spinduliais išsišakojusių tiesių gatvių ir daugybė kitų pastatų. Estijoje pirmiausia reiktų paminėti Tartu unversiteto pagrindinį pastatą, o kaimo vietovėse - keletą reprezentacinių dvarininkų sodybų. 

Klasicizmo skulptūra iš esmės sekė antikiniu menu. Glotnus poliruotas marmuro paviršius, tiksliai paryškinti siluetai suteikia statuloms tam tikro šaltumo. Gestai santūrūs, vaizduojamos figūros su antikiniais rūbais arba apnuogintos. Idealizuoti veido bruožai ir tiesi "graikiška“ nosis daro jas panašias viena į kitą. Kaip antikinės kolonos ištįsusios grakščios moterų statulos. Temos beveik visada imamos iš antikinės mitologijos. Net vaizduodami savo amžininkus, skulptoriai versdavo juos vaidinti antikinių herojų vaidmenis. Žymiausias to meto skulptorius buvo italas Antonijus Kanova (Antonio Canova, 1757-1822) ir danas Bertelis Torvaldsenas (Bertel Thorvaldsen, 1768-1844). Abiejų kūryba grindžiama antikiniu grožio idealu. 

Skulptūros puošė ir pastatus. Reljefai užpildydavo frontonų plokštumas fasaduose, skulptūrinės grupės vainikuodavo ir triumfo arkas. Ypač paplitę reljefiniai papuošimai - vėliavos, skydai, alebardos, kiti ginklai ir trofėjai. Juos galima pamatyti ant visuomeninių pastatų, paminklų postamentų, triumfo arkų ir kitur. Jie turėjo priminti laimėtas kautynes ir pergalingus žygius, simbolizuoti valstybės karinę galią ar šlovinti valdovus. 

Tapybai buvo sunku rasti autentiškų antikinių pavyzdžių, nes jų išliko visai nedaug. Todėl tapytojai kaip pavyzdį ėmė antikinę skulptūrą. Jie kruopščiai apvesdavo kontūrus ir, pasitelkę šviesą ir šešėlį, lipdė kūnų formas, šviesai neteikė svarbios reikšmės. Spalvos buvo prislopintos, ant paviršiaus teptos lygiai, nesistengiant perteikti atspalvių ir perėjimų. 

Paprastai paveiksluose vaizduojamos antikos laikų scenos, susijusios su to meto įvykiais. Tokiems paveikslams suprasti reikėjo atitinkamų žinių. Parenkami pamokantys siužetai, herojų poelgiai vaizduojami kaip sektini pavyzdžiai. 

Kitas svarbus klasicizmo žanras - portretas. 

Garsiausias klasicizmo tapybos meistras - prancūzas Žakas Luji Davidas (Jacques Louis David, 1748-1825). Žymiausias jo paveikslas "Horacijaus priesaika“ buvo pirmas kūrinys, kuriame įkūnyti visi klasicizmo principai. Siužetas paimtas iš Senovės Romos istorijos. Jauni broliai Horacijai prisiekia savo senyvam tėvui narsiai kautis su priešais. Skausmo pakirstos, šią sceną stebi motina ir seserys. 1789 m. revoliucijos išvakarėse prancūzai šiame paveiksle įžiūrėjo didvyriškumo skatinimą. Davidas pats aktyviai dalyvavo šioje revoliucijoje. Jis nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo išdavikiškai nužudytą revoliucijos vadą Maratą. Atėjus į valdžią Napoleonui, Davidas perėjo jo šalininkų pusėn ir, tapęs rūmų dailininku, tapė milžiniškas imperatorių šlovinančias drobes. 

Davido mokinys Žanas Ogiustas Domenikas Engras (Jean Auguste Dominique Ingres, 1780-1867) visą gyvenimą liko ištikimas klasicizmui. Jis buvo puikus piešėjas ir paliko nuostabių portretų bei moterų aktų sąlygiškai "rytietiškos“ buities fone.

Taikomosios dailės ir baldų gamybos meistrai taip pat stengėsi sekti antikos pavyzdžiais. Rokoko lengvumą ir žaismingumą pakeitė tiesesnės ir griežtesnės formos. Madingi tapo didžiuliai krėslai apvaliomis nugarėlėmis, vainikuotomis liūtų arba erelių galvomis. Krėslų kojytės buvo panašios į liūtų arba erelių letenas. 

Atitrūkęs nuo gyvenimo, besilaikantis griežtų taisyklių, klasicizmas XIX a. viduryje ėmė kliudyti tolesnei meno raidai, bet meno akademijose klasicizmo taisyklės sudarė studentų mokymosi programų pagrindą. Vėliau klasicizmo apraiškos mene pradėtos vadinti  akademizmu arba  oficialiuoju  menu. 

Klasicizmas buvo stilius, pajungęs sau visas meno rūšis, taip pat ir taikomąjį meną. Visą XIX a. juo sekė daugelis kitų meno krypčių. Sekė, bet apimti visų meno rūšių nė viena nesugebėjo. 

Lietuvoje klasicizmą stipriai veikė galinga baroko dvasia. Ryškiausios klasicizmo asmenybės - architektas Laurynas Gucevičius (1753- 1798) ir dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1745-1807). Abiejų menininkų kūryba rodo, kad Lietuvoje nuo barokinių formų prie klasicistinių buvo pereita sklandžiai. Garsiausias L. Gucevičiaus kūrinys - Vilniaus katedra. Iki mūsų dienų išliko ir jo suprojektuotos bei statytos Vilniaus rotušė ir Sudervės bažnyčia. 

Gausiame P. Smuglevičiaus palikime - religiniai, mitologiniai, istoriniai paveikslai, portretai, piešiniai. Iš Lietuvoje esančių kūrinių minėtinos Vilniaus katedrai nutapytos kompozicijos, tarp kurių ir 12 apaštalų atvaizdų. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
sidabras niuansas proporcijos dėmė formos tektonika simetrija koloritas aliuminis atvaizdai stiklas asimetrija ažūras šešėlis spalva bronza tekstilininke statika dydis tapatybė dissimetrija dinamika geležis kontrastas metalas optinės iliuzijos faktūra kompozicijos vientisumas dekoras kartotė audimas vaizdo stilizacija tekstūra ornamentas rašmenys varis tekstilė kraklė medis šviesa ritmas