Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
BAROKO MENAS KLASICIZMAS


ROKOKO MENAS

XVIII a. trečiajame dešimtmetyje prancūzų karaliaus rūmuose gimė  rokoko  stilius. Jis gyvavo maždaug pusę amžiaus. Šis stilius atsirado iš baroko, bet buvo daug lengvesnis ir žaismingesnis. Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes. Rokoko stilius vyravo pastatų vidaus puošyboje. 

Brandaus rokoko epochos pastatai palyginti nedideli ir išoriškai paprasti - rūmai ir gyvenamieji namai vienai šeimai. Mažų salonų ir buduarų sienas meistrai dengė šviesiais paneliais arba veidrodžiais, kuriuos puošė dekoratyvios kompozicijos iš gėlių, šakų ir lapų. Švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksiniai arba sidabriniai tonai, blizgančios veidrodžių plokštumos, tyliai skambčiojantys krištoliniai šviestuvai šiuos kambarius darė panašius į muzikines dėžutes. Dažnai daiktai ir papuošimai įgaudavo kaprizingai asimetriškas formas. Visur naudotas kriauklės  motyvas. Tai dalis sienos arba daikto paviršiaus keistai vingiuojančiais kontūrais pjaustytame rėme. 

Madingi tapo ir visokiausi kiniško stiliaus papuošimai. Tai buvo atvežtų į Europą kiniškų meno amatų dirbinių mėgdžiojimas. Kėdės ir krėslai apmušti šviesiais audiniais, lenktomis kojelėmis, lengvos mažos komodos, sekreterai ir kiti daiktai priminė žaisliukus. Ir moterys, ir vyrai nešiojo švelnių tonų šilkinius rūbus, nėrinius ir pudruotus perukus, tik moterys spirale susuktomis garbanomis, o vyrai su kasyte. Talijas damos suverždavo iki begalybės, o plačiausi sijonai primindavo puokštes. Tokiais nepatogiais drabužiais galėjo vilkėti tik jokio darbo nedirbantys žmonės. Būtent tokį gyvenimą - šventinį, be rūpesčių, lengvabūdišką - vaizdavo ir to meto dailininkai. Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažo fonai. Šalia aliejinių dažų dailininkai dažnai naudodavo pasteles. Labai dažnai paveiksluose vaizduodavo piemenis ir piemenaites. Bet tai ne paprastų, iš liaudies kilusių žmonių vaizdavimas, o sąlygiškos piemenų scenos, sukurtos persirengusių aristokratų. Paryžiuje dirbęs flamandų kilmės dailininkas Antuanas Vato (Antoine Wateou, 1684-1721) tapė šventes soduose ir teatrinius vaidinimus. Jie vaizduojami švelniais tonais. Gracingos damos ir kavalieriai linksminasi poetiškame parkų fone, žaižaruoja šilkiniai drabužiai. Saldi Fransua Bušė (Francois Boucher, 1703-1770) sieninė tapyba ir paveikslai. Jis vaizdavo lengvo turinio scenas iš antikinės mitologijos. Koketiški ir žaismingi Žano Onorė Fragonaro (Jean Donore Fragonard, 1732-1800) kūriniai. Daug arčiau realaus gyvenimo buvo Žanas Batistas Simeonas Šardenas (Jean Baptiste Simeon Chardin, 1699-1779). Jo herojai - smulkūs Paryžiaus buržua ir paprasti paryžiečiai. Jo natiurmortai, dažnai sukomponuoti iš keleto paprastų daiktų, stulbina meistrišku įvairių medžiagų perteikimu. Šiuo požiūriu sunku rasti dailininkų, prilygstančių Šardenui. 

Lengvumas, švelnumas bei gracija viešpatavo ir skulptūroje. Dažniausiai vaizduojamos besimaudančios moterys, pučiai ir amūriukai. 

Naujos rokoko idėjos veikė ir parkų projektuotojus. Priešingai simetriškam ir reguliariam prancūziškajam baroko epochos parkui, atsirado natūralią gamtą mėgdžiojantis parkas vingiuotais takeliais su lyg atsitiktinai išmėtytomis medžiagų grupėmis. Toks parkas vadinamas angliškuoju, nors iš tikrųjų ši idėja gimė Kinijoje.

Už Prancūzijos ribų rokoko menas įsitvirtino Vokietijoje. Ten jis ypač ryškiai atsispindėjo architektūroje. Didžiausias vokiškojo rokoko laimėjimas - rūmų ir parkų ansamblio Sansusi (išvertus "be rūpesčių“) Potsdame vidinės patalpos. Labai madingi rokoko epochoje įvairūs porcelianiniai niekučiai. Europoje jie pradėti gaminti Meizeno mieste, kur galų gale pavyko įspėti Azijos saugotą porceliano gamybos paslaptį. 

Anglijoje, kur šimtmečiais buvo susitaikyta su būtinybe naudotis svetimšalių dailininkų paslaugomis, XVIII a. atsirado ištisa plejada puikių meistrų. Jų meną sunku sieti su rokoko stiliumi, nors kai kurie darbai ir turi šiam stiliui būdingo lengvumo. Iš tikrųjų jų kūryba rimtesnė ir artimesnė tikrovei. Anglijoje buvo tapoma labai daug portretų. Žymiausi portretinės tapybos meistrai - Džošua Reinoldsas (Joshua Reynolds, 1723-1792) ir Tomas Geinsboras (Thomas Gainsborough, 1727-1788). Viljamas Hogartas (William Hogarth, 1697-1764) paveikslų ir graviūrų serijoje, iš kurių garsiausia - "Madingos vedybos“, pliekė anglų visuomenės nedorybes. Be to, Hogartas buvo vienas pirmųjų karikatūristų meno istorijoje. 

Prancūziškasis rokoko stilius liko svetimas ir italų dailininkams. XVIII a. italų tapybą reprezentuoja savitas stilius -  vedutos. Tai tikslūs peizažai ir miestų vaizdai, primenantys šiuolaikinius atvirukus. Jie buvo skirti keliautojams, kad prisimintų matytus vaizdus. Patys žymiausi vedutų meistrai buvo venecijiečiai Kanaletas (Canaletto, 1697-1768) ir Frančeskas Gvardis (Francesco Guardi, 1712-1793). Abu jie naudojo rokoko dvasios šviesią spalvingą gamą, abu puikiai mokėjo perteikti drėgną Venecijos klimatą ir sidabrinį kanalų vandens žvilgesį. Kanaleto sūnėnas ir mokinys taip pat buvo miesto vaizdų meistras. Jį irgi vadino Kanaletu (1721-1780). Jis dirbo rūmų dailininku Drezdene ir Varšuvoje. Iki smulkiausių detalių tikslios jo vedutos padėjo atstatyti Antrojo pasaulinio karo metu sugriautas šių miestų dalis. 

Nors Rusija palyginti neseniai įsiliejo į Europos kultūrą, tačiau čia atsirado labai profesionali rokoko stiliaus tapyba. Žymiais portretistais laikomi baudžiauninko sūnus Fiodoras Rokotovas (apie 1735-1808) ir Dmitrijus Levickis (1735-1822). Meistriškiausiuose Levickio kūriniuose vaizduojamos muzikuojančios ir šokančios Smolnio instituto auklėtinės. 

Rokokas yra tam tikra dekoro maniera vėlyvojo baroko laikotarpiu. Lietuvoje jis plito maždaug nuo 1740 m. ir labiausiai reiškėsi kulto pastatų puošyboje bei taikomojoje dailėje. Rokoko dekoro elementais - kriauklių, puokščių, liepsnos ir kitais motyvais - buvo puošiami pastatų eksterjerai (Vilniaus Šv. Jonų, Šv. Kotrynos, Šv. Kazimiero bažnyčių reljefai) ir interjerai (Vilniaus Šv. Teresės, Dominikonų, Šv. Jonų bažnyčių kapiteliai, altorių reljefiniai elementai).

Smulkios, lankstytos formos, asimetriška kompozicija būdinga taikomosios dailės kūriniams; baldams (Vilniaus Dominikonų, Šv. Teresės, Liolių bažnyčių sakyklos ir suolai), liturginiams indams ir kt. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
formos tektonika aliuminis medis stiklas kontrastas simetrija šešėlis asimetrija šviesa spalva ritmas kartotė tekstilė dėmė proporcijos tapatybė kompozicijos vientisumas tekstilininke statika vaizdo stilizacija atvaizdai tekstūra metalas kraklė audimas faktūra varis rašmenys sidabras bronza dinamika koloritas ažūras ornamentas geležis niuansas optinės iliuzijos dekoras dydis dissimetrija