Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
RENESANSAS (ATGIMIMAS)ROKOKO MENAS


BAROKO MENAS

XVI a. pabaigoje Italijoje atsirado naujas stilius - barokas. Jį galima pavadinti "neįprastu". Jausmų raiškumas, veržlumas, šio meno aiškumas, čia pat jo perkrovimas ir nesaikingumas kupini netikėtumų ir pritrenkia žiūrovą. Jaudinantį ir įspūdingą baroko meną Romos katalikų bažnyčia stengėsi panaudoti saviems tikslams, liaudies tikėjimui sustiprinti. Šį meną palaikė ir valdytojai, matę jame jėgą, kuri parodytų jų galybę ir valdžią. Todėl baroko menas įgavo ypač platų užmojį ten, kur viešpatavo katalikų tikėjimas arba kur jo plitimu rūpinosi valdovai. Galų gale barokas užkariavo beveik visą Europą ir ispanų dėka pasiekė Ameriką. Čia barokas iki šiol vadinamas ispaniškuoju stiliumi. 

Baroko architektūros tėvyne laikoma Roma. Naujasis stilius pirmiausia įsitvirtino bažnyčių architektūroje. Jo ištakos - kai kurie ankstesni pastatai. Gryno barokiško stiliaus pastatas - Šv. Zuzano (Santa Susano) bažnyčia Romoje. Jos dviejų aukštų fasadą puošia puskolonės ir piliastrai, vainikuoja trikampis frontonas, siaurą viršutinį aukštą su plačiu apatiniu iš abiejų pusių jungia voliutos. Sienų nišose - skulptūros.

Sienų plokštumos smulkėjo ir išsilenkė, papuošimai sukūrė begalinį šviesos ir tamsos žaismą. 

Frančesko Borominio (Francesco Borromini, 1599-1667) sukurtiems pastatams būdingi dideli kontrastai: kai kurios dalys tai išsišauna į priekį, tai pranyksta gilumoje, banguotos fasado ir plano linijos.

Baroko epochos pastatus nesunku pažinti. Neretai jų pagrindą su- daro vienas kitą kertantys ovalai. Suapvalinta erdvė, lankinės ir besiraitančios linijos susilieja į harmoningą visumą. Tokiame fone kitaip suskambėjo net senos, anksčiau naudotos detalės. Ypač mėgstamu architektūros motyvu tapo voliutos. Jos spiralėmis išsilenkia fasaduose, apima ovalinius langus ir portalus įmantriai banguotais frontonais. Vėl imama statyti bazilikines bažnyčias, tik kiek modifikuotas. Šoninėse navose išsidėstė kapelos, prieš altorinę dalį iškilo kupolas. Pasitaikydavo ir fasado bokštų keistokomis, lyg išpūstomis viršūnėmis.

Reprezentacinių baroko pastatų vidų puošdavo brangiu spalvotu marmuru, prašmatnia lipdyba, prabangiais šviestuvais, skulptūromis ir paveikslais. Sienų ir lubų tapyba sukurdavo apgaulingus erdvinius efektus. Lubose pavaizduotos kolonos dėl dirbtinės perspektyvos atrodė kaip sienų tęsinys. Viršuje tarp kamuolinių debesų keistose pozose pleveno angelai ir šventieji arba antikinių mitų personažai. Taip buvo kuriama begalinės, dangų siekiančios erdvės atmosfera. 

Baroko laikotarpiu Europoje pastatyta daugybė puikiausių rūmų, pasodinta parkų tiesiomis karpytų me džių alėjomis, sukurta erdvių aikščių su paminklais, miestuose suplanuoti ištisi architektūriniai ansambliai. 

Baroko architektūra kiekvienoje šalyje įgavo savitumo. Geriausiu begalinės prabangos, būdingos vokiečių žemėms, pavyzdžiu galėtų būti Belvederio rūmai Vienoje ir vadinamasis Cvingeris Drezdene. Pastarasis - tai nuostabi iškilmių aikštė, kurią supa puikios galerijos su bokšteliais ir paviljonais. 

Savitai architektūra vystėsi Prancūzijoje. Čia buvo vengiama besaikės puošybos, kokią ypač mėgo italai. Vyraujančia pasidarė klasicistinė kryptis (vadinamasis ankstyvasis prancūzų klasicizmas). Prancūzijoje stengiamasi sekti antikiniais ir Renesanso, t. y. "klasikiniais“, pavyzdžiais. Statomi simetriški pastatai, perdengti aukštu mansardos  stogu (pavadinimas susijęs su jį sukūrusio architekto Mansaro vardu). Žymiausias prancūzų baroko paminklas - Versalio rūmai netoli Paryžiaus. Jų didybė ir įspūdingumas tikriausiai turėjo simbolizuoti Karaliaus Saulės - Liudviko XIV galybę. Rūmus sudaro palyginti neaukštas triaukštis pastatas, iš trijų pusių supantis didįjį paradinį kiemą. Į abi puses šakojasi fligeliai. Vienas iš rūmų fasadų pasisukęs parko pusėn. Ten vilnija raštuoti gėlynų kilimai, baseinai su fontanais, žalumos fone baltuoja antikinių siužetų marmurinės skulptūrinės grupės. Santūrus rūmų fasadas stulbinamai skiriasi nuo turtingai išpuoštų vidinių patalpų. Ypač puiki didžiulė Veidrodžių galerija. Versalis ilgam tapo rūmų statybos pavyzdžiu visai Europai.

Griežtesnė, linkusi į klasicizmą kryptis viešpatavo Anglijoje. Iš to meto Anglijos architektūros paminklų pačiu reikšmingiausiu laikoma Šv. Povilo katedra Londone. 

Iki tol žengusi savitu raidos keliu, XVIII a. pradžioje Rusija įsijungė į Europos kultūrą. Petras I užsienio kviečia architektus, skulptorius, tapytojus. Rusų meistrai vyksta mokytis į Europos šalis. Per trumpą laiką susiformuoja savitas rusiškais barokas, nenusileidžiantis geriausiems Vakarų kūriniams. Ant tuščių Nevos krantų kurdami naują šalies sostinę – Peterburgą, architektai galėjo laisvai išdėstyti milžiniškus ansamblius. Vargu ar atsirastų pasaulyje kitas toks miestas, kuris galėtų prilygti Peterburgui meniniu sprendimu ir plano išbaigtumu. Baroko epochoje žymiausias Peterburgo architektas buvo italas Bartolomėjus Rastrelis (Bartolommeo Rastrelli, 1700-1771). Iškiliausias ir nuostabiausias jo kūrinys - Žiemos rūmai. Dabar ten įsikūręs Ermitažas - vienas didžiausių pasaulio muziejų. Peterburgišką rūmų baroką reprezentuoja pagal Rastrelio projektą pastatytos puošnios Rundalės ir Jelgavos pilys Latvijoje. 

Visai kitokios kilmės baroko architektūra Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje. Čia ji susijusi su Romos katalikų bažnyčia. To meto Lietuvoje menas klestėjo. Šalia vietinių meistrų čia dirbo dailininkai ir architektai iš Italijos, Vokietijos, Lenkijos. Vilnius tuo metu tapo barokinis miestas. Toks jis išliko iki šiol. Geriausi šios epochos pavyzdžiai - Universiteto ansamblis ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrinis dekoras. 

Šiaurės Europoje, iš dalies ir Estijoje, baroko stilius šiaurietiškai santūrus. Ypač energingai buvo statoma Narva. Jos kuklūs ir paprasti bet patrauklūs pirklių namai, papuošti pjaustyto akmens portalais - erkeriais ir kitais elementais, sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metais. Daugelis senų bažnyčių bokštų XVII a. įgijo naujų barokinių detalių. Vienas iš tokių pavyzdžių - neseniai atstatyta Nigulistės bažnyčia Taline. Buvusi tolimu Europos pakraščiu, 1710 m. prijungta prie Rusijos, Estija atsidūrė greta didžiosios imperijos sostinės. Tai atsispindėjo ir mene. Būdingiausias pavyzdys - Kadriorgo rūmai (su juos supančiu parku), pastatyti imperatorės Jekaterinos I garbei.

Neatskiriama baroko architektūros dalis - skulptūra. Fasadus ir vidines patalpas puošė skulptūros. Tie sa, jos neturi aiškinamosios arba pamokomosios prasmės, kokią turėjo viduramžiais. Baroko skulptūros greičiau dekoratyviai, emociškai papildė pastatų ir ansamblių architektūrą. Parkai pasipuošė antikinių siužetų skulptūrų grupėmis, aikštėse atsirado paminklų valdovams, fontanus ir laiptus gyvino daugybė statulų. 

Baroko skulptūros veržlios, neramios, tapybiškos. Besiplaikstančiais drabužiais arba apnuogintos žmonių figūros vaizduojamos nerealiomis pozomis. Pompastiškos drapiruotės, įmantrūs gestai, nesuskaičiuojamos detalės statuloms suteikia vingrių ir neaiškių bruožų. Jėga ir aistra susilieja su formų minkštu aptakumu.

Italas Lorencas Berninis (Lorenzo Bernini, 1598-1680) - žymiausias XVII a. skulptorius ir pripažintas architektas. Pagrindinė jo veiklos arena buvo Roma, kuriai jis suteikė barokinį vaizdą. Garsiausios jo skulptūros sukurtos mitologiniais siužetais. Tarp jų - Prozerpinos pagrobimas, nimfos Dafnės pavertimas medžiu, altorinė grupė "Šventosios Teresės ekstazė“ vienoje Romos bažnyčioje. Ši altorinė grupė besiplaikstančiu drabužiu, kylančiais į dangų iš marmuro iškirstais debesimis ir kitomis detalėmis ypač aiškiai atskleidžia to meto skulptorių tikslus - siekti teatrališko jausmingumo. 

Kitokia buvo XVII a. skulptūra Ispanijoje. Siekiant natūralumo, medinėms dažytoms skulptūroms buvo įdedamos stiklinės akys, krištolo ašara, dažnai jas aprengdavo drabužiais.

XVII a. mene išskirtinę vietą užėmė tapyba. Baroko epocha praplėtė vaizduojamų daiktų ratą, praturtino šią meno sritį naujais žanrais. Šalia religinių ir mitologinių temų dailininkai didesnį dėmesį skyrė aplinkiniam pasauliui. 

Baroko tapybą, priklausomai nuo to, kas ją užsakydavo, sąlygiškai galime suskirstyti į tris dalis: bažnytinę, rūmų ir buržuazinę. Jeigu didžiausi bažnytinės tapybos laimėjimai priklauso Ispanijai, flamandų meistrai sukūrė tobulą rūmų meną, tai buržuazinis menas visų pirma suklestėjo Olandijoje - šalyje, kuri tuo metu Europoje buvo pasiekusi aukščiausią visuomenės išsivystymo lygį. 

Baroko tapytojai mėgo šiltus tonus ir lengvus spalvų perėjimus be ryškių kontūrinių linijų. Juos traukė šviesos ir tamsos žaismas, stiprūs šviesaus ir tamsaus kontrastai. Daug dėmesio jis skyrė tiksliam įvairių medžiagų paviršiui perteikti.

Tipiškuose baroko paveiksluose vaizduojamos įtemptos, dramatiškos scenos. Juose apstu nykstamo trumpalaikiškumo žymių: netvirtos pozos, staigūs judesiai - tarsi akimirksnio nuotrauka, fiksuojanti stiprius žmogaus kūnus kažkokiame pašėlusiame polėkyje. Nuo ryškaus žmogiškų išgyvenimų, aistrų vaizdavimo netoli iki dirbtinio jų išpūtimo. Efektingi gestai, pakeltos į dangų pilnos ašarų šventųjų akys, kaip ir skausmingai išlenkti mitologinių herojų kūnai kovų ir pagrobimų scenose, turėjo padėti sustiprinti įspūdį. 

Baroko tapyba gimė Italijoje. XVII a. itališkų rūmų ir bažnyčių sienos puošiamos geriausia barokine tapyba. Bolonijoje ir Romoje dirbusios Karačių šeimos sieninė tapyba antikiniais motyvais ilgus dešimtmečius buvo tokios rūšies kūrinių pavyzdys. Ryškiu savitumu išsiskiria Mikelandželo da Karavadžo (Michelangelo da Caravaggio, 1573-1610) menas. Šis iš liaudies kilęs dailininkas siekė tiktai tiesos - kad ir kokia negraži ar net niekinga ji būtų. Nors dailininkas daugiausia tapė religinius siužetus, juose matome paprastus liaudies žmones. Veiksmo vieta taip pat paimta iš gyvenimo. Ypatingą dėmesį dailininkas skyrė daiktų medžiagiškumui vaizduoti ir apšvietimui perteikti. Jo paveiksluose veiksmas vyksta prietemoje, kurią įstrižai perrėžia šviesos pluoštas. Toks apšvietimas vadinamas rūsiniu (pogrindiniu). Šį išraiškingą, dinamišką būdą perėmė daugelis XVII a. dailininkų. Mikelandželas da Karavadžas turėjo daug pasekėjų ir tarp tuo metu dirbusių Romoje užsieniečių. Jie ir paskleidė šią manierą, vadinamą karavadžizmu, kitose Europos šalyse.
 
Gilios rimties dvasia, kartais su tam tikro fanatizmo atspalviu, būdinga baroko epochos ispanų tapybai. Čia daugiausia tapomi bažnytiniai paveikslai ir portretai. Ispanų dailininkai mėgo tamsius rusvus tonus ir rūsinį (pogrindinį) apšvietimą. Puikioms legendoms iš šventųjų gyvenimo ir tikroviškiems portretams tai teikė būtinos įtampos.

Vienu pirmųjų ir įdomiausių to meto ispaniškojo baroko meistrų laikomas graikų kilmės dailininkas, pasauliui žinomas El Greko vardu (El Greco, ispaniškai "graikas“, 1541-1614). Šis puikiai savo tėvynės praeitį žinantis kitatautis mokėsi Italijoje. Iš čia ir jo manieringumas. Genialusis dailininkas sugebėjo būti ispaniškesnis už pačius ispanus. Jo paveikslai paženklinti žyme, kurią ispanų dvasioje paliko katalikybė ir inkvizicijos baimė. El Greko paveiksluose vaizduojami žmonės stipriai ištįsę, sulysusiais nuvargusiais veidais. Religinės ekstazės veikiami, jie žvelgia į ūkanotą dangų. Ten pat į dangų tarsi liepsnos liežuviai veržiasi ir neramios, neaiškios formos. Šis išraiškingas, lengvai atpažįstamas žmogaus tipas kartojasi religinių siužetų paveiksluose, portretuose. 

Po El Greko tamsiais tonais religinius paveikslus kūrė Chuzepė de Ribera (Jusepe de Ribera, 1591-1652) ir Fransiskas de Surbaranas (Francisco de Zurbaran, 1598-1664). Spalvingesni ir lengvesni Bartolomės Estebano Muriljo (Bartolome Esteban Murillo 1618-1682) darbai. Šio dailininko paveikslų siužetai - madonos, angeliukai. Tuo laikotarpiu nutapyti ir gyvybingi paveikslai, vaizduojantys gatvės berniūkščius. 

Vienas iš pačių žymiausių visų laikų ispanų dailininkų - Diegas Velaskesas (Diego Velazquez, 1599-1660). Tai portretų, sukrečiančių savo tikroviškumu ir žmogaus sielos pažinimu, autorius. Jaunas Ispanijos karalius, pamatęs šio jauno dailininko darbus, panoro, kad ateityje jį tapytų tik Velaskesas. Taip likimas dailininkui lėmė visą gyvenimą piešti karališkosios šeimos, rūmininkų, karališkųjų nykštukų ir juokdarių portretus, nors pradėjo tapyti piešdamas paprastus žmones ir kasdieninius buitinius daiktus. Nors jis ir buvo dvaro dailininkas, visada išliko paprastas ir tikroviškas. Keletas Velaskeso paveikslų vaizduoja rūmų gyvenimo scenas, istorinius ir mitologinius siužetus. Ypač meistriškai dailininkas perteikia apšvietimą ir atmosferą, daiktų medžiagiškumą. Kartais lyg ir matome, kaip į prieblandą sklindančiame šviesos sraute mirga aukso dulkės. 

XVI ir XVII a. sandūroje Nyderlanduose įvyko svarbūs politiniai pasikeitimai: šiaurinė šalies dalis Olandija tapo nepriklausoma, o pietinė, Flandrija, liko katalikiškosios Ispanijos valdžioje. Nuo to momento šių šalių menas pasuko skirtingomis kryptimis. Flandrijoje tai buvo į prabangą linkęs barokas. Olandų tapyba vystėsi paprastumo, intymumo ir tiesos kryptimi.

Didžiausias flamandų tapybos (arba Flandrijos tapybos) meistras, kuris galingai įkūnijo baroko idealus, buvo Piteris Paulius Rubensas (Peter Paul Rubens, 1577-1640). Sėkmė ir visuotinis susižavėjimas lydėjo Rubensą nuo pat kūrybos pradžios. Jį verste užvertė užsakymais, taip pat ir iš užsienio. Dailininkas buvo priverstas įtraukti į darbą daugybę padėjėjų ir mokinių. Jo dirbtuvėse sukurta dešimtys didžiulių paveikslų istorinėmis, mitologinėmis ir kitomis temomis. Net ir religinius paveikslus Rubensas tapė galingai ir aistringai. Mitologiniuose paveiksluose dailininkas aukštino tikro žemiško gyvenimo džiaugsmus. Čia jaučiamas judėjimo polėkis, viskas daroma entuziastingai, su džiaugsmu. Visur degančios plevenančios spalvos, prabangūs rūbai ir žėrintys papuošalai, tvirti tamsaus gymio vyrai ir baltaodės, rusvaplaukės moterys, stambūs vaikučiai, žaismingos nimfos ir faunai. Šiuolaikiniam žmogui šis per kraštus besiliejantis gausumas gali pasirodyti svetimas, tačiau Rubenso paveikslai ir šiandien nepalieka nė vieno abejingo. Ypač tai ryšku jo antrosios žmonos Elenos Furman portretuose, kuriuos dailininkas sušildė didžiule žmogiška meile. 

Kito žmogaus flamandų tapytojo Antonio van Deiko (Anthonis van Dyck, 1599-1641) kūrybinis kelias prasidėjo Rubenso dirbtuvėje. Tačiau mokinys nesekė mokytoju. Skirtingai nuo Rubenso galios, jam greičiau būdingas lengvumas ir grakštumas. Van Deikas labiausiai pasižymėjo kaip portretistas. Jis ištobulino vadinamąjį  paradinį  portretą, kuriame personažas vaizduojamas galingas, visais atvejais gerbtinas ir puikus. Čia nė kiek ne mažiau svarbu iškilminga poza, prabangus apstatymas, efektingi drabužiai.

Šalia dvaro dailininkų buvo ir liaudiškos pasaulėjautos menininkų. Jų kūryboje flamandų barokui būdingas gyvenimo džiaugsmas virto primityvių žemiškųjų malonumų aukštinimu. Šiurkščiais tonais paprastų žmonių pokylius vaizdavo Jakobas Jordansas (Jacob Jordaens, 1593-1678). Valstiečių švenčių ir muštynių smuklėse komiškas scenas nepaprastai meistriškai tapė Adrianas Braueris (Adrianen Brouwer, 1606-1638). 

Kartu su savo šalimi olandų tapyba XVII a. pasiekė nematytą pakilimą. Olandijoje dirbo daug tapytojų. Tarp jų egzistavo darbo pasidalijimas: daugelis dailininkų triūsė tik vienoje siauroje srityje. Čia beveik nerasime paveikslų religinėmis ir mitologinėmis temomis. Svarbiausi užsakovai buvo dalykiški olandų buržua. Jie norėjo tapyboje matyti save ir savo aplinką. 

Nors ir XVII a. olandų tapyboje ryškūs baroko bruožai, tačiau ji santūri, visiškai realistinė ir tikroviška. Paveikslai nedideli, skirti ne bažnyčioms ir pilims, o miestiečių gyvenamiesiems kambariams. Todėl dalis olandų dailininkų, nors buvo ir gana garsūs meistrai, gavo      mažųjų  olandų  vardą. 

Ypač populiari buvo žanrinė, arba buitinė, tapyba. Piteris de Hochas (Pieter de Hooch, 1629-1684) tapė jaukius olandų namus ir kiemelius. Moteris virtuvėje, neriančias nėrinius, skaitančias laiškus, įprastose kasdieninėse situacijose vaizdavo Janas Vermeras Delftietis (Jan Vermeer van Delft, 1632- 1675). Veiksmas jo intymiuose paveiksluose vyksta kambaryje. Per langą krenta lengva šviesa, verčianti blizgėti perlų vėrinį, šviesią garbaną arba kėdės atloše esančią vinies galvutę. Vermero mėgstamiausios spalvos - dangiškai žydra, citrinos geltonumo ir balta. 

Nepakartojamai meistriškai perteikdavo atlaso blizgesį ir gilius aksomo kilimų tonus Gerardas Terborchas (Gerard Terborch, 1617-1681). Neretai jo drobių personažai į žiūrovą pasisukę nugara. Žanriniuose paveiksluose vaizduojamas laimingas pasiturinčiųjų gyvenimas. Nors tokie meistrai, kaip Janas Stenas (Jan Steen, 1626-1679) ar Adrianas van Ostadė (Adriaen van Ostade, 1610-1685), ir tapė miesto varguomenės ir valstiečių gyvenimo scenas, tačiau vaizdavo tik laisvalaikio akimirkas, niekuomet netapė sekinančio darbo.

Natiurmortai  irgi kai kuria prasme atspindėjo gyvenimo gerovę. Brangūs sidabriniai indai, krištolinės taurės, permatomi bokalai arba ryškios gėlių puokštės tamsiame fone, prisirpusių vaisių vazos, kaip puiki detalė - koks nors vabalėlis ar drugelis, pilni stalai medžioklės trofėjų - mėgstamiausi šių paveikslų motyvai. Olandų natiurmortuose neregėtai meistriškai perteiktas pačių įvairiausių daiktų medžiagiškumas.

Kuklus ir subtilus olandiškas lygumų peizažas. Bet peizažinė tapyba pasitelkė apšvietimą ir atmosferą, dangaus ir debesų atspindžius kanalų vandenyje ir sukūrė paprastą, puikų mylimos tėvynės vaizdą. Olandų meistrų peizažuose matome lygumas su aukštais medžiais ir malūnais, pakrantės kopas, jaukias kaimo gatveles. Dėl jūrų prekybos ir žvejybos praturtėjusioje Olandijoje atsirado naujo - marinistinio peizažo tipas. Ganyklų paveikslai davė pradžią gyvulių vaizdavimo (animalistiniam) žanrui. Dažnai tapomi ir miestų vaizdai. 

Olandijoje labai ištobulėjo portretinė tapyba. Jos raidą skatino tuomet madingas paprotys užsakinėti visų galimų bendruomenių ir sąjungų narių grupinius portretus. Žmonės tokiuose paveiksluose paprastai vilki tamsiais valdininkų rūbais, kuriuos pagyvina didelės baltos apykaklės ir rankogaliai. Vyrai dėvi aukštas viršuje siaurėjančias skrybėles, kartais šalia jų iškilmingai sėdi nejaunos ir nelabai patrauklios moterys krakmolytais kykais. Tokio pobūdžio paveikslus tapė ir garsiausias to meto portretistas Fransas Halsas (Frans Hals, 1580-1666). Tačiau jį labiau traukė spalvingesni tipai: alinių lėbautojai, čigonai, karininkai ryškiais apdarais - didelėmis nertinėmis apykaklėmis ir aukštais batais - samdyti kareiviai. F. Halso paveikslai spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir paperka tikroviškumu. Ypač gerai jam pavykdavo besijuokiantys personažai. F. Halsas tapė tuo metu neįprasta sodria ir veržlia maniera.
 
Rembrantas (Rembrandt Harmensz van Rijn, 1606-1669) - vienas didžiausių visų laikų tapytojų. Laimingomis jaunystės dienomis jis šiltais auksiniais tonais tapė temperamentingus, kupinus gyvenimo džiaugsmo paveikslus. Vėliau juos pakeitė dvasingi ir rimti darbai, neretai pasakojantys apie žmonių rūpesčius ir vargus. Šį posūkį sąlygojo permainos dailininko asmeniniame gyvenime: artimų žmonių netektis, karštai mylimos žmonos Saskijos mirtis, užsakymų sumažėjimas ir skurdas. Reikia pripažinti, kad Rembranto išgyvenimai suteikė jo kūrybai dar daugiau išminties; dailininkas tapo ypač jautrus kitų kančioms. Jo paveiksluose šviesos srautas tamsoje išryškina gerumu švytinčius veidus, švelnius žvilgsnius, raukšlėtus daug išgyvenusių senių skruostus. Šviesa pagyvina perlų vėrinio matinį blizgesį, žvilga ant brangakmeniais išpuoštos kardo rankenos arba auksinės grandinėlės ir gęsta pūkuotame aksomo paviršiuje. Rembrantas apsiribojo šiltais tamsiai rudais, auksiniais ir sodriai raudonais paletės tonais, kartais dar pridėdavo dulsvai mėlynus. Šiais tonais dailininkas paveiksluose kūrė turtingą ir įvairiapusį pasaulį. Didžiausia jo jėga - žmogiškumas, nesvarbu, ar tai portretai, ar mitologiniai, bibliniai įvykiai. Tai ypač ryškiai matoma autoportretuose, kuriuos dailininkas tapė nuo jaunystės iki senatvės. Rembranto kūrybos viršūnė yra paskutinysis paveikslas "Sūnaus paklydėlio sugrįžimas". Dabar jis saugomas Sankt Peterburgo Ermitaže - muziejuje, turinčiame vieną iš turtingiausių Rembranto kūrinių kolekcijų.

Grynai barokinis stilius neįsitvirtino XVII a. prancūzų tapyboje. Čia jaučiama didelė klasicizmo - srovės, kurią įkvėpė antikos ir Renesanso menas, - įtaka. Pagrindinis šios krypties atstovas buvo Nikola Pusenas (Nicolas Poussin, 1594-1665), didelę gyvenimo dalį praleidęs Italijoje. Tačiau aiškūs, logiški, gerai apgalvoti paveikslai byloja jį buvus tikru prancūzų dailininku. Iškiliomis ir tauriomis formomis jis vaizdavo antikinės istorijos ir mitologinius įvykius. Veiksmui išryškinti Pusenas savo paveiksluose naudojo išsklidusią šviesą, kas iš esmės nebūdinga XVII a. tapybai. Pusenas darė įtaką ne tik amžininkų kūrybai, bet ir tolesnei meno raidai, ypač XVIII a. antroje pusėje. Jis sukūrė naują  herojinį  peizažą. Jo paveikslus gyvino antikinės mitologijos herojai. Kita vertus, vadovaudamasis pietų gamtos įspūdžiais, dailininkas kūrė vadinamuosius  idealius  peizažus

Vienas iš žymesnių peizažistų gyvavo Klodas Lorenas (Claude Lorrain, 1600-1682). Jo idealiuose peizažuose atviros, šviesa užpildytos erdvės traukiasi į begalinę gilumą. Pirmame plane atsiduria medžių eilės, kolonados, senoviniai griuvėsiai ir pan. Šio tipo peizažinė tapyba XVII-XVIII a. susilaukė daug pasekėjų visoje Europoje. 

XVII a. prancūzų tapyboje gyvavo dar viena kryptis - realistinė,  t. y. ištikima gyvenimo tiesai. Luji Le Nenas (Louis le Nain, 1593-1648), du jo broliai ir kai kurie kiti tapytojai vaizdavo dirbančius arba susirinkusius prie pietų stalo valstiečius. Šių dailininkų paveikslai santūrūs, rudų tonų, nuoširdūs ir rimti, jiems būdingas specifinis apšvietimas. Po dailininkų mirties jų darbai buvo ilgam užmiršti. 

Baroko stilius paliko žymę visoje žmonių aplinkoje. Iš architektūros ir taikomosios dailės baroko bruožų įgijo meninių amatų gaminiai, baldai, mados, pats gyvenimo būdas. Tuo metu buvo išrasti ilgai naudotini baldai: rašomieji stalai, komodos, drabužių spintos aukštais, įmantriais frontonais. Atsirado kėdžių ir krėslų su sėdynių apmušalais, stambios išpūstos arba spirale susuktos stalų kojos, voliutiški kėdžių porankiai ir kojos, stambių gėlėtų raštų apmušalų audiniai, lovų baldakimai, ištaigingos karietos. Visa tai priklausė baroko epochai. Daiktai buvo talpūs, aptakių formų, įmantriai išpuošti. 

Nors barokas laikomas XVII a. menu, jis iš dalies palietė ir XVIII a., o kai kuriose šalyse net ir XVIII a. trečiąjį ketvirtį. 

Lietuvoje baroko stilius apima beveik 200 metų laikotarpį. Pirmoji barokinė Šv. Mikalojaus jėzuitų kolegijos bažnyčia Nesvyžiuje, pastatyta 1584-1593 m. Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio Radvilos lėšomis, dar kartojo pirmosios barokinės bažnyčios Romoje (1568-1575) planą ir fasadą. Originalūs lietuviškojo baroko bruožai išryškėjo XVIII a. - vėlyvojo baroko architektūroje. 

Baroko epochos posūkis nuo materializmo į dvasingumą, į neregimą pasaulį Vilniuje - XVII a. pr. pastatyta Šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčia. Nuo jos Lietuvoje prasidėjusi dvibokščio fasado tradicija tęsiama ir XVIII a., meniškai jį tobulinant. Čia išliko ir dvi bebokštės karmelitų vienuolynų Visų Šventųjų ir Šv. Teresės bažnyčios. Nuostabus frontoninių ankstyvojo baroko bažnyčių pavyzdys yra Šv. Teresės bažnyčia. Ypač puikus jos grakštus, darnių proporcijų aukštyn kylantis pagrindinis fasadas. Ne mažiau puikus kūrinys yra Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia (arch. Konstantinas Tenkala). 

Vilniaus Antakalnyje XVII a. antrojoje pusėje pagal Šv. Kazimiero bažnyčios kompozicinę struktūrą pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia - įspūdingas brandžiojo baroko kūrinys. Jos statybą fundavo vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. Čia jaučiamės tarsi baroko meno karalystėje, kur apstu įvairiausių balto stiuko skulptūrinių formų. Daugiau kaip 2000 skulptūrų autoriai - italai Pjetras Pertis (Peretis) ir Džovanas Marija Galis. Jie išsaugojo darnią kompozicinę architektūros, skulptūros bei tapybos vienovę. Skulptūrinis stiuko dekoras interjere atskleidžia sudėtingą ir turtingą bažnyčios ikonografiją - visos tautos ir visi žmonės garbina Viešpatį. Presbiterijos erdvėje tarsi skrieja "Prisikėlusio Kristaus“ figūra, garsi Šv. Marijos Magdalenos statula Šv. Uršulės koplyčioje.

Tikras brandžiojo baroko perlas yra Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblis (arch. Dž. B. Fredianis, stiuko meistras Dž. Merlis, tapytojas M. A. Palonis). Ypač įspūdinga šešiakampio plano kupolu vainikuota bažnyčia, kurios interjere stiuko dekoras kartu su freskomis sudaro darnias kompozicijas. 

Vėlyvojo baroko žydėjimas - būdingiausias ir originaliausias Vilniaus baroko architektūros periodas (1730-1765). Tuo metu subarokinamas Šv. Jono bažnyčios fasadas ir frontonas, Šv. Kotrynos ir kitos bažnyčios. Aukšti liekni bokštai kyla į dangų, frontonai ir raityti karnizai nutrūksta, atsiranda karpytinės arkos, išplinta kriaukliniai rokokiniai ornamentai. 

Lietuvos dailė iki XVII a. antrosios pusės - tarsi ilgas perėjimas nuo Renesanso prie baroko. Tebestatomi skulptūriniai antkapiniai paminklai, reikšmės nepraranda portreto žanras. XVII a. antrojoje pusėje - XVIII a. žydėjimo laikotarpį išgyveno molbertinė religinė ir sieninė tapyba. Lietuvoje tuo metu dirbo daug dailininkų (Mykolas Arkangelas Palonis, Jonas Berchofas, Simonas Čechavičius ir kt.). XVII a. pabaigoje ypač suklestėjo profesionalioji grafika. Vieni žymiausių to meto grafikų buvo Aleksandras ir Leonas Tarasevičiai. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
sidabras šešėlis metalas asimetrija bronza niuansas tapatybė koloritas dekoras varis dydis dėmė tekstilė atvaizdai optinės iliuzijos faktūra dissimetrija audimas aliuminis kraklė tekstilininke geležis kontrastas dinamika kartotė rašmenys formos tektonika proporcijos spalva ritmas stiklas šviesa medis tekstūra ornamentas vaizdo stilizacija ažūras simetrija statika kompozicijos vientisumas