Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
GOTIKOS MENAS BAROKO MENAS


RENESANSAS (ATGIMIMAS)

XV a. pradžia pradeda naują epochą Italijos mene. Dideli pokyčiai susiję ir su ekonominėmis, ir su visuomeninėmis sąlygomis: prekyba su Rytų šalimis, pramonės atsiradimas, bankų sistemos plėtra leido Italijos miestuose sukaupti milžiniškus turtus. Klestintys pirkliai, verslininkai ir bankininkai, per trumpą laiką dėl savo apsukrumo sukaupę didžiulius turtus, įgavo pasitikėjimo. Jie suprato, kad visuomenės gyvenimas vystosi ne pagal "Dievo įstatymus“, kaip buvo manoma ankstesniais amžiais, ir kad žmogus savo jėgomis gali daug ką pasiekti. Čia ir yra tikėjimo pačiu žmogumi, jo proto jėga, kūrybinėmis galiomis pradžia. Iš čia ir atgimstantis susidomėjimas viskuo, kas žemiška: ir žmogumi, ir gamta. Tai skatino mokslinius tyrinėjimus ir kartu silpnino religijos įtaką. Pasikeitusios gyvenimo sąlygos sudarė prielaidas atsirasti naujam menui. Italijoje išliko daugybė Senovės Romos meno paminklų. Antikos laikai pradedami idealizuoti, antikinis menas tampa meno etalonu. Antikos mėgdžiojimas leido šį laikotarpį - XV-XVII a. - pavadinti Renesansu (lietuviškai - Atgimimu: turimas galvoje antikos atgimimas). Savaime suprantama, Renesanso menas neapsiribojo vien tik antikos pavyzdžių kartojimu. Iš esmės tai buvo naujas meno stilius. 

Italijos Renesansas skirstomas į du laikotarpius: XV a. vadinamas Ankstyvuoju Renesansu, o XVI a. (tiksliau - pirmasis jo trečdalis) - Brandžiuoju Renesansu. Svarbiausias Ankstyvojo Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. XVI a. centras persikėlė į Romą. Svarbus vaidmuo šiuo laikotarpiu teko ir Venecijai. 

Iš esmės pakito architektūra. Nors to meto architektai gaudavo vis daugiau užsakymų statyti visuomeninius pastatus, didžiausi laimėjimai vis dar susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos tobulesniais pradedami laikyti statiniai, kuriuos užbaigia kupolas. Toks pavyzdys - Romos Panteonas. 

Žymiausias ir didingiausias Renesanso epochos kupolinis statinys - Šv. Petro katedra Romoje. Jos statyba truko daugiau kaip šimtą metų. Iš dešimties statybai vadovavusių architektų žymiausi buvo pirminio projekto autorius Bramantė (1444-1514) ir Mikelandželas. 132 m aukštyje iškilęs gigantiškas katedros kupolas - tai Mikelandželo sukurtas šedevras. Ši katedra išsiskiria tobulumu ir harmonija. Nepaisant milžiniško perimetro ir aukščio, ji nesiveržia į dangų kaip gotikinės katedros. Šv. Petro katedra visa savo esybe tarytum garbina ir aukština ne tiek Dievą, kiek savo kūrėją - žemiškąjį žmogų.

Renesanso epochos pastatus puošia kolonos, piliastrai, liūtų galvos ir pučiai (nuogi sparnuoti arba nesparnuoti berniukai), gipsiniai gėlių ir derliaus gėrybių vainikai, akanto lapai ir kitos detalės, kurių pavyzdžių buvo rasta Senovės Romos pastatų griuvėsiuose. Didelė jų dalis puošybai naudota iki XX a. pradžios. Vėl paplito pusapvalė arka.

Pasiturintys žmonės ėmė skirti daugiau dėmesio savo gyvenamosios vietos grožiui ir patogumui. Vietoj buvusių prigludusių vienas prie kito namų atsirado plačiais fasadais į gatvę pasukti rūmai. Savo forma jie priminė kvadratą, centrinė dalis - keturkampis atvirų arkadų apsuptas kiemas. Paprastai rūmai buvo trijų aukštų. Niūrūs pirmųjų aukštų išoriniai fasadai dažnai apmūryti grubiai tašytų akmenų blokais, o kiti aukštai - švelniau apdorotais akmenimis. Tokiuose ankstyvojo tipo rūmuose gyveno ir pati įtakingiausia Florencijos šeima - turtingi bankininkai, tekstilės manufaktūrų valdytojai, o vėliau - dosnūs meno globėjai Florencijos hercogai Medičiai. 

Vėliau rūmus imta puošti su dar didesniu polėkiu: kolonomis, piliastrais, frontonėliais virš langų, kitais dekoratyviniais motyvais. Tai suteikdavo pastatams didybės ir iškilmingumo. Ypač puošnūs buvo į rytietišką prabangą linkusių venecijiečių rūmai. Rūmų fasadų žavesį dar labiau išryškindavo jų atspindys kanalų vandenyje. 

Menui palankioje atmosferoje suklestėjo nuostabūs talentai. Skirtingai nuo viduramžių menininkų, jų vardai gerai žinomi. Ypač imta vertinti tai, kas nepakartojama, individualu. Kiekvienas meistras stengėsi sukurti kažką originalaus, sukrečiančio, žavaus. Daugelis dailininkų kartu buvo ir mokslininkai. Šis įvairiapusiškumas atsispindėjo ir jų kūryboje. Visų siekis buvo kaip galima geriau pažinti žmogų ir jo aplinką, kuo įtikinamiau kurti tikroviškus vaizdus. Renesanso tapytojai siekė, kad paveikslas būtų tarsi "langas į pasaulį“. Linijinė perspektyva perteikdavo erdvę. Apimčių apvalumui vaizduoti sumaniai pasitelkiamas šviesos ir šešėlio principas. Tam reikėjo gerai išstudijuoti žmogaus anatomiją: tuo metu labai vertinamas žmogaus grožis. Kadangi Bažnyčia ilgai buvo pagrindinis užsakovas, daugelyje kūrinių vaizduojami krikščioniški siužetai. Tačiau kartu su jais Renesanso mene matome antikinės mitologijos įkvėptų paveikslų ir statulų. Pasaulietiški ir tuo metu kuriami portretai. 

Renesanso skulptūros istorijos pradžia laikomi 1402 m., kai jaunas juvelyras Lorencas Gibertis (Lorenzo Ghiberti, 1375-1455) laimėjo skulptorių konkursą Florencijos bažnyčios priestato durims sukurti. Gibertis šiam darbui pašventė ištisus 50 metų. Per šį laiką jis sukūrė dvejas poras durų, išpuoštų lietais bronziniais reljefais. Labiausiai pavyko antroji durų pora: vėliau Mikelandželas jas pavadino "Rojaus vartais“.

Renesanso epochoje skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Salėse, aikštėse ir rūmuose skulptūros pradedamos statyti taip, kad jas būtų galima apžiūrėti iš visų pusių. Paprastai skulptūros vaizduoja šaunius ir narsius žmones. Iš Biblijos ir legendų išrenkami į savimi pasitikinčius ir energingus Renesanso žmones panašūs personažai. Pavyzdžiui, toks buvo šv. Jurgis, nugalėjęs drakoną. Visi žymiausi skulptoriai vaizdavo Dovydą - jauną piemenį, nugalėjusį galingąjį Galijotą. 

Tarp antikinės ir Renesanso skulptūros yra daug bendra: formos vėl artimos realybei, nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis. Įžymiojo Donatelo (Donatello, 1386-1466) skulptūra "Dovydas“ - pirmoji skulptūra, po tūkstantmečio pertraukos vėl vaizduojanti apnuogintą žmogų. To paties skulptoriaus sukurtas be galo vyriško karo vado Gatamelatos paminklas Paduvoje - pirmas nuo antikos laikų aikštės viduryje stovintis raitelio monumentas. 

Įdomu Donatelo darbus lyginti su jo mokinio Andrėjo del Verokjo (1435/36-1488) darbais. Verokjas taip pat sukūrė Dovydo skulptūrą ir antrąjį Renesanso Italijoje raitelio paminklą - pulko vado B. Koleonio monumentą Šv. Jono ir Povilo aikštėje Venecijoje. Jis skiriasi nuo santūraus Donatelo raitelio valdingumu, niūrumu, daro didesnį įspūdį.

Renesanso epocha atnaujino ir tapybą. Dailininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairius žmonių jausmus. Tai buvo Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu. To meto paveikslai kupini šviesos, pakilios nuotaikos. Paprastai galinis planas tapomas šviesiais tonais, pastatai ir gamtos motyvai apvedami ryškiomis linijomis, dominuoja grynos spalvos. Visos veiksmo smulkmenos vaizduojamos ypač stropiai. Personažai dažniausiai išdėstomi eilėje, nuo fono atskirti ryškiais kontūrais. Ankstyvojo Renesanso tapyba tik pretendavo į tobulybę, tačiau, kad ir kaip keista, jos ieškojimai, nuoširdumas neretai daugiau jaudina negu Brandžiojo Renesanso drobės. 

Pirmasis Ankstyvojo Renesanso tapytojas, gyvenęs 28-erius metus, buvo Mazačas (Masaccio, 1401-1429). Freskose, kurios yra Florencijoje, Mazačas be galo išraiškingai ir tobulai perteikė žmogiškus jausmus. Jo tapyba išsiskiria tamsiu ir sodriu koloritu. Mazačo freskose žmonės daug tvirtesni ir stipresni negu gotikos laikų paveiksluose. Tarsi apčiuopiami atrodo ir žmonių kūnai. 

Iš karto po Mazačo atsirado visa plejada savitų dailininkų. Romus vienuolis Fra Beatas Anželikas (Fra Beato Angelico, 1387-1455) freskas ir paveikslus tapė su pagarbiu tikėjimu - ryškiais ir grynais tonais, negailėdamas auksinių dažų. Jo paveiksluose žmonės dar gotiškai ištęsti. Ypač dvasingos, trapios, susimąsčiusios jo madonos. Paolas Učelas (Paolo Uccello, 1397-1475) tapė margaspalves mūšių scenas, kuriose demonstravo gebėjimą vaizduoti žirgus ir raitelius neįprastomis pozomis. Pjero dela Frančeskos (Piero della Francesca, 1416-1492) freskoms būdingos paprastos ryškios linijos įkūnija ramią didybę. Jo portretuose vaizduojamos tvirtos asmenybės. Andrea Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431-1506) paveiksluose gamta skurdi ir šalta, permatomame ore sustingusių medžių ir plikų uolų fone ryškėja niūrūs herojai.

Ankstyvojo Renesanso tapyboje ypač iškilūs Sandro Botičelio (Sandro Botticelli, 1447-1510) paveikslai. Išgarsėjęs kaip švelnių madonų tapytojas, šis dailininkas tapo Medičių numylėtiniu. Tarp jam užsakytųjų paveikslų antikinės mitologijos temomis ypač garsūs du: "Primavera“ ("Pavasaris“) ir "Veneros gimimas“ (Venera - grožio ir meilės deivė). Šiuose poetiškuose kūriniuose daug gracijos, lengvo judesio, nuostabių dvasingų veidų. 

To laikotarpio paveiksluose įkūnyti Renesanso epochos žmonės - valingi, ramūs, nuoširdūs. Ankstyvojo Renesanso portretistai mėgo tapyti profilius. 

Brandžiojo Renesanso paveikslams būdingas griežtas objektų skirstymas pagal svarbumą. Personažai dažniausiai suskirstyti į piramidę primenančias grupes. Žydrame tolyje skendintis peizažas jiems yra tik fonas arba pro langą matomas vaizdas. 

Brandaus Renesanso laikotarpiu Italijoje kūrė trys didieji meistrai. Jų kūryba visiškai atspindi šią puikią epochą. Tai Leonardas da Vinčis, Mikelandželas ir Rafaelis. 

Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci, 1452-1519) interesų ratas apėmė visus tuo metu žinomus mokslus, taip pat literatūrą ir muziką. Jis daug kur aplenkė savo laiką. Pavyzdžiui, bandė sukonstruoti skraidymo aparatą, vienas pirmųjų moksliniais sumetimais ėmėsi skrosti žmones ir tirti jų organizmų anatomiją. 

Milano hercogo rūmuose Leonardas daugiausia dirbo kaip inžinierius, architektas ir tapytojas. Gaila, bet dėl interesų įvairiapusiškumo tapybai likdavo mažai laiko. Viename Milano vienuolyne ant valgomojo kambario sienos jis nutapė milžinišką freską "Paskutinė vakarienė“. Labai gaila, kad jo paties išrasti dažai pasirodė esą nepatvarūs. Sumaniai naudojant perspektyvos teikiamas galimybes, šioje freskoje pavyko subtiliai perteikti erdvę. Kartu šis paveikslas nepaprastai įtaigiai atskleidžia įtemptus žmonių tarpusavio santykius. Mūsų dienomis ši freska smarkiai nukentėjo. Pats garsiausias Leonardo da Vinčio paveikslas - "Mona Liza“ ("Džokonda“). Jos paslaptinga šypsena iki mūsų dienų keri meno mėgėjus. Tai tikriausiai Florencijos pirklio Džokondo jaunos žmonos portretas. Leonardo da Vinčio paveikslams nepakartojamo žavesio teikia ypatinga aplink žmones ir daiktus plevenanti miglelė ("sfumato“). 

Galingiausias iš Renesanso dailininkų buvo Mikelandželo (1475-1564) talentas. Kūrybinės minties titaniškas polėkis atnešdavo jam gigantiškų sumanymų, kurių jis nesugebėdavo užbaigti. Vienintelis jo iki galo užbaigtas darbas - Siksto kapelos lubų tapyba Vatikano rūmuose. 40 m ilgio freską, dirbdamas nepatogioje pozoje, Mikelandželas tapė ketverius metus. Jis pavaizdavo Biblijos legendą apie pasaulio sutvėrimą nuo pradžios iki tvano. Taip pat čia yra ir kitų scenų. Freskoje galime suskaičiuoti 350 figūrų. Tai galingi, aistringi, dvasiškai ir fiziškai tvirti žmonės, įkūnijantys tobulo Renesanso žmogaus idealą. Vis dėlto šių charakterių harmoniją trikdo kažkokia nerami, nelaimę pranašaujanti nuojauta. Po 30 metų Mikelandželas tos pačios kapelos rytinėje dalyje nutapė kitą didžiulę freską. Ji jau dvelkia nerimu ir liūdesiu. Čia pavaizduota baisiojo teismo scena, kai visiems - gyviesiems ir mirusiesiems - Kristus skelbia nuosprendį. Paklusdami jo įsakmiam gestui, konvulsyviai persipynę nusidėjėlių kūnai garma į pragarą. Pasmerkti visi, ir niekam čia nebus pasigailėjimo. Šioje freskoje jau nėra Brandžiajam Renesansui būdingos ramybės ir aiškumo. Čia Mikelandželas priartėja prie kito meninio stiliaus - baroko. Dailininko nutapytos figūros nepaprastai galingos ir raumeningos, savo reljefiškumu jos primena dažytas skulptūras. Matyt, tuo pasireiškė jo, kaip skulptoriaus, unikalumas. Pats save Mikelandželas pirmiausia laikė skulptoriumi. Grumtynėms pasiruošęs jo Dovydas - 5,5 metro aukščio marmurinė statula, palyginti su tokiomis pat Donatelo ir Verokjo skulptūromis, kur kas galingesnė ir grėsmingesnė. Vyrų ir moterų figūros, įkūnijančios paros laikus, apimtos kamuojančių minčių (Medičių kapeloje Florencijoje). Daugiausia jėgų iš menininko pareikalavo popiežiaus Julijaus II mauzoliejus. Pagal pirminį sumanymą mauzoliejų turėjo sudaryti 40 didesnių už natūralų žmogaus dydį figūrų. Iš jų visiškai baigtos tik trys, tarp jų ir galingasis "Mozė“.

Mikelandželas kūrė šešis dešimtmečius. Per šį laiką menas nestovėjo vietoj. Tai atsispindėjo ir šio menininko kūriniuose. Čia ryškiausiai jaučiamas perėjimas nuo Renesanso prie baroko.
 
Rafaelis (Raffaello Sanzio, 1483-1520) - trečias didis Brandžiojo Renesanso meistras. Jis ne toks įvairiapusis kaip Leonardas da Vinčis ir ne toks didingas kaip Mikelandželas, bet būtent jis savo kūriniuose visapusiškai įkūnijo Brandžiojo Renesanso idealus. Jis vaizdavo natūralius, harmoningus žmones taikioje ir gražioje aplinkoje - puikių peizažų ir didingos architektūros fone. Tokios ir jo madonos - dangiškai nuostabios ir kartu žemiškos. Tokie ir daugiafigūrėse freskose pavaizduoti personažai, puošiantys privačius Vatikano rūmų kambarius. 

Žymiausias Rafaelio paveikslas - "Siksto madona“: jame auksu nutvieksta jauna moteris su kūdikiu ant rankų lengvai žengia virš debesų. Čia gyvenimo tiesa ir natūralumas susipina su idealia tobulybe. 

Savitai menas plėtojosi Venecijoje. Drėgna šio salose išsidėsčiusio miesto atmosfera buvo pražūtinga freskų tapybai, todėl čia anksčiau nei kur kitur Italijoje dailininkai pradėjo naudoti Nyderlanduose išrastą aliejinę tapybos techniką. Ji buvo patogi ir teikė dailininkui gerokai daugiau galimybių. Šventiška nuotaika, ypač šiltas auksinis koloritas - tai tipiški bruožai, būdingi šio miesto dailininkų darbams. 

Venecijietis Ticianas (Tiziano Vecellio, 1477-1576) per ilgą, beveik šimtmetį trukusį gyvenimą įnešė svarų indėlį į visus to meto tapybos žanrus. Jo altoriniai paveikslai šventiški, didingi. Personažai keri nepaprastu gyvybingumu. Portretuose meistriškai perteikti žmonių charakteriai, visuomeninė padėtis, didybė ir orumas. Europos didikai aukštai vertino Ticiano gabumus. Jo portretų dėka žinome, kaip atrodė daugelis to meto didikų ir žymių žmonių. Ticianas buvo puikus koloristas. Jo paveikslų spalvos spinduliuoja šiluma. Toks lengvas ir veržlus potėpis buvo naujas tuometinei epochai.

XVI a. viduryje Italija išgyveno meno smukimą. Dailininkai stengėsi ne tiek tapyti gamtą, kiek pamėgdžioti garsių meistrų tapybos manierą. Iš čia ir kilo manierizmo pavadinimas. Manieristų paveikslai kupini nerimo, žmonių figūros dažnai nenatūraliai ištįsusios, keistų pozų, nutapytos salsvomis spalvomis. 

Viliojami šalies turtų, XVI a. Italijos ekonominiam ir kultūriniam vystymuisi stiprų smūgį sudavė prancūzų ir ispanų užkariautojai. 

Renesansas už Italijos ribų prasidėjo vėliau, bet jau niekur daugiau jo nelydėjo toks audringas visų meno žanrų klestėjimas. 

Savita Renesanso architektūra Prancūzijoje. Žygių į Italiją metu Prancūzijos karaliai susipažino su nauju menu ir panoro turėti kažką panašaus savo šalyje. Jie pradėjo kviestis į Prancūziją italų dailininkus ir architektus. Taip ten atsidūrė ir Leonardas da Vinčis, paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleidęs Pranciškaus I rūmuose. Bet italų meno nepavyko pasėti prancūziškoje dirvoje. Prancūzų dailininkai sukūrė savąjį Renesanso meną - grakštų, giedrą ir rafinuotą. Jis nuo pat pradžių tarnavo turtingiesiems.

1515 m., pradėjus valdyti Pranciškui I, ypač pagyvėjo statybos. Vieni po kitų Luaros upės krantuose kilo pasakiško grožio rūmai. Įspūdingiausi iš jų - Prancūzijos karalių medžioklės rezidencija Šambore. Pagrindinis trijų aukštų pastatas ir šoniniai fligeliai galingais kampiniais bokštais uždaro vidinį kiemą. Stoglangiais pasipuošę bokštai ir bokšteliai, kaminų vamzdžiai driekiasi tarsi fantastiškas miškas. Pomėgis puošti aukštus stogus, ypač pastogės langus, ir toliau išskirs prancūzų architektūrą. Jau pagal šį vieną požymį galime atskirti prancūzų Renesanso pilis nuo to paties laiko plokščiastogių itališkųjų rūmų. 

XVI a. viduryje Paryžiuje pradėti statyti nauji Luvro rūmai. Aiški architektūra ir subtili puošyba paveikė ir tuos meistrus, kurie vėliau pristatinėjo naujas dalis (rūmų statyba užsitęsė šimtmečius). Luvras buvo užbaigtas tik XIX a. antrojoje pusėje. Mūsų laikais šiame milžiniškame pastate įsikūręs vienas didžiausių pasaulyje meno muziejus.

Daug lėčiau gotika traukėsi iš Vokietijos. Miestų gyvenamųjų namų statybose išliko gotikinė tradicija. Apie tai byloja aukštos, pasisukusios į gatvę fasadų žnyplės, tačiau pjaustyto akmens papuošimai sukurti jau Renesanso dvasia. Valdovų ir aristokratų rūmai ėmė artėti prie itališkųjų pavyzdžių. Renesansiškai papuoštos aukštos gotikinės žnyplės tapo įprastos ir Nyderlanduose (dabartinėje Belgijos ir Olandijos teritorijoje). Tarp architektūrinės puošybos elementų ypač populiarūs kartušai - skydiška plokštuma su iš puošybos motyvų padarytais rėmais. Olandiškojoje šalies dalyje gyvenamieji namai tiesiog traukė jaukumu. Raudonos akmeninės sienos puikiai paryškino akmeninio dekoro baltumą. 

Nemažai Renesanso architektūros paminklų yra ir Vakarų Ukrainoje. Iš jų ypač įsidėmėtinas Lvovo Turgaus aikštės gyvenamųjų namų ansamblis, kurį sudaro įvairių stilių pastatai. Renesanso banga pasiekė ir Lietuvą, paliko nežymių pėdsakų Latvijos architektūroje. 

XVI a. Estijoje siautėję ilgi karai trukdė architektų veiklai. Vienintelis Renesanso architektūros paminklas Estijoje yra Taline. Tai Juodakepurių brolijos pastato fasadas, papuoštas įstabiu pjaustytu akmeniniu portalu. 

Naujoviška, bet didelės meninės vertės buvo prancūzų Renesanso skulptūra. Įžymus skulptorius Žanas Gužonas (Jean Goujon, apie 1510-1568) puošė pirmuosius Luvro pastatus. Jo skulptūrose prancūziškas grakštumas siejamas su gyvu natūralumu. Gužono moters tipas - liauna, ilgakojė, maža galva ir taisyklinga tiesia nosimi - būdingas ir daugeliui vėliau kūrusių prancūzų skulptorių. Tokios ir nimfos su puodynėmis rankose, Gužono pavaizduotos "Nekaltųjų fontano“ reljefuose Paryžiuje (dabar Luvre). 

Geriausi prancūzų skulptūros bruožai vėliau atsispindėjo Žermeno Pilono (Germain Pilon, apie 1535-1590) kūryboje. Nepaprastos jo sukurtos Henriko II ir Kotrynos Mediči mauzoliejaus Sen Deni vienuolyne, netoli Paryžiaus, skulptūros. Pusiau apnuogintos ant pagalvių gulinčios marmurinės figūros tuo metu buvo naujovė. Atrodo, kad prieš akimirką jos buvo gyvos ir dar tebeskleidžia gyvybės šilumą. Tai neįprasta tų laikų menui, nes tokio tipo kūriniuose mirtis buvo vaizduojama labai atgrasi - kaukolėmis ir skeletais. 

Europos šiaurėje Renesanso menininkai labiausiai pasireiškė tapyboje. Būtent čia akivaizdžiai atsiskleidžia kiekvienai tautai būdingi bruožai. 

Nyderlandų tapybos istorijoje sunku rasti ribą, skiriančią gotiką nuo Renesanso. Viso XV a. tapyba atrodo kaip ilgas perėjimas nuo vieno - senojo stiliaus - prie kito - naujojo. Žmonių figūros Nyderlandų paveiksluose išlieka kaip ir gotiškuose - lieknos ir bekūnės. Dailininkai mieliau vaizdavo aprengtus personažus. Išoriškai jų paveikslai neatrodė tokie didingi ir monumentalūs kaip italų meistrų, kurie sukūrė daugybę milžiniškų freskų. Nyderlanduose populiariausi buvo aliejine technika tapyti paveikslai. Dailininkai piešimo manierą ištobulino iki nepaprasto virtuoziškumo. Kiekvienas net ir smulkiausias daiktelis vaizduojamas nepaprastai kruopščiai. Toks paveikslas traukė ir žavėjo žiūrovus: kuo ilgiau į jį žiūri, tuo daugiau randi įdomaus.

XV a. Nyderlandų mokyklos įkūrėjais laikomi broliai Janas van Eikas (Jan van Eyck, apie 1380-1441) ir Hubertas van Eikas (Hubert van Eyck, apie 1366/70-1426). Gento mieste, dabartinėje Belgijos teritorijoje, yra abiejų brolių sukurtas vadinamasis Gento altorius. Šiame kūrinyje atsispindi nauji pasaulio suvokimo motyvai ir nauji jo raiškos būdai. Jeigu atvertume altoriaus sąvaras, pamatytume 12 paveikslų. Ypač įdomūs penki apatinės dalies paveikslai. Jie sudaro vieningą visumą. Atsiveria platus peizažas, tolumoje matyti miestai ir pilys, kalnai ir įvairiausia augmenija apaugusios kalvos. Minia žmonių iš įvairių pusių traukia prie šaltinio, kuris yra centre. Žiūrėdamas į šiuos paveikslus, randi vis naujų ir naujų smulkmenų. Jos nutapytos labai skrupulingai tiksliai. Jų spalvos grynos ir žėrinčios, detalės pavaizduotos filigranine technika, naudojant dirbtinę aliejinę techniką. Pirklio Dž. Arnolfinio su žmona portretas, nutapytas Jano van Eiko, buvo to laikotarpio naujovė. Tai pasiekta poetiškai vaizduojant kasdienišką sceną. Dailininkas sutuoktinių porą nutapė jaukiame kambaryje. Įstabus atradimas - ant sienos kabantis veidrodis: iškiliame jo paviršiuje atsispindi visa, kas vyksta kambaryje. 

Puikūs meistrai buvo Rogiras van der Veidenas (Rogier van der Weyden, 1399-1464), dinamiškų altorinių scenų ir romių, orių portretų kūrėjas, bei Hansas Memlingas (Hans Mem-ling, 1430-1494). Rogiras turėjo daug pasekėjų kitose šalyse, ypač Vokietijoje. Pas Memlingą mokėsi Michelis Zitovas (Michel Sittow, apie 1469-1525), dailininkas iš Talino, kuris vėliau tapo pripažintas portretistas Vakarų Europos karalių rūmuose... 

XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje Nyderlanduose dirbo labai savitas dailininkas Jeronimas Boschas (Hieronymus Bosch, apie 1450-1516). Savo paveiksluose jis vaizdavo fantastines scenas ir šiurpius reginius. Vaizduotėje rinkdamas realiai egzistuojančių žvėrių, paukščių, roplių, žuvų, vabzdžių dalis, jis sukurdavo nematytas baidykles ir išsigimėlius. Manoma, kad tai pragaro išperos, kuriomis katalikų Bažnyčia gąsdindavo nusidėjėlius.

Atgimimui galime priskirti ir XVI a. Nyderlandų dailininkus. Žymiausias iš jų - Piteris Breigelis Vyresnysis (Pieter Brueghel, apie 1525-1569). Jis tapė kasdienines valstiečių gyvenimo scenas. Net Biblijos siužetus jis vaizdavo to laiko Nyderlandų kaimo aplinkoje. Kad būtų atskirtas nuo sūnų, kurie irgi buvo dailininkai, tapytojas gavo pravardę "Breigelis Kaimietis“. 

Sunkūs laikai, kuriuos Nyderlandams teko patirti būnant ispanų valdžioje, paliko gilų pėdsaką mene. Ir P. Breigelio kūryboje rasime niūrių vaizdų, primenančių Jeronimo Boscho paveikslus.

P. Breigelis buvo vienas pirmųjų tikrų peizažinės tapybos meistrų, nors visada jungė gamtą su žmogumi. Nuostabus jo darbas "Medžiotojai ant sniego“ iš ciklo "Metų laikai“. Darbas verda, čiuožėjai sukasi ant tvenkinio ledo, virš melsvai baltos erdvės stypso vieniša šarka. Kaip ir Breigelis Vyresnysis, kiti dailininkai vis daugiau dėmesio skyrė peizažui ir žanrinei  tapybai, kuri kitaip dar vadinama kasdieninio gyvenimo scenų vaizdavimu. 

Vokietijoje Renesansas neatnešė tokio laisvės jausmo kaip Italijoje. Ten dar ilgai išliko ankstyviesiems viduramžiams būdinga pasaulio samprata. Žmonės vokiečių dailininkų paveiksluose daugiausia niūrūs, žemiški, jiems svetima šviesi nuotaika, tokia būdinga itališkajam Renesansui. Antra vertus, vokiečių tapyba niekada taip nesuklestėjo kaip Renesanso laikotarpiu. Gaila, tai truko tik du tris XVI a. pradžios dešimtmečius. Reformacija ir vidiniai karai, taip pat ir 1525 m. valstiečių karas neleido toliau plėtotis šiam trumpam, bet nuostabiam vokiečių meno laikotarpiui.

Vyriausias iš XVI a. pirmojoje pusėje dirbusių dailininkų buvo Matijas Griunevaldas (Matthias Grünewald, apie 1470-1528). Ištisus šimtmečius jo kūryba buvo užmiršta, niekas tiksliai nežinojo net jo vardo. Dailininko paveikslai žavi dramatizmu, įtemptais plevenančiais spalvų deriniais. Svarbiausias Griunevaldo kūrinys - vadinamasis Izenheimo altorius, tiksliau, jo tapytoji dalis (altorius yra Prancūzijoje, Kolmaro mieste). Altoriniame paveiksle pavaizduotas 3 m aukščio nukryžiuotas Kristus - tai tikra kančia. Sudarkytas pažaliavęs Nukryžiuotojo kūnas ir kraujo raudonio dalyvaujančiųjų apsiaustai tamsiame nakties dangaus fone kelia šiurpų jausmą, tiesiog sukrečia. Jeigu atvertume altoriaus sąvarėles, galėtume rüüasti ir linksmesnių scenų. Tačiau Griunevaldas pirmiausia laikomas žmogiškosios kančios tapytoju. 

Iškiliausias vokiečių tapytojas - Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer, 1471-1528). Jis buvo neprilygstamas piešėjas ir grafikas. Europoje visur pradėjus naudoti popierių, susidarė sąlygos spaustuvinei grafikai atsirasti. XIV ir XV a. sandūroje atsirado medžio ir vario graviūrų. Spaudos technika leido nuo lentos, kurioje išpjautas reljefinis piešinys, atspausti daug tokių pačių paveikslų. Ir viena, ir kita technika atrasta ne Vokietijoje, bet abi ištobulėjo tik Diurerio dėka. Jo graviūros, taip pat ir religiniais siužetais, buvo giliamintės ir žmogiškos. Gyvūnai ir augalai jo akvarelėse tarsi gyvi. Dailininkui geriausiai sekėsi tapyti portretus. Ypač rimti ir paprasti jo autoportretai. 

Daug įsimenančių altorinių paveikslų ir portretų sukūrė Lukas Kranachas Vyresnysis (Lucas Cranach, 1472-1559). Jis tapė paveikslus ir mitologinėmis temomis. Jie spalvingi ir subtilūs, dažnai vaizduoja apnuogintų moterų figūras, netvirtai stovinčias ir keistai ištįsusias, bet viliojančias savo keista gracija. Moterims būdingi apvalūs veidai ir šiek tiek žvairos akys. Pagal tai nesunkiai atpažįstame Kranacho Vyresniojo paveikslus. 

Įvairiapusis meistras buvo Hansas Holbeinas Jaunesnysis (Hans Holbein, 1497-1543), sukūręs žinomą medžio graviūrų seriją "Mirties šokis“. Pasirinkęs tuo metu populiarų motyvą - "Mirties šokį“, dailininkas norėjo pasakyti, kad mirtis visagalė, prieš ją visi lygūs. Turtuoliai ir beturčiai, valdžios žmonės ir engiamieji. Ypač meistriški Holbeino portretai. 

Vėliau, tapęs Anglijos rūmų portretistu, Holbeinas sukūrė ištisą portretų galeriją. Tarp jų ir išdidaus, žiauraus karaliaus Henriko VIII, jo žmonų, dvariškių, kitų aristokratų portretai. 

Prancūzijoje labiausiai Renesanso dvasia išryškėjo tėvo ir sūnaus Žano Klujė (Jean Clouet, 1485-1541) ir Fransua Klujė (Francois Clouet, 1522-1572) kūryboje. Abu jie buvo rūmų dailininkai. Tėvas tarnavo Pranciškaus I rūmuose ir sukūrė nuostabų šio karaliaus portretą. Didingas, savimi patenkintas, plačiais šilkiniais, auksu siuvinėtais drabužiais karalius atrodo kaip tikras Renesanso epochos žmogus. 

Renesansas turėjo įtakos ir taikomajai dailei. Iš esmės pasikeitė ir baldai: nejudamus, įstatomus stalus, suolus ir ložes pakeitė laisvai kilnojamieji. Spintas, bufetus, stalelius laiškams rašyti ir kitus daiktus pradėta puošti kolonėlėmis, stulpeliais, karnizais - kaip tikrus architektūrinius statinius. Baldų puošybai dažnai naudojo intarsiją. Tai raštai ir paveikslai, surinkti iš įvairiaspalvių medžio gabalėlių. 

XVI a. Lietuva - ekonominės gerovės ir klestinčios kūrybinės energijos kraštas. Čia susiformuoja savitas Renesanso stilius. Jį veikė Pietų (Italijos) ir Šiaurės (Nyderlandų, vėliau Flandrijos) Renesansas, XVI a. antroje pusėje įgijęs manierizmo tendencijų, bei gajos gotikinio meno vietinės tradicijos. 

XVI a. pradžioje Vilnius apjuosiamas gynybine siena su vartais, o Žygimantas Senasis perstato Žemutinę pilį - Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio rezidenciją. Mieste kyla didikų rūmai (Radvilų, Sapiegų ir kt.), visuomeniniai pastatai, gyvenamieji namai. Statomos naujo tipo sodų ir parkų apsuptos bastioninės pilys. Išliko įspūdingiausia Radvilų rezidencinė Biržų pilis (1586-1589), buvusi viena didžiausių bastioninio tipo pilių Šiaurės rytų Europoje. Įvairių konfesijų Renesanso stiliaus bažnyčios buvo panašios, skyrėsi tik detalių menine išraiška (Rykantų, Siesikų bažnyčios, Kretingos bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno ansamblis ir kt.). 

Dailėje vis dar dominuoja tapyba, nors padidėja skulptūros ir grafikos reikšmė, taikomosios dailės apimtis. Tapyboje svarbi vieta tenka portretui. Užsienio bei vietiniai dailininkai tapė daug ir įvairių portretų (Žygimanto Augusto, Barboros Radvilaitės, Mikalojaus Juodojo ir kt.). Inventoriai liudija, kad buvo ir daug religinių bei istorinių batalinių kompozicijų. Vienas ankstyviausių mus pasiekusių renesansinių kūrinių - 1520 m. nežinomo vietinio dailininko tapytas šv. Kazimiero paveikslas. Sieninės tapybos išliko Vilniaus bernardinų bažnyčioje ir vienuolyne, Tytuvėnų bernardinų vienuolyne.

Skulptūroje išskirtini pasaulietinio pobūdžio meniški antkapiniai paminklai. Išlikusios Alberto Goštauto ir Povilo Alšėniškio rausvo marmuro antkapinės plokštės Vilniaus Arkikatedroje, Stanislovo Radvilos antkapinis paminklas Vilniaus bernardinų bažnyčioje, per 10 m aukščio Leono Sapiegos ir jo dviejų žmonių antkapinis paminklas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje. 

Ypatingo dėmesio verti taikomosios dailės darbai: juodojo metalo, brangūs spalvotųjų metalų kaliniai, kalstyti ir lieti dirbiniai. Tarp Lietuvos patrankų liejyklų meniškumu išsiskyrė Nesvyžiaus Radvilų patrankų liejyklos dirbiniai. Čia nulietos patrankos meniškumu prilygo vokiečių ir italų šaunamiesiems ginklams. Lietuvoje būta ir puošnių inkrustuotų šarvų. To meto meniškų šarvų pavyzdys - treji Radvilų šarvai - dabar yra Vienos valstybiniame muziejuje.

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 


Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
ornamentas kraklė metalas statika tapatybė medis audimas ažūras kompozicijos vientisumas asimetrija bronza kontrastas tekstūra tekstilė faktūra dinamika tekstilininke atvaizdai vaizdo stilizacija koloritas šešėlis dėmė spalva optinės iliuzijos varis sidabras simetrija šviesa dekoras aliuminis kartotė dissimetrija proporcijos formos tektonika rašmenys stiklas ritmas niuansas geležis dydis