Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
ROMANINIS MENAS RENESANSAS (ATGIMIMAS)


GOTIKOS MENAS

Viduramžiais gyvavo kitas iškilus stilius - gotika. Gotikos tėvynė - Prancūzija. Čia sukurti patys nuostabiausi gotikinio meno kūriniai. Iš Prancūzijos gotika pasklido po kitas Vakarų Europos kultūriniam sluoksniui priklausiusias šalis. Ji gyvavo nuo XII iki XVI a. Anksčiausiai, dar XV a., gotika išnyko Italijoje. 

Gotikinio stiliaus pavadinimas kilęs iš Vokietijos teritorijoje gyvenusių gotų genčių pavadinimo, nors šios gentys su gotika nieko bendro neturėjo. Iš pradžių šis pavadinimas vartotas apibūdinti tam, kas barbariška, nežmoniška. Mūsų laikais gotikinis stilius laikomas vienu subtiliausių, nuostabiausių ir labai savitų stilių. 

Šalia feodalų, valstiečių ir dvasininkų, gotikos laikais susiformavo miestiečių luomas. Jį sudarė daugiausia pirkliai ir amatininkai. Nauji miestai, judresnis gyvenimo būdas, prabangos vaikymasis turėjo įtakos ir menui, tačiau gotikinis menas glaudžiausiai siejosi su krikščionių bažnyčia.

Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo tenka bažnyčių statybai. Didžiausi sunkumai kildavo statant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų karkasus. Romaniškųjų bažnyčių skliautai - sunkūs, pasagiški ar kryžminiai. Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios vientisos sienos. Jose negalima buvo palikti didelių angų langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo tamsoje. Šį trūkumą stengtasi pašalinti gotikos laikais, dėl to reikėjo iš esmės keisti statybos principus. 

Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę bažnyčią iš jos pirmtakių. Bažnyčios jau nebepanašios į tvirtoves kaip romanikos laikais. Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų - tarsi būtų visai ne iš akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra. Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai. Viršuje puskolonės šakojasi ir pereina į  nerviūras. Jas mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai, buvo lengvesni ir siauresni. Tačiau skliautams ir nerviūroms reikėjo atramos, todėl išorinėje pusėje, prie sienų, buvo pristatomi stulpai - kontraforsai, o aukštai, tarp centrinės navos sienų ir kontraforsų, statomos palinkusios atraminės pusarkės - arkbutanai.

Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė "griaučius“, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas - romaninio sunkumo neliko nė ženklo. Visos statinio dalys tarsi kyla aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančių bokštų skrydžiui tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantis bokštelis ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai - fialos, neretai tarsi miškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai. Pjaustyto akmens langų angose kartojasi apskritas ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės), arba trilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė žuvų arba besidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai.

Paprastai gotikinės bažnyčios statytos lotyniškojo kryžiaus formos. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. Prabanga išsiskiria vakarinis fasadas puikiai išpuoštais portalais, virš portalų nusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu - rože ir daugybe skulptūrų. Fasadą paprastai supa du bokštai. Daugelyje katedrų šie bokštai liko nebaigti, nors statyba trukdavo šimtmečius. 

Bažnyčių erdvė, aukštis ir iškilminga didybė įėjusįjį tiesiog stulbindavo. Per spalvotus stiklus besiskverbianti plevenanti raudona arba sodri mėlyna šviesa aplinkai teikė paslaptingumo. Viduramžiais tikintysis čia tarsi jusdavo dangiškąją malonę. Dar daugiau lengvumo ir savitumo bažnyčių erdvei teikė atvertos į viduriniąją navą nedidelės galerijos. 

Karkasas, ant kurio laikėsi gotikinės katedros portalas, buvo genialus išradimas ir reikalavo ypatingų inžinerinių žinių. Kaip susiformavo šis statybos metodas, mes nežinome. Šiaip ar taip, jis ypač tobulas Šiaurės Prancūzijos katedrose.

Paryžiaus ir jo apylinkių gotika artima mūsų aprašymams. Penkianavė Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notre-Dame de Paris) pradėta statyti XII a. Tai pati seniausia ir paprasčiausia iš visų Šiaurės Prancūzijos katedrų. Po jos statomos Šartro, Reimso ir Amjeno katedros. Amjeno katedra yra didžiausio tūrio ir tobuliausios konstrukcijos, bet gražiausia laikoma Reimso katedra, apjuosta turtingomis skulptūrinėmis kompozicijomis. Stebina, kaip nedideli miesteliai sugebėjo sukurti tokius tvirtus, didžiulius, daug laiko ir darbo sąnaudų reikalaujančius statinius, kai didžiausiame tuometinės Europos mieste Paryžiuje gyveno ne daugiau kaip 200 000 gyventojų. Paryžiaus gotikos pasididžiavimas buvo Šventoji koplyčia. Ji visa tarsi sudaryta iš įvairiaspalvių langų - tarpai tarp langų neįtikėtinai siauri. 

Prancūziją buvo užvaldžiusi statybos aistra. Tiek daug bažnyčių čia niekada nebuvo pastatyta. Keliaujančiojo po Prancūziją akys beveik visada matydavo kokią nors bažnyčią, o neretai ir dvi. Viduramžiais bažnyčia valdė ištisas apylinkes, kurias pasiekdavo jos varpų skambesys. Taigi viduramžiais Prancūzijoje iškilo apie 800 katedrų ir šimtai kitų, mažesnių bažnyčių (įskaitant ir pastatytas ikigotikiniais laikais). Prie daugelio jų įsikurdavo ir vienuolynai. Žymiausias iš jų - Le Mon Sen Mišelio vienuolynas (išvertus "Šv. Mykolo kalnas“), stūksantis netoli Normandijos esančioje mažytėje uolotoje saloje. Kylant laiptais aukštyn į kalną, ryškėja nuostabiai gražus bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, kluatras (pranc. cloitre - vienuolynas) - uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno kiemas. Ne veltui vienuolynas pramintas "Vakarų stebuklu“. 

Ypatinga prabanga išsiskiria vėlyvosios gotikos laikų statinių puošyba. Liepsnos liežuvių motyvai langų nišų kontūruose ir sudėtingi nerviūrų raštai - tai ano laikotarpio naujovės. Keičiasi ir nerviūrų funkcija: jos ne tiek laiko skliautus, kiek puošia pastatą.

Tokio pobūdžio dekorą ypač mėgo Anglijoje. Meninis meistriškumas - išskirtinis savitos anglų gotikos bruožas. Ji lengvai atpažįstama iš puošnių vėduokles, žvaigždes, tinklus vaizduojančių nerviūrų nėrinių, langų rėmų plevenančių raštų. Tačiau, lyginant su prancūzų gotika, ši daug blaivesnė ir dalykiškesnė. Solsberio, Jorko katedros ir kai kurie Oksfordo, Kembridžo universitetų pastatai - geriausi anglų gotikos pavyzdžiai.

Vokiečių architektai svajojo Vokietijoje pastatyti didelių bažnyčių, kurios būtų panašios į prancūzų. Tačiau materialinės ir meninės galimybės buvo ribotos, todėl jie turėjo pasirinkti paprastesnį ir ekonomiškesnį būdą. Kelno ir Strasburgo (dabar Strasbūras, priklauso Prancūzijai) katedros labiausiai atitiko prancūziškuosius standartus. Pavyzdžiui, viduramžiais Kelno katedros statytojai suspėjo pastatyti tiktai chorą, išilginės pastato dalies pagrindą ir vakarinių bokštų apatinę dalį. Tokia nebaigta statyti, tarsi milžiniškas žvėris sužeistu stuburu, bažnyčia stirksojo iki XIXa. vidurio, kol pagaliau buvo užbaigta. Nebaigta statyti, tik su vienu bokštu liko ir Strasburgo katedra. Šiaurės Vokietijoje dėl akmens stygiaus kaip statybinę medžiagą naudojo plytas. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Liūbeke tapo unikaliu Baltijos šalių gotikos pavyzdžiu. 

Gotikos stilius pasiekė ir Italiją, nors italų architektams jis liko svetimas. Vis dar buvo statomos spalvotu marmuru išpuoštos bažnyčios.

Itališkos marmurinės gotikos viršūnė – Florencijos katedra ( Santa Maria del Fiore). Ji užbaigta jau vėlesniais laikais. Didžiausių matmenų gotikinis statinys – Milano katedra. Nors pagal itališkąją tradiciją ji ir neturėjo vakarinių bokštų, tačiau čia laikomasi šiaurės gotikos tradicijų. Katedrą puošia 135 fialai ir 2245 skulptūros. Itališkosios gotikos šedevrams priklauso ir Venecijos dožų rūmai – buvęs vyriausybės ir teismų pastatas. Dviejų pirmųjų rūmų aukštų lengvos strėlinės arkados laiko sunkius rožinės spalvos marmuru padengtus fasadus.

Gotikos laikais visa Vakarų Europa pasipuošė tapybiškais feodalų rūmais, nusėtais daugybe bokštų, bokštelių, apjuostais dantytomis sienomis ir per pilnus vandens griovius nutiestais pakeliamaisiais tiltais. Tuometinius miestus irgi juosė sienos, jie negalėjo per daug plėstis. Todėl viduramžiais miestų gatvės buvo siauros, nedideli namai - prigludę vienas prie kito. Paprastai namai statomi palinkusiais į gatvę frontonais. Kad padidintų gyvenamąjį plotą, viršutiniai aukštai išsikišdavo į priekį ir tarsi kabodavo virš gatvės. Gyvenamųjų namų langai ne visada baigdavosi smailėjančiomis arkomis - paprastai jie buvo stačiakampio formos. Tokia langų forma atitiko plokščius medinius perdengimus (visai taip pat, kaip arkomis užsibaigiantys bažnyčių langai atkartodavo skliautų kontūrus). Gotikos epochoje pradėti statyti ir civiliniai  pastatai - rotušės, teismo rūmai, amatininkų cechai ir t. t. 

Gotikos epochoje skulptūros menas taip pat pažengė pirmyn. Buvo siekiama tikroviškumo ir išraiškingumo. Pirmosios gotikinės skulptūros tarsi nori ištrūkti iš kieto romaninio reljefo paviršiaus. Vėl kaip antikoje atsirado apvali skulptūra. Didelė dalis skulptūrų susijusi su architektūra: figūros paprastai rėmėsi į sieną, jas apžiūrėti buvo galima tik iš priekio. Tai aukštos, lieknos, grakščiai išlenktos, ilgais, lengvai krentančių klosčių drabužiais aprengtos figūros. Šiandien jos mums galbūt artimesnės ir už senovės graikų skulptūras. Apie 2500 figūrų puošia Reimso katedrą. Šios sudvasintos, gyvos, tikroviškos skulptūrų pozos yra ryškiausias Prancūzijos gotikinės skulptūros pavyzdys.

Tais laikais ypač dažnai imama vaizduoti Dievo Motina (madona). Romiai besišypsančios Motinos su Kūdikiu Jėzumi ant rankų atvaizdas siejo žemiškąjį grožį su dangiškuoju gerumu. Kompozicijų turinys bendražmogiškas ir visiems suprantamas: skulptūros vaizduoja motinišką meilę. Kaip tik todėl šis motyvas, kaip begalinės Motinos meilės simbolis, vis kartojamas daugiau kaip du šimtmečius ir skulptūroje, ir kitose meno šakose. 

Kitas populiarus siužetas buvo Kristaus kentėjimai. Čia dailininkai nebijojo tikroviškai vaizduoti net ir atstumiančias, atgrasias, niūrias scenas. 

Įdomių kūrinių sukūrė vokiečių meistrai. Turtinga skulptūrine kompozicija pasižymi Strasburgo katedra, plačiai žinomos Bambergeno ir Naumburgo katedros. Naumburgo Šv. Petro ir Povilo katedroje yra garsiosios markgrafo Ekegardo ir jo žmonos Utos statulos. 

Vokietijoje atsirado suveriamieji   altoriai, papuošti spalvotomis medinėmis skulptūrėlėmis. Šie altoriai primena plokščias spintas, kurių užpakalinė sienelė ir durelės (arba sąvarėlės; jų galėjo būti net kelios poros) ištapytos arba papuoštos šventųjų statulomis. Ištęstos, lieknos, lanksčios, dvasingos šventųjų figūros vilkėjo iškilmių drabužiais kiek kampuotomis klostėmis. Altorių spalvinėje gamoje vyravo raudona ir mėlyna spalva, taip pat auksiniai tonai. Altoriai atrodė ypač įspūdingai. 

Liūbeko meistrai suveriamuosius altorius gamino visiems prie Baltijos jūros esantiems Hanzos sąjungos prekybos miestams. Liūbeke, Hermeno Rodės dirbtuvėje, buvo užsakytas altorius ir garsiajai Talino šv. Mikalojaus (Nigulistės) bažnyčiai. Jį puošė 76 skulptūrinės figūros ir daugybė paveikslų. Tai vienas didžiausių tokio tipo altorių Baltijos šalyse. Talino Šventosios Dvasios bažnyčios altorių sukūrė žymus Liūbeko meistras Berndtas Notkė (apie 1440-1517).

Gotikinėse bažnyčiose bemaž visą sienų plotą užima langai, čia beveik nelieka vietos tapybai. Ją pakeitė puošnūs ir įspūdingi vitražai. Bet Italijoje, kur gotikinė kultūra taip ir neprigijo, langai nebuvo tokie dideli, todėl sieninės tapybos tradicijos išliko. Sienos tapomos freskos technika; dažai tepami ant dar neišdžiūvusios tinkuotos sienos paviršiaus. Šventųjų figūros, paprastai lieknos ir trapios, ilgais drabužiais atrodė tarsi bekūnės. Džotas di Bondonė (1266/67-1337) buvo didysis novatorius, išlaisvinęs Italijos meną iš sąstingio ir sąlygiškumo. Šviesos ir šešėlio principu jis vaizdavo reljefiškai apvalių formų žmones, gamtą. Jo freskose veidai ir judesiai gyvi, tikroviški. Lengvai įsimenamas dailininko pamėgtas veido tipas: niūrus, pailgintais skruostikauliais ir siaurais akių pjūviais. Medžiai, kalnai, pastatai, sudarantys tik paveikslo foną, priverčia pajusti erdvės gilumą. 

Gotikos epochoje naujų motyvų atsirado ir miniatiūrose. Knygų perrašinėjimas, anksčiau buvęs monarchų privilegija, perėjo į meistrų pasauliečių rankas. Prancūzijoje galingi Burgundijos ir Beri kunigaikštystės hercogai į savo rūmus viliojo knygų iliustratorius. Beri hercogo užsakymu Polis Limburgas kartu su dviem broliais iliustravo maldaknygę ir sukūrė nepakartojamą knyginės miniatiūros šedevrą. Šios knygos iliustracijose labai meniškai ir linksmai vaizduojami metų laikai, juos atitinkantys darbai ir linksmybės. Pirmą kartą viduramžių tapyboje antrajame plane pilys vaizduojamos su gana tikslia perspektyva. 

Gotikos epochoje Vakarų Europoje atsiranda vadinamoji  aliejinė  tapyba. Tai turėjo didelės įtakos meno plitimui, nes ant lentos ar drobės nutapyti paveikslai jau nebuvo neatskiriama tam tikros patalpos dalis kaip freskos. Pirmieji aliejiniai paveikslai skirti suveriamiesiems altoriams, jie tapyti ant medžio.

Gotikinį stilių ryškiai atspindi ir meniniai buities daiktai, drabužiai. Batai ilgais smailėjančiais galais, kūgio formos damų galvos apdangalai ir kitos aprangos detalės tarsi atkartoja smailėjančias to meto architektūros formas, kaip ir kiti meno kūriniai pasižymi subtiliu skoniu.

Nuo XII a. Europoje pradeda vyrauti prancūziškoji mada. Jos ištakos - karalienės Eleonoros Akvinietės rūmai. Ypatingu prašmatnumu pasižymi Burgundijos hercogų rūmų mados vėlyvosios gotikos laikotarpiu.

Gotika yra ir pirmasis plačiau paplitęs stilius Estijoje. XII a. šalį nukariavę vokiečių ir danų valdovai čia pastatė daugiau kaip 60 tvirtovių, daugybę bažnyčių. Jie tikėjosi, kad tai pagreitins Estijos nukariavimą. Dauguma šių gotikinių bažnyčių išliko ir iki mūsų dienų, nors kai kurios ir buvo perstatytos. Tai palyginti nedidelės, saikingai puoštos bažnyčios be arkbutanų. Nors jos ir paprastos, pastatytos iš vietinių statybinių medžiagų - pilkųjų klinčių, atrodo savitai, kiek atšiaurokos puikios architektūros. 

Iš įtvirtintų Baltijos valstybių miestų geriausiai išsilaikė Talinas. Tvirtovės sienos ir bokštai, viduramžiškas gatvių tinklas, gyvenamieji namai smailiais stogais, senovinės bažnyčios ir visuomeniniai pastatai teikia Talinui vienintelio tokio tipo architektūros miesto statusą. Rotušė, Aukštutinio miesto katedra, Šv. Mikalojaus (Nigulistės) ir Šv. Olavo (Olevistės) bažnyčios, Aukštutinio miesto pilis Tompėja su aukščiausiu Ilgojo Hermano bokštu, Didieji jūrų vartai, "Kik in de Kiok“ bokštas ("Žvilgtelk į virtuvę“), miesto siena prie bokšto aikštės ir kiti gotikiniai statiniai suteikia senajai Talino daliai miesto-muziejaus statusą. 

Gotika yra pirmasis stilius, kuris itin paplito ir Lietuvoje. Labiausiai jis atsispindi architektūroje. Žymiausi gotikos pastatai išaugo miestuose. Statomos, rekonstruojamos pilys tampa ne tik gynybiniais, bet ir reprezentaciniais centrais. Pilių teritorija dažniausiai dalijama į gynybinę-ūkinę ir rezidencinę su kunigaikščio rūmais. Tai ypač ryšku Trakų salos pilyje, kurios pastatai - nuostabus architektūros ansamblis ežerų apsuptyje - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. Svarbiausias gotikos pilių kompozicijos akcentas - monumentalūs, apskriti, išsikišę bokštai ir rezidenciniai rūmai. Tokios buvo Vilniaus, Kauno, Trakų pusiasalio pilys. Rūmų menes dengė nerviūriniai skliautai, sienas puošė freskos. 

Miestuose prie turgaus aikštės ir pagrindinių gatvių statomos bažnyčios, vienuolynai, užeigos, miestiečių namai. Daugiausia išliko bažnyčių, kurios monumentaliu tūriu, savita raiškia tamsraudonių plytų mūro architektūra dominavo miestų panoramose (Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno pastatų ansamblis, Šv. Mikalojaus bažnyčia, Kauno Šv. Jurgio bernardinų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Šv. Gertrūdos, Šv. Mikalojaus, Vytauto Didžiojo, Zapyškio, Merkinės ir kt. bažnyčios). Čia daugiapakopiai puošnūs kontraforsai pabrėžia vertikalumą, fasadų dekorui naudojamos įvairių profilių plytos, vidaus erdvę dengia žvaigždiniai, tinkliniai ar krištoliniai skliautai. Originali Šv. Onos bažnyčia yra vienas žymiausių Šiaurės Rytų Europos gotikos paminklų. Iš gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų savitumu išsiskiria Kauno Perkūno namas, kurios frontonas stebina kūrėjų improvizacijos drąsa.

Lietuvoje gotikos dailėje vyravo sienų tapyba. Ji puošė bažnyčių vidų, reprezentacines patalpas. Ankstyviausias tokios tapybos pavyzdys - epitafinė freska Vilniaus Arkikatedros kriptoje "Nukryžiuotasis su Marija ir šv. Jonu Evangelistu“. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 


Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dekoras tekstilininke stiklas optinės iliuzijos dinamika sidabras varis medis aliuminis atvaizdai niuansas ornamentas spalva vaizdo stilizacija kontrastas kraklė metalas asimetrija rašmenys geležis dissimetrija dydis tekstilė kompozicijos vientisumas koloritas simetrija faktūra tapatybė audimas dėmė statika ažūras šviesa ritmas kartotė šešėlis proporcijos tekstūra formos tektonika bronza