Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
VAKARŲ EUROPOS MEROVINGŲ IR KAROLINGŲ LAIKŲ MENASGOTIKOS MENAS


ROMANINIS MENAS

Prireikė šimtmečių, kad Europos kultūra įveiktų nuosmukį, kuriame atsidūrė po antikinio pasaulio žlugimo. Nuo X a. galime kalbėti apie romaninį meną. Tai buvo pirmasis feodalinės epochos meninis stilius, kuris gyvavo iki XII a. 

Šiuo niūriu tarpusavio vaidų ir vidaus karų metu Vakarų Europa suskilo į daugybę mažų feodalinių valstybių. Buvusiose Frankų valstybės žemėse ėmė formuotis trys naujos nacijos - prancūzai, vokiečiai ir italai. Miestų buvo mažai, prekyba beveik sustojusi, amatai apmirę. Visi būtiniausi daiktai gaminami vietoje - feodalo dvare arba kaimiečio sodyboje. Labai kukliai gyveno net patys feodalai.

Vis dėlto Vakarų Europoje buvo viena turtinga ir įtakinga jėga, tai - krikščionių Bažnyčia ir jos vadovas - popiežius. Todėl gražiausi ir didžiausi to meto statiniai - bažnyčios ir vienuolynai. Beveik visas romaninis menas susijęs su krikščionių Bažnyčia, nes kitų turtingų ir apsišvietusių užsakovų tuo metu nebuvo. 

Romaninis menas ryškiausiai pasireiškė architektūroje. To meto statybininkai, kaip ir romėnai, mokėjo mūryti arkas ir skliautus, tačiau nepaisydami to sukūrė visiškai savitą architektūros stilių. Pagrindinis jo bruožas - pusskritulinė (pusapvalė) arka, kurią sutinkame visur - virš langų ir durų angų, kitose statinio dalyse.

Bažnyčios sudaro daugumą iki mūsų laikų išlikusių romaninių statinių. Tuo metu daugiausia statomos bazilikos. Vienas romaninės architektūros stiliaus laimėjimų - bažnyčios pastato jungimas su  bokštais. Du bokštai paprastai būdavo vakarinėje dalyje, iš abiejų įėjimo pusių, o trečiasis - virš centrinės ir skersinės navos susikirtimo. Tais neramiais laikais į gynybos svarbą atsižvelgiama net ir statant bažnyčias: masyvūs bokštai galėjo būti puiki slėptuvė priešų įsiveržimo atveju. 

Romaninės bažnyčios - didingi, storų akmeninių sienų statiniai. Navos perdengtos sunkiais pasagiškais arba kryžminiais skliautais, sudarytais iš dviejų sukryžiuotų pasagiškų skliautų. Tokiai akmens masei išlaikyti reikėjo labai tvirtų kolonų. Dažnai jas pakeisdavo keturkampiais arba aštuoniakampiais stulpais - vadinamaisiais pilonais. Akmeniniai kubai suapvalintais žemutiniais kampais - taip atrodė paprasčiausi kapiteliai. Virš šoninių navų palyginti dažnai statė į viduriniąją navą atviras galerijas. Jos teikė gyvumo pakankamai monotoniškam bažnyčios vidui. Nedidelių arkų ir kolonų galerijos puošė ir romaninių bažnyčių sienų išorę. Tai - vadinamasis triforijus.

Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnio plano už savo pirmtakes. Kadangi čia pamaldose dalyvavo daugiau dvasininkų, jiems rytinėje bažnyčios dalyje statoma speciali altoriaus dalis - choras. Taip bazilika tapo panaši į lotyniškąjį kryžių (lotyniškojo kryžiaus vertikalioji dalis ilgesnė už horizontaliąją).

Viduramžiais ypač garbinamos šventųjų - tikėjimo labui nukentėjusių arba atlikusių žygdarbį žmonių - relikvijos. Kiekviena bažnyčia didžiavosi turėdama šventojo palaikų dalelę arba asmeninių jo daiktų. Juos saugojo relikvijoriuose, specialiai tam skirtose vietose. Relikvijoriai buvo to meto meno šedevrai. Kartais didelėse bažnyčiose relikvijoms statė koplyčias, kurios lanku juosdavo chorą (koplyčių vainikai). Kad tikintieji lengviau prieitų prie koplyčių, jiems įrengdavo apėjimų galerijas.

Viduramžių bažnyčias kūrė ne tik architektai. Statyboje dalyvaudavo ir įvairių specialybių menininkai. Šių bevardžių meistrų kūryba įkūnijo geriausius to meto meno atradimus. Neatsiejama bažnyčios dalis buvo skulptūra. Gausių reljefų siužetuose daugiausia vaizduojami biblijiniai ir šventųjų gyvenimo siužetai. Be bažnyčios puošybos, reljefai atliko ir kitą funkciją. Tais laikais paprasti žmonės buvo beraščiai. Jiems šviesti ir kuriamos akmeninės "vargšų biblijos“. Šiandien mes kitaip negu viduramžių žmonės suprantame tokią bažnyčių puošybą.

Kiekvienas biblijinis personažas ar šventasis turėjo detalę, pagal kurią jį atpažindavo. Buvo žinoma, kad žmogus su raktais - šv. Petras, šv. Barbora rankose laikė bokštą (pagal padavimą ji buvo kankinama bokšte); kardu per pusę perkirstas apsiaustas yra šv. Martyno (kitą apsiausto pusę atidavęs vargšui) ir t. t. Tokių simbolių viduramžiais apstu, visus juos išaiškinti dabar tiesiog neįmanoma. 

Gausiausiai skulptūromis buvo puošiami įėjimai į bažnyčias (portalai), ir kolonų kapiteliai. Romaninėje skulptūroje tarp stebuklingų, pamokančių ar bauginančių siužetų neretai randame ir juokingų buitinių scenų. Romaninės skulptūros mums kartais atrodo negrabios ir nerangios, nes to meto skulptoriai tiesiog nesistengė tiksliai vaizduoti gamtos. Jų tikslas buvo perteikti tikinčiųjų išgyvenimus. Kita vertus, netobulumas kūrinį dažnai darydavo tiesiog išraiškingesnį. 

Tapyba, puošusi bažnyčių sienas, buvo naiviai rimta, plokščia, be šešėlių. To meto sieninės tapybos darbų išliko labai nedaug, o ir išlikusiųjų spalvos stipriai išbluko.

Ypatingo paslaptingo žavesio bažnyčių vidui teikė iš spalvotų stikliukų sudėlioti langai - vitražai. Tai yra romaninės epochos išradimas. Paveikslai dėl įvairiaspalvių stiklų įgaudavo ryškių ir sodrių tonų, o tamsūs švininiai apsodai atstojo kontūrus.

Neregėtų aukštumų statybos meistrai pasiekė Prancūzijoje. Šioje valstybėje susidarė daugiau kaip dešimt įvairių architektūros mokyklų. Čia pastatyta ir pati didžiausia romaninė bažnyčia - penkianavė, dviejų transeptų daugiabokštė Kliuni vienuolyno bazilika. Kai 1066 metais normanai nukariavo Angliją, jie atnešė tuo metu Normandijoje gyvavusį romaninį stilių. Šis stilius Anglijoje iki šiol vadinamas normaniniu.

Veikiamas pačių įvairiausių įtakų, formavosi romaninis stilius Italijoje. Šios šalies meistrai niekad neužmiršo antikos palikimo tradicijų. Anksčiau Bizantijai priklausiusiose srityse dominavo bizantiškieji bruožai. Iš pietų atėję maurai atsinešė islamiškąją rytų kūrybos dvasią. Kaip tik todėl kai kuriose bažnyčiose galime pamatyti bizantiškas lizenas, uždaras nišas ir arkų galerijas, kurios per Italiją pasiekė Vokietiją. Grynai Bizantijos dvasia pastatyta įstabi daugiakupolinė Šv. Morkaus katedra Venecijoje. 

Kai kurios bažnyčios puošiamos įvairiaspalvio marmuro ornamentais ir primena senovės romėnų statinius. Turbūt pati nuostabiausia iš jų - mažutė šv. Minjato bažnytėlė Florencijoje, kurios fasadas puoštas baltu ir tamsiai žaliu marmuru. Italų bažnyčios bebokštės. Dažniausiai bokštus pakeisdavo šalia bažnyčios stovinčios varpinės. Mūsų laikais garsiausia pasvirusi varpinė Pizoje (Pizos bokštas).

Prancūzų ir italų įtaka akivaizdi ir Vokietijoje. Čia sukurtas monumentalus, sunkus stilius. Išorinei bažnyčių puošybai būdingos lizenos, uždaros nišos ir nykštukų galerijos. Vokiškųjų bažnyčių išskirtinis bruožas tas, kad neretai statoma antra choro patalpa - vakarinėje bažny- čios dalyje. Vokiškojo romaninio stiliaus architektūros šedevrai - Šv. Petro katedra Vormse (prie Reino), katedros Maince ir Šnajere. 

Tarp kitų romaninės architektūros šedevrų ypač puikūs arkadų galerijomis juosiami vienuolynų kiemai - vadinamieji  kluatrai. Apie niūrius ir karingus feodalinės epochos papročius iškalbingai byloja storos sienos ir tvirtovių bokštai. 

Bažnyčias puošė tapyba. Kaip ir reljefams, sieninei tapybai buvo stengiamasi suteikti pamokomąją prasmę. Toliau tobulėjo knygų miniatiūros. To meto tapybai artimas kilimas iš Bajė, saugomas šio Prancūzijos miesto muziejuje. Šiame drobiniame sieniniame daugiau kaip 70 metrų ilgio kilime vilnoniais siūlais išsiuvinėta visa Vilhelmo Užkariautojo žygio į Angliją istorija. 

Lietuvos, kovojusios su vokiškaisiais ordinais, architektūroje XIII-XIV a. vyravo gynybiniai pastatai - mūrinės pilys, bet buvo statomos ir bažnyčios, cerkvės. Nors šio laikotarpio Lietuvos pilių ir kulto pastatų architektūroje reiškiasi Vidurio Europos šalių įtaka, ji yra specifinio vietinio pobūdžio - sutinkami tik pavieniai romaninio stiliaus elementai (pusapskritimės arkos, arkatūros). Tai Lydos, Krėvos, Medininkų, pirmosios Vilniaus (Kreivoji, Aukštutinė ir Žemutinė) pilys, Vilniaus katedra, Gardino ir Naugarduko pilių koplyčios.

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.


Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
statika kraklė optinės iliuzijos ornamentas audimas dekoras dydis varis bronza aliuminis šviesa tekstilininke atvaizdai spalva vaizdo stilizacija formos tektonika koloritas kompozicijos vientisumas sidabras faktūra ritmas rašmenys tekstilė stiklas geležis ažūras dinamika simetrija kartotė dissimetrija niuansas asimetrija proporcijos tekstūra medis kontrastas šešėlis dėmė tapatybė metalas