Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
BIZANTIJOS MENAS VAKARŲ EUROPOS MEROVINGŲ IR KAROLINGŲ LAIKŲ MENAS


SENOVĖS RUSIOS MENAS

X a. pabaigoje Kijevo Rusia pradėjo glaudžiai bendrauti su Bizantija. 988m., valdant kunigaikščiui Vladimirui, Rusia iš Bizantijos priėmė krikščionybę, kartu išmoko statyti cerkves ir tapyti ikonas. Iš Bizantijos į Rusią atvyko daug menininkų iš Graikijos. Savo kūryboje jie plačiai naudojo vietinio slavų meno tradicijas, ypač daug dėmesio skyrė puikiajai medinei architektūrai. Taip Rusioje atsirado savitas architektūros stilius. Dominuojančia cerkvių dalimi ilgainiui tapo svogūno formos kupolai. 

Kunigaikštis Jaroslavas pats padėjo kertinį akmenį Kijevo šv. Sofijos soboro pamatams. Šis Bizantijos ir Kijevo meistrų pastatytas soboras tapo įstabiausiu Senovės Rusios paminklu. Kitai cerkvei iš Bizantijos atvežta ikona, vaizduojanti Dievo Motiną. Vėliau ji pervežta į Vladimirą, kuris tapo stambios kunigaikštystės centru. Ši ikona, mums žinoma "Vladimiro Dievo Motinos“ pavadinimu, turėjo ypatingos reikšmės rusų ikonų tapybai. 

Nepaprasto grožio cerkvės iškilo Vladimire ir jo apylinkėse. Nepakartojamą įspūdį joms teikė išorines sienas puošusios skulptūros. Reljefe vaizduojami šventieji, fantastiniai gyvūnai, susipynę juostiniai ornamentai primena Vakarų Europos viduramžių skulptūras. Jos taip pat artimos Armėnijos viduramžių menui ir, žinoma, rusų liaudies medžio drožybos tradicijoms. Dmitrijaus soboras Vladimire ir Pokrovo cerkvė prie Nerlės - vieni iš geriausių senosios Rusios architektūros pavyzdžių. 

Savitas architektūros stilius susiformavo Novgorode. Šiame turtingame pirklių mieste viešpatavo blaivesnis skonis. Čia cerkvės pasižymėjo paprastumu, plokščiomis vienalytėmis baltomis sienomis. Iš Novgorodo paplito ir šviesių sienų bei paauksuotų kupolų derinys. 

XIII a. į mažas kunigaikštystes susiskaldžiusią Rusią lengvai nukariauja iš Rytų atklydę klajokliai. Apie du su puse šimtmečio šalį slėgė sunkus totorių-mongolų jungas. Tai, suprantama, neigiamai paveikė rusų kultūrą.

Rusios išlaisvinimą pradėjo Maskva. Ivanas III, Didysis Maskvos kunigaikštis, prijungė kaimynines kunigaikštystes ir bendromis jėgomis 1480 m. išvijo užkariautojus. Po to Maskvoje prasidėjo statybos. Ypač didelę įtaką darė Vladimiro architektūra. Rusios ryšiai su Bizantija nutrūko, nes ši valstybė jau prieš kelis dešimtmečius buvo išnykusi iš pasaulio žemėlapio. Tačiau nereikia manyti, kad rusų menas buvo visiškai atsiribojęs nuo kitų šalių meno. Ivanas III pasikvietė į Maskvą Italijos architektų. Tuo metu Italija gyveno meninio pakilimo laikotarpį ir darė didžiulį poveikį visai Europai. Italų meistrai, dirbę Maskvos Kremliuje, pagarbiai įvertino rusų meno tradicijas ir sugebėjo labai subtiliai suderinti italų ir rusų meno pradus. 

Iki šiol kalbėjome apie akmens mūro architektūrą. Ji pirmiausia būdinga miestų statybai. Kaimuose kaip ir anksčiau statomi mediniai pastatai ir cerkvės. Medinių cerkvių konstrukcijos tiesiog fantastiškos. Stebina, kaip išradingai senovės meistrai išdėstydavo nesuskaičiuojamus "svogūnų“ kupolus. Patys kupolai dengiami figūrinėmis lentutėmis, panašiomis į žvynelius. Iki mūsų dienų išliko Kižų kaime, Onegos ežero saloje, esanti medinė cerkvė. Negalima įsivaizduoti Maskvos Raudonosios aikštės be Vasilijaus Palaimintojo soboro, jo raštuotų kupolų. Šis soboras irgi statytas remiantis medinės architektūros pavyzdžiais. Legenda pasakoja, jog statytojui, kad šis negalėtų pastatyti kito tokio puikaus soboro, baigus darbus išbadė akis. Tuo metu šalį valdė Ivanas IV, pramintas Rūsčiuoju. 

Savita ir pasaulietinės rusų architektūros raida. Iš stambių miestų galime prisiminti, pavyzdžiui, Pskovą. Įtaigų įspūdį palieka įtvirtintas Kremlius ir iš dalies išlikusios miesto sienos su daugybe neaukštų bokštų. Gražūs ir Pskovo pirklių namai su tarsi iš tešlos nulipdytais išoriniais papuošimais. 

Kaip ir Bizantijoje, Rusioje tapyba buvo išplėtota labiau negu skulptūra. Palyginti su rūsčiais bizantiškais atvaizdais, Rusios ikonos žavi švelnumu ir žmogiškumu. Jų spalvinei gamai būdingi auksiniai, raudoni tonai. Nuostabūs ikonų ir sieninės tapybos meistrai buvo į Rusią iš Bizantijos atvykęs Teofanas, pravarde Graikas (apie 1340-1410 m.), ir jo mokinys Andrejus Rubliovas (apie 1370-1430 m.). Teofano atvaizdai vyriškesni ir aistringesni, apibrėžti ryškiais griežtais kontūrais. Rubliovo atvaizdai dvasingesni ir lyriškesni, dvelkia ramia harmonija. 

Rusų menas iki XVIII a. pradžios buvo savitas ir savarankiškas, kol Petras Pirmasis "atvėrė langą į Europą“. 

Senovės Rusios meno pavyzdžių yra ir Lietuvoje. XVI a. Vilniuje buvo pastatyta nemažai stačiatikių cerkvių (Švč. Trejybės ir Šv. Mikalojaus cerkvės, Skaisčiausios Dievo Motinos soboras), tačiau jų architektūroje vyravo tuo metu Lietuvoje klestėjusios gotikos tradicijos. Iš Senovės Rusios architektūros perimti tik trigubos apsidos ir dar kai kurie elementai. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
ažūras statika tekstilininke asimetrija spalva sidabras ritmas varis optinės iliuzijos stiklas dydis koloritas rašmenys dekoras proporcijos tapatybė vaizdo stilizacija šešėlis bronza kraklė šviesa tekstilė kompozicijos vientisumas kartotė dinamika dissimetrija niuansas geležis kontrastas metalas formos tektonika audimas aliuminis tekstūra ornamentas faktūra dėmė atvaizdai simetrija medis