Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
ANKSTYVASIS KRIKŠČIONIŲ MENAS SENOVĖS RUSIOS MENAS


BIZANTIJOS MENAS

395 m. Romos imperija suskilo į dvi atskiras valstybes: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją. Pastarąją ilgainiui praminė Bizantija (senasis graikiškas Rytų Romos imperijos sostinės Konstantinopolio - šiandieninio Stambulo - pavadinimas). Į šią valstybę įėjo labiausiai išsivysčiusios buvusios Romos imperijos sritys, tarp jų ir Graikija. Bizantija tapo graikiškųjų meno tradicijų saugotoja ir tęsėja. Kita vertus, Bizantiją veikė ir į prabangą linkę Rytai. Išorinio blizgesio siekimas toks būdingas Bizantijos imperijos rūmams, kad posakis "bizantiškoji prabanga“ išliko net iki mūsų dienų. Bizantija buvo krikščioniška šalis, jos pravoslavų bažnyčia turėjo savas sudėtingas apeigas ir kėlė menui savus reikalavimus. 

Per visą tūkstantmetę istoriją Bizantija pergyveno ir pakilimo, ir nuosmukio periodus. Kartu su šalimi įvairius laikus pergyveno ir menas. Pirmą kartą jis suklestėjo VI a., valdant imperatoriui Justinianui I. Jo valdymo metais pastatytas žymiausias bizantiškosios architektūros statinys - Šventosios Sofijos soboras Konstantinopolyje (dabar Stambulas). Šis milžiniškas puikus pastatas garsus dar ir tuo, kad apvalus kupolas dengia stačiakampę erdvę. Anksčiau kupolais mokėjo dengti tik apvalius pastatus. Kupolui išlaikyti panaudoti iš akmenų sudėti trikampiai suapvalintais kampais (burės). Šventovių vidų puošė mozaikos. Valdant turkams, mozaikas teko uždengti: musulmonų tikyba draudė vaizduoti žmogų. Vėliau prie Šventosios Sofijos soboro buvo pristatyti aukšti minaretai. Jie smarkiai pakeitė soboro išvaizdą. 

Justiniano valdymo metais pastatyta daug bažnyčių Italijoje, ypač Ravenos uostamiestyje (tada dalis Italijos priklausė Bizantijai). Tai daugiausia bazilikos. Reikšmingiausia - centriška aštuonkampio plano bazilikinė šv. Vitalės (San Vitale) katedra Ravenoje. Vidines jos sienas beveik ištisai dengia mozaikos. Tarp biblijinių motyvų čia galima rasti ir patį Justinianą, jo žmoną Teodorą - kiekvieną su savo svita.

Išdėstant sieninę tapybą ir mozaikas šventųjų temomis, Bizantijoje griežtai laikomasi tam tikrų taisyklių. Žmonės čia vaizduojami rūstūs, pailgintų figūrų, plokšti ir lyg bekūniai. Iškilmingą, šiek tiek niūrią atmosferą kuria apytamsiai skliautai. Būdingos spalvos - violetinė, juoda, auksinė. Tokia pat niūri ir slegianti dvasia tvyro daugelyje bizantinės architektūros statinių. Jie atrodo kažkokie uždari, pro nedidelius langus prasiskverbia nedaug šviesos, todėl vidinėse patalpose beveik visada tvyro prietema. Išorinę sienų dalį pagyvina siauros vos vos išsikišusios iš sienos vertikalios mentės. Viršutinėje dalyje jos pereina į arkas. Po arkomis plokšti įdubimai - uždaros   nišos. Tokios rūšies pagražinimų viduramžiais randama ir Vakarų Europoje. 

Nesunku pažinti bizantiškųjų kolonų kapitelius. Jie saviti, į viršų platėjančiomis trikampėmis sienelėmis, žemame reljefe papuoštomis augaliniais motyvais ir gyvūnų atvaizdais. Virš šio kapitelio dedamas dar vienas į viršų platėjantis akmeninis blokas.

Bizantiškųjų bažnyčių planai nepaprastai įvairūs. Bizantiečiai ypač mėgo kupolus, todėl architektai juos išdėstydavo labai išradingai. Plačiai paplitusios kryžiaus  kupolinės  bažnyčios. Jų planas primena lygiakraštį, t. y. graikiškąjį, kryžių. Virš jo centro arba virš jo galų iškildavo kupolai. Daugelyje bizantiškų-jų pastatų kupolas yra pagrindinė statinio dalis. Kad ir kokio plano būtų - panašaus į graikiškąjį kryžių, apvalaus ar daugiakampio, visi tokie statiniai vadinami centriniais kupoliniais. 

Kaip ir ankstyvajame krikščionių mene, bizantiškajame skulptūrai irgi beveik neskiriama dėmesio. Krikščionims skulptūra priminė antikinės pagoniškosios religijos stabus. Tačiau tapyba plačiai paplito. Mes matom ją bažnyčiose rankraštinių knygų miniatiūrose. Tapomos  ikonos - šventieji paveikslai. Pravoslavų tikėjimą išpažįstančiose šalyse iki mūsų dienų ikonos tapomos laikantis Bizantijoje nustatytų taisyklių.

VIII ir IX amžius buvo sunkūs Bizantijos menui. Šalyje siautėjo ikonų naikintojų judėjimas. Ikonų naikintojai naikino meno kūrinius, vaizduojančius žmones. Vėliau Bizantijos menas išgyveno naują pakilimą - prieš visišką 1453 m. turkų užkariavimą. Tai nereiškia, kad Bizantijos menas išnyko - jis tęsė savo tradicijas Senovės Rusios mene. Rusia su krikščionybe iš Bizantijos paveldėjo šventovių ir ikonų tipus. Rusų meistrai toliau tobulino jos tapybą ir architektūrą. 

Pravoslaviškos cerkvės statomos ir kitose šalyse. Visos jos to paties - rusiškojo stiliaus. Tai savotiškas bizantiškosios kultūros atgarsis. Bizantijai gimininga ir nuostabi viduramžių Armėnijos, Gruzijos architektūra. 

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
dydis ritmas kompozicijos vientisumas simetrija koloritas varis kartotė metalas ornamentas atvaizdai spalva bronza tapatybė asimetrija tekstilė geležis formos tektonika šviesa dissimetrija faktūra dėmė aliuminis tekstūra optinės iliuzijos rašmenys sidabras audimas statika medis kraklė dinamika kontrastas tekstilininke vaizdo stilizacija niuansas stiklas ažūras proporcijos šešėlis dekoras