Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
SENOVĖS ROMOS MENAS BIZANTIJOS MENAS


ANKSTYVASIS KRIKŠČIONIŲ MENAS

Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas - krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą - Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs - vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias po mirties laukia Dievo karalystė - rojus. Tai atitraukdavo tikinčiųjų - vadinamųjų krikščionių - mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto. Taip krikščionybė užtikrino turtingųjų valdžią. 313 m. imperatorius Konstantinas I krikščionybę paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu

Kai V a. Romą nukariauja atėjūnai iš šiaurės, jų vadai priima krikščionybę. Palaikoma naujų valdovų, krikščionybė ilgainiui tampa vyrau-jančia religija Europoje. Per du tūkstančius metų ji neginčijamai veikė ir meną, jo raidai turėjo milžiniškos įtakos. 

Kartu su krikščionybe atsirado ir ankstyvasis  krikščionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos dalyse kartu su Senovės Romos menu. Išoriškai šie menai kažkuo panašūs, tačiau jų turinys visiškai skirtingas. 

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, todėl tikintieji negalėjo statyti maldos namų Dievui garbinti. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose - katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Pavyzdžiui, piemuo, ant pečių nešantis avinėlį, simbolizavo Dievo Sūnų Jėzų Kristų. 

Ankstyvajame krikščionių mene nėra skulptūros. Tai visiškai suprantama. Prieš krikščionybę Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino statulas. Nenorėdami būti panašūs į tas tautas, krikščionys statulų nekūrė. 

Krikščionybei tapus oficialia religija, prireikė specialių maldos namų - bažnyčių. Šiam tikslui buvo pasisavinti bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos - tai pailgi pastatai, visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis - navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje - langai. Ši viršutinė, šviesos užlieta dalis - svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms, - transeptas. Kitaip tariant, bažnyčios planas priminė T raidę. Vertikalioji raidės dalis vadinama išilginiu pastatu, o horizontalioji - skersiniu. Rytinėje sienos dalyje į išorę išsikišdavo pusapvalė niša altoriui - apsida. Lubos plokščios arba jų visai nebuvo. 

Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose - kolonomis apsuptas kiemas, navų - dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statomos varpinės.

Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos - iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos - Biblijos. Paveiksluose žmonės vilki ilgais drabužiais, todėl atrodo iškilmingi, rimti ir griežti. Čia niekad nevaizduojamas apnuogintas kūnas. Tuo ankstyvasis krikščionių menas ir skyrėsi nuo antikos.

Svarbiausia ankstyvojo krikščionių meno laimėjimas - bazilika, kuri visur paplito. Šis pastato tipas su kai kuriais pakeitimais bei papildymais viešpatavo daugiau kaip tūkstantį metų.

Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

 

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
geležis optinės iliuzijos niuansas formos tektonika asimetrija dissimetrija dinamika medis kartotė kontrastas atvaizdai kraklė tekstilininke faktūra proporcijos kompozicijos vientisumas simetrija tapatybė ritmas rašmenys tekstūra stiklas aliuminis šviesa dėmė ornamentas varis dydis dekoras spalva šešėlis metalas vaizdo stilizacija tekstilė audimas bronza ažūras koloritas sidabras statika