Ankstesnis skyrius: Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną. 2-asis leidimas. Kitas skyrius:
EGĖJŲ MENASETRUSKŲ MENAS


SENOVĖS GRAIKIJOS MENAS

 Be abejonės, didžiausią įtaką ateinančioms kartoms turėjo Senovės Graikijos menas. Jo ramus ir didingas grožis, harmonija ir aiškumas tapo pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu vėlesnių epochų kultūros kūrėjams. 

Graikiškoji senovė vadinama antika. Antikai priklauso ir Senovės Roma. XII a. pr. Kr. į šiuos kraštus atsikėlusios dorėnų gentys per kelis šimtmečius sukūrė tobulą meną. Toliau graikų meno istorijoje išskirtinos trys epochos:
1. Archajinė, arba senoji, epocha - maždaug nuo 600 iki 480 m. pr. Kr., kai graikai atrėmė persų įsiveržimus ir, išlaisvinę savo žemę nuo užkariavimo grėsmės, vėl galėjo laisvai ir ramiai kurti.
2. Klasikinė, arba klestėjimo, epocha - nuo 480 iki 323 m. pr. Kr. -  Aleksandro Makedoniečio mirties. Šis valdovas užkariavo daug žemių, labai skirtingų savo kultūra. Kultūrų margumas buvo viena iš klasikinio periodo smukimo priežasčių.
3. Helenistinė (helenais save vadino patys graikai), arba vėlyvoji, epocha. Ji pasibaigė 30 m. pr. Kr., kai romėnai užkariavo graikams tuomet priklausiusį Egiptą (Graikiją jie užkariavo anksčiau, dar II a. pr. Kr.). 

Graikiškoji kultūra paplito toli už savo tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Siciliją ir kitas Viduržemio jūros salas, šiaurinę Afriką ir šalis, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų buvo net Juodosios jūros pakrantėse. 

Didžiausias graikiškojo statybos meno laimėjimas - šventovės. Seniausi šventovių griuvėsiai priskirtini archajinei epochai (VI a. pr. Kr.). Tada medieną pakeitė patvaresnės statybinės medžiagos: gelsvosios klintys, marmuras. Manoma, kad šventovės prototipas buvo senovės graikų gyvenamasis namas - stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo. Iš šio paprasto statinio ilgainiui atsirado įvairūs sudėtingesni šventovių tipai. Paprastai šventovė buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Ją sudarė belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Jos laikė perdenginius ir dvišlaitį stogą. Apytamsėje vidinėje patalpoje prie dievo statulos galėjo lankytis tik žyniai. Liaudis šventovę matė tik iš išorės. Tikriausiai todėl didžiausią dėmesį senovės graikai ir skyrė išoriniam šventovės grožiui bei harmonijai. 

Šventovės buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nustato šventovės dydį, jos dalių santykius ir kolonų kiekį. 

Graikų architektūroje viešpatavo trys stiliai: dorėninis, jonėninis, korintinis. Seniausias iš jų - dorėninis - susiformavo archajinėje epochoje. Jis buvo vyriškas, paprastas ir galingas. Pavadinimas kilęs iš dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona sunki, šiek tiek žemiau vidurio platėjanti - lyg pastorėjusi nuo sunkaus svorio. Apatinė kolonos dalis apvali, viršutinė - kvadratinė. Patį viršų - kapitelį - sudaro dvi akmeninės plokštės. Vertikalūs kolonos grioveliai pabrėžia jos kilimą į viršų. Kolonų laikomus perdengimus puošia pastatą juosiančios frizų linijos. Perdengimą sudaro lygiagrečios plokštės: vienose ryškėja du vertikalūs įdubimai, kitas paprastai puošia reljefai. Stogo krašte išsišovę karnizai. Trikampius šventyklos frontonus puošia skulptūros. Čia išvardytos tik pagrindinės šventyklos dalys. Jas minėsime ir pasakodami apie vėlesnių epochų architektūrą. 

Iki šiol išlikusios šventovių dalys baltos: jas dengę dažai ilgainiui ištrupėjo. Kažkada jų frizai ir karnizai buvo nudažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis. 

Jonėninis stilius atsirado Jonėnijos krašte Mažojoje Azijoje. Iš čia jis paplito graikų kraštuose. Lyginant su dorėniniu, jonėninio stiliaus kolonos puošnesnės ir grakštesnės. Kiekviena turi savo pagrindą - bazę. Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais. Tai - voliutos

Helenizmo epochoje, siekiant didesnio prašmatnumo, architektūroje dažniausiai naudojami korintiniai kapiteliai (pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto). Jie aukštesni, taurės pavidalo, išpuošti dviem trim akanto lapų eilėmis. 

Laikas pagailėjo seniausių dorėninių šventyklų, esančių ne Graikijoje. Keletas tokių šventovių išliko Sicilijos saloje ir Pietų Italijoje. Žymiausia jų - jūrų dievo Poseidono šventykla Pestume, netoli Neapolio. Ji atrodo šiek tiek sunkoka, kresnų proporcijų. Iš ankstesnių dorėninių šventyklų, esančių pačioje Graikijos teritorijoje, žymiausia būtų dabar jau sugriauta graikų vyriausiojo dievo Dzeuso šventovė Olimpijoje - šventajame graikų mieste, kuriame įvyko pirmosios olimpinės žaidynės. 

Graikiškoji architektūra pradėjo klestėti V a. pr. Kr. Ši klasikinė epocha glaudžiai susijusi su žymiu valstybės veikėju Perikliu. Jam valdant pradėtos milžiniškos statybos Atėnuose - stambiausiame to meto Graikijos kultūros ir meno centre. Pagrindiniai statybos darbai vyko ant sutvirtintos Akropolio kalvos. Net ir iš griuvėsių galime įsivaizduoti, koks puikus buvo Akropolis. Į kalvos viršūnę vedė platūs marmuriniai laiptai. Dešinėje, ant pakylos, kaip brangi skrynutė pastatyta nedidelė, grakšti pergalės deivės Nikės šventykla. Per kolonų vartus lankytojas patekdavo į aikštę, kurios centre puikavosi miesto globėjos - išminties deivės Atėnės statula. Toliau matosi Erechtėjonas - savita ir sudėtingo plano Erechtėjo šventykla. Jos skiriamasis bruožas - šone išsikišęs portikas, kur perdangas laikė ne kolonos, o moterų figūras vaizduojančios statulos - vadinamosios kariatidės

Pagrindinis Akropolio statinys - Atėnei skirta šventykla Partenonas. Ši šventykla - vienas iš tobuliausių dorėninio stiliaus statinių - baigta statyti prieš du su puse tūkstantmečio. Mums žinomi jos kūrėjų vardai. Tai Iktinas ir Kalikratas. Šventykloje stovėjo garsaus skulptoriaus Fidijo sukurta Atėnės statula. Vienas iš dviejų marmurinių 160 metrų linija šventovę juosusių frizų vaizdavo atėniečių šventines eitynes. Šiame puikiame reljefe pavaizduota apie trys šimtai žmonių figūrų ir du šimtai žirgų. Jį kuriant dalyvavo ir Fidijas. Partenonas buvo sugriautas maždaug prieš 300 m., kai kraštą valdantys turkai jame įrengė parako sandėlį. XIX a. pradžioje lordas Eldžinas dalį likusių reljefų išvežė į Londoną, į Britų muziejų. 

IV a. pr. Kr. antrojoje pusėje, Aleksandrui Makedoniečiui užkariaujant vis naujas žemes, graikų kultūros ir meno įtaka plito. Buvo kuriami nauji miestai, kultūros centrai, tačiau jau už Graikijos ribų. Tai Aleksandrija Egipte, Pergamas Mažojoje Azijoje. Čia statybos įgavo itin platų mastą. Ir Aleksandrijoje, ir Pergame pirmenybė teikiama jonėniniam stiliui. Įdomus jo pavyzdys buvo didelis antkapis-mauzoliejus Mažosios Azijos valdovui Mauzolui. Tai - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ant aukšto stačiakampio pagrindo, apsupto kolonados, virš mauzoliejaus į viršų laiptiškai kilo piramidė. Ją puošė paties Mauzolo važnyčiojama kvadriga - dviratis keturkinkis lenktynių, karo žygių vežimas, kuriuo paprastai važiuodavo valdovas. Nuo to laiko mauzoliejais imta vadinti ir kitus didelius iškilmingus laidojimo statinius. 

Helenizmo epochoje (III-I a. pr. Kr.) graikai šventovėms skyrė mažiau dėmesio, statė kolonomis apjuostas pasivaikščiojimo aikštes, amfiteatrus po atviru dangumi, bibliotekas, įvairaus pobūdžio visuomeninius pastatus, rūmus ir sporto statinius. Patobulinti gyvenamieji namai tapo dviejų trijų aukštų pastatais su sodais. Prabanga pasidarė tikslas, architektūroje ėmė vyrauti stilių įvairovė. 

Graikų skulptorių kūriniais gėrisi visos vėlesnės kartos. Seniausi mums žinomi skulptoriai kūrė dar archajinėje epochoje. Jų skulptūros šiek tiek primityvios: statiška poza, stipriai prie kūno prispaustos rankos, žvilgsnis nukreiptas į priekį. Kad išlaikytų pusiausvyrą, viena koja paprastai iškelta į priekį. Visa tai lėmė siauras ilgas akmens luitas, iš kurio kaldavo skulptūrą. Archeologai rado daug tokių statulų, vaizduojančių apnuogintus jaunuolius ir lengvais klostytais drabužiais vilkinčias merginas. Jų veidus neretai gyvino paslaptina "archajiška“ šypsena.
Klasikinėje epochoje pagrindinis skulptorių uždavinys - kurti dievų bei didvyrių statulas ir puošti šventyklas reljefais. Taip pat buvo kuriamos valstybės veikėjų ir olimpinių žaidynių nugalėtojų statulos. 

Graikų dievai ir savo išvaizda, ir gyvenimo būdu panašūs į paprastus žmones. Juos ir vaizdavo kaip žmones, bet stiprius, gerai išsivysčiusius fiziškai ir gražiais veidais. Kad parodytų harmoningo kūno grožį, dažnai žmones vaizdavo apnuogintus.

Didieji skulptoriai Mironas, Fidijas ir Polikletas V a. pr. Kr. kiekvienas savaip atnaujino skulptūros meną ir priartino jį prie realybės. Jauni apnuoginti Polikleto atletai, pavyzdžiui, "Doriforas“ ("Nešantysis ietį“), į žemę remiasi tik viena koja, kita atitraukta kiek atgal. Šitaip pasukus figūrą buvo išgaunamas judėjimo įspūdis. Vis dėlto stovinčių marmurinių figūrų pozos ir gestai negalėjo būti labai sudėtingi ir išraiškingi, nes statula galėjo netekti pusiausvyros, o trapus marmuras - sulūžti. Minėti pavojai negresia nuliejus figūras iš bronzos. Pirmas sudėtingų bronzinių liejinių meistras buvo Mironas - įžymiojo "Disko metiko“ autorius. 

Daug meno laimėjimų susiję su garsiojo Fidijo vardu. Jis vadovavo puošiant Partenoną frizais ir frontoninėmis grupėmis. Nuostabi jo sukurta 12 metrų aukščio bronzinė Atėnės statula Akropolyje, padengta auksu ir dramblio kaulu. Deja, vėliau ji paslaptingai dingo. Panašus likimas ištiko didžiulę soste sėdinčio Dzeuso statulą, nulietą iš tų pačių medžiagų, kaip ir Atėnės. Ji buvo skirta Olimpijos šventyklai. Ši statula - dar vienas iš septynių senovės pasaulio stebuklų. 

Kad ir kokios žavios graikų klestėjimo epochoje sukurtos skulptūros, mums jos gali atrodyti kiek šaltokos. Tiesa, iki mūsų dienų neišliko joms gyvybės teikęs spalvingumas. Labiausiai mums nesuprantami šalti, abejingi ir panašūs vienas į kitą jų veidai. Graikų skulptoriai nesistengė veiduose perteikti kokių nors jausmų ar išgyvenimų. Jie siekė atskleisti tobulą kūno grožį. Todėl mes gėrimės net ir tais laiko apgadintais kūriniais nudužusiomis galvomis. 

V a. pr. Kr. kuriamos taurios ir rimtos skulptūros, o IV a. pr. Kr. menininkai labiau linkę vaizduoti švelnumą ir minkštumą. Šilumos ir gyvybingumo glotniam marmuro paviršiui suteikė Praksitelis, vaizduodamas apnuogintus dievus ir deives. Jo dievai jaunatviški, gražūs, svajingi, vaizduojami laisvomis pozomis, išlaiko pusiausvyrą (naudojamos tam tikros atramos). Jo Hermis - jaunas dievų pasiuntinys - remiasi į medžio kamieną. 

Iki šiol skulptūros kuriamos taip, kad į jas žiūrėtume iš priekio. Lisipas savo skulptūras kūrė taip, kad į jas galėtume žiūrėti iš įvairių pusių. Tai buvo dar viena naujovė.

Helenizmo epochoje kuriamos prašmatnesnės ir perdėtai didingos skulptūros. Vienuose kūriniuose išryškintos ypatingos aistros, kituose priartėjama prie natūros. Šiuo laikotarpiu pradėta stropiai kopijuoti praeitų laikų statulas. Kopijų dėka šiandien žinome daugelį puikių paminklų, kurie negrįžtamai sunaikinti arba dar neatrasti. Marmurines statulas, perteikiančias stiprius išgyvenimus, IV a. pr. Kr. sukūrė Skopas. Pats didžiausias žinomas jo darbas - dalyvavimas puošiant jau minėtą Halikarnaso mauzoliejaus reljefą. Tarp žymiausių Helenizmo epochos kūrinių - didžiojo altoriaus Pergame reljefai, vaizduojantys legendinį mūšį, deivės Afroditės statula ("Miloso Venera“), rasta praeito amžiaus pradžioje Milo saloje, ir "Laokoono“ skulptūrinė grupė. Pastaroji vaizduoja Trojos žynį ir jo sūnus, kuriuos pasmaugė gyvatės. Fizines kančias ir baimę autorius perteikė negailestingai tikroviškai. 

Antikos rašytojų kūriniuose galime rasti žinių apie tuometinės tapybos klestėjimą, bet iš šventyklų ir gyvenamųjų namų tapybos nieko neliko. Mes žinome, kad tapyboje dailininkai stengėsi vaizduoti tobulą grožį. Pasakojama, kad vienas dailininkas, tapydamas Gražiąją Eleną, pozuoti pakvietė penkias gražuoles, nes nė viena neatrodė jam esanti pakankamai tobula. 

Ypatingas vaidmuo graikų tapyboje tenka vazų puošybai. Senovinėse vazose ant išdegto raudono paviršiaus juodu laku buvo piešiami žmonių ir gyvūnų siluetai. Detalių kontūrai išryškinami adatų įbrėžimais - plonomis raudonomis linijomis. Bet šis būdas pasirodė netikęs. Vėliau figūros paliekamos raudonos, o tarpai tarp jų uždažomi juoda spalva. Taip buvo patogiau išryškinti detales - raudoname fone juodomis linijomis. 

Vazų tapybai naudodavo Homero epo motyvus, įvairių švenčių, sporto žaidynių, karų, kuriuose veikė dievai ir deivės, siužetus. Meistriška vazų puošyba įdomi ir pažintiniu požiūriu: iš jos sužinome apie senovės graikų gyvenimą, jų išvaizdą, aplinką, buities reikmenis, papročius ir kitką. Šia prasme iš vazų puošybos galime sužinoti daugiau negu iš skulptūrų. 

Lietuvoje irgi yra antikos meno pavyzdžių. Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos antikinės keramikos pati vertingiausia dalis - raudonfigūrių vazų ir aliejinių lempelių kolekcija iš Viduržemio jūros baseino šalių - Graikijos, Jonijos (V-IV a. pr. Kr.) bei Sirijos, Palestinos (I-II a.).
 
Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. © Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001.
Versta iš Tiiu Viirand. KUNSTTIRAAMAT NOORTELE. © Kirjastus „Kunst“, Tallin, 1982.
Leidykla nesuteikia teisės perduoti šią medžiagą tretiesiems asmenims, taip pat naudoti ją ištisai arba dalimis bet kokiame kitame leidinyje spausdintu, elektroniniu ar kitokiu būdu.

Elektroninės parduotuvės kūrimas: evispa



kiekis:
0 vnt.
viso:
0 EUR
valiuta:
EUR USD LTL
Raktiniai žodžiai:
metalas vaizdo stilizacija dėmė niuansas tekstūra audimas koloritas simetrija dydis geležis kartotė tapatybė šviesa medis ornamentas stiklas dissimetrija dekoras rašmenys dinamika aliuminis proporcijos sidabras tekstilė tekstilininke asimetrija kraklė ažūras spalva bronza faktūra varis formos tektonika kompozicijos vientisumas optinės iliuzijos ritmas statika atvaizdai kontrastas šešėlis